Napoleonas III

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Napoleonas III
pranc. Napoléon III
Prancūzijos imperatorius
Napoleon3.PNG
Bonapartai

Gimė 1808 m. balandžio 20 d.
Paryžius
Mirė 1873 m. sausio 7 d. (61 m.)
Šislehurstas, Kento grafystė, Jungtinė karalystė

Tėvas Liudvikas Bonapartas
Motina Hortenzija de Boharnė
Sutuoktinis(-ė) Jevgenija Monticho
Vaikai

Napoleonas Ježenas

Prancūzijos prezidentas
Valdė 1848 m. gruodžio 20 d. –
1852 m. gruodžio 2 d. (3 m.)
Pirmtakas Eženas Kavanjakas
(Susirinkimo pirmininkas)
Įpėdinis Napoleonas III
II Prancūzijos imperatorius
Valdė 1852 m. gruodžio 2 d. –
1870 m. rugsėjo 4 d. (17 m.)
Pirmtakas Napoleonas II
Įpėdinis Liudvikas Žiulis Trošu
(Nacionalinės gynybos vadovybės vadas)

Vikiteka Napoleonas IIIVikiteka

Napoleonas III (pranc. Napoléon III, pilnas vardas Charles Louis Napoléon Bonaparte, 1808 m. balandžio 20 d. Paryžius – 1873 m. sausio 9 d. Šislehurstas, Kento grafystė, Jungtinė karalystė) – III Prancūzijos imperatorius 18521870 m. Kartu buvo ir paskutiniu Prancūzijos monarchu ir valstybės prezidentu.

Biografija

Tėvas Napoleono I jaunesnysis brolis, Olandijos karalius Liudvikas Bonapartas, motina – Hortenzija de Boharnė, jų trečiasis sūnus.

1815 m. Prancūzijoje žlugus imperijai su motina apsigyveno Šveicarijoje, kur motina nusipirko Arenenbergo pilį. Namuose ir karo mokykloje įgijo gerą išsilavinimą. Motina įkvėpė gilią pagarbą Napoleonui I, tikėjimą, kad jam lemta atkurti imperiją. 1827 m. jis išvyko į Italiją pas vyresnįjį brolį Napoleoną Liudviką, abu įsijungė į karbonarų judėjimą, 1831 m. Romanijoje dalyvavo nesėkmingame sukilime prieš popiežiaus valdžią.

Mirus broliui ir Napoleono I sūnui Fransua Šarliui Bonapartui liko vieninteliu Bonapartų giminės pretendentu į valdžią. Siekdamas šio tikslo publikavo propagandinius straipsnius, traktatus istorijos ir karybos tematika, domėjosi socialistinėmis teorijomis. Veikale Napoleono idėjos (Des idées napoléoniennes, 1839) formulavo tvirtos valdžios, turinčios tautos mandatą, ūkio modernizavimo ir racionalių socialinių reformų politinę programą. 1836 m. Strasbūre ir 1840 m. Bulonėje organizavo nesėkmingus kariuomenės maištus prieš Liepos monarchiją. 1840 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Kalėjime parašė knygą „Skurdo panaikinimas“ (L’extinction du paupérisme, Paris, Pagnerre, 1844), įgydamas žemųjų miesto sluoksnių simpatiją. Jo avantiūrizmas ir įkalinimas jį padarė žinomu ir platesnei Prancūzijos visuomenei. 1846 m. gegužės 25 d. pabėgo iš kalėjimo ir apsigyveno Londone. Per 1848 m. revoliuciją žlugus Liepos monarchijai grįžo į Paryžių.

Prezidentas

1848 m. gruodžio mėn., remiamas legitimistų, orleanistų, dalies buržuazijos ir katalikų bažnyčios, triuškinamai laimėjo respublikos prezidento rinkimus, gaudamas 5,5 ir 7,5 mln. balsų. Orleanistų sugrąžinimo į sostą šalininkams laimėjus 1849 m. gegužės mėn. rinkimus į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, išliko jam nepalanki konstitucijos norma, numatanti ketverių metų trukmės prezidento kadenciją be teisės perrinkti. Legaliais metodais nepavykus šios normos pakeisti, 1851 m. gruodžio 2 d. įvykdė valstybės perversmą, paleido Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, suėmė monarchistų ir respublikonų opozicijos lyderius. Nauja konstitucija buvo papildyta 1852 m. lapkričio 20 d. plebiscite patvirtintu įstatymu apie imperijos atkūrimą (II imperija), o 1852 m. gruodžio 2 d. pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III.

Imperatorius

Napoleono III įvestas režimas per visą jo valdymo laikotarpį buvo tvirtas, jį rėmė kariuomenė, valstiečiai, buržuazija ir bažnyčia. Parlamentas įstatymus tik tvirtindavo, negalėjo jų siūlyti. Tokiomis sąlygomis Prancūzijoje sparčiai plėtojosi pramonė, bankininkystė, smulkūs ir stambūs žemvaldžiai gavo solidžią finansinę paramą, išplėtota valstybinė labdara, legalizuoti streikai ir profsąjungos. 18531856 m. jo iniciatyva įgyvendinta plataus masto Paryžiaus rekonstrukcija.

Aktyvi buvo ir II imperijos užsienio politika. 18541856 m. Krymo kare pergalingai kariauta su Rusijos imperija. Paskelbė tautų teisės turėti savo valstybę principą, jo 1859 m. karas su Austrija pagreitino Italijos susivienijimą. Kartu vyko plėšikiški karai su Kinija, plėstos Prancūzijos kolonijinės valdos. Nesėkme baigėsi 18611867 m. intervencija Meksikoje, pastangos sutrukdyti susivienyti Vokietijai.

Šeštame dešimtmetyje įvestas Napoleono III diktatoriškas režimas palaipsniui švelnėjo, septintasis dešimtmetis jau vadintas liberalia imperija. Susidarė sąlygos stiprėti respublikoniškai opozicijai. Tačiau dėl Napoleono III diplomatijos klaidų kilo 18701871 m. Prancūzijos-Prūsijos karas. Prie Sedano apsupta Prancūzijos kariuomenė 1870 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo, imperatorius pateko į nelaisvę. 1870 m. rugsėjo 4 d. Paryžiuje įvyko revoliucija, Prancūzija paskelbta respublika.

Paleistas iš nelaisvės sunkiai sirgdamas išvyko į Didžiąją Britaniją, kur ir mirė.[1]

Šaltiniai

  1. Algis Kasperavičius. . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 46-47 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.




Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+9026-80=8946 wiki spaudos ženklai).