Milkaus prakalba lietuvių kalbos žinyne

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Milkaus žodynas

    Milkaus prakalba lietuvių kalbos žinyne  (1800) 

    Kristijono Gotlybo Milkaus (Christian Gottlieb Mielcke) pratarmė savo „Lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynui“ (Littauisch - deutsches und Deutsch - littauisches Wörter - Buch) su gramatika, eilėdara, tautosaka ir su iškiliausių to meto šviesuolių bei Prūsijos valdžios prakalbomis apie ypatingą lietuvių būdą, aukštą kultūrą ir kalbą, jos svarbą mokslui ir būtinybę išsaugoti kasdienei vartosenai, o nevietiniams pareigūnams mokytis lietuvių kalbos. Knyga vokiečių kalba, „gotišku“ braižu, autoriaus „Pirmoji pratarmė“ 8 puslapiuose. Išleista 1800 metais Hartungų spaustuvėje Karaliaučiuje (Königsberg, Dr. u. Verl. der Hartungschen Hofbuchdruckerey).

    Čia Marijampolės marijonų bibliotekos knyga — jos atvaizdo kopija Epaveldas.lt.[1]

    Lietuviškas tekstas dr. Liucijos Citavičiūtės vertimo pagrindu.[2]

    „Pirmoji pratarmė“ (išversta lietuviškai)

    Lietuviškai šneka paprasti vietiniai gyventojai tik toje Senųjų Rytprūsių teritorijoje[3], kurią sudaro buvusios penkios pagrindinės apskritys, būtent: Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Labguvos ir Įsruties, bei kai kuriose aplinkinėse vietose. Kai kuriose tos teritorijos vietovėse senieji gyventojai labai susimaišę su vokiečiais kolonistais, tačiau kitose vietovėse gyvena dar beveik vieni lietuviai, ypač apie Klaipėdą ir tame ruože palei rytinę sieną, kur dažnai net per ištisą dvidešimtį valsčių vargu ar atsiras bent vienas vokietis. Prie šitų senosios karalystės lietuvių dabar, po paskutinio Lenkijos padalijimo[4], dar labai daug prisidėjo lietuvių toje Naujųjų Rytprūsių dalyje, kuri Vakaruose ribojasi su minėta Senųjų Rytprūsių teritorija. Visoje Prūsijoje, apribotoje dabartinėmis sienomis, visų pavaldinių lietuvių galėtų būti daugiau kaip 200 000.

    Šią kalbą, nors ją vartoja tik paprasti žmonės, daugeliu atvejų būtinai turi daugiau ar mažiau mokėti ir labiau išsilavinusių klasių asmenys.

    • Pirmiausia, jos reikia šios tautos pamokslininkui ir mokytojui, kurie turi perteikti žmonėms religinį mokymą jų kalba.
    • Antra, jos reikia teisininkui, norinčiam užimti tarp šių žmonių juristo vietą, o jeigu jis tos kalbos nė trupučio nesupranta, kyla pavojus pažeisti įstatymą arba dėl neišmanančio, arba dėl nesąžiningo vertėjo kaltės.
    • Trečia, jos dabar ypač prireikė kiekvienam pirkliui Naujuosiuose Rytprūsiuose, kadangi ši provincija visai neseniai įkurta ir atlikti svarbiausi pertvarkymai, kurių anksčiau gyventojai nepatyrė, užtat labai retai kur galima rasti išmanančių vertėjų.

    Šiaip jau lengviausias būdas išmokti kokią nors kalbą yra bendravimas, tačiau lietuvių kalba kelia tam tikrų sunkumų, kadangi ją vartoja tik paprastas savitų papročių valstietis, kuris nesuteiks deramų žinių apie savo kalbos gramatiką. Bet ir tuo keliu einant, ir apskritai, norint per trumpesnį laiką bent šiek tiek geriau ir taisyklingiau išmokti tos kalbos, būtinai reikia, o šiuo metu ir kuo skubiau, žodyno ir gramatikos.

    Kadangi vienintelio iki šiol išspausdinto lietuviško Ruigio žodyno[5] jau penkiolika metų nebegalima niekur gauti, beje, jis yra toks neišsamus, jog net būtų galima pasakyti, kad neapima nė pusės visų tos kalbos žodžių, tai daugelis garbingų vyrų jau prieš keletą metų pradėjo raginti mane imtis naujo žodyno leidimo. Aš žinojau, kaip sunku parengti tokią knygą, ir ilgai atsikalbinėjau, nesiimdamas tokio sunkaus ir keblaus darbo. Tačiau bičiulių akinimas, pono karo reikalų ir lietuviškų valdų patarėjo Heilsbergo[6] drąsinimas, didelis tokios knygos poreikis ir būgštavimas, kad nebūtų pakartotinai išleistas senasis Ruigio žodynas, galbūt su visomis senomis arba dėl kalbos neišmanančio vertėjo dar ir su naujomis klaidomis (o pagalbos laukti nebuvo iš ko), — ir buvo visos tos priežastys, dėl kurių aš nusprendžiau imtis naujo žodyno.

    O dėl pagalbinės medžiagos, tai, be išspausdinto Ruigio žodyno, dar galima šen ten rasti ranka rašytų žodynėlių.[7] Iš tų, kuriuos aš pats turiu, du yra tiktai vienpusiai, būtent, vokiečių - lietuvių, ir jie nenusipelno ypatingo pagyrimo nei už tikslumą, nei už išsamumą. Tačiau iš jų ypač dideliais privalumais išsiskiria trečiasis, būtent, buvusio Trempų precentoriaus Jokūbo Brodovskio parengtas lietuvių - vokiečių ir vokiečių - lietuvių kalbų žodynas.[8] Šis vyras ištisus trisdešimt metų nepliaujamu ūpu ir uolumu rinko medžiagą savo žodynui. Jame ne tik daug lietuviškų žodžių, bet ir gausu lietuvių kalbai būdingų patarlių, mįslių ir idiomų, arba posakių, ir visur matyti autoriaus pastangos siekti tikslumo ir išsamumo. Tačiau darbas turi ir trūkumų. Šen bei ten ne visai tiksliai nurodomos žodžių reikšmės bei gramatinės formos, darbe yra kai kurių nereikalingų ir nevartotinų dalykų, tuo tarpu nerandame daugelio grynai lietuviškų žodžių iš visų kalbos vartojimo sričių. Tuo nereikėtų stebėtis, nes iki autoriaus buvo mažai padaryta; be kelių ranka rašytų vokiečių - lietuvių kalbų žodynėlių bei lietuviško Biblijos vertimo, jis visa kita turėjo surinkti pats.

    Man labiausiai rūpėjo papildyti Ruigio žodyną, kurį paėmiau savo darbo pagrindu, daugeliu naujų žodžių; dalį jų, mokėdamas kalbą, pats surinkau, dalį paėmiau iš kitų, pirmiausia iš Brodovskio, žodynų; rūpėjo pridėti daug lietuviškų patarlių, kuriose labiausiai atsiskleidžia kalbos dvasia, ir visur įterpti reikalingiausius posakius. Tačiau ribota knygos apimtis pastarųjų neleido įdėti tiek, kiek būčiau lengvai galėjęs ir kiek pageidautų tie, kuriems skirta knyga. Be visa to, lietuviškoji dalis yra dvigubai platesnė negu Ruigio žodyne ir, nors išspausdintą smulkesniu šriftu, vis tiek daugiau kaip dvigubai storesnė. Vokiškoji dalis, tiesą, nėra taip labai išplėsta, tačiau joje retai pasigesime vokiško žodžio, jeigu tik jis išverčiamas į lietuvių kalbą. Tačiau verčiant su tokiu žodynu iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, reikia gerai pagalvoti, nes abiejų kalbų sąvokos padarytos nevienodomis priemonėmis, yra nevienodos apimties, nes pagaliau, jei lietuviškas žodis ir išreiškia vokiško žodžio prasmę, tai šalutinės tų žodžių reikšmės dažnai būna visai kitokios. Į visa tai neatsižvelgus, pamoksluose, kituose pranešimuose ar raštuose dažnai galima pakloti tikrą nesąmonę ir sulaukti visiškai priešingo poveikio, negu buvo tikėtasi. Tai tiek apie žodyną.

    O dėl gramatikos, tai jos pagrindu taip pat paimta išleistoji jaunesniojo Ruigio. Ji paremta tikrai mokslinėmis gramatikos žiniomis. Dauguma pamokslininkų ir precentorių iš jos mokėsi lietuvių kalbos ir todėl pageidavo, kad ir toliau būtų jos laikomasi. Joje, kaip ir kitose tokio pobūdžio knygose, pasitaikantys kai kurie trūkumai yra kiek galima pašalinti, pridėjus gausias pastabas, įterpus paaiškinamąsias taisykles ir pataisius kai kuriuos netikslumus. Ruigio gramatikoje, kaip ir visuose ligšioliniuose kalbos vadovėliuose, daugiausia netvarkos buvo aiškinant veiksmažodžius, ir besimokantiems būdavo labai sunku susigaudyti. Todėl aš iš pagrindų pertvarkiau visą tą aiškinimą ir manau, jog dabar viskas išdėstyta nuosekliai ir suprantamai. Čia man ypač tiko kai kurios daugiau kaip prieš dešimt metų užsirašytos pastabos, kuriomis galėjau dabar pasinaudoti.

    Apie lietuvių kalbos tarmę, kuri vartojama buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, aš nesistengiau gramatikoje plačiau kalbėti, tačiau negalėjau neįdėti kelių pavyzdžių iš naujausių ten išspausdintų knygų.[9] Kaip rodo tie spausdinti pavyzdžiai, mūsų vietinė tarmė vis dėlto skiriasi nuo anosios. Bet galbūt ir patys tų knygų leidėjai gyvena toli Rytuose, prie Vilniaus ar už jo, kur lietuvių kalba, aišku, žymiai pakitusi dėl daugybės lenkų ir rusų kalbų priemaišų. Einant į Vakarus link Prūsijos sienos, skirtumų palengva mažėja, o pasiklausę, kaip kalba lietuvis Naujuosiuose Rytprūsiuose, pamatysime, kad jo kalba, išskyrus keletą žodžių, visiškai tokia pat, kaip ir mūsų lietuvių kalba, net ir galūnės visur tos pačios, tik kai kur pastebima nežymių kirčiavimo skirtumų. Šias pastabas norėjau pateikti dėl to, kad nebūtų galvojama, jog žodynas ir gramatika nelabai tinka tiems, kas nori išmokti Naujųjų Rytprūsių lietuvių kalbą, o ką jau kalbėti apie tai, kad esą komersantui nereikalingos labai geros gramatikos žinios, juk iš patirties žinome, kad mūsų vietinė ir Naujųjų Rūtprūsių lietuvių kalba yra lygiai ta pati lietuvių kalba ir kiekvienas ją puikiai supranta.

    Kaip priedą pridėjau lietuvių eilėdaros vadovą.[10] Mūsų lietuviškame giesmyne dar nerandama daugelio gerų vokiškų giesmių vertimų. Gal taip paskatinsiu linkusius į poeziją išversti lietuviškai gerų giesmių arba patiems panašių sukurti. Tam tinka pagrindinės taisyklės: stengtis vartoti grynai lietuvišką išraišką, grynus (reine) rimus ir taisyklingai skanduoti. Tai būtini, bet kartu ir lengvai įvykdomi reikalavimai, nes lietuvių kalba yra labai grakšti, melodinga ir turi daug rimų.

    Linkiu, kad ši knyga padėtų lengviau ir tvirčiau išmokti lietuvių kalbą ir pasiektų savo tikslą.

    Autorius

    Vertėjo paaiškinimai

    1. Epaveldas.lt — virtuali Lietuvos kultūros paveldo biblioteka.
    2. Regina Koženiauskienė: „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“ (ISBN 5-415-00464-5) — 1990 m. „Mokslas“.
    3. Čia minima Rytų Prūsijos teritorijoje buvusi Mažosios Lietuvos dalis.
    4. Omenyje turimas 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybės galutinis padalijimas Rusijai, Prūsijai ir Austrijai, kai Prūsijai atiteko visa Suvalkija, siena su Rusija ėjo Nemunu.
    5. Tai 1747 m. Pilypo Ruigio „Lietuvių - vokiečių … kalbų žodynas“.
    6. Christoph Friedrich Heilsberg — Prūsijos karaliaus patarėjas ir Milkaus žinyno leidėjas.
    7. Matyt, turimi galvoje Karaliaučiaus lietuvių kunigo Jono Henriko Kuncmano (1707-1755) ir Halės universiteto Lietuvių kalbos seminaro dėstytojo Jono Richterio (1705-1754) rankraštiniai vokiečių - lietuvių kalbų žodynėliai.
    8. Tai „Lexicon Germanico - Lithvanicum et Lithvanico - Germanicum … von Iacobo Brodowskij Praecentor Trempensi“, parašytas apie 1740-1744 m. Trempuose, tačiau likęs rankraštyje. Jokūbas Brodovskis (apie 1692-1744 m.) — leksikografas, lietuvių tautosakos rinkėjas. Kristijonas Milkus savo žodynui panaudojo nemažai jo surinktos tautosakinės medžiagos.
    9. K. Milkus LDK kalbos pavyzdžių davė iš Vilniuje leistų katalikiškų leidinių: M. Olševskio „Bromos, atvertos ing viečnastį“ (1785) ir elementoriaus „Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų…“ (1790). Tuos raštus jis pavadino „absurdiškiausiomis vienuolių istorijomis“, matyt, turėdamas galvoje ne tik darkytą puskalbę, bet ir patį turinį.
    10. Vokiškai: „Kurze Anleitung zur littauischen Poesie“. Lietuvių literatūros istorikų laikoma vertingiausia Kristijono Milkaus gramatikos dalimi.

    Originalo vaizdas (vokiečių kalba)

    1 psl. (pratarmės pradžia)
    2 psl.
    3 psl.
    4 psl.
    5 psl.
    6 psl.
    7 psl.
    8 psl. (autoriaus pratarmės pabaiga)

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Vladas Palubinskas – autorius ir redaktorius – 102% (+12984-796=12188 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 4% (+485-0=485 wiki spaudos ženklai).