Lietuvos centrinis valstybės archyvas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
200px
Forma Biudžetinė įstaiga
Įkurta 1990 m.
Vadovai Dalius Žižys
Būstinė Vilnius
Adresas O. Milašiaus g. 21, LT-10102
Tinklalapis www.archyvai.lt
El. paštas lcva@archyvai.lt
Telefonas (5) 247-7830
Kodai Juridinių asmenų registre: 190764187

Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA) – Lietuvos biudžetinė įstaiga, sauganti 19181940 m. ir nuo 1990 m. Lietuvos Respublikos, 19401990 m. Lietuvoje buvusių okupacinių institucijų, įstaigų ir organizacijų rašytinius dokumentus bei vaizdo ir garso dokumentus: nuo XIX a. šeštojo dešimtmečio iki šių dienų.

Vaizdas:Valstybės logo.jpg
Lietuvos Respublikos ... – ... logotipas

Turinys

Tarnybos paskirtis

LSVA administruoja priskirtą Nacionalinio dokumentų fondo dalį ir atlieka įstatymų nustatytas viešojo administravimo funkcijas, susijusias su archyvų ir dokumentų valstybinio valdymo sritimi.

Struktūra

Turi 9 pagrindinius skyrius: – Informacijos ir apskaitos; – Dokumentų naudojimo; – Rašytinių dokumentų; – Kino dokumentų; – Fotodokumentų; – Garso ir video dokumentų; – Dokumentų saugojimo; – Dokumentų restauravimo; – Kopijavimo ir mikrofilmavimo.

Įgaliojimai

LCVA vadovaujasi Nuostatais patvirtintais LR Vyriausybės 2011 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 197

LCVA yra pavaldi ir atskaitinga Lietuvos vyriausiajam archyvarui.

LCVA kaupia, saugo, tiria ir populiarina priskirtos Nacionalinio dokumentų fondo dalies dokumentus:

  • Lietuvoje nuo 1918 iki 1990 metų veikusių valdžios ir valdymo institucijų, centrinių valstybinių įstaigų, įmonių ir organizacijų veiklos dokumentus;
  • privačių juridinių ir fizinių asmenų perduotus dokumentus;
  • iš kitų valstybių gautus susijusius dokumentus ar jų kopijas;
  • valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, įmonių, nevalstybinių organizacijų, asmenų sukurtus vaizdo ir garso dokumentus;
  • Archyvo sukurtus vaizdo ir garso dokumentus, kuriuose užfiksuoti visuomenei reikšmingi įvykiai ir žmonės;
  • valstybės archyvuose saugomų dokumentų mikrofilmus, kitas atsargines kopijas;

Ištekliai

LCVA internetinį aptarnavimą atlieka Vyriausiojo archyvaro tarnyba.

Fondai

Centrinis archyvas2012.jpg

Archyve saugomi 2171 rašytinių dokumentų fondai, apie 3 500 000 bylų, 18 560 saugojimo vienetų garso. 33 km lentynų.

Rašytiniai dokumentai:

  • Lietuvos Respublikos įstaigų dokumentai 19181940 m.: Lietuvos Valstybės Tarybos, Ministrų Kabineto, Prezidento kanceliarijos, ministerijų ir departamentų, diplomatinių atstovybių užsienyje, apskričių viršininkų įstaigų, savivaldybių, mokslo, kultūros, švietimo įstaigų, visuomeninių organizacijų, visuomenės veikėjų ir diplomatų asmens fondai.
  • Klaipėdos krašto įstaigų dokumentai: Karaliaučiaus ir Gumbinės apygardų valdybų prezidentų, Klaipėdos magistrato, Šilutės apskrities valdybos, Klaipėdos krašto kadastro įstaigos bei kiti fondai.
  • Lenkijos okupuotoje Pietryčių Lietuvoje 19191939 m. veikusių įstaigų dokumentai: Rytų žemių civilinio valdymo institucijų, Vidurio Lietuvos Laikinosios Valdymo Komisijos, Vilniaus magistrato, Stepono Batoro universiteto, organizacijų, mokyklų fondai.
  • Nacių okupacijos laikotarpio (1941–1944 m.) dokumentai: generalinio komisaro Kaune, apygardų komisarų, vadybų, policijos įstaigų, savivaldybių, apskričių viršininkų, kalėjimų, Vilniaus žydų geto fondai.
  • Sovietų okupacijos laikotarpių (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) dokumentai: Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Ministrų Tarybos, ministerijų, valdybų ir komitetų, redakcijų, organizacijų, mokslo ir kultūros veikėjų asmens fondai.

Vaizdo ir garso dokumentai:

  • Fotodokumentai (nuo XIX a. 6–7 deš. iki šių dienų): nuotraukos, negatyvai, stiklo plokštelės, albumai, vinjetės, skaidrės, skaitmeninės nuotraukos. Tarp senųjų fotografijų – A. Štrauso, J. Čechavičiaus, S. Flerio, V. Zatorskio darbai. Saugomi fotodokumentai, kurių autoriai – J. Bulhakas, K. Smečechauskas, J. Karazija, J. Miežlaiškis, B. Buračas, A. Varnas, A. Mickus, V. Janiselis. Sovietinį laikotarpį atspindi Lietuvos telegramų agentūros ELTA, laikraščių redakcijų fotomedžiaga. Saugoma daugiau nei 100 000 Lietuvos paminklų restauravimo projektavimo instituto fotodokumentų, gausios dokumentinės fotografijos atstovų J. Juknevičiaus, V. Kapočiaus kolekcijos. Kaupiama ir šių dienų dokumentinė fotografija.
  • Garso dokumentai: XX–XXI a. garso įrašai plokštelėse, magnetinėse juostose, kasetėse, kompaktinėse plokštelėse. Seniausi – 1907 m. Rygoje įrašyti Rygos lietuvių vyrų kvarteto įdainavimai. Įrašuose užfiksuoti Lietuvos prezidentų A. Smetonos ir K. Griniaus, žymių Lietuvos veikėjų balsai. Saugomi 1940 m. įvykius Lietuvoje liudijantys garso įrašai, karo meto Kauno radiofono (Reicho radijo) laidų įrašų kolekcija, sovietinio laikotarpio Lietuvos veikėjų pasisakymai, paskaitos, organizacijų suvažiavimų įrašai, valstybinių švenčių minėjimų reportažai. Paminėtini Vilniaus plokštelių studijos įrašai. Nepriklausomybės atkūrimo eigą bei atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikotarpį atspindi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, mokslininkų, menininkų, politikų, Lietuvos išeivijos atstovų, buvusių politinių kalinių bei tremtinių ir kt. garso įrašai. Archyve saugomi Čikagos, Los Andželo, Baltimorės (JAV), Adelaidės, Melburno (Australija) lietuvių radijo laidų, JAV radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuviškosios redakcijos 1951–1995 m. radijo laidų įrašai.
  • Videodokumentai: 1988 m. pradėti kaupti vaizdo įrašai, daugiausia – archyvo video operatorių nufilmuoti siužetai. Juose atsispindi Sąjūdžio veikla, Nepriklausomybės atkūrimas, 1991 m. sausio įvykiai. „Tautos fondo“ perduotose vaizdajuostėse užfiksuoti buvusių tremtinių, politinių kalinių, partizanų prisiminimai. Videodokumentai archyve kuriami iki šiol.
  • Kino dokumentai: nuo XX a. 2 deš. iki šių dienų. Seniausi saugomi filmai – 1895 m. brolių Liumjerų sukurtų pirmųjų pasaulyje kino filmų kopijos. Vertinga 1918–1940 m. Lietuvos kino kronikos kolekcija, pirmųjų Lietuvos kinematografininkų K. Lukšio, J. Miliaus, brolių Motūzų-Beleckų, S. Vainalavičiaus, S. Uzdono, J. Miežlaiškio darbai. Nemažai Antrojo pasaulinio karo laikotarpio kino dokumentų. Gausiausią kino dokumentų kolekcijos dalį sudaro Lietuvos kino studijoje ir Lietuvos televizijoje 1946–1990 m. sukurti dokumentiniai filmai. Saugomi pirmieji lietuviski vaidybiniai filmai „Žydrasis horizontas“, „Tiltas“, „Ignotas grįžo namo“, „Kalakutai“ ir kiti. Fondai nuolat papildomi naujausiais kino darbais.

Istorija

Pradžia Lietuvos Taryba (LT) 1918 m. sausio 16 d. įsteigė Archyvų ir aktų sutvarkymo komisija, kurios nariais paskirti J. Basanavičius, A. Petrulis, vėliau ją papildė M. Biržiška.

1918 m. lapkritį LT pavedimu Švietimo ministerija sudarė komisiją archyvams, bibliotekoms ir muziejams perimti iš besitraukiančio vokiečių okupacinės administracijos.

1919 m. pradžioje įsikūrė Valstybės archeologijos komisija, kurios steigiamasis susirinkimas įvyko 1919 m. gegužės 28 d. Kaune. Komisija rūpinosi kultūros bei istorijos paminklų, taip pat archyvų, bibliotekų, muziejų išsaugojimu. E. Volteris vienas pirmųjų iškėlė mintį apie Centralinio archyvo įsteigimą.

1919 m. rugpjūčio 18 d. buvo išleistas Valstybės archeologijos komisijos įstatymas, suteikęs archyvų išsaugojimui teisinį pagrindą. Lietuvos švietimo ministerijos 1920 m. sausio 27 d patvirtintuose Valstybinės archeologijos komisijos įstatuose buvo skelbiama, kad valstybinių įstaigų ir privačių asmenų archyvai yra saugomi valstybės.

1919 m. spalio 31 d. komisija perėmė Lietuvos vidaus reikalų ministerijos žinioje buvusį Kauno gubernijos įstaigų archyvą Totorių gatvėje.

1919 m. birželio 27 d. ir gruodžio 22 d. Kauno miesto ir apskrities komendanto įsakymais buvo reikalaujama atnešti dokumentus į Valstybinį muziejų.

Valstybės archeologijos komisija 1921 m. pradžioje gavo Lietuvos krašto apsaugos ministerijos sutikimą perkelti archyvą į Kauno VII fortą.

1921 m. į Lietuvą buvo sugrąžinta didžioji dalis Rusijoje buvusių archyvų, išskyrus Lietuvos Metriką. Archyvų kaupimo reikalus tiesiogiai pradėjo tvarkyti Lietuvos švietimo ministerija.

1921 m. rugsėjo 1 d. kuriamo archyvo direktoriumi buvo paskirtas teisininkas K. Oleka.

1921 m. spalio 19 d. Lietuvos švietimo ministerija išleido įsakymą apie Centralinį valstybės archyvą. Ši diena laikoma oficialia valstybinio archyvo įkūrimo data.

Tarpukario laikas: Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu archyvo saugyklos plotas buvo 2000 m², 6315 tiesinių metrų lentynų, saugota daugiau kaip 600 fondų, apie 0,5 milijono bylų. Seniausi buvo XVI amžiaus dokumentai.

1929 m. archyve pradėjo veikti skaitykla.

Lietuva buvo vienintelė valstybė Europoje, neturėjusi Archyvų įstatymo, ir tai apsunkino archyvo darbą. Įstatymas buvo pradėtas ruošti tik 1935 m., o priimtas jau sovietų okupuotoje Lietuvoje 1940 m. rugpjūčio 20 d.

Nepriklausomoje Lietuvoje be K. Olekos Centraliniam valstybės archyvui vadovavo K. Andrejevas (1922–1935 m.) ir J. Stakauskas (1935–1940 m. liepos 31 d.), kuris atgavus Vilniaus kraštą taip pat ėjo ir Vilniaus valstybinio archyvo vedėjo pareigas.

Okupacijų laikotarpis: 1940 m. rugpjūčio mėnesį visus Lietuvos archyvus pradėjo kontroliuoti Lietuvos TSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Archyvo patalpos Kauno VII forte buvo perduotos TSRS kariniams daliniams, o archyvas perkeltas į Pažaislio vienuolyną. 1940 m. rugpjūčio 1 d. archyvo vedėju buvo paskirtas K. Jablonskis.

1940 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos TSR Ministrų Taryba nutarė Vilniaus valstybinį archyvą pertvarkyti į Centrinio valstybinio archyvo (Kaune) Vilniaus skyrių. Skyrius nuo 1940 m. rugpjūčio 26 d. buvo pavaldus NKVD Archyvų skyriui, kuriam vadovavo NKVD kapitonas V. Nornov. 1941 m. sausio 23 d. archyvo direktoriumi buvo paskirtas J. Stonkus. 1941 m. sausio mėn. Centrinio valstybinio archyvo (Kaune) Vilniaus skyrius buvo pertvarkytas į Lietuvos TSR centrinį valstybinį archyvą, Kaune liko jo filialas. Įsteigtas Slaptų fondų skyrius.

Nacių okupacijos laikotarpiu (1941–1944 m.) archyvas buvo vadinamas Vilniaus valstybiniu archyvu. 1941 m. birželio mėn. archyvui vadovavo I. Pabrinkytė, nuo liepos mėn. – J. Stakauskas. Vokietijos specialiosios tarnybos perėmė archyvą savo žinion. Jis buvo pavaldūs Ostlando reichskomisariato patarėjui archyvų reikalams. Archyvais galėjo naudotis tik vokiečiai ir tik su specialiais leidimais. Tiesiogiai archyvų darbą prižiūrėjo Vidaus reikalų valdybos administracijos departamentas Kaune.

Sovietinis laikotarpis: 1944 m. liepos mėn. archyvas dar kartą tapo pavaldus Lietuvos TSR NKVD (nuo 1946 m. kovo mėn. – ministerijos) Archyvų skyriui ir vėl buvo pavadintas Lietuvos TSR centriniu valstybiniu archyvu. Archyvo veiklą kontroliavo TSRS vidaus reikalų ministerijos Vyriausioji archyvų valdyba.

1945 m. buvo pradėta pildyti specialiųjų fondų kartoteka, remiantis Slaptų fondų skyriaus išduotais pažymėjimais buvo sudaromos baudžiamosios bylos nepriklausomos Lietuvos ir nacių okupacijos laikotarpių politiniams veikėjams, tarnautojams, partijų ir visuomeninių organizacijų nariams. Slaptų fondų skyrius panaikintas tik 1965 m., tačiau slapti fondai ir toliau buvo saugomi atskirose saugyklose.

Nuo 1960 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos TSR centrinis valstybinis archyvas buvo pavaldus Archyvų valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, nuo 1980 m. birželio 30 d. – Vyriausiajai archyvų valdybai prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos.

Sovietų okupacijos metais archyvui vadovavo T. Semionova (1945 m. vasario – gegužės mėn.), vyresnysis leitenantas Ch. Salimov (1945–1952 m.), O. Kalinina (1952–1953 m.), H. Deksnys (1953–1957 m.), G. Valinskienė (1959–1960 m.), V. Daunienė (1962–1986 m.), A. Piliponis (1986–1997 m.).

Atkūrimas: Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, archyvas pavadintas Lietuvos centriniu valstybiniu archyvu ir tapo pavaldus Vyriausiajai archyvų valdybai prie Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos, nuo 1990 m. balandžio 18 d. – Lietuvos archyvų generalinei direkcijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

1990 m. vasario 13 d. buvo priimtas Lietuvos archyvų įstatymas. Lietuvos archyvų generalinės direkcijos 1990 m. liepos 25 d. įsakymu Lietuvos centrinis valstybinis archyvas pavadintas Lietuvos valstybiniu archyvu. Nuo 1993 m. gegužės 28 d. archyvas turi dabartinį pavadinimą – Lietuvos centrinis valstybės archyvas.

1994 m. balandžio 29 d. visi archyve esantys fondai buvo išslaptinti. Nuo 1995 m. balandžio 14 d. archyvas pavaldus Lietuvos archyvų departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. 2002 m. sausio 1 d. prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo prijungtas Lietuvos vaizdo ir garso archyvas.

Nuo 2011 m. sausio 1 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas yra pavaldus Lietuvos vyriausiajam archyvarui.

19741989 m. Archyvų valdyba leido „Lietuvos TSR valstybinio archyvo fondų trumpą žinyną“ (išėjo 14 sąsiuvinių).

Vadovai

Archyvui vadovauja direktorius, kurį priima į pareigas ir atleidžia iš pareigų Lietuvos vyriausiasis archyvaras Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708) nustatyta tvarka.

Nuorodos, šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: