Mažosios Lietuvos tautinė taryba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mažosios Lietuvos tautinė taryba, Prūsų Lietuvos tautinė tarybaMažosios Lietuvos politinė organizacija, veikusi 19181924 m.

Steigimas

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui lietuvininkai, remdamiesi tautų apsisprendimo teisės principais, kuriuos paskelbė JAV prezidentas Vudro Vilsonas, ėmė reikalauti atskirti Mažąją Lietuvą nuo Vokietijos ir ją prijungti prie Lietuvos Respublikos. 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas paragino tautiečius šio tikslo siekti taikiomis priemonėmis ir įsteigė Prūsų lietuvių tautinę tarybą, kuri netrukus pavadinta Mažosios Lietuvos tautinė taryba. Tarybos pirmininku išrinktas Vilius Gaigalaitis, ją sudarė 53 nariai, tarp jų Viktoras Gailius, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis. Įsteigtos ir apskričių tarybos, pirmoji – Tilžėje.

Veikla

1918 m. lapkričio 30 d. taryba paskelbė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktą, kuriuo viešai pareikalavo Mažąją Lietuvą prisijungti (priglausti) prie Didžiosios Lietuvos. Aktą pasirašė 24 asmenys. 1919 m. balandžio 8 d. Versalio taikos konferencijos pirmininkui Ž. Klemanso Mažosios Lietuvos tautinė taryba įteikė reikalavimą Rytų Prūsijos lietuvių kraštą – Mažąją Lietuvą su Labguvos, Vėluvos, Darkiemio, Geldapės ir kitomis apskritimis (iš viso 13) priskirti prie Lietuvos valstybės. Nepavykus to įgyvendinti tarybos nariai 1920 m. vasario 21 d. – 1922 m. lapkričio mėn. kelis kartus tarėsi su Antantės valstybių diplomatais, kreipėsi į Ambasadorių konferenciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos. 1920 m. vasario 21 d. Mažosios Lietuvos tautinė tarybos rezoliucijoje reikalaujama panaikinti senąją muitų sieną ir atkelti ją prie Nemuno, kad tą sieną kontroliuotų Lietuvos Respublikos muitinės ir saugotų jos kariuomenė, o geležinkelius, paštą, telegrafą ir telefono ryšius perduoti administruoti Lietuvos Respublikai, leisti Lietuvos Respublikai naudotis Klaipėdos uostu ir Nemuno upe. Mažosios Lietuvos tautinė taryba delegavo 4 atstovus į Lietuvos Tarybą; 1920 m. kovo 20 d. Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strekys buvo kooptuoti jos nariais. 1922 m. gruodžio 18 d. iš Mažosios Lietuvos tautinė tarybos narių sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas.

Versalio taikos konferencijos nutarimu nuo Vokietijos atskyrus tik Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį iki Nemuno (Klaipėdos kraštas), Mažosios Lietuvos tautinė taryba iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą. Tarybos atstovai kurį laiką buvo Prancūzijos administracijos sukurtos Klaipėdos krašto Direktorijos nariai. Paaiškėjus, kad Direktorija yra Klaipėdos laisvosios valstybės (Freistaato) šalininkų įrankis, iš jos išėjo ir perėjo į opoziciją.

Po 1923 m. sausio sukilimo Klaipėdos kraštui susijungus su Lietuvos Respublika ir tą faktą 1924 m. gegužės mėn. pripažinus tarptautiniu mastu, kai buvo priimta Klaipėdos konvencija ir Klaipėdos krašto statutas, Mažosios Lietuvos tautinė taryba atliko savo užduotį ir nutraukė veiklą. Po Antrojo pasaulinio karo Mažosios Lietuvos didumą – Karaliaučiaus kraštą – pradėjus administruoti TSRS, Mažosios Lietuvos tautinės tarybos tradicijas tęsė Mažosios Lietuvos išeiviai Vakarų Vokietijoje, atgaivintą organizaciją pavadinę Mažosios Lietuvos taryba.[1]

Šaltiniai

  1. Mažosios Lietuvos tautinė taryba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 524 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: