Nijolė Gaigalaitė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nijolė Gaigalaitė
Skulptorė Nijolė Gaigalaitė.png

Gimė 1928 m. gruodžio 10 d.
Gaižūnuose, Linkuvos valsčius
Mirė 2009 m. birželio 18 d. (80 m.)
Vilniuje

Išsilavinimas 1947 m. Linkuvos Karolio Požėlos vidurinė mokykla
Alma mater 1953 m. Lietuvos dailės institutas
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Nijolė Gaigalaitė (g. 1928 m. gruodžio 10 d. Gaižūnuose, Linkuvos valsčius2009 m. birželio 18 d. Vilniuje) – Lietuvos skulptorė, meno veikėja.


Biografija

Sesuo Aldona Gaigalaitė, brolis Algirdas Gaigalas.

19351941 m. mokėsi Rimkūnų pr. m - kloje, 1947 m. baigė Linkuvos Karolio Požėlos vidurinę mokyklą (23 laida).

19471953 m. VDI studijavo skulptūrą pas įžymius profesorius Rapolą Jakimavičių ir Petrą Aleksandravičių. Nuo 1953 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

19531956 m. Vilniaus dailės kombinato skulptorė, nuo 1956 m. iki gyvenimo pabaigos - laisva menininkė.

Nuo 1953 m. dalyvavo dailės parodose. Sukūrė per 60 dekoratyvinių ir kamerinių skulptūrinių kompozicijų. Didžiausias darbas – skulptūra Jūratė ir Kastytis (bronza, 1959), pastatyta Palangoje. Skulptūrų: Šeima (terakota, 1964), Vilnelė ir Neris (raudonmedis, 1972), Laumių lopšinė (gipsas, 1980–1981), Lopšinė (marmuras, 1972), Senelė su anūke (1969), 1863 sukilimo atminimui (triptikas, ąžuolas, 1967) autorė. Sukūrė iškilių krašto žmonių portretų, antkapinių paminklų.

1995 metais už paminklą 19191920 m. savanoriams, žuvusiems, ginant Vilnių nuo lenkų okupacijos, apdovanota Vilniaus savivaldybės Padėkos raštu.


  • Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės, Kaunas, 2005, p. 44.
  • Asmeninis Gaigalaitės A. archyvas, Vilnius, 2014.

Kūryba

N.Gaigalaitė prie savo diplominio darbo kompozitoriaus Balio Dvariono skulptūros
Nijolė Gaigalaitė. Jūratė ir Kastytis. Palanga.

Sukūrė skulptūrinių portretų (Janina Degutytė, 1962 m., Salezijus Pavilonis, 1979 m., Elena Nijolė Bučiūtė, 1985 m.), antkapinių paminklų (Rapolas Jakimavičius, 1963 m., Nepriklausomos Lietuvos kariams, kritusiems kovose su lenkais 1994 m., abu Vilniuje), dekoratyvinių („Jūratė ir Kastytis“, Palanga, 1961 m.) ir kamerinių (triptikas „1863 metų atminimui“ 1967 m., „Lopšinė“ 1972 m.) kompozicijų. Vėlesnėje kūryboje vyrauja religinės tematikos skulptūros, dažna Pietos tema („Pieta Nr. 3“ TV bokšto gynėjams, 1992 m.). Bronzos, marmuro, granito, medžio skulptūros ekspresyvios, apibendrintų formų. Nuo 1953 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.[1]

Šaltiniai

  1. Neringa Markauskaitė. Nijolė Gaigalaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 324 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: