Norvegija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kongeriket Norge/Noreg
Flag of Norway.svg Norway coa.png
(Detaliau) (Detaliau)
Norvegija žemėlapyje
Valstybinė kalba norvegų Bokmål ir Nynorsk
Sostinė Oslas
Didžiausias miestas Oslas
Valstybės vadovai Norvegijos karalius Haroldas V Jensas Stoltenbergas
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
323 802323,802 km²
32,380,200 ha
125,019.952 mi²
km² (66)
6,0 %
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
4 950 271 (114)
15.2915.29 žm./km²
0.153 žm./ha
39.601 žm./mi²
žm./km² (164)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
207,30 mlrd. $ (40)
47800 $ (4)
Valiuta Norvegijos krona
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC+1
UTC+2
Nepriklausomybė
Paskelbta
Pripažinta
Konstitucijospaskelbimas
1814 m.
1814 m.
Valstybinis himnas Norvegijos himnas
ISO kodas NO
ISO3 kodas NOR
ISO skaitmeninis kodas 578
FIPS kodas NO
GeoName kodas 3144096
Interneto kodas .no
Šalies tel. kodas 47
Commons-logo.svg Vikiteka: NorvegijaVikiteka

Norvegijos karalystėŠiaurės šalis vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Ribojasi su Švedija, Suomija bei Rusija, taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę žymieji fjordai.

Turinys

Pavadinimas

Dauguma etimologų mano, kad šalies pavadinimas atsirado iš Šiaurės germanų kalbų ir reiškia "šiaurės kelias", o tai senąja nordų kalba būtų nord veg ar norð vegri. Norvegija senąja nordų kalba yra Nóreegr, anglosaksų - Norþ weg, o viduramžių lotynų - Nhorvegia. Dabar Norvegija vadinama Norge norvegų bokmål kalboje ir Noreg norvegų nynorsk kalboje. Senųjų nordų ir nynorsk formos yra panašios į senovės samių žodį reiškiantį "palei pakrantę" ar "palei jūrą", o tai yra nuorrek šiuolaikinėje Lule samių kalboje. Archainės žodžio formos paremia mintį, kad šis žodis neatėjo iš germanų kalbų.

Kitose vietinėse Norvegijos kalbose Norvegijos pavadinimas yra: Šiaurės samių Norga, Lule samių Vuodna, Pietų samių Nøørje, suomių Norja. Oficialus šalies pavadinimas norvegiškai: Kongeriket Norge (bokmål), Kongeriket Noreg (nynorsk). Kiti pavadinimai: Šiaurės samių Norgga gonagasriika, Lule samių Vuona gånågisrijkka, Pietų samių Nøørjen gånkarijhke, suomių Norjan kuningaskunta.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos istorija

Olų piešiniai Altoje

Pagal archeologinius radinius galima teigti, kad Norvegijoje žmonės gyveno 10 tūkst. m. pr. m. e. (prieš 12 000 metų). Dauguma Skandinaviją kolonizavusių žmonių atvyko iš dabartinės Vokietijos teritorijos prieš 11 000 – 12 000 metų[2].

IX a. Norvegiją sudarė daugybė mažų karalysčių. Tradicija teigia, kad po Hafrsfjordo mūšio 872 m. Haroldas I suvienijo Norvegiją ir tapo jos pirmuoju karaliumi.

Vikingų laikais (IX-XI a.) vyko susivienijimas ir ekspancija. Daugybė norvegų paliko gimtinę ir apsigyveno Islandijoje, Farerų salose, Grendlandijoje, įvairiose Airijos ir Britanijos srityse. Norvegai įkūrė keletą svarbių Airijos miestų: Dubliną, Limeriką ir Voterfordą[3]. Jie taip pat įkūrė prekybos punktus prie daugybės keltų gyvenviečių. Krikščionybė paplito Norvegijoje misionieriškai veikusių karalių Olaf Tryggvasson (995–1000 m.) ir Olaf II Haraldsson (10151028 m.), nors Haakonas I (920–961 m.) buvo pirmasis krikščioniškas Norvegijos karalius. Nordų tradicijos išnyko IX-X a.

1349 m. Juodoji mirtis nužudė 40 %-50 % Norvegijos gyventojų[4] ir sukėlė socialinį bei ekonominį nuosmukį. Šia dingstimi karalių politika po kelių personalinių unijų Danijos, Norvegijos ir Švedijos sostus atidavė Margaretai I, kai buvo sudaryta Kalmaro unija. Nors 1523 m. Švedija pasitraukė iš unijos, Norvegija išliko unijoje su Danija 434 metus iki 1814 m. XIX a. nacionalinio romantizmo laikais šis laikotarpis kartais buvo vadinamas "400 metų naktis", nes karalystės karališkoji, intelektualinė ir administracinė galia buvo sutelkta Kopenhagoje, Danijoje. Kiti veiksniai irgi prisidėjo prie Norvegijos nuosmukio. 1537 m. įvedus protestantizmą Trondheimo archivyskupija buvo panaikinta, o jos pajamos atiteko rūmams Kopenhagoje. Norvegija prarado nuolatinį piligrimų srautą prie Švento Olafo (Olaf II Haraldsson) relikvijų Nidaroso katedroje, o kartu su juo prarado ir ryšius su ekonominiu ir kultūriniu gyvenimu likusioje Europoje. Be to XVII a. Norvegijos teritorija sumažėjo dėl Danijos-Norvegijos ir Švedijos karų.

Konstitucinis susirinkimas 1814 m. Nutapė Oscar Wergeland.

Po to kai Didžioji Britanija užpuolė Daniją-Norvegiją, ji sudarė sąjungą su Napoleonu ir 1814 m. atsidūrė pralaimėjusiųjų gretose bei turėjo iškęsti sunkias sąlygas ir 1812 m. masinį badą. Oldenburgai turėjo Norvegiją atiduoti Švedijos karaliui, bet Danijai liko Grenlandija, Islandija ir Farerų salos, anksčiau priklausę Norvegijai. Norvegija pasinaudojo šia galimybe ir paskelbė nepriklausomybę, įvedė konstituciją pagal amerikiečių ir prancūzų modelį ir išrinko Danijos princą Kristijoną VIII karaliumi 1814 m. gegužės 17 d. Tai sukėlė karą tarp Norvegijos ir Švedijos, nes švedams už pagalbą karuose su Napoleonu buvo pažadėta Norvegijos teritorija. Tačiau Švedijos armija nebuvo pajėgi iš karto nugalėti Norvegijos pajėgas. Norvegija buvo prijungta prie Švedijos ne kaip nauja teritorija, bet pagal personalinę uniją. Pagal sutartį Norvegija išlaikė liberalią konstituciją, nepriklausomas institucijas (įskaitant armiją).

Tuo metu kilo Norvegijos romantistinis nacionalinis kultūrinis judėjimas, kai norvegai norėjo išreikšti ir apibrėžti savitą tautinį charakterį. Šis judėjimas apėmė visas kultūros sritis: literatūrą (Henrik Wergeland, Bjørnstjerne Bjørnson, Peter Christen Asbjørnsen, Jørgen Moe, Henrik Ibsen), tapybą (Hans Gude, Adolph Tidemand), muziką (Edvardas Grygas) ir net kalbos politiką, kur bandymai apibrėžti tautinę rašytinę norvegų kalbą baigėsi dviem oficialiom rašytinėm norvegų kalbom: Bokmål ir Nynorsk.

Christian Michelsen, laivybos magnatas ir politikas, buvo Norvegijos ministras pirmininkas 1905-1907 m. Jis labiausiai žinomas dėl taikaus Norvegijos atsiskyrimo nuo Švedijos 1905 m. birželio 7 d. Norvegų didėjantis nepasitenkinimas unija XIX a. pabaigoje lėmė unijos panaikinimą, o tautos referendume norvegai nusprendė išlaikyti monarchiją, o ne įvesti respubliką. Norvegijos vyriausybė pasiūlė sostą Danijos princui Karlui ir parlamentas vieningai jį išrinko karaliumi. Jis pasivadino Haakonu VII pagal viduramžių nepriklausomos Norvegijos karalius. 1898 m. visiems vyrams suteikta balsavimo teisė, o moterims - 1913 m.

Per Pirmąjį Pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali šalis. Norvegija pasiskelbė neutralia ir per Antrąjį Pasaulinį karą, bet 1940 m. balandžio 9 d. naciai į ją įsiveržė.

Norvegija buvo nepasirengusi staigiam vokiečių puolimui, bet karinis pasipriešinimas vyko 2 mėnesius, ilgiau nei bet kurioj kitoj nacių užimtoj šaly, išskyrus Tarybų Sąjungą. Per Norvegijos kampaniją Kriegsmarine neteko daug laivų, įskaitant kreiserį Blücher. Vinjesvingeno ir Hegros mūšiai buvo paskutinis norvegų pasipriešinimas pietų Norvegijoje gegužės mėn., o norvegų armija šiaurėje puolė vokiečius Narviko mūšyje, kol buvo priversta pasiduoti birželio 10 d. sąjungininkams nustojus teikti paramą po Prancūzijos kapituliacijos. Karalius Haakonas ir Norvegijos vyriausybė tęsė kovą tremtyje Londone. Invazijos dieną kolobaruoti linkęs mažos Nacionalsocialistų partijos (Nasjonal Samling) lyderis Vidkun Quisling bandė užimti valdžią, bet vokiečių okupantai jį nuvertė. Tikroji valdžia priklausė okupacinės valdžios vadui Reichkomisarui Josef Terboven. Quisling, kaip ministras-prezidentas, suformavo koloboracinę vyriausybę, kontroliuojamą vokiečių[5]. Norvegijos fabrikai, skirti gaminti sunkiajam vandeniui, kuris reikalingas atominio ginklo gamybai, buvo apleisti po daugybės amerikiečių, britų ir norvegų bandymų juos sugriauti. Per penkis nacių okupacijos metus norvegai sukūrė pasipriešinimo judėjimą, kuris kovojo su vokiečiais karinėmis operacijomis ir pilietiniu nepaklusnumu. Tačiau žymiai svarbesnė sąjungininkams buvo Norvegijos prekybos laivyno rolė. Invazijos metu Norvegija turėjo ketvirtą pagal dydį prekybos laivyną pasaulyje. Jam vadovavo Norvegų laivybos bendrovė Nortraship ir jis dalyvavo daugybėje karinių operacijų.

Po karo į valdžią atėjo socialdemokratai ir valdė beveik visą šaltojo karo laikotarpį. 1949 m. Norvegija įstojo į NATO ir tapo artima JAV sąjungininkė. Du referendumai dėl įstojimo į Europos Sąjungą 1972 ir 1994 m. baigėsi nesėkme. Apie 1960 m. Norvegijos teritorijoje buvo rasti dideli naftos ir gamtinių dujų telkiniai, sukėlę ekonominį bumą.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos politinė sistema

Administracinis suskirstymas

Norvegija padalinta į 19 administracinių regionų, kurie vadinamos apskritimis (norvegiškai – Fylker), o šios dar padalintos į 433 savivaldybes (norvegiškai – Kommuner). Tik sostinės Oslo apskritis yra ir apskritis, ir savivaldybė.

Apskritys (skliausteliuose administraciniai centrai):

Be šių valstybės padalinimų egzistuoja skirstymas į penkis svarbiausius regionus (norvegiškai – Landsdel):

  • Pietų žemes (Sørlandet),
  • Rytų žemes (Østlandet),
  • Vakarų žemes (Vestlandet),
  • Trendelagą (Trøndelag) ir
  • Šiaurės Norvegiją (Nord-Norge).

Šis padalijimas yra daugiau paprotinis (tradicinis, panašiai kaip Lietuvoje – Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija ir kt.), atspindintis geografinius ir tarmių (dialektinius) skirtumus, todėl nėra labai svarbus.

Geografija

Norvegijos kraštovaizdis

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos geografija

Blue Glass Arrow.svg Šią straipsnio dalį reikėtų išplėsti.

Norvegijos kraštovaizdžiui būdingos kalnų grandinės ir giliai į krašto gilumą įsirėžiantys fjordai.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos ekonomika

Norvegija – tai sėkmingos, klestinčios kapitalistinės valstybės pavyzdys, kurioje gerai suderinta rinkos ekonomika ir vyriausybės kišimosi į ją politika. Vyriausybė kontroliuoja gyvybiškai svarbiausius sektorius, tokius kaip naftos gavyba. Šalis turtinga gamtos turtų: nafta, hidroenergija, žuvimi, miškais, mineralais. Visa tai labai priklauso nuo naftos gavybos ir jos kainų, kadangi nafta ir gamtinės dujos sudaro trečdalį viso eksporto. Pagal naftos eksportą Norvegija yra trečia pasaulyje po Saudo Arabijos ir Rusijos. Norvegijos žmonės referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą 1994 m. nusprendė neprisijungti, nepaisant to, šalis nemažai aukoja ES biudžetui. Net ir turėdama aukščiausią pragyvenimo lygį pasaulyje, šalis nerimauja dėl ateinančių dviejų dešimtmečių, kada naftos ir dujų ištekliai Norvegijos teritorijoje gali pradėti sekti. Dėl to, šiuo metu Vyriausybė stengiasi pasiekti kuo didesnį biudžeto perviršį iš Vyriausybinio naftos fondo, kurio pinigai investuojami užsienyje ir šiuo metu jų vertė siekia apie €120 mlrd. Po vangaus ekonomikos augimo 2002 ir 2003 m, atitinkamai 1 % ir 0,5 %, 2004 m. vėl pasiektas 3,3 % ekonomikos augimas.

Demografija

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos demografija

Bergeno panorama.

Daugelis Norvegijos gyventojų yra etniniai norvegai, šiaurės germanų palikuonys. Taip pat centrinėje ir šiaurinėje šalies dalyje yra vietinių Norvegijos gyventojų samių bendruomenių. Jie Norvegijos teritorijoje apsistojo maždaug prieš 8 000 metų. Kita etninė mažuma yra kvenai. Jie XVIII-XIX amžiuose atkeliavo į šiaurės Norvegiją iš Suomijos ir Švedijos. Nuo XIX amžiaus iki XX amžiaus aštunto dešimtmečio Norvegijos valdžia stengėsi tiek kvenus, tiek samius asimiliuoti[6] ir iš dalies dėl to daug samių ir kvenų kilmės žmonių dabar save laiko etniniais norvegais[7]. Taip pat Norvegijoje yra žydų, čigonų ir suomių mažumos.

Pasak Norvegijos statistikos departamento, 2007 m. į šalį imigravo 61 200 žmonių. Tai yra net 35 % daugiau nei 2006 m. 2008 m. pradžioje Norvegijoje buvo 459 600 imigrantai arba imigrantų vaikai. Tai sudaro 9,7 % Norvegijos populiacijos. Iš jų 350 000 buvo ne vakarietiškos kilmės. Daugiausiai Norvegijoje yra emigrantų iš Pakistano, Lenkijos, Švedijos, Irako, Somalio, Vietnamo, Danijos ir Vokietijos[8]. Pakistaniečių šalyje yra apie 59 000 ir jie sudaro didžiausią etninę mažumą. Daugelis jų gyvena aplink Oslą. Taip pat sparčiai didėja Irako kilmės imigrantų populiacija. Po Europos Sąjungos praplėtimo 2004 m. Norvegija patyrė emigrantų iš centrinės ir rytų Europos šalių antplūdį. 2007 m. labiausiai išaugo emigrantų iš Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Lietuvos ir Rusijos skaičius.[9][10]

2009 m. duomenimis vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Norvegijoje yra 79,95 metų (77,29 vyrams, 82,74 moterims).[11] Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.)[11] :

  • 0-14 metų: 18,5 %
  • 15-64 metų: 66,2 %
P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1990 m. ir 2012 m.
1990 m. 2001 m.sur. 2002 m. 2004 m. 2005 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2012 m.
4 247 546 4 520 946 4 524 066 4 577 457 4 606 363 4 681 134 4 735 784 4 799 252 4 950 271

Religija

Nidaros katedra Trondheime.

Pasak oficialios 2003 m. statistikos, liuteronai (oficiali šalies religija) sudaro 86% Norvegijos populiacijos, kiti protestantai - 3,5 %, Romos katalikai - 1 %, musulmonai - 2 %, kitos religijų atstovai (daugiausiai budistai, sikhai, hinduistai ir judėjai) - 1 %. Likę neturi jokios religijos.

2005 m. apklausoje 32 % Norvegijos gyventojų sakė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“, 47 %, kad „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“, 17 % teigė, kad jie „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ ir 4 %, kad „nežino“.[12] Pasak kelių kitų apskaičiavimų, net 72 % norvegų yra ateistai.[13]

Ankstyvieji norvegai, kaip ir visi skandinavai, buvo pagonys, tikintys į skandinavų mitologiją. Samių religija buvo šamanistinė. Maždaug nuo 1000 m. iki 1150 m. misionierių pastangomis Norvegija pamažu tapo krikščionišku kraštu. Iki reformacijos norvegai buvo katalikų bažnyčios dalimi, bet 1536 m. parėjo protestantizmą.

Kalbos

Norvegų kalba turi du oficialius rašomosios kalbos variantus: Bokmål ir Nynorsk. Abu variantai turi vienodą oficialų statusą ir yra vartojami administracijoje, mokyklose, bažnyčiose, televizijoje ir radijuje, bet dauguma žmonių (85-90 %) vartoja Bokmål. Maždaug 95 % gyventojų norvegų kalba yra gimtoji, bet daug žmonių kalba ir dialektais, kurie kartais žymiai skirasi nuo rašytinės kalbos. Daugelis Norvegijos dialektų yra panašūs ir skirtingais dialektais kalbantys žmonės dažniausiai gali tarpusavyje susikalbėti, nors kartais tam reikia nemažai pastangų. Daugiausiai šalies šiaurėje gyvenantys samiai kalba keliomis finougrų kalbų grupei priklausančiomis kalbomis. Jos taip pat turi oficialios kalbos statusą ir jų vartotojai turi teisę gauti išsilavinimą Sami kalba nesvarbu kurioje Norvegijos vietoje begyventų. Kvenų kalba taip pat priklauso finougrų kalbų grupei ir yra labai artima suomių kalbai.

Norvegų kalba yra labai panaši į švedų ir danų kalbas ir šiom trim kalbom kalbantys žmonės gali vienas kitą suprasti. Daugelis norvegų, ypač gimę po antrojo pasaulinio karo, laisvai kalba angliškai. Vokiečių, prancūzų ir ispanų kalbos yra taip pat dažnai mokomos mokyklose kaip antra arba (dažniau) trečia kalba.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis: Norvegijos kultūra

Kita informacija

Šaltiniai

  1. World Gazetteer.
  2. http://hpgl.stanford.edu/publications/EJHG_2002_v10_521-529.pdf
  3. RF Foster: "The Oxford History of Ireland", Oxford University Press, 1989
  4. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/entrez/query.fcgi?cmd=Retrieve&db=PubMed&list_uids=2197762&dopt=Abstract The Black Death in Norway
  5. Magne Skodvin "Norsk historie 1939-1945: krig og okkupasjon", publisher Det Norske Samlaget, Oslo, 1991 m., ISBN 82-521-3491-2 pp. 320-323
  6. Eivind Bråstad Jensen. 1991. Fra fornorskningspolitikk mot kulturelt mangfold. Nordkalott-Forlaget
  7. I. Bjørklund, T. Brantenberg, H. Eidheim, J. A. Kalstad and D. Storm. 2002. Australian Indigenous Law Reporter (AILR) 1 7(1)
  8. "Immigrant population." Ssb.no. Nuoroda tikrinta 2009-03-08.
  9. "Population statistics." Ssb.no. Nuoroda tikrinta 2009-02-14.
  10. "Foreign citizens, 1st January 2004." Ssb.no: 2004-01-01. Nuoroda tikrinta 2009-03-08.
  11. 11,0 11,1 https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/no.html CIA pasaulio faktų knyga
  12. "Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis." (PDF)
  13. Zuckerman, Phil (2006), "Atheism—Contemporary numbers and Practices", in Michael Martin, The Cambridge Companion to Atheism, Cambridge University Press -, p. 47-50, ISBN 0521842700, <http://books.google.com/books?id=tAeFipOVx4MC&pg=PA47&dq=%22cambridge+companion+to+atheism%22&psp=1&sig=xERpBqAy_zS2ZXsRyR0TaJOvDSk#PPA47,M1>. Retrieved on 2007 m. lapkričio 15 d. 

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: