Nikolajus Maras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nikolajus Maras
rus. Николай Яковлевич Марр
Marr.jpg

Gimė 1864 m. gruodžio 25 d.
Kutaisis
Mirė 1934 m. gruodžio 20 d. (69 m.)
Leningradas

Veikla
rusų archeologas, istorikas, kaukaziečių kalbų tyrinėtojas

Alma mater Peterburgo universitetas
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Nikolajus Maras (rus. Николай Яковлевич Марр, 1864 m. gruodžio 25 d. Kutaisis1934 m. gruodžio 20 d. Leningradas) – rusų archeologas, istorikas, kaukaziečių kalbų tyrinėtojas.

Turinys

Biografija

Tėvas škotų botanikas Džeimsas Maras, įsteigęs Kutaisio botanikos sodą. 1890 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. Nuo 1909 m. šio universiteto profesorius. 1912 m. Peterburgo mokslų akademijos, vėliau TSRS mokslų akademijos narys.

Mokslinė veikla

Svarbiausia tyrinėjimų sritis – armėnų ir gruzinų filologija. Ištyrė ir paskelbė armėnų ir gruzinų senosios literatūros paminklų, pradėjo leisti senovinių tekstų šiomis kalbomis leidinių seriją (13 t. 1900-1913 m.). Tyrinėjo kaukaziečių kalbas (abchazų, kartvelų ir kitas), Kaukazo istoriją, archeologiją ir etnografiją, bandė tyrinėti kalbos kilmę, prokalbę, senovės kalbų genealoginius ryšius. Iš pradžių sekė jaunagramatikių tradicijomis. Buvo įsitikinęs, kad iš dabartinės kalbos būklės galima spręsti apie seniausią jos raidos sluoksnį – pirmąją primityvaus žmogaus kalbą, ir kad kalbos plėtojasi pakopomis – nuo žemesnio raidos laipsnio eina prie aukštesnio. Mėgino nustatyti kalbų hierarchinę eilę, kurioje aukščiausią vietą užimančios indoeuropiečių ir semitų kalbų grupės. 1908 m. ištyrė vadinamąją jafetitų kalbų grupę (iš pradžių kaukaziečių kalbas, 1920 m. dar ir baskų, etruskų, hetitų), sukūrė šių kalbų giminystės teoriją.

Marizmas

1924 m. pasiskelbė marksizmo šalininku kalbotyroje, 1926 m. paneigė savo ankstesnius darbus, atmetė lyginamąjį kalbų tyrinėjimo metodą, laikė jį buržuaziniu mokslu, nesuderinamu su marksizmu, indoeuropeistiką – kolonializmo ir rasizmo ideologijos instrumentu. Sukūrė naująją kalbotyros kryptį, vadinamąjį marizmą – kalba esanti tam tikros visuomeninės ir ekonominės formacijos antstatas, turintis klasinį pobūdį. Kalba kintanti kartu su visuomenės struktūra ir jos ekonomine baze. Egzistuojančios ne tautų, bet tam tikrų visuomenės sluoksnių kalbos. Sukūrė teoriją apie kalbų kryžiavimąsi. Atmetė prokalbės terminą, teigė, kad kalbos atsiranda kryžiavimosi, liejimosi būdu. Šiuo būdu iš keturių pirminių garsų elementų (sal, ber, jon, roš) atsiradusios visos kalbos. Veikaluose vis dėlto pabrėžė sinchroninių tyrinėjimų, kalbų tipologijos, sociolingvistikos svarbą.

Tarybinės valdžios propaguojama marizmo teorija 1930-1949 m. plačiai taikyta įvairiose kalbotyros srityse, po Antrojo pasaulinio karo ši teorija neigiamai veikė lietuvių kalbotyros raidą. Po N. Maro mirties jo idėjas plėtojo marizmo sekėjai (Ivanas Meščianinovas, S. Kancelsonas, M. Guchmanas). Kitose valstybėse ši teorija atmesta kaip nemokslinė. TSRS marizmas pasmerktas 1950 m. po J. Stalino kritiško straipsnio.[1]

Bibliografija

  • Избранные работы, т. 1-5, М. – Л., 1933-37.
  • Яфетидология. М., 2002.

Šaltiniai

  1. Nikolajus Maras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. - 331 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.



Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: