Marijonas Martynaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Marijonas Martynaitis
Marijonas Martynaitis 1.JPG
Marijonas Martynaitis .... m.

Gimė 1922 m. balandžio 3 d.
Kaunas
Mirė 2009 m. lapkričio 4 d.
Kaunas

Veikla
mokslinė, visuomeninė, admninistracinė
Sritis statybinių medžiagų technologija, administravimas
Pareigos
  • 1950-1952 KPI Chemijos fakultetas Neorganinės chemijos katedra, asistentas.

  • 1956-1964 KPI, mokymo reikalų prorektorius

  • 1964-1983 Kauno politechnikos institutas (KPI), rektorius

  • 1983-1993 KPI, profesorius konsultantas

Išsilavinimas
  • 1934-1939 Kauno 3-ioji valstybinė gimnazija, moksleivis

  • 1939-1940 VDU Technikos fakultetas Statybos skyrius, studentas

  • 1940-1941 Kauno universitetas Technologijos fakultetas Chemijos skyrius, studentas

  • 1946-1950 Kauno universitetas Cheminės technologijos fakultetas, studentas

  • 1952-1955 KPI Cheminės technologijos fakultetas, aspirantas

Kvalifikacija
  • 1955 technologijos mokslų daktaras


Žinomas už už ilgametį vadovavimą KPI
Nuopelnai sumanus ir plėtojantis KPI vystymas

Turinys

Marijonas Martynaitis (1922 m. balandžio 3 d. Kaune - 2009 m.lapkričio 4 d. Kaune) – statybinių medžiagų technologas, technologijos mokslų daktaras, profesorius, ilgametis Kauno politechnikos instituto (KPI) rektorius.

Kilmė ir šeima

Aleksandro ir Onos Martynaičių šeima: (iš kairės) pirmoje eilėje: sūnus Albinas, tėvas, mama, sūnus Marijonas, duktė Genė, duktė Veronika; antroje eilėje: duktė Bronė, duktė Janina

Tėvas - Aleksandras Martinaitis (g. 1878 m. Dijokiškių kaimas, Jonavos raj. - 1939 m. Kaunas). Senelis Stasys Martinaitis su žmona Ona nebuvo ilgaamžiai, išgyveno mažiau nei 60 metų. Liko 4 vaikai, pagal amžių – Aleksandras, Veronika, Stasė ir Pranas. Kai tėvai mirė, vaikams liko 8 ha žemės, neblogi pastatai. Bet išgyventi buvo labai sunku, o kuriant šeimas, kiekvienam beliko 2 ha, tuomet gyvenimas tokiame ūkyje iš vis būtų neįmanomas. Todėl visi keturi nutarė žemę išnuomoti, o patys persikėlė gyventi į Kauną.

Mama - 1904 m. Aleksandras Martinaitis vedė Oną Žebrauskaitę (1886 m. Žeimiuose Jonavos raj. - ... Kaunas). Jos tėvas Stasys Žebrauskas buvo bajoriško luomo, kilęs nuo Žeimių, o jo žmona Ona Eismontaitė, taip pat kilminga – kilusi iš dvarininkų. Ona buvo labai apsišvietusi, ją visi prisimindavo kaip labai protingą moterį. Jos tėvams priklausė Šoknių dvaras Švenčionių rajone. Bet dar kūdikystės metais jai tapus našlaite, giminės pasisavino priklausantį turtą. Ilgainiui ji išmoko ekonomės darbo ir dirbo dvaruose. Dvarininkai ją mėgo, laikė savu žmogumi.

Sukurta šeima. Žmona - Zenona Martynaitienė (iki 1952 m. rugsėjo ... d. Vitkutė, g. ... Kaune), statybinių medžiagų technologė, technologijos mokslų daktarė, docentė, ilgamentė KPI Chemijos fakulteto darbuotoja. Vaikai - Jolanta Martynaitytė (g. ... Kaune), ...; Arvydas Martynaitis (g. ... Kaune), ....

Martinaičiai Kaune apsigyveno Ukmergės plento Nr. 127 (dabar Savanorių prospektas). Čia buvo ilgamečio stačiatikio popo M. Kazlausko sodyba. Jo šeima artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui pasitraukė į Rusijos gilumą – Samaros miestą, o savo namus paliko prižiūrėti Aleksandrui Martinaičiui. Tuomet tai buvo miesto pakraštys. Jis iš Dijokiškių atsigabeno arklį, karvę, paršus ir pradžioje gyveno iš tokio ūkio.

Vyriausias amžiumi Aleksandras daugiausia ir rūpinosi ūkiu, abi seserys išmoko siuvėjų profesijos, o brolis Pranas – kalvio amato. Bet gyvenimas buvo nelengvas, todėl, kaip ir daugelis lietuvių, prieš Pirmąjį pasaulinį karą abi seserys emigravo į Ameriką. Už jų emigracinius kelialapius užmokėjo brolis Aleksandras, susitarus, kad tai kompensacija už paveldėtą abiejų seserų žemės dalį.

Marijono seneliai Ona ir Stasys Žebrauskai gyveno kaip ir Martynaičiai čia pat Ukmergės plente (Savanorių prospekte), o greta esančiame bute gyveno tetos Stasė ir Marcė bei dėdė Balys Žebrauskai. Stasys Žebrauskas dirbo plento prižiūrėtoju. Jo rajonas buvo nuo taip vadinamų „Geležinių vartų“ iki Karmėlavos. Kaip priedas prie algos jam priklausė paplenčių pagriovių žolė. Ją nušienaudavo ir ten ganydavo savo arklius žentas Aleksandras Martinaitis.

Aleksandras ir Ona Martinaičiai gyveno meilėje, vienas kitą gerbė, gražiai sutarė. Jie susilaukė aštuonių vaikų. Gimė 5 mergaitės ir 3 berniukai: Bronė, Genė, Janina, Albinas, Veronika, Stefanija, Zenonas ir Marijonas. Trys iš jų – Genė, Stefanija ir Zenonas mirė dar vaikystėje. Vyriausioji dukra – Bronė Martinaitytė (vėliau Šarkauskienė) gimė 1907 m., Janina Martinaitytė – 1911 m., sūnus Albinas – 1913 m., dukra Veronika Martinaitytė (vėliau Nekrošienė) – 1915 m. Sūnus Marijonas gimė 1922 m.

1939 m., stojant į Vytauto Didžiojo universitetą, Marijono pavardė dar buvo su trumpąja „i“. Ilgąją „y“ jam „suteikė“, atrodo, po karo. Biurokratas matyt suklydo rašydamas pavardę iš rusiškai parašyto sovietinio dokumento. Taip jis tapo Martynaičiu.

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir vieną po kito užėmė Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Vilnių. Apie 300 000 Lietuvos gyventojų pasitraukė patys arba buvo išvaryti į Rusijos gilumą. Apie 60 000 vyrų buvo paimti į Rusijos kariuomenę. Lietuvos ūkis buvo pajungtas Vokietijai remti, jos kariuomenei išlaikyti. Tam buvo sunaudojama dauguma žemės ūkio produkcijos. Lietuvos gyventojams trūko maisto, plito užkrečiamos ligos. Pramonės likučiai buvo išvežami į Vokietiją. Negailestingai vokiečiai kirto miškus, iš valstiečių atimdavo vos ne visą derlių. Nuo 1916 m. lietuvaičius vežė darbams į Vokietiją. Karinė vokiečių administracija varžė gyventojų keliones.

1917 m. žlugus Rusijos monarchijai, vokiečiai siūlė Lietuvai autonomiją Vokietijos sudėtyje. Bet 1917 m. sudarytoji Lietuvos Taryba siūlymo nepriėmė, o 1918 m. vasario 16 d. ji paskelbė atkurianti nepriklausomą demokratiniu pagrindu sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi.

Pirmajam pasauliniam karui besibaigiant apie 1917–1918 m. Aleksandras Martinaitis dirbo gaisrinėje, kuri buvo tarp dabartinių Kanto ir Poškos gatvių. Gaisrai Kaune kildavo dažnai, ypač Vilijampolėje, kur mediniai namai buvo labai arti vienas kito. Kartais sudegdavo keliolika namų. Vandenį gaisrininkams tiekdavo rankiniu siurbliu ir pumpuodavo vandenį dviese. Pasitaikydavo gaisrininkų žūčių. Tai buvo labai pavojingas ir sunkus darbas.

Kol sodybos šeimininkai Kazlauskai buvo Rusijoje Martinaičių ir Žebrauskų šeimos gyveno laisvai, naudojosi sodu, sklypais ir dviem gyvenamaisiais namais. Šeimininkams apie 1923 m. grįžus iš Rusijos, teko susispausti. M. Kazlauskas buvo labai patenkintas gerai prižiūrėta jo sodyba ir pasiūlė pirkti iš jo du butus, nebrangiai – už gerą jo sodybos priežiūrą. Davė dar ir daržo sklypą.

Gyvenant Savanorių prospekte Marijonas pradėjo lankyti pradžios mokyklą. Šioje vietovėje Martinaičiai ir Žebrauskai greta gyveno iki 1933 m. Tada abi šeimos pasistatė šalia vienas kito namus Kapinių gatvėje (dabar J. Žemgulio) ir ten persikėlė. Tie namai buvo labai kuklūs: vieną sudarė vienas kambarys ir virtuvė, kitą – 3 kambariai ir virtuvė. Lėšomis padėjo Marijono mamos giminės, o svarbiausia – uždarius neišlaikiusį konkurencijos degtukų fabriką, kuriame Marijono tėvas dirbo, švedai darbininkams išmokėjo kompensacijas. Tai ir buvo panaudota namui pastatyti. Dabar abu namukai nugriauti.

Gausi Martinaičių šeima gyveno labai sunkiai. Tarpukario Lietuvoje svarbiausia buvo neprarasti darbo. Tėvas niekada nebuvo bedarbis. Savo vaikų Martinaičiai nelepino ir ugdė pareigingais bei dorais žmonėmis.

Tėvai, savo amžiuj matę daug vargo, norėjo, kad vaikai vargo nematytų. Todėl iš paskutiniųjų stengėsi juos leisti į mokslą, tikėdamiesi, kaip ir visi seni žmonės, kad mokslas palengvins gyvenimą.

Mokykliniai metai

Mokinio asmens liudijimas
Marijonas jau gimnazijoje buvo korporantas (stovi viduryje)

Marijonas mokyklą ėmė lankyti kai jam sukako šešeri. Baigęs pradžios mokyklą 1932 m. porą metų jis mokėsi namuose brolio Albino padedamas. Martynaičių šeimoje kalbama, kad tuo metu Marijonas neturėjo batų ir lankyti mokyklos nebuvo kaip. Šių dienų jaunimas, žinoma, tai sunkiai suprastų ir gal nepatikėtų, bet taip jau buvo.

1934 m. Marijonas eksternu išlaikė egzaminus į Kauno 3-iosios valstybinės gimnazijos ketvirtąją klasę ir mokėsi gimnazijoje penkerius mokslo metus. Gimnazijoje jis mokėsi stropiai, pasižymėjo pareigingumu. Gerai sekėsi matematika, chemija, lietuvių kalba, mėgo istoriją, geografiją. Kiek sunkiau įkandamos buvo vokiečių ir prancūzų kalbos. Atsiliepė nelankyti mokyklos metai.

19361938 m. Marijonas buvo skautas, o 1939 m. dalyvavo korporacijos „Fraternitas Baltiensis“ veikloje.

Kauno trečioji gimnazija išsiskyrė nuo kitų gimnazijų tuo, kad joje mokėsi daug darbininkų vaikų. Jiems buvo gerai žinomas sunkus darbininkų darbas, jų šeimų skurdus gyvenimas. Nenuostabu, kad mokyklos gimnazistų tarpe vyravo kairiosios politinės pažiūros. Tai įtakojo ir dalis mokytojų, kurie jau buvo pagarsėję šiuo atžvilgiu krašto mastu. Pažymėtini Juozas Banaitis ir Salomėja Nėris. Tarp gimnazijos mokytojų buvo ir kitų politinių pažiūrų. Kurie jų ir kiek įtakojo moksleivius lėmė pats to meto gyvenimas, kuriame buvo, kaip ir šiandien, daug neteisybės, gobšumo, išnaudojimo, piktnaudžiavimo, nežmoniškos turtinės atskirties ir kt. Vieni tikėjo vienais, kiti kitais.

Marijonas Martynaitis sėdėjo viename suole su Eduardu Mieželaičiu, ateityje žymiu poetu, rašytoju. Jis, atrodo, turėjo nemaža įtakos Marijono kairuoliškoms pažiūroms susiformuoti. Abiejų tėvai buvo darbininkai, abiejų šeimose duonos ne visada užtekdavo. E. Mieželaitis ir M. Martynaitis jaunystės metais labai suartėjo ir jų gyvenimas ištisą dešimtmetį buvo labai panašus. Tuomet daug kas nesuvokė būsimųjų įvykių, neįsivaizdavo kas laukia Lietuvos. Buvo ir daugiau kairiųjų pažiūrų mokinių, ilgainiui pagarsėję Lietuvoje. Pažymėtini Augustinas Savickas, tapęs žymiu dailininku bei Vladas Mozūriūnas pasidaręs poetu ir rašytoju.

1939 m. pavasarį M. Martynaitis baigė mokslus gimnazijoje. Gimnazijos Mokytojų Taryba nusprendė išduoti Marijonui Martynaičiui atestatą, teikiantį jam teisę stoti studentu į aukštąsias mokyklas.

Studijos VDU

M.Martynaičio studijų knygelė Technikos fakulteto Statybos skyriuje
Marijonas su kurso draugais

Marijonas Martynaitis, atrodo, nebuvo tvirtai apsisprendęs ką studijuoti. Pradėjo studijuoti Technikos fakultete Statybos skyriuje, nors, atrodo, jį netraukė inžinieriaus statybininko profesija.

Patikėjusių „šviesiu rytojumi“ Lietuvoje buvo išties nemažai. Kai kam atrodė, kad tokios žinomos asmenybės kaip V. Krėvė, S. Nėris, L. Gira, J. Tallat–Kelpša, K. Korsakas, P. Galaunė, P. Cvirka ir daugelis kitų, vienaip ar kitaip palankiai reiškę savo simpatijas SSSR, negali meluoti savo tautai. Deja, deja. Taigi nestebina, kad dalis jaunimo sovietizacijos pradžioje gyveno su šviesiomis viltimis. Tokių buvo ir Vytauto Didžiojo universiteto studentų tarpe.

1940 m. birželio 28 d. buvo legalizuota Lietuvos komunistinio jaunimo sąjunga. Rugsėjo mėnesį buvo sudarytas („išrinktas“) Kauno universiteto komjaunimo komitetas. Sekretoriumi tapo Eduardas Mieželaitis. Nuo 1939 m. rugsėjo 9 d. jis buvo priimtas VDU Teisių fakulteto ekonomikos skyriun. Vytauto Didžiojo universitete komjaunimo organizacija buvo įkurta 1927 m. Bet jos nelegali veikla buvo menka, ji turėjo mažai narių. Universiteto komjaunuoliai sukruto tik Sovietų valdžios metais, bet jų eilės didėjo be galo lėtai. Neabejotinai klasioko E. Mieželaičio agituojamas 1940 m. rugsėjo mėnesį komjaunuoliu tapo ir Marijonas Martynaitis. Šis žingsnis buvo lemtingas.

Vykdydama „liaudies valią“ naujoji valdžia įvedė universitete sovietinę tvarką, į mokymo planus įtraukė marksizmo–leninizmo kursą, uždraudė buvusias studentų organizacijas, panaikino universiteto autonomiją, Vytauto Didžiojo vardą ir pavadino Kauno universitetu.

Chemijos laboratoriniai darbai suvedė Zenoną Vitkutę ir Marijoną Martynaitį didelei draugystei

Statybos fakultete Marijonas Martynaitis neužsibuvo. 1940 m. rugsėjo 10 d. jis rašo prašymą universiteto rektoriui profesoriui A. Purėnui ir prašo perkelti iš Kauno universiteto Statybos fakulteto į Kauno universiteto Technologijos fakulteto Chemijos skyrių. Taigi nuo 1940 m. rudens semestro Marijonas pradėjo studijas iš naujo jau siekdamas technologijos specialybės inžinieriaus kvalifikacijos.

Tėvo mirtis 1939 m. pavasarį labai sukrėtė Martinaičių šeimą. Neliko pagrindinio šeimos maitintojo ir Marijonui teko ne tik studijuoti, bet ir uždarbiauti. Tai, suprantama, atsiliepė mokslui. Mokslo rezultatams įtaką galėjo turėti ir jo vadinamoji visuomeninė veikla, dėl tos veiklos nukentėjo jo studijos.

1940 m. rugsėjo mėnesio pradžioje jis buvo išrinktas į Kauno universiteto studentų komjaunimo organizacijos komitetą. Sekretoriumi buvo išrinktas (greičiausiai paskirtas) komjaunuolis pogrindininkas nuo 1935 m. Eduardas Mieželaitis. Jis, jau tapęs „Komjaunimo tiesos“ laikraščio redaktoriumi, garsėjo kaip poetas. Dvidešimtmetis laikraščio redaktorius su dideliu entuziazmu rašė straipsnius į savo redaguojamą laikraštį, aukštino sovietinę valdžią, keikė praeitį, žavėjosi sovietinės literatūros herojais.

Galima įsivaizduoti, su kokiu entuziazmu E. Mieželaitis, tapęs universiteto sekretoriumi, turėjo dirbti. Bet jo komjaunuoliškas maksimalizmas ilgainiui aiškiai santūrėja. Jo straipsnių laikraščio puslapiuose jau retėja, jie mažiau radikalūs. 1940 m. spalio mėnesį E. Mieželaitis atleidžiamas iš universiteto komjaunimo sekretoriaus pareigų.

Marijonas Martynaitis, kai pakeitė studijuojamą specialybę, į studijas ėmė žiūrėti labai rimtai. Tai rodo 1940–1941 mokslo metų rezultatai. Suderinti studijas su darbu komjaunimo organizacijoje buvo nelengva. Vis dėlto Marijonui studijos tapo prioritetu, bet 1941 m. balandžio mėnesyje Kauno universiteto komjaunimo sekretoriumi buvo išrinktas Marijonas Martynaitis.

Kauno universitete labai lėtai augo komjaunuolių gretos. Atsirado konspiracinė studentų veikla, nukreipta prieš sovietinę valdžią. Jau 1941 m. gegužės 8 d. Kauno universiteto komjaunimo organizacijos darbą svarstė LLKJS CK biuras. Jame pranešimą perskaitė KU komjaunimo sekretorius Marijonas Martynaitis. Kodėl gi tuomet atsirado reikalas svarstyti Kauno universiteto komjaunuolių veiklą? Matyti ji buvo laikoma nepakankama, ji netenkino sovietinės valdžios.

Sovietų valdžia smurtu, teroru ir klasta ėmė naikinti Lietuvos valstybę bei jos atramą – sąmoningus piliečius, valstybės institucijas, buvusias visuomenines organizacijas, inteligentiją, verslininkus, ūkininkus. Buvo areštuojami žymiausi valstybės, politikos, verslo bei visuomenės veikėjai. Visi Lietuvos kalėjimai buvo prigrūsti areštuotų ar sulaikytų dorų Lietuvos žmonių.

Marijonas Martynaitis su nerimu ir skausmu priimdavo žinią apie vis tebesitęsiančias ir intensyvėjančias gyventojų, ypač inteligentų represijas. Ypač sukrėtė M. Martynaitį kaip ir daugelį Lietuvos žmonių 1941 m. birželio 14–tąją pradėti masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai. Per kelias dienas tūkstančiai Lietuvos gyventojų buvo sukišti į gyvulinius vagonus ir išvežti į Rusijos gilumą, daugiausia į Sibirą. Tomis birželio 14–18 dienomis buvo ištremta daug ir Kauno universiteto studentų, dėstytojų ir darbuotojų.

Marijonas Martynaitis, atrodo, tomis dienomis galutinai suvokė, kas tai yra sovietinė valdžia, kas yra taip vadinami komunistiniai idealai. Bet tapęs komjaunuoliu, o per nepilną pusmetį net komjaunimo sekretoriumi – kelio atgal nebeturėjo. Prasidėjus karui komjaunimo aktyvistams liko išeitis – bėgti į Rusiją. Visais kitais atvejais galėjo tikėtis KGB ar Lietuvos laisvės kovotojų kulkos. Į Rusiją Marijonas traukėsi praradęs bet kokį veiklos entuziazmą. Apatiją viskam jis jautė dar keletą metų.

Karo ir pokario metai

Nuo 1940 m. Lietuva buvo ryškiai suskaldyta. Dalis gyventojų buvo nusistatę prieš autoritarinį Smetonos rėžimą. Tai, daugiausia, neturtingieji ar sunkiai besiverčiantys žmonės. Jie nemanė, kad Lietuva praras nepriklausomybę, troško daugiau laisvės, mažesnės turtinės atskirties, tegul kuklaus, bet pakankamai pasitūrinčio gyvenimo. Tačiau sovietinė tikrovė buvo kitokia. Nusivylusių žmonių kasdien daugėjo.

Kita gyventojų dalis, daugiausia turtingi verslininkai, stambūs ūkininkai, dauguma valstybinių tarnautojų ir kt., iš karto priešiškai sutiko sovietinės tvarkos įvedimą. Kūrėsi antisovietinis pogrindis, nujaučiant neišvengiamą karą tarp vokiečių ir rusų buvo viliamasi atgauti valstybinę nepriklausomybę. Kai 1941 m. birželio 22 d. anksti ryte Vokietijos kariuomenė pradėjo karą prieš SSRS, Kaune, o netrūkus ir kituose Lietuvos miestuose prasidėjo sukilimas prieš sovietinius okupantus. Okupantai ir jų pakalikai ėmė bėgti iš Lietuvos.

Dalis studentų aktyvistų į Rusiją iškeliavo pėsti. Tik iš Vitebsko toliau į Rusiją keliavo traukiniu. M. Martynaitis ir keletas kitų per mėnesį atsidūrė pietiniame Urale, kur dirbo darbininkiškus darbus. Po pusės metų Martynaitį su kolega nusiuntė į Maskvą, kur specmokykloje juos rengė partizanauti Lietuvoje. Marijonas buvo parengtas radisto darbui.

Pralaimėję prie Stalingrado vokiečius imta stumti atgal. Štai tokiomis aplinkybėmis į Lietuvą pradėjo siųsti sovietinių partizanų grupes. Vienoje jų buvo Marijonas Martynaitis.

1942 m. rugpjūčio 5 d. septynetas būsimųjų partizanų, taip vadinamas „Prano“ būrys, buvo išlydėtas iš Maskvos į Lietuvą. Sovietinių partizanų „Prano“ būrys buvo nuskraidintas iš Maskvos į Lietuvą rugpjūčio 7 d. ir nuleistas ant žemės parašiutais trikampyje Kaunas – Jonava – Kaišiadorys. Trys būrio žmonės (jų tarpe M. Martynaitis) išėjo išžvalgyti Kauno miesto rajoną ir dėl susidariusių aplinkybių ilgam prarado ryšį su grupe. Dingus radistui M. Martynaičiui buvo ilgam prarastas tiesioginis ryšis su centru. Į susitikimo vietą Kaune Martynaitis neatvyko.

Tai kas gi atsitiko su radistu kuris pusmečiui dingsta iš akiračio. Pasakojama, kad jo turimas radijo siųstuvas nusileidus parašiutu iškart sugedo. Gal todėl jis palieka būrį ir patraukia Kauno link, kad ten rasti galimybių sutaisyti. Bet Kaune siaučia vokiečiai ir jų pagalbininkai, dažni areštai, sušaudymai. Marijonas Martynaitis galimai pasinaudoja dar iš Maskvos išvykstant į Lietuvą gautais LKP CK vadovybės nurodymais, kad tokiomis aplinkybėmis dera kiek įmanoma slapstytis, nevykdyti jokios veiklos ir peržiemoti. Per visą tą žiemą jokiuose pogrindžio archyviniuose dokumentuose informacijos apie M. Martynaitį nėra. Matyti nebuvo ir jokios M. Martynaičio veiklos miesto komjaunimo organizacijoje. Jis pats apie to laikotarpio veiklą beveik nieko nerašė ir nepasakodavo visais vėlesniais metais. Manoma, kad Marijonas slapstėsi per žiemą tėvų namuose. Neaišku ar buvo sutaisytas radijo aparatas, ar iš viso tas aparatas bebuvo.

Marijonas Martynaitis nemėgo kalbų nei apie partizanavimą, nei apie pogrindžio komjaunimą. Santūrus jis šiuo klausimu išliko kalbose su bendradarbiais, net su artimaisiais žmonėmis. Atrodo, Marijono Martynaičio partizanavimo iš esmės ir nebuvo, o darbas pogrindyje buvo blankokas ir neilgalaikis. Tarpukario Lietuvoje esant daug neteisybės, žeminančiai darbininkų, iš kurių jis buvo kilęs, padėčiai, jų išnaudojimas, matomi kaimo žmonių vargai – visa tai nuvedė jį į kairiųjų pažiūrų stovyklą. Aišku, suvaidino didelį vaidmenį Lietuvą pasiekianti sovietinė propaganda, gimnazijos draugai.

Bet tai, ką jis pamatė 1940–1941 m. Lietuvoje, o karo metais Rusijoje, atvėrė akis. Socializmo teorija jam ir toliau atrodė tauri, žmogiška, bet praktika – baisi. Tai, galimai, ir buvo blankios karo metais veiklos viena didžiausių priežasčių, nors kovą su fašizmu jis laikė būtina. Marijonas Martynaitis turėjo vilties, kad laimėjus karą, sovietinė santvarka keisis į gerą pusę, o Lietuva išlaikys tautiškumą, joje bus gera dirbti ir gyventi visiems žmonėms.

Nuo 1944 m rugpjūčio iki spalio mėnesio M. Martynaitis dirbo LLKJS Centro Komiteto studentų skyriaus vedėju, o nuo spalio mėnesio iki 1946 m. birželio mėnesio - LLKJS Centro Komiteto sekretoriumi mokyklų reikalams.

Jau 1945 m. pavasarį nuo VLKJS CK biuro gerokai kliūvo LTSR komjaunimo vyriausiam propogandistui E. Mieželaičiui ir vyriausiam mokyklų kuratoriui M. Martynaičiui už silpną darbą. Maskva pyko dėl Lietuvos jaunimo priešiškumo komjaunimui, jo nepopuliarumo.

Dauguma jaunimo į sovietų valdžią ir jos organizacijas žiūrėjo kaip į okupacijos elementus, žmonės matė valdžios piktadariškus veiksmus, Lietuvos gyventojų terorizmą, prievartą, svetimtaučių įsigalėjimą. Visa tai, esame tikri, matė ir Lietuvos komjaunimo vedliai. Tai jiems buvo nepriimtina, bet nutraukti ryšius su nusikalstama valdžia jie buvo bejėgiai. Suprantama, visa tai galėjo baigtis liūdniau. Sovietinė tvarka, primityvi, bet brutali propaganda, tautos fizinis ir dvasinis naikinimas, pagaliau nežmoniškos represijos neabejotinai nuvylė daugelį komjaunimo aktyvistų, tame tarpe ir Eduardą Mieželaitį, ir Marijoną Martynaitį. Matyti komjaunimo darbe, kaip sakoma, „jų rankos leidosi žemyn“ nebeturėjo jie jokio entuziazmo, vis daugiau darėsi tai veiklai apatiški. Tai, suprantama, galėjo pastebėti ir partiniai vadai. Žinoma, jiems nebuvo paslaptis ir Marijono blankoka, net vangi pogrindinė veikla vokiečių okupacijos metais, ką bylojo įvairios partizanų veiklos ataskaitos. Bet partinių vadų kantrybė pasibaigė, kai LLKJS CK sekretoriai E. Mieželaitis ir M. Martynaitis nesimaskuodami vengė lydimi stribų vykti į provincijoje vykdomus agitacinius renginius. Pirmiausia buvo „sudorotas“ Eduardas Mieželaitis, tuoj po to, Marijonas Martynaitis – abu komjaunimo CK sekretoriai. Neužilgo su postu atsisveikino ir LLKJS CK pirmas sekretorius Jonas Macevičius.

Kad susidorojimas su Lietuvos komjaunimo lyderiais būtų prieš visuomenę kiek pateisintas, tikrosios pašalinimo iš postų priežastys buvo nuslėptos.

Studijų baigimas ir mokslinis darbas

1946 m. rudenį M. Martynaitis grįžta tęsti studijų į Kauno universitetą. Pirmieji pokario metai buvo labai sunkūs. Nebuvo šildomos patalpos, trūko elektros energijos, baldų, mokomosios literatūros. Dėstytojai buvo siunčiami studijuoti marksizmą–leninizmą. Vyko dažnos konferencijos ideologijos klausimais, rusų ir sovietų mokslininkų prioritetų pažinimo klausimais. Dalis dėstytojų buvo aštriai kritikuojami už apolitiškumą, keliaklupsčiavimą prieš Vakarų mokslą ir techniką, nepakankamą rusų ir sovietinio mokslo iškėlimą. Daug dėstytojų buvo atleisti iš universiteto dėl politinių motyvų, daugelį represavo. Partokratai teigė, kad nežinantys marksizmo–leninizmo, nepritariantys komunistų partijos politikai negali parengti gerų specialistų. Stalino valdymo laikais universitete vyravo siaubinga įtarinėjimų ir nepasitikėjimo atmosfera.

Visoje Lietuvoje vyravo nyki nuotaika. Lietuvoje siautėjo NKVD, rajonų centrų aikštėse ant grindinio nuolat guldydavo okupantams pasipriešinusius žuvusius ir išrengtus partizanus. Universitete dėstytojus ir studentus terorizavo partorgai, komsorgai, tiesa, ne visi. LKP CK reikalavo išvalyti universitetus ir institutus „nuo svetimų ir priešiškų elementų“. Tokiomis aplinkybėmis universitetuose, kaip ir visoje Lietuvoje, kilo pasipriešinimo okupantams kova. Kūrėsi pasipriešinimo organizacijos, jų veikla buvo nukreipta prieš bolševikų vykdomą terorą. Vieni dalyvavo aktyviame – ginkluotame pasipriešinime, kiti – pasyviame.

Marijonas Martynaitis negalėjo nematyti valdžios piktadariškos veiklos, lietuvių tautos kančių ir nors jame pasiliko socializmo idealai kaip visuomenės pažangos kelrodžiai, akivaizdūs valdžios nusikaltimai reikšmingai keitė jo vidaus nuostatas. Jis rimtai kibo į studijas ir siekė kuo greičiau pasivyti naujuosius kurso draugus. Nuo 1947 m. rugsėjo jis dar dirbo ir laborantu.

Na, bet tais laikais privalu buvo atiduoti laiko bei jėgų duoklę ir taip vadinamam visuomeniniam darbui. Visuomeninis darbas normalioje visuomenėje suprantamas kaip savanoriška veikla kokiose nors organizacijose visuomenės labui, savo akiračio plėtrai, prasmingam ir įdomiam laisvalaikio praleidimui. Bet sovietmečiu visuomeninis darbas turėjo kitokį pobūdį. Čia veikė kiti principai, paremti privalomais įpareigojimais, dažnai juos gaunant tiesiog iš darbovietės administracijos. Tai jau buvo panašu į darbo funkcijų praplėtimą, už kurias nemokamas atlyginimas. Tai vadino darbu visuomeniniais pagrindais.

Marijonas dalyvavo komjaunimo organizacijos susirinkimuose, bet grįžus studijuoti pirmaisiais mokslo metais buvo paliktas ramybėje. Tačiau ši ramybė truko neilgai.

Marijonas Martynaitis nuo III kurso buvo Cheminės technologijos fakulteto Studentų profbiuro pirmininku. Ši veikla buvo gana prasminga, nes pokariu daugybė studentų susidurdavosu įvairiausiomis buitinėmis problemomis. Marijonas nuoširdžiai bandydavo padėti, gynė studentų interesus.

1948 m. M. Martynaičiui buvo pasiūlyta stoti į partiją ir 1949 m. jis tapo VKP(b) nariu.

Kai palikęs komjaunimo CK Marijonas įniko į studijas, atrodė, kad politinis gyvenimas jį jau nedomina. Ką iš tikrųjų jis jautė širdyje stodamas į VKP(b) jau niekad nepaaiškės. Bet pamąstykim, ar galėjo Marijonas Martynaitis nestoti į partiją? Tikriausiai ne. Buvo 1948 m., žmonės buvo įtarinėjami, gąsdinami, intensyvėjo represijos. Tokiame kontekste pasiūlymo stoti į partiją atmetimas būtų išaiškintas kaip priešiškumas santvarkai, bolševikų valdžiai. Nesunkiai Marijonui galėjo sufabrikuoti kaltinamąją bylą su visom iš to sekančiom pasekmėm.

Nors partijos ir komjaunimo aktyvistai iš tribūnų nuolat tvirtino, kad pagrindinė komjaunuolio pareiga gerai mokytis, praktikoje komjaunuoliai studentai būdavo apkraunami įvairiausiais įpareigojimais ir ne vienas jaunuolis klimpdavo dėl to į skolas, ar net tekdavo apleisti studijas. Neišvengė tokio krūvio ir Marijonas Martynaitis. Dar studijuojant ketvirtame kurse jis buvo išrinktas (o gal paskirtas) fakulteto partorgu. Teko brangų studijoms skirtą laiką aukoti susirinkimams, dalyvauti universiteto partinio biuro posėdžiuose, atlikti įvairias ataskaitas, tvarkyti dokumentus ir t. t.

1950 m M. Martynaitis užbaigė rengti diplominį darbą ,,Cemento fabrikas Skirsnemunėje“ ir rudenį jį apgynė pažymiu labai gerai. Jis, jau kaip diplomuotas silikatų technologijos inžinierius, buvo paskirtas Neorganinės chemijos katedros asistentu.

Marijonas Martynaitis, būdamas Cheminės technologijos fakulteto partorgu, aktyvumu nepasižymėjo ir ėmė gauti rimtos instituto biuro kritikos. Fakultete esanti menka darbo drausmė, susilpnėjusi kova su priešiškais elementais studentų tarpe. Ne visi komunistai įsijungė į kadrų valymo ir auklėjimo darbą. Katedrų vedėjai mažai rūpinasi jiems įtikėtais kadrais, silpnai tiria juos ir nenori imtis atsakomybės už kadrų parinkimą ir auklėjimą. Nepakankamas studentų eilių valymas nuo priešiško elemento, per mažas dėmesys kreipiamas į atskirų studentų apolitiškumą ir soc. kilmę už kurio paprastai slepiasi žmonės kurie neturi teisės mokytis aukštojoje mokykloje. Silpnas partijos ir komjaunimo eilių augimas.

Po to partinių įpareigojimų krūvis Martynaičiui gerokai padidėjo. Partiniai, dabar jau Kauno politechnikos instituto, vedliai neatsižvelgė į tai, kad jaunam dėstytojui, pradedančiam pedagoginį darbą, būtina daug laiko skirti užsiėmimams pasirengti. Bet M. Martynaitis nesiskundė, tik įtempęs jėgas siekė gerai atlikti tiek pedagoginį krūvį, tiek visuomeninius įpareigojimus.

1952 m. rugsėjį Marijonas Martynaitis vedė kurso draugę Zenoną Vitkutę. Nors materialinės šeimos galimybės buvo labai menkos jaunavedžiai buvo laimingi. Gi Marijonas rimtai nusiteikė rengti disertaciją moksliniam laisniui gauti. 1952 m. spalyje jis buvo priimtas į aspirantūrą bei jam buvo leista eiti antraeiles asistento pareigas katedroje.

M. Martynaitis savo moksliniame darbe siekė panaudoti vietines žaliavas statybinių medžiagų gamybai. Nors aspirantūra reikalavo daug jėgų, partinių įpareigojimų M. Martynaičiui nestigo. Tai žinoma gerokai trukdė vykdyti aspirantūros planą, bet Marijono sugebėjimas niekada beprasmiškai neleisti laiko, užtikrino ir mokslinio tyrimo vykdymą pagal nustatytą grafiką. Tyrimus vykdant buvo susiduriama ir su techniniais sunkumais. Trūko reikalingų prietaisų ir aparatūros, teko kartais kai ką skolintis iš kitų katedrų, laboratorijų ar net važiuoti atlikti reikalingus tyrimus į kitas respublikas.

Disertantas suformulavo tokį darbo tikslą: išaiškinti kai kuriuos anhidritinio cemento hidratacijos ir kietėjimo neištirtus teorinius klausimus, ištirti anhidritinio cemento, gauto naudojant išdegintus dolomitus kaip katalizatorius, technines savybes ir jų priklausomybę nuo įvairių veiksnių.

Marijono Martynaičio disertaciją sudarė trys dalys. Pirmoje dalyje jis ištyrė žaliavas, antrojoje – anhidritinio cemento technines savybes, trečiojoje – anhidritinio cemento fizines–chemines savybes.

Marijonas Martynaitis, užbaigęs disertacinį darbą 1955 m. besibaigiant, pasinaudojo proga ginti savo disertaciją Lietuvoje – LŽŪA ir KPI jungtinėje taryboje.

1955 m. gruodžio 27 d. Lietuvos žemės ūkio akademijoje įvyko jungtinės Mokslinės tarybos posėdis, kuriame Marijonas Martynaitis pateikė ginti savo disertaciją technikos mokslų kandidato laipsniui tema „Anhidritinio cemento Kirdonių gipso pagrindu fizinių–mechaninių ir fizinių–cheminių savybių tyrimas“.

M. Martynaičio disertacijos oficialūs oponentai buvo geologijos mokslų daktaras, profesorius Mykolas Kaveckis ir technikos mokslų kandidatas Kęstutis Sasnauskas.

Kai 1951 m. buvo įsteigtas Kauno politechnikos institutas, jo rektoriumi tapo profesorius Kazimieras Baršauskas Jis pasižymėjo gera nuojauta sprendžiant apie vieno ar kito žmogaus savybes, jo padorumą, pareigingumą, patikimumą. Jis nuosekliai ir drąsiai lietuvino KPI personalą ne bet kuriais žmonėmis, o pasižyminčiais išlaikytomis charakterio savybėmis, gabumais profesinėje veikloje, geromis organizacinės veiklos savybėmis, prislėptu lietuvišku patriotizmu.

K. Baršauskas ragino jaunus ir brandaus amžiaus pedagogus bei darbuotojus stoti į partiją, o jau naujieji partijos nariai neužilgo pakeisdavo atėjūnus, neišprususius ir kvailokus instituto partinius veikėjus instituto partiniame biure ar tapdavo fakultetų, kitų padalinių partorgais. Žinoma rektoriaus K. Baršausko veikla globojant buvusius politinius kalinius ar tremtinius, priimant į studentus jų atžalas ir kt. Tai, suprantama, kėlė radikaliųjų bolševikų rusų, žydų na ir kai kurių lietuvių įniršį, kurie bet kokia proga kritikavo rektorių, įtarinėjo nacionalizmu, rašė skundus dėl vieno ar kito jo sprendimo respublikos, miesto ar miesto rajono partiniams vadams.

Dar 1953 m. M.Martynaitį išrinko instituto partinio biuro nariu, nors jis prašė nerinkti, nes jis yra aspirantas ir turi daug darbo rengiant disertacinį darbą. Nulėmė rektoriaus K. Baršausko palaikymas.

Bet Martynaitis jokio aktyvumo biure nerodė. Jis gyveno savo vykdomu disertaciniu darbu ir, matyti, visa kita nelabai ir rūpėjo.

1955 m. gruodžio 27 d. Marijonas Martynaitis LŽŪA apsigynė chemijos inžinerijos mokslų daktaro disertaciją „Anhidritinio cemento iš kirdonio gipso fizikinių mechaninių ir fizikinių cheminių savybių tyrimas“, o VAK–as 1956 m. birželio 17 d. patvirtino LŽŪA ir KPI Mokslinės tarybos nutarimą ir jis tapo technikos mokslų kandidatu.

Mokymo reikalų prorektorius

1956 m. rugsėjo 1 d. rektorius K. Baršauskas paskyrė Marijoną Martynaitį einančiu Silikatų technologijos katedros vedėjo bei einančiu docento pareigas.

Profesorius Kazimieras Baršauskas turėjo fantastiškų gebėjimų pažinti žmogaus svarbiausias savybes. Pakliuvęs į K. Baršausko akiratį Marijonas Martynaitis tapo labai priimtina kandidatūra stiprinti, kaip sakydavo, instituto vadovaujančius kadrus.

Rektorius jau 1956 m. spalio 1 d. įsakymu paskyrė einantį docento pareigas Marijoną Martynaitį Kauno politechnikos instituto mokymo reikalų prorektoriumi paliekant dirbti antraeilėse pareigose Silikatų technologijos katedros vedėju.

Marijoną Martynaitį, nuo spalio 1 d. pradėjusį dirbti mokymo reikalų prorektoriumi, iškart užpuolė daugybė reikalų. Buvo keliamas uždavinys užkirsti kelią nesąžiningumo faktams priėmimo į institutą metu. Buvo pagarsinta instituto laikraštyje, kad mokymo dalies darbuotojas bandė įrašyti į studentų sąrašą jaunuolį, kuris priėmimo komisijos nebuvo priimtas. Buvo egzaminuojančių dėstytojų, kurie neobjektyviai vertino egzaminuotus abiturientus. Ėmė plisti praktika, kai priėmime egzaminuojantis dėstytojas pats privačiai, galimai už atlyginimą, konsultuodavo ir rengdavo abiturientus egzaminui.

M. Martynaitis buvo žmogus, kuriam bet kokios protekcijos, nesąžiningumas, pinigų godulys buvo visai nepriimtini. Jis laikė, kad susikompromitavęs minėtais klausimais aukštojo mokslo atstovas negali dirbti nei darbuotoju, nei juo labiau dėstyti. Šia nuostata ir vadovavosi.

Prorektoriui Marijonui Martynaičiui teko nemažai rūpesčių kuriant KPI Vakarinio fakulteto Vilniaus skyrių, įsteigtą 1956 m. Nebuvo paslaptis, kad daug žmonių KPI Vakarinio fakulteto Vilniaus skyriaus steigimą laikė Vilniaus lietuvinimo proceso dalimi.

Laike dešimtmečio skyrius tapo fakultetu, fakultetas KPI filialu, KPI filialas – Vilniaus inžineriniu statybos institutu. Visą tą laiką vadovu buvo Aleksandras Čyras: dekanu, prorektoriumi, o nuo 1969 m. - rektoriumi.

Visas tas dešimtmetis buvo sudėtingų problemų ir prieštaringų sprendimų metas, kėlęs ypač daug rūpesčių KPI vadovams. Galima šį laikotarpį apibudinti ir kaip Kauno politechnikos instituto „augimo sunkumus“. Kauno universitetas išaugino Kauno politechnikos institutą, Kauno politechnikos institutas – Vilniaus inžinerinį statybos institutą.

Jaunajam prorektoriui Marijonui Martynaičiui, suprantama, didžiausias rūpestis buvo savosios mokyklos Kaune studijų reikalai. Tai mokymo planų rengimas ar koregavimas, studentų specialybės ir kontingentai, priėmimo į institutą taisyklės, gamybinių praktikų bazių problemos, vadovėlių ir mokymo priemonių leidyba, jaunųjų specialistų skirstymo ir daug kitų, susijusių su studentų mokymu, klausimų. Mokymo reikalų prorektorius rūpinosi galimybėmis naujų specialybių inžinieriams rengti, naujų mokymo metodams institute diegti, vargino Maskvos primetamos ir dažnai nevykusios, neapgalvotos aukštojo mokslo reformos ir kt. Bet, dar keturiasdešimt neturintis Marijonas Martynaitis visur suspėdavo, rodė iniciatyvas, kėlė idėjas ir, kaip taisyklė, pats vadovavo jų įgyvendinimui.

Nors Chruščiovo laikais iš pradžių manyta, kad sovietai liberalėja, atleidžia varžtus, greitai buvo įsitikinta, kad sovietinė santvarka be tų varžtų, persekiojimų yra neįmanoma. Sprendimas atleisti iš darbo, susidoroti su valdžios kritikais, nors Stalinas ir buvo pasmerktas, vis dar buvo dažnas reiškinys. Tai tęsėsi iki pat sovietinio režimo žlugimo.

1954–1964 m. laikotarpiu vis daugiau lietuvių užėmė pramonės, statybos, žemės ūkio, sveikatos apsaugos, administravimo įstaigų ir kt. vadovaujančius postus. Tai tapo įmanoma, kai lietuviai stojo į Komunistų partiją, o partinis bilietas jau sudarė sąlygas diplomuotiems ir patyrusiems specialistams užimti vadovų pareigas, kuriose iki to laiko dažniausiai buvo kitataučiai, mažai išprusę atvykėliai.

Rusų tautybės žmonės dažniausiai pasisakydavo prieš bet kokias pastangas lietuvinti kraštą. Po karo per 10 metų Lietuvos svarbiausias aukštąsias mokyklas tiesiogiai valdė SSRS aukštojo mokslo ministerija. 1957 m. buvo keliama mintis prašyti Maskvą leisti Lietuvos aukštajam mokslui administruoti įsteigti respublikinę valdybą. Tuo klausimu buvo pasiūlyta pareikšti nuomonę ir KPI rektoratui. Rusai, dalyvavę posėdyje, vienbalsiai buvo prieš. Jie pasisakė prieš respublikinės valdybos steigimą, atkreipę dėmesį į su respublikine priklausomybe susijusį pavojų, kad institutas gali susiaurėti, tuo tarpu kai jis, ruošdamas specialistus ne vien savo respublikai, turėtų ir toliau plėstis. Rengti specialistus ne vien savo respublikai reikėjo, žinoma, tik rusų kalba. Taigi tolesnė instituto plėtotė galėjo tik didinti KPI surusėjimą, ko ir siekė „penktoji kolona“, vėl pakėlusi galvą, kai sovietų tankai sutriuškino Vengrijos revoliuciją. Nors M. Martynaitis ir partorgas K. Lengvinas buvo prieš tokios valdybos įsteigimą, laikydami, kad būsianti nereikalingas tarpininkas tarp Aukštojo mokslo ministerijos ir instituto, bet jie akcentavo specialistų rengimą tik savo respublikai. Instituto rektorių profesorių K. Baršauską, teigusį, kad būtina įsteigti respublikinę valdybą, parėmė beveik visi posėdyje dalyvavę lietuviai – direkcijos nariai.

Posėdžiui baigiantis rektorius K. Baršauskas sakė, kad dauguma pasisakė už respublikinio organo steigimą su sąlyga „kad tas organas daugiau teisių turėtų, o nebūtų vien tarpininkas, kad institutas tam tikrą ruošiamų specialistų procentą siųstų ir į kitas respublikas, pirmoje eilėje tačiau tenkindamas savo respublikos poreikius, kad nesumažėtų instituto reikšmė, nesusiaurėtų jo darbas“.

Stiprėjant rusinimo tendencijoms, labai svarbi buvo instituto rektorato narių vienybė nacionaliniu klausimu. Tai, kad rektorius K. Baršauskas 1956 m. pasirinko mokymo reikalų prorektoriumi Marijoną Martynaitį, buvo gerai apgalvotas rektoriaus žingsnis. Jis jau buvo gerai pažinęs šį nepriekaištingos reputacijos žmogų. Jame rektorius matė valingą, darbštų žmogų, pasižymintį rimtumu, mokėjimu bendrauti, santūrumu, lietuviškosiomis aspiracijomis. Visos M. Martynaičio savybės leido rektoriui vertinti jį kaip gabų, dorą vadovą. Kaip parodė ateitis, nei profesoriaus K. Baršausko, nei instituto kolektyvo šis pasirinkimas neapvylė.

M. Martynaitis rašė instituto laikraštyje, kad didelis valdymo centralizmas, (t. y. Maskvos diktatas), užkirsdavo kelią parengti respublikai reikalingus specialistus. Kai tik varžtus Maskva atleido, KPI tuoj pat ėmė steigti specialybes reikalingas Lietuvos ūkiui.

Bet ne visais klausimais reiškėsi Maskvos liberalizmas. Lietuva neturėjo teisių nustatyti savo, atitinkančią vietos sąlygas, tvarką daugeliu klausimų. Tarkim, buvo privalu laikytis Rusijos aukštojo mokslo ministerijos patvirtintų 1957 m. priėmimo į aukštąsias mokyklas taisyklių, kurių kai kurios pozicijos kėlė abejones dėl jų tikslingumo

Marijonas Martynaitis, atrodytų keista, niekada dirbdamas KPI nesididžiavo ir dargi nemėgo niekam ir jokia proga priminti savo komjaunuoliškosios veiklos. Būdinga, kad kai pristatant apdovanojimui ar norint išvykti į užsienį institutas rašydavo jo charakteristikas, tik pora kartų jose paminėta apie jo darbą komjaunime.

Pažymėtina, kai sovietmečiu 1958 m. buvo švenčiamos komjaunimo 40–tosios metinės, KPI komjaunuoliai rašė straipsnelius apie tą jubiliejų į instituto laikraštį, organizavo susitikimus su buvusiais komjaunuoliais pogrindininkais, bet M. Martynaitis tuose siužetuose, tuose renginiuose nebuvo nei minimas, nei kviečiamas. Galimai, niekas ir nežinojo jo tos veiklos.

Matyti išgyventas prieš keliolika metų nusivylimas tebebuvo jo širdyje ir kalbėti ta tema jis nenorėjo ir nekalbėjo. Jis buvo atsidavęs tik tiesioginiam darbui, kaip sakoma, visa siela ir kūnu.

N. Chruščiovo laikais buvo daug ekspermentų SSRS ūkiui, o taip pat aukštajam mokslui efektyvinti. Respublikose buvo įsteigtos Liaudies ūkio tarybos, teikusios respublikoms daugiau savarankiškumo, bandyta priartinti studentų mokymą prie gamybos. Bet tos reformos nepasiteisino ir jų buvo atsisakyta, nors tam sunaudota daug medžiaginių ir intelektinių resursų. Tiesa Lietuvos LŪT pasrodė esanti efektyvi, bet visiškai nepasiteisino daugumoje kitų respublikų. SSRS buvo valdomas centralizuotai, t. y. iš Maskvos. Tokia tvarka davė labai nekokius rezultatus, nes tai žlugdė regionų žmonių iniciatyvą, klestėjo neūkiškumas, biurokratizmas, beveik viską sprendė centras. Identiška tvarka buvo ir SSRS aukštajame moksle.

Regionų universitetai, institutai įvertindami vietos sąlygas siūlydavo nemažai būdų kaip gerinti studijas , kad absolventai būtų tinkamo lygio ir teorijos, ir praktiniais klausimais. Bet Maskva tuos siūlymus ignoravo, visiškai nepaisė. Realus gyvenimas įrodė, kad „aukštosios mokyklos priartinimas prie gamybos“ buvo viena iš nepavykusių voliuntaristo N.Chruščiovo reformų. Apmaudu buvo M. Martynaičiui, nes ypač jam teko nemažai padirbėti, įsigilinti svarstomu klausimu ir tam skirti ir daug valandų, ir daug energijos. Šių dalykų tekdavo atimti iš laiko skirto moksliniam darbui, laiko skirto šeimai.

Visos tos reformos reikalavo daug darbo visam KPI kolektyvui, bet bene buvo didžiausias galvos skausmas prorektoriui mokymo reikalams M. Martynaičiui.

Augant institute studentų ir išleidžiamų inžinierių skaičiams, didėjo prorektoriaus mokymo reikalams užimtumas rektorate. Docentas M. Martynaitis stokojo laiko vykdyti Silikatų technologijos katedros vedėjo pareigoms. Todėl jam pačiam prašant, 1962 m. birželio 15 d. jis buvo atleistas iš katedros vedėjo pareigų, paliekant tos pačios katedros docentu.

Docentas Marijonas Martynaitis, nežiūrint kaip prorektoriaus turimo labai didelio darbo krūvio, neapleido mokslinių tyrimų. Jis vadovavo darbams, kurių tikslas buvo kompleksinis gipsinių žaliavų tyrimas ir jų panaudojimas rišamųjų medžiagų gamybai. 1957 – 1963 m. jis paskelbė 12 straipsnių statybinių medžiagų klausimais, parašė ir Valstybinė politinės mokslinės literatūros leidykla išleido jo darbą „Silikatų bendroji technologija“. Kartu su J. Kapačiausku parašė ir išleido knygą „Mineralinių rišamųjų medžiagų technologija“.

1964 m. gegužės 24 d. po neilgai trūkusios sunkios ligos mirė Kauno politechnikos instituto rektorius Kazimieras Baršauskas, Lietuvos Mokslų akademijos akademikas, profesorius, fizikos-matematikos mokslų daktaras, respublikos nusipelnęs mokslo veikėjas. Šis pranešimas giliai sukrėtė KPI kolektyvą, daugumą šios aukštosios mokyklos absolventų, visus kas pažinojo ar žinojo profesorių Kazimierą Baršauską, pirmiausia dėl jo nuostabių, daug gėrio talpinančio savyje ir dosniai dalijančio kitiems, savybių. Visuomenėje rektorius profesorius Kazimieras Baršauskas tapo legenda, pirmiausia, dėl savo žmogiškųjų savybių. Jis nuolat rūpinosi studentų mokymusi, jų laisvalaikiu. Rektorius su bendradarbiais būdavo labai paprastas, iš jo sklido jaunatviška energija, dažniausiai buvo geros nuotaikos. Profesorius buvo reiklus, bet tai išreikšdavo labai inteligentiškai, nekeldamas balso, o lyg pasitardamas.

Partinių oponentų aštrios kritikos Kazimieras Baršauskas susilaukdavo už jo gerumą, rūpestį ir jo pagalbą nukentėjusiems dėl politinių motyvų. Rektorius palaikydavo senus tarpukaryje žinomus žmones, jų šeimas, jiems kuo galėjo padėdavo, nemažai įdarbindavo institute. Nepaisant galimų nemalonumų, jis priimdavo studijuoti politinių kalinių ar tremtinių vaikus.

K.Baršausko mirtis buvo labai skaudi M. Martynaičiui. Rektorius ir Mokymo reikalų prorektorius gerai sutarė, jų bendradarbiavimas buvo pagirtinai harmoningas. Martynaitis iš Baršausko perėmė daug jo geriausių savybių. Todėl nieko nestebino, kad KPI rektoriumi buvo paskirtas docentas, chemijos mokslų kandidatas Marijonas Martynaitis.

Kauno politechnikos instituto rektorius

1965 m. vasario mėnesį ties Tunelio gatve įvyko mitingas, skirtas Tunelio gatvės pavadinimo pakeitimui į profesoriaus Kazimiero Baršausko pavadinimą. Toliau ji vadinama tiesiog Baršausko gatve. Mitinge kalbą pasakė KPI rektorius docentas Marijonas Martynaitis, kuris daug nuveikė pirmojo KPI rektoriaus atminimo įamžinimo klausimu. M. Martynaitis kalbėdamas mitinge akcentavo, kad Kazimiero Baršausko vardas neatskiriamai susijęs su Kauno politechnikos institutu, su jo laimėjimais. Jo vadovaujamas institutas tapo stambia mokymo ir mokslo įstaiga, kuri mūsų liaudies ūkiui davė tūkstančius inžinierių ir paruošė didelį skaičių mokslo darbuotojų. Ši gatvė kiekvienam praeiviui primins tą didelį ir tuo pačiu metu kuklų žmogų, kuris visas savo jėgas atidavė mokslo išvystymui ir jaunimo auklėjimui.

KPI Centrinių rūmų trečiame aukšte buvusi Probleminė ultragarso laboratorija buvo pavadinta Kazimiero Baršausko vardu. Prie įėjimo į ją buvo atidengta atminimo lenta. Ketvirtajame aukšte atidarytas K.Baršausko memorialinis kambarys. Petrašiūnų kapinėse buvo atidarytas profesoriaus Kazimiero Baršausko antkapis.

Rektorius M.Martynaitis vis daugiau dėmesio skyrė instituto pastatų statyboms. 1965 m. gegužę, pagal architekto Vytauto Dičiaus projektą ,buvo pastatyti ir atiduoti eksploatuoti didžiuliai, puikūs Statybos fakulteto rūmai, greta pradėtas statyti dar didesnis Radioelektronikos fakulteto korpusas, projektuojami instituto studentams bendrabučiai.

Atidarant naujuosius 1965-1966 metų mokslo metus, iškilmėse Sporto halėje rektorius pranešė, kad institutas - didžiausias Pabaltyje, kad be Kauno veikia KPI Vilniaus filialas, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio vakariniai fakultetai, Alytaus, Kapsuko ir Elektrėnų neakivaizdinio skyriaus mokymo punktai, kad institutas rengia 55-ių specialybių specialistus.

Tapus rektoriumi, Marijono Martynaičio darbų frontas, atsakomybė dar labiau išaugo. Bet jis nepamiršo mokslinio darbo. Jis rūpinosi savo vadovaujamais jaunaisiais mokslininkais. Tarkim, jo aspirantė Antanina Garmutė buvo komandiruota į Čekoslovakiją jos mokslinio darbo reikalais.

Antaniną Garmutę (Skučaitę), 1948 m., jai būnant tik 14 metų, ištrėmė vieną į Sibirą. Iš tremties vietos ji pabėgo, šiaip ne taip grįžo į Lietuvą, kur priėmė ją įdukrinusios motinos sesers vyro Garmaus pavardę [5.2, p. 194]. Ji 1952 m. baigė vidurinę mokyklą, o 1957 m. su pagyrimu Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakultetą. Dirbo statybinių medžiagų gamybos įmonėse, buvo cecho viršininke.

Nuo 1960 m. ėmė dirbti KPI pedagoginį ir mokslinį darbą. Įstojo į aspirantūrą ir labai greitai, 1964 m., parengė disertacinį darbą “Portlandcemento klinkerio susidarymo procesų tyrimas, degant anhidritines įkrovas”. A. Garmutė, vadovaujant docentui M. Martynaičiui, giliai išnagrinėjo svarbius tų procesų teorinius ir praktinius klausimus. Disertacijos oponentai labia gerai įvertino gautus portlandcementų struktūros fizinius-cheminius tyrimus. Dalį tyrimų A.Garmutė atliko minėtoje išvykoje į Čekoslovakiją, Prahos inžinerinės chemijos institute. Čia jos stažuotė truko vienerius metus. Kauno politechnikos institute A. Garmutė dėstė iki 1981 m. 1969 m. gavo docentės mokslinį vardą.

Rektorius M. Martynaitis daug dėmesio skyrė studentų pažangumui, studijų proceso tobulinimui, studentų praktikoms, mokymo literatūros leidybai, studentų buities sąlygų gerinimui, studentų meno ir sporto kolektyvams. Darbų buvo daugybė, rektorius dažnai dirbo ir vėlai vakare, o kartais ir savaitgaliais.

Profesorius Marijonas Martynaitis per savo karjerą susilaukė daug apdovanojimų, bet jis niekada tuo nesigyrė, galimai dažnai ir nelabai juos vertino.

1967 m. Monrealyje vyko tarptautinė paroda EXPO-67. Joje buvo demonstruojami ir TSRS pasiekimai. Lietuvai buvo leista šioje parodoje pristatyti lietuvių meno parodą, kai kuriuos pramonės gaminius.

Brežneviniais metais galimybė apsilankyti Vakarų pasaulyje atrodė tartum fantastika. Todėl žinią, kad rektorius Marijonas Martynaitis kartu su LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro pavaduotoju Vaclovu Pranaičiu ir „Lietkoopsąjungos“ pirmininku Aleksandru Jankausku komandiruojami į Monrealį, visi trys sutiko džiugiai. Labai jau knietėjo pamatyti iš arti šį kapitalistinio pasaulio modernų miestą, jo gyventojus, jų pragyvenimo lygį.

Kai prieš akis atsivėrė EXPO-67 panorama, pasakojo Vaclovas Pranaitis,, pirmiausia stebino šimtai įvairiaspalvių įvairiausių valstybių vėliavų, plevenančių ant aukštų vėliavkočių. Tuo metu mes ėjome dviese – aš ir Marijonas Martynaitis. Aš visą laiką fotografavau. Ir štai, įeinant į parodos teritoriją ir matant tą daugybę valstybių vėliavų, valstybių, kurios dalyvavo Monrealio parodoje, man kaip tai suspaudė širdį: mūsų trispalvės tai čia tarp tų vėliavų nėra. Ir kai aš taip pagalvojau, Martynaitis man čiupt už rankos, spustelėjo ir sako: pikti liežuviai ne be reikalo kalba, kad reikėjo pasipriešinti! Čia supratau, kad Marijonas Martynaitis širdyje taip pat pergyveno, kad Lietuva neteko nepriklausomybės ir buvo ištrinta iš pasaulio žemėlapio. Jis pasitikėjo manimi. Per praėjusius nuo tos parodos daugiau nei 40 metų, niekada nepamiršau šio momento prie EXPO-67 vartų. Daug metų bendradarbiaujant, matydavau, kada Marijonas Martynaitis yra oficialus, kaip ir visi tuomet, verčiamas kartais tarti formalius absurdiškus žodžius ir kuomet tikras, nuoširdžiai atviras, be jokio ideologinio antūražo“.

Kanadoje patyręs daug įspūdžių, grižęs į Lietuvą Marijonas Martynaitis dalinosi mintimis apie kelionę su artimiausiais bendradarbiais ir neslėpė svajonių, kad kada nors gal panašias kaip Kanados universitetai darbo sąlygas turės ir KPI mokslininkai bei studentai. Bet realijos rodė ką kitą. Didėjo žmonių nepasitenkinimas tuščiomis parduotuvių lentynomis, mažais atlyginimais, stiprėjo disidentinis judėjimas. Imta vėl blokuoti užsienio radijo transliacijas, aktyvėjo KGB veikla. Bliuško viltys, kad gyvenimas gerės, kad bus daugiau demokratijos.

1968 m. pavasarį prasidėjęs vadinamasis "Prahos pavasaris" teikė vilčių, kad ir sovietijoje bus pozityvių permainų. Informacija pasiekė ir kitas sovietines respublikas. Kremlius buvo išgąsdintas ir užgniaužė gležnus demokratijos daigus. Kaip ir 1956 m. Vengrijos įvykių metu, Vakarai niekaip nereagavo. Buvo tik padejuota, užjausta. Pasirodo, skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Verta įsidėmėti tokias istorijos pamokas, ypač prisimenant, kaip ilgai užtruko Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas prieš 20 metų. Mažai gero žadančio politinio gyvenimo sąlygomis, nebuvo jokių abejonių, kad Lietuvoje neatsiras daugiau laisvių, kad nebus mažiau skriaudų, mažiau negerovių ir trūkumų. Juokingai atrodė partijos kvietimas susitelkti apie komunistų partiją, neprarasti revoliucinio budrumo, vykdyti didžiulius socialistinius visuomenės pertvarkymus, spręsti sudėtingus kuriamojo darbo uždavinius. Lietuviai netikėjo sovietine propaganda. Vieną galvojo, kitą sakė ir trečią darė. Toks žmogaus modelis sovietinio režimo sąlygomis buvo dažniausias. Mažai kas betikėjo, kad lietuvių tautą išlaisvinti ir Lietuvos valstybę atkurti yra įmanoma. Vis dėlto kai kurie žmonės turėjo slaptą viltį, kad gal įvyks stebuklas, gal kaip tai viskas pasikeis į gerą.

Būdamas rektoriumi Marijonas Martynaitis kalbėdavo labai atsakingai, pasverdavo savo žodžius, nes gerai žinojo ką galima sakyti ir ko negalima. Sovietiniais laikais neatsargiai ištartas, galimai iš pačios širdies, žodis galėjo nulemti tolimesnę prelegento karjerą ar net likimą. Kitą vertus, M.Martynaitis nemėgo daugžodžiavimo. Dažniausiai buvo lakoniškas ir tikslus.

Sunkiausia būdavo reguliuoti Kauno centro ir Vilniaus filialo santykius. Siekdamas sukurti Vilniuje suverenią aukštąją technikos mokyklą, KPI prorektorius Vilniaus filialo reikalams nepaisė hierarchinės struktūros, žinybų autoritetų. Jo veiksmai kėlė įtampą tiek KPI Taryboje, tiek KPI rektorate. Daug Tarybos narių kritikavo separatinius A. Čyro veiklos metodus, prieštaravo Kauno politechnikos instituto skaldymui. Nors rektorius profesorius M. Martynaitis buvo taip pat priešingas KPI Vilniaus filialo atsiskyrimui, jis kaip Tarybos pirmininkas ir rektorius išliko principingas vertinant filialo ir jo prorektoriaus veiklą.

Ruošiantis Vilniaus inžinerinio statybos instituto įsteigimui. KPI rektoratas aktyviai ėmėsi spręsti šiuos klausimus instituto viduje, išnagrinėjo mokslinėje taryboje eilę organizacinių problemų, patvirtino kalendorinį dėstytojų perkėlimo į Vilnių grafiką, suderintą su KPI Vilniaus filialu.

Pažymėtina, kad rektorius profesorius M.Martynaitis niekada nesiūlė Tarybai balsuoti už gerai neišdiskutuotus ir tinkamai neparengtus klausimus. Todėl Tarybos nariai paprastai surasdavo visiems tinkamą Tarybos nutarimo redakciją. Tiesa, vykdavo aktyvios diskusijos, karšti ginčai kai kuriais svarstomos problemos klausimais, bet Tarybos pirmininkas M. Martynaitis gebėdavo rasti racionalų grūdą, kurį įvertinę Tarybos nariai dažniausiai vieningai, arba didele dauguma priimdavo nutarimą. Rektorato posėdžiuose buvo aptariama aibė klausimų. Dažnai problemos kildavo tik dėl ar tai studentų, ar dėstytojų, laboratorijų, katedrų vedėjų aplaidumo. Tekdavo numatyti drausminančias priemones. Deja, padėtį iš esmės ištaisyti buvo sunku. Daug laiko atimdavo tokie klausimai, kaip pasiruošimas Spalio ir Gegužės šventėms, Lenino gimimo metinėms, partijos nutarimų vykdymui, visuomeniniam darbui ir t.t., ir t.t. Toks buvo laikmetis. Ideologai mat irgi dirbo savo darbą ...

Vis dėlto daugiausia klausimų kėlė KPI Vilniaus filialo pertvarkymas į savarankišką institutą. Vyko ginčai įvairiausiais klausimais, kaip dėl dieninio skyriaus studentų kontingento, dėl filialo nesuderintos su centru agitacinės veiklos, katedrų steigimo ir kt.

Rektorius M.Martynaitis, vesdamas posėdį, būdavo labai demokratiškas ir leisdavo pasisakyti visiems to norintiems rektorato nariams. Jis pats kalbėdamas dažniausiai tik apibendrindavo išsakytas mintis ir racionalius pasiūlymus siūlydavo įtraukti į rektorato posėdžio nutarimą arba, kaip buvo priimta sakyti – „priimti žiniai“. Savo ruožtu jis, kaip posėdžio pirmininkas, varžydavo norintį ilgai kalbėti, bet nieko konkretaus nesiūlyti. Tai jis darydavo labai taktiškai, neužgaudamas.

Kai kurie svarstomi kasmet klausimai atrodė lyg rutina, kaip konkrečių metų naujų studentų priėmimo klausimai, pasiruošimas egzaminų sesijoms, egzaminų sesijų rezultatai, pasiruošimas naujų mokslo metų atidarymui, vadinamosioms šventinėmis demonstracijomis ir pan.Tokių klausimų periodiškas svarstymas buvo reikalingas, kad fakultetai, administracijos padaliniai jaustų rektorato nuolatinę kontrolę, neapsileistų kai kuriais klausimais. Tai vertė dekanus, prodekanus, padalinių vadovus nepertraukiamai domėtis akademinių reikalų padėtimi, siekti gerinti tiek studijų reikalus, tiek socialinius ir ūkinius dalykus.

Dažnai buvo svarstomos mokslinių tyrimų problemos, laboratorijų darbas, mokslinių tyrimų sutarčių vykdymas, mokslinių konferencijų organizavimo klausimai, aspirantūros padėtis, vadovėlių leidyba ir t.t.

Daug rūpesčių keldavo ir socialiniai klausimai. Visada rektoriui M. Matynaičiui rūpėjo bendrabučių padėtis, dėstytojų aprūpinimo butais klausimai, studentų, dėstytojų ir darbuotojų visuomeninio maitinimo organizacinė struktūra, jis domėjosi maitinimo kokybe, maitinimo įstaigų sanitariniu stoviu.

Paminėta tik dalis klausimų, kuriuos svarstydavo rektorato posėdžiuose. Apskritai tie posėdžiai gerokai išvargindavo, būdavo situacijų, kai atsirasdavo ir tam tikra įtampa, bet rektorius M. Martynaitis gebėjo kaip tai nesutarimus „išlyginti“, „užglaistyti“ ir rektorato nariai iš posėdžio neišeidavo su kartėliu.

Žinoma, tai nereiškia, kad rektorius nepasižymėjo griežtumu. Paprastai jis pastabas ar griežtumą reikšdavo tik gerai supratęs situaciją ir matydamas konkretaus žmogaus aplaidumą, nerūpestingumą. Bet ir tai jis darydavo taktiškai, žmogaus nepažemindamas. Už šias savybes rektorių gerbė rektorato nariai, profesūra, tarnautojai ir studentai. Rektorato nariai – dekanai kasmet, kalbėdami apie egzaminų rezultatus, pabrėždavo, kad studijų kokybei – egzaminų rezultatams įtakos turi rudeninės talkos žemės ūkyje. Dėl to sutrumpėdavo rudens semestras, užsitęsdavo egzaminų sesija. Bet pakeisti nieko nebuvo galima. Partiniai organai reikalaudavo daugybės studentų rudens darbams kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, nors mokymo planai laiko tam neskyrė. Na ir žemės ūkis priprato, kad rudenį talkininkaus studentai ir, atrodo, nelabai ieškojo kitų būdų savų ūkių problemoms išspręsti. Tai labai, švelniai kalbant, kenkė studijoms. 1969 m. liepos 25 d. Lietuvos SSR vyriausybė pagaliau priėmė nutarimą dėl Vilniaus inžinerinio statybos instituto organizavimo.

Visos Lietuvos aukštųjų mokyklų, universitetų šaknys įleistos į senąjį Vilniaus universitetą. Iš jo išaugo visi institutai, visi universitetai. Iš jo buvo ir yra semiamasi dvasingumo, istorinės patirties ir išminties. Vilniaus universitetas buvo ir visada bus Lietuvos aukštojo mokslo avangardas.

Profesorius M. Martynaitis jau seniai kartojo šeimai, bičiuliams, kad ilgisi ramybės, nebenori valdiškų reikalų. Galų gale tai išsipildė.

1992 m. profesoriui Marijonui Martynaičiui buvo paskirta renta, o 2009 m. KTU senatas vienbalsiai išrinko Marijoną Martynaitį profesoriumi emeritu.

2009 m. lapkričio 4 d. profesorius Marijonas Martynaitis mirė . Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Profesorius Marijonas Martynaitis net 19 metų vadovavo Kauno politechnikos institutui – didžiausiai aukštajai technikos mokyklai Lietuvoje. Nuosekliai ir sumaniai tęsdamas šios mokyklos pirmojo rektoriaus profesoriaus Kazimiero Baršausko pradėtus KPI plėtros darbus, antrasis KPI rektorius Marijonas Martynaitis pasiekė puikių rezultatų. Jis atmintyje išlieka kaip iškili mūsų krašto asmenybė, kurios vadovaujamas Kauno politechnikos institutas parengė kelias dešimtis tūkstančių aukštai kvalifikuotų specialistų, kurio pastangomis pastatyti dauguma KPI Studentų miestelio pastatų, kuris buvo principingas, absoliučiai doras, reiklus, bet labai humaniškas žmogus.

Profesorius Marijonas Martynaitis daug nuveikė institute tobulinant studijų procesus, leidžiant lietuviškąją mokomąją literatūrą, puoselėjant mokslinius tyrimus. Tai jo kartos žmonių pastangomis sukurto ir išpuoselėto Kauno politechnikos instituto bazėje dabar sėkmingai dirba Kauno technologijos universitetas, šiandien jau gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių.

Profesorius Marijonas Martynaitis išliks aukštojo mokslo ir inžinerijos istorijoje kaip profesionalus pedagogas, mokslininkas ir inžinierius, kuris ne tik mokėjo generuoti įvairias idėjas, bet svarbiausia, sugebėjo jas įgyvendinti arba sėkmingai vadovavo jas įgyvendinant. Jis puikiai išmanė savo darbą, sugebėjo daryti teisingus sprendimus, daug prisidėjo prie lietuvių tautos techninės pažangos. Tai buvo plataus akiračio specialistas, plačios erudicijos ir labai inteligentiškas žmogus, patyręs sudėtingą ir permainingą gyvenimą.

Mokslinė veikla

Mokslo darbų svarbiausia sritis – statybos rišamųjų medžiagų technologija, Lietuvos aukštojo mokslo istorija, aukštųjų mokyklų darbo metodika.

19561962 m. dar ir Silikatų technologijos katedros vedėjas, 19641983 m. rektorius, 19831993 m. profesorius konsultantas; nuo 1966 m. profesorius, nuo 2009 m. profesorius emeritas. 19591961 m. dar ir žurnalo „Mokslas ir technika“ vyr. redaktorius

Įvertinimas

Bibliografija

  • Bendroji silikatų technologija, su kitais, 1963 m.;
  • Bendrosios silikatų technologijos laboratoriniai darbai, su kitais, 1967 m.;
  • Mineralinės rišamosios medžiagos, 1974 m.;
  • Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas, 1979 m.;
  • Statybinės medžiagos, su kitais, 1982 m.

Nuorodos, šaltiniai

Parengė: doc., dr. Algimantas Nakas, 2016 m..

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: