Neotomizmas
Neotomizmas — oficiali katalikybės filosofija, Viduramžių scholastikos vystymas nuo XIX a. antrosios pusės. Susijęs su Tomo Akviniečio vardu. Buvo labai populiarus Lietuvoje tarpukario laikotarpiu. Neotomistai teigia, jog teisingas tikėjimas esąs aukščiau proto, kad jis papildąs žinojimą, jo nevaržąs, suderinamas su mokslu.
Pagrindinės neotomizmo kryptys – egzistencinis neotomizmas ir transcendentinis neotomizmas. Žymiausi egzistencinio neotomizmo atstovai – Ž. Maritenas, E. Žilsonas, Ž. de Finansas, E. Meskolas, transcendentinio – Ž. Marešalis, E. Koretas, K. Raneris, B. Lonerganas. Šios neotomizmo kryptys viena nuo kitos skiriasi būties sąvokos ir būties pažinimo būdo aiškinimu.
Neotomizme nuosekliai nagrinėjama būtis (essentia), buvimas (existentia) ir žmogus. Būtis laikoma tuo, apie ką galima pasakyti, jog tai yra. Visgi neotomistai skiria tai, kas yra (esse), nuo to, kas egzistuoja (ens). Tai, kas yra, turi būti atrasta iš to, kas egzistuoja (iš to, kuo būtis reiškiasi). Daiktų esmės pažinimas laikomas absoliuto pažinimo pradžia.
Neotomizmas nuosekliai aptaria ir šiuolaikinės kosmologijos, biologijos, antropologijos duomenis. Siekiama rasti mokslo aspektų, mokslinį pasaulio vaizdą leidžiančių interpretuoti teologiškai.[1]
Aristotelio ir Tomo Akviniečio nuosaikiuoju realizmu paremta neotomizmo pažinimo teorija. Neotomistai plėtoja personalistinę žmogaus teoriją. Pagal šią teoriją, žmogus kaip individas yra gamtos ir visuomenės determinuotas, o kaip asmenybė savo esme pakyla virš visuomenės, siekia amžinybės.[2]
Šaltiniai
| ||||||