Nikolajus Lichačiovas
Nikolajus Lichačiovas rus. Николай Петрович Лихачёв | |
---|---|
| |
Gimė | 1862 m. balandžio 24 d. Čistopolis |
Mirė | † 1936 m. balandžio 14 d. Leningradas |
| |
Veikla | rusų istorikas
|
Nikolajus Lichačiovas (rus. Николай Петрович Лихачёв, 1862 m. balandžio 24 d. Čistopolis, Kazanės gubernija – 1936 m. balandžio 14 d. Leningradas) – rusų istorikas.
Biografija
Aukso medaliu baigė Kazanės gimnaziją, 1884 m. – Kazanės universitetą ir paliktas rengtis profesūrai. Nuo 1894 m. Sankt Peterburgo archeografijos komisijos narys, Sankt Peterburgo archeologijos instituto profesorius. 1897 m. įkūrė Rusijos genealogijos draugiją, 1925 m. savo kolekcijų pagrindu – Paleografijos muziejų. 1925 m. TSRS mokslų akademijos akademikas. 1930 m. suimtas, kaltintas antisovietinės Visaliaudinės kovos dėl laisvos Rusijos atgimimo sąjungos įkūrimu, kuriam laikui ištremtas į Astrachanę.
Mokslinė veikla
Parašė pagalbinių ir specialiųjų istorijos mokslų (sfragistika, paleografija, filigranologija, heraldika, genealogija), taip pat knygotyros, dailėtyros veikalų. Paskelbė XVI a. – XVII a. Rusijos istorijos šaltinių.[1]
Bibliografija
- XVI a. Maskvos valdovų biblioteka ir archyvas, 1894 m.
- Popieriaus vandenženklių paleografinė reikšmė, 3 d. 1899 m.
- Seniausioji sfragistika, 1906 m.
- Andrejaus Rubljovo stilius, 1907 m.
- Bizantijos ir Rusijos sfragistikos istorijos medžiaga, 1928 m.
Šaltiniai
- ↑ Nikolajus Lichačiovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 111 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
|