Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
LR vyriausybe.jpg
Forma Biudžetinė įstaiga
Įkurta 1990 m.
Vadovai Vytenis Povilas Andriukaitis
Būstinė Vilniaus g. 33, Vilnius
Tinklalapis www.sam.lt

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija - Lietuvos Vyriausybės pagrindinė institucija, atsakinga už Lietuvos nacionalinės sveikatos politikos įgyvendinimą ir koordinavimą, siekiant užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę psichinę ir fizinę sveikatą, sveiką aplinką, socialinę gerovę, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Ministerijai vadovauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

Ministerija įsikūrusi Vilniaus g. 33, Vilniuje.

Istorija

1918 m. balandžio 27 d. Lietuvos Valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Vėliau į jos veiklą įsijungė iš Rusijos sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna. 1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji vyriausybė Sveikatos komisiją reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą, jo direktoriumi tapo Vidaus reikalų viceministras Jurgis Alekna.

Nuo 1920 m. Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi ir visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 m. pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų. 1926 m. Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. 1938 m. patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa.

1940 m. TSRS okupavus Lietuvą, buvo įkurta Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija. Tais pačiais metais ji perkelta į Vilnių ir rugpjūčio 25 d. reorganizuota į Sveikatos apsaugos liaudies komisariatą. 1941 m. birželio 23 d. įkurta Sveikatos apsaugos ministerija, tačiau vokiečiams sustabdžius Lietuvos Vyriausybės veiklą, ministerija buvo pertvarkyta į Vyriausiąją sveikatos valdybą. Šalyje trūko gydytojų, pablogėjo bendras krašto sveikatingumas, neužteko vaistų ir kitų reikmenų. Kilo dėmėtosios šiltinės epidemija, plito venerinės ligos, padaugėjo sergančiųjų tuberkulioze. 1943 m. buvo įkurti Sveikatos rūmai, kurie rūpinosi medicinos darbuotojų reikalais.

1944 m. grįžus TSRS okupacijai vėl įvestas centralizuotas valdymas, nemokamas gydymas, atkurta ministerija. Palaipsniui buvo statomos naujos ligoninės, rengiami medikai. Kauno medicinos institutas ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas parengė ir išugdė daug pasaulyje žinomų mokslininkų, gerų savo srities specialistų. Susiformavo ištisos atskirų medicinos sričių mokyklos.

1990 m. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, pasirinktas sudėtingas sveikatos apsaugos reformavimo kelias, žengti svarbūs žingsniai decentralizuojant ir demokratizuojant sistemos valdymą, parengti esminiai teisiniai sveikatos apsaugos reformos aktai. 1991 m. Lietuva įstojo į Pasaulinę sveikatos organizaciją, kurios patirtis buvo naudinga toliau tobulinant sveikatos apsaugą. Tais pačiais metais buvo parengta ir Seime patvirtinta Nacionalinė sveikatos koncepcija. Siekiant glaudžiau sujungti medicinos mokslą, mokymą ir klinikinę praktiką, Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimus įkurti akademines ir universitetines klinikas, pagal vakarietišką modelį sutvarkyti gydytojų rengimo ir kvalifikacijos sistemą, pradėti rengti bendrosios praktikos gydytojus, stiprinti pirminės sveikatos priežiūros grandį, decentralizuoti farmacijos sritį. 1992 m. priimtas Farmacijos įstatymas sudarė teisinį pagrindą privačiai farmacinei veiklai.

1992 m. įkurta Valstybinė ligonių kasa, nors gydymo įstaigoms finansuoti dar buvo naudojamos valstybės biudžeto lėšos, tačiau pradėtas taikyti finansavimo pagal suteiktas paslaugas principas, atsisakyta gydymo įstaigų finansavimo pagal lovų ar apsilankymų skaičių modelio. Sveikatos draudimo įstatymas priimtas 1996 m.

Žengiant tolesniu pertvarkos keliu, SAM ėmėsi ligoninių tinklo optimizavimo, dalis silpnai materialiai aprūpintų ir negalinčių teikti sudėtingesnių paslaugų medicinos įstaigų buvo perorganizuotos į slaugos ligonines, kurių šalyje labai trūko. Sveikatos priežiūros įstaigos buvo reorganizuotos į viešąsias įstaigas, gydymo įstaigos suskirstytos į tris lygius. Žingsnis po žingsnio reformuojant sistemą, didėjo privačių gydytojų kabinetų, klinikų skaičius, tobulėjo vaistų kompensavimo ir paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto tvarka.[1]

Ministrai

Vardas, Pavardė Laikotarpis
1 Juozas Olekas 1990.03.23 – 1992.12.02
2 Vytautas Kriauza 1992.12.02 – 1993.03.10
3 Jurgis Brėdikis 1993.03.10 – 1994.11.10
4 Antanas Vinkus 1994.11.10 – 1996.12.04
5 Juozas Galdikas 1996.12.04 – 1998.03.25
6 Laurynas Mindaugas Stankevičius 1998.03.25 – 1999.06.01
7 Raimundas Alekna 1999.06.01 – 2000.10.27
8 Vinsas Janušonis 2000.10.27 – 2001.05.15
9 Konstantinas Romualdas Dobrovolskis 2001.05.15 – 2003.03.10
10 Juozas Olekas 2003.03.10 – 2004.11.29
11 Žilvinas Padaiga 2004.11.29 – 2006.07.06
12 Rimvydas Turčinskas 2006.07.06 – 2008.07.14
13 Gediminas Černiauskas 2008.07.14 – 2008.11.28
14 Algis Čaplikas 2008.12.09 – 2010.03.10
15 Raimondas Šukys 2010.03.10 – 212.12.13
16 Vytenis Povilas Andriukaitis nuo 212.12.13

Šaltiniai


Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Rimantas Lazdynas – autorius – 65% (+4824-0=4824 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 35% (+2625-13=2612 wiki spaudos ženklai).