Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Panevėžys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Iki XVIII a. Panevėžiu vadintas Sirutiškis.
Panevėžys
   Coat of Arms of Panevezys.svg   
Panevėžys001.JPG

Panevėžys
55°43′30″N 24°21′50″E / 55.725°N 24.364°E / 55.725; 24.364 (Panevėžys)Koordinatės: 55°43′30″N 24°21′50″E / 55.725°N 24.364°E / 55.725; 24.364 (Panevėžys)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Vėliava Panevėžio miesto savivaldybė
Įkūrimo data: 1503
Gyventojų: 99 690 (2011 m.)
Plotas: 52 km²
Tankumas (2011): 1 917 žm./km²
Altitudė: 61 m
Vietovardžio kirčiavimas
(34b kirčiuotė)
Vardininkas: Pa­nevėžỹs
Kilmininkas: Pãnevėžio
Naudininkas: Pãnevėžiui
Galininkas: Pãnevėžį
Įnagininkas: Pãnevėžiu
Vietininkas: Panevėžyjè
Istoriniai pavadinimai
Pašto kodas: centrinis LT-35001
Kraunamas žemėlapis ...


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: PanevėžysVikiteka

Turinys

Panevėžys – miestas šiaurės Lietuvoje, Vidurio Lietuvos žemumoje, abipus Nevėžio, 136 km į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Vienas didžiųjų Lietuvos miestų (penktasis pagal dydį). Panevėžys yra apskrities ir Panevėžio rajono savivaldybės centras, Panevėžio miesto savivaldybė, taip pat Panevėžio ir Velžio seniūnijos centras, Panevėžio vyskupija.

Yra įvairių tikėjimų bažnyčios ir cerkvės, 7 pašto skyriai (centrinis LT-35001). Galinė siaurojo geležinkelio Panevėžys – Anykščiai stotis. Svarbus pramonės ir kultūros centras. Dešiniajame Nevėžio krante yra Panevėžio senamiestis, kairiajame – Naujamiestis, dabartinis miesto centras.

Miesto gimtadienis (miesto diena) švenčiama rugsėjo 7 d.

Istorija

Seniausias Panevėžio namas – buvęs Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas, pastatytas 1614 m. (Kranto g. 21)

Legenda byloja, kad LDK Vytautas Didysis, grįždamas iš Žemaitijos į Vilnių, 1414 metais, radęs čia senosios lietuvių tikybos šventyklą, tačiau dokumentiškai tai nėra užfiksuota. Tiksliai galima pasakyti tai, kad Panevėžio vardas paminėtas 1503 metų rugsėjo 7 d., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pamini Panevėžio miesto vardą (Panevėžio dvaro žemės, buvusios dešiniajame Nevėžio krante, perduodamos Ramygalos parapijai). Šiame sklype dešiniajame Nevėžio krante (1507 m.) pastatyta bažnyčia, o šalia, kaip bažnytinė valda – smuklė, spirito varykla, pirtis. Taip ėmė kurtis Senasis Panevėžys (dabartinis Senamiestis). 1548 m. dvaro žemių patikros rašte, Nevėžio kairiajame krante jau minimas ir Naujasis miestas (dabartinis Naujamiestis). Naujasis Panevėžys, priklausantis didžiojo kunigaikščio dvarui, įsikūrė kairiajame Nevėžio krante ir greitai pralenkė Senąjį.

Miestas pamažu įgavo vis didesnę reikšmę – 15651566 m. Lietuvoje vykstant administracinei reformai Panevėžio dvaras tapo Upytės pavieto centru, o 1568 m. iš Krekenavos į Panevėžį atkeliamas pavieto teismas. 1661 m. Senasis Panevėžys gavo turgaus privilegiją. Nuo 1780 m. Senasis ir Naujasis Panevėžys ėmė jungtis, tais metais ėmė kurtis Mikolajavas (Mikolajevas) – gyvenvietė, pavadinta pagal jos savininką M. Tiškevičių. 17911792 m. tapo miestu (nors savivalda įvesta, bet nespėtai jai gauti privilegijos).

XIX a. 1-ojoje pusėje Senasis Panevėžys ir Mikolajavas tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto 1915 m.). XIX amžiuje, pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – 1812 m. pražygiuojant Napoleono armijai ir 1831 bei 1863 metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. 1811 m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė sentikių bendruomenė. 1881 m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas geležinkelis RadviliškisDaugpilis, o 1899 m. ir siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei ekonomikos, infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, cukraus ir muilo fabrikai. 1927 m. įsteigta Panevėžio vyskupija. 1944 m. liepos 22 d. Panevėžį užėmė I. Bagramiano vadovaujama sovietų kariuomenė. Tarpukariu mieste veikė pagrindinė Lietuvoje karaimų Panevėžio kenesa.

Po 1945 m. pokario laikais, miesto gyvenimą įtakojant komunistų partijai ir sovietinei santvarkai, miestas ėmė plėstis į pramonės centrą. Plėtėsi miesto teritorija, išaugo stambūs gyvenamųjų namų kvartalai. 19551965 m. pastatytos autokompresorių, „Ekrano“, kabelių, tiksliosios mechanikos gamyklos, stiklo fabrikas. 7-ajame dešimtmetyje pradėta miesto centrinės dalies rekonstrukcija, sutvarkyta Nevėžio senvagė. Vakarinėje miesto dalyje pastatyti nauji mikrorajonai – Klaipėda (architektės I. Daujotytė, I. Mumšienė, G. Bimbienė), Pilėnai (architektė G. Bilubienė), Kniaudiškiai (architektai V. Andriuška, M. Steponavičius ir kt.), Tulpės (architektai S. Katilius ir N. Garbaliauskienė). Miestas plėtotas pagal 1947, 1962 m. (architektė I. Daujotaitė), 1973 m. (architektas V. Bugailiškis) bendruosius planus.

Stambios pramonės augimas buvo ir iš dalies tebėra miesto gyventojų pasididžiavimo ir bendruomenės integracijos faktorius. Būtent jis keliems dešimtmečiams tapo panevėžiečių savivokos pagrindu. Greitas miesto augimas ir spartus gyventojų skaičiaus daugėjimas iškėlė daug problemų. Miestas tapo gaminančiu, bet nei projektuojančiu, nei kuriančiu. Nuo ekonomikos ryškiai atsiliko kultūrinės ir socialinės sferų plėtra. Panevėžyje nebuvo įkurta nė viena reikšmingesnė mokslo įstaiga, švietimo sistema per pastaruosius beveik tris šimtus metų netoli tepažengė nuo vidurinio mokslo lygio. Iš kultūros institucijų tik Panevėžio dramos teatras apie du dešimtmečius buvo pasiekęs aukštesnį nei nacionalinis teatras lygį. Miestas neturėjo galimybių suformuoti savo intelektualinio potencialo.

1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasidėjo greitas visuomenės integravimas į šiuolaikinę Europos bendruomenę. Jis vyksta visose – mentaliteto, ekonomikos, papročių, elgesio normų, kultūros ir švietimo modelių sferose. Didžiausias išbandymas teko miesto pramonei, kuri turėjo labai greitai restruktūrizuotis ir prisitaikyti prie postindustrinės visuomenės diktuojamų sąlygų.

1993 m. patvirtintas dabartinis Panevėžio herbas. 2014 m. miestas paskelbtas Lietuvos kultūros sostine.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15541556 m. Upytės valsčius  ?
1566–1793 m.  ? Upytės apskrities centras Trakų vaivadija
1793–1795 m.  ? Upytės vaivadijos centras
1795–1797 m.  ? Vilniaus gubernija
1797–1801 m.  ? Lietuvos gubernija
1801–1831 m.  ? Vilniaus gubernija
1831–1843 m.  ? Panevėžio apskrities centras
1843–1915 m.  ? Kauno gubernija
1915–1918 m.  ? Lietuvos sritis, Oberostas
19191946 m. Panevėžio valsčiaus centras
1946–1950 m. respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio apskrities centras
1950–1953 m.  ? srities pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras Šiaulių sritis
1953–1995 m. Panevėžio apylinkės centras respublikinio pavaldumo miestas, Panevėžio rajono centras
nuo 1995 m. Panevėžio seniūnijos ir Velžio seniūnijos centras Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžio rajono savivaldybės centras Panevėžio apskrities centras


Pavadinimo kilmė

Miesto vardo kilmė neabejotina – kadangi jis kūrėsi prie Nevėžio upės, todėl ir pavadintas atitinkamai: priešdėlis pa- + upės vardas.[4] Tai yra vandenvardinis vietovardis.

Gamta ir geografija

Nevėžio senvagė – viena gražiausių Panevėžio miesto vietų.

Apskrities centras Panevėžys yra patogioje geografinėje padėtyje. Čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė „Via Baltica“ magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Varšuva (Lenkija) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas (didžioji miesto dalis yra į pietus nuo geležinkelio), veikia trys oro uostai (vienas iš jų privatus), eksploatuojami vietos reikmėms. Apie 6 km į rytus nuo Panevėžio centro yra Pajuosčio aerodromas.

1969 m. vasario 11 d. mieste siautė ilgiausia Lietuvoje stichinė pūga (78 val. 25 min.).

Miesto dalys

Ekonomika

Malūnas Panevėžyje

Panevėžys – didžiausias Aukštaitijos pramonės centras, turintis įtakos viso regiono plėtrai. Jame 2003 m. buvo pagaminta 5,1 proc. visos Lietuvos pramoninės produkcijos. Išvystyta maisto (miltų, cukraus, pieno, mėsos, aliejaus), tekstilės (linų) pramonė. Svarbiausios įmonės:

  • ABPanevėžio statybos trestas“ – viena didžiausių statybų bendrovių šalyje. Apie 1400 darbuotojų;
  • AB „Panevėžio keliai“ – viena didžiausių Panevėžio įmonių. Apie 800 darbuotojų.
  • Kalnapilis“ (nuo 2003 m. veikia kaip AB „Kalnapilio-Tauro grupė“) – alaus darykla. Viena seniausių miesto įmonių (1902 m.);
  • UAB „Viking Malt“ – salyklo gamykla;
  • AB „Malsena“ – stambi grūdų perdirbimo pramonės įmonė, malūnas;
  • UAB „Panevėžio Aurida“ – automobilių kompresorių gamykla;
  • AB „Linas“ (nuo 2005 m. veikia su antrine UAB „Linas Nordic“) – lininių tekstilės gaminių gamyba;
  • AB „Lietkabelis“ – vienintelė instaliacinių laidų ir kabelių gamykla Baltijos šalyse;
  • ir kt.

Didelį vaidmenį Panevėžio ekonomikoje vaidino AB „Ekranas“ – didžiausia kineskopų gamykla Baltijos šalyse. Įmonėje dirbo apie 4000 darbuotojų. 2006 metais bankrutavusi bendrovė pakėlė mieste socialinę įtampą (beveik dvigubai šoktelėjo nedarbo lygis).

Šiuo metu vykdomi stambiausi Panevėžio ekonominiai projektai – plečiamas daugiafunkcinis prekybos ir pramogų kompleksas „Babilonas“, šalia miesto pabaigtas kurti regioninis logistikos centras, pastatytas sporto kompleksas „Cido arena“ ir kt.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

Pagal tautinę sudėtį, Panevėžys – vienas lietuviškiausių miestų šalyje. Tautinė gyventojų sudėtis (proc.):

Demografinė raida

Pagal 1897 m. pirmojo visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis Panevėžyje gyveno 6503 vyrai ir 6465 moterys, iš viso 12 968 gyventojai. Apie pusę gyventojų tuo metu sudarė žydai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste jau gyveno apie 14 000 gyventojų.

Po Antrojo pasaulinio karo miesto natūrali raida buvo sutrikdyta. Kaip ir kitur Lietuvoje vyko urbanizacijos procesas, žmonės iš mažesnių miestelių perkelti dirbti į miestuose susitelkusią pramonę.

Panevėžyje formuotas stambus pramonės centras, jame 6-8 dešimtmečiais pastatyta daug stambių pramonės įmonių, todėl čia gyventojų skaičius didėjo itin sparčiai. 1959–1979 metais panevėžiečių padaugėjo nuo 41 100 iki 101 500, tai yra, per 20 metų jų padaugėjo 2,4 karto. Populiacijos augimo tempai išliko aukšti ir 1979–1990 m., kai gyventojų padaugėjo dar 1,28 karto, jų skaičius pasiekė 130 000. Vėliau dėl emigracijos, gyventojų skaičius šiek tiek sumažėjo.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1804 m. ir 2011 m.
1804 m. 1823 m. 1833 m. 1857 m. 1865 m.[3] 1887 m. 1897 m.sur. 1898 m.*
800 2 000 3 700 5 908 8 071 8 071 12 968 13 044
1923 m.sur. 1931 m. 1939 m. 1945 m. 1959 m.sur. 1967 m. 1970 m.sur. 1979 m.sur.
19 197 20 562 26 653 12 000 41 100 64 700 74 497 102 303
1981 m.[5] 1986 m.[6] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m.
106 500 118 900 126 483 119 749 115 315 114 582 113 653 112 619
2010 m. 2011 m.sur. 2011 m.sur. - - - - -
111 959 109 034 99 690 - - - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Architektūra ir kultūra

Panevėžio centre, kairiajame Nevėžio krante yra Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra (pastatyta 1929 m.), Panevėžio Švč. Trejybės (Marijonų) bažnyčia (pastatyta 1803 m.; buvęs pijorų, o vėliau – marijonų vienuolynas), Panevėžio Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčia (1939 m.), Panevėžio Viešpaties Prisikėlimo cerkvė (šalia – stačiatikių kapinės), Panevėžio sentikių cerkvė, Panevėžio evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1854 m.), Panevėžio evangelikų reformatų bažnyčia. Dešiniajame krante – Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia (pastatyta 1885 m.) ir senosios miesto kapinės. 2001 m. pastatyta Panevėžio Naujoji apaštalų bažnyčia. Kairiajame Nevėžio krante yra pramonės zona, susiklosčiusi XIX a.

Mieste veikia keli teatrai (žymiausias – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, įkurtas 1925 m.), taip pat vienintelis Lietuvoje Lėlių vežimo teatras, meno galerijos. Prie Nevėžio senvagės yra dekoratyvinių skulptūrų skveras. Yra kraštotyros, pasipriešinimo sovietinei okupacijai muziejai. Išlikę tarpukario banko rūmai (architektas M. Songaila, skulptorius Juozas Zikaras).

Prie miesto fontano stovi Ldk Aleksandro paminklas (2003 m.; skulptorius Stanislovas Kuzma). Mieste yra rajoninė ligoninė, integruotų sveikatos paslaugų centras, miesto centre – infekcinių ligų ligoninė. Panevėžio ješiva buvo įkurta Panevėžyje, bet buvo perkelta ir dabar yra Bnei Brako mieste Izraelyje. Prie ligoninės pastato (pastatytas 1937 m.; architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis) stovi paminklas sovietų nukankintiems gydytojams atminti (skulptorius Bernardas Bučas; paminklas pastatytas 1943 m., baigiantis II pasauliniam karui paslėtas, 1988 m. atstatytas).

Švietimo ir ugdymo įstaigos

J. Balčikonio gimnazija

Bibliotekos:

Bendrojo lavinimo mokyklos žr. Kategorija:Panevėžio mokyklos.

Kitos mokyklos:

  • Panevėžio pradinė mokykla
  • „Linelio“ specialioji mokykla-darželis

Sportas

Futbolas

Dviračių sportas

2012 m. Panevėžyje vyks Europos treko čempionatas.

Miestų partnerystė

Panevėžio miestai-partneriai: [7]

Miestas Šalis
Liunenas Flag of Germany.svg Vokietija
Kalmaras Flag of Sweden.svg Švedija
Gusas Flag of the Netherlands.svg Nyderlandai
Liublinas Flag of Poland.svg Lenkija
Koldingas Flag of Denmark.svg Danija
Mytiščiai Flag of Russia.svg Rusija
Kaliningradas Flag of Russia.svg Rusija
Gabrovas Flag of Bulgaria.svg Bulgarija
Rakverė Flag of Estonia.svg Estija

Susisiekimas

Viešasis transportas

Pagrindinis straipsnis – Panevėžio autobusų parkas.

Panevėžio viešąjį transportą sudaro autobusai ir maršrutiniai taksi bei jų maršrutų tinklas mieste ir už jo ribų.

Miesto maršrutai. Mieste yra 16 autobusų maršrutų, kuriuos aptarnauja UAB „Panevėžio autobusų parkas“. Dar keliolikoje maršrutų kursuoja mikroautobusai – maršrutiniai taksi, priklausantys privatiems vežėjams.

Tarpmiestiniai ir tarptautiniai maršrutai. Mieste jie kertasi Panevėžio autobusų stotyje, įkurtoje Savanorių aikštėje, šalia centro. Maršrutai aptarnaujami UAB „Panevėžio autobusų parkas“ ir kitų vežėjų.

Geležinkeliai

Panevėžys, buvęs žymus geležinkelio mazgas XX a., dalį svarbos prarado – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę sumažėjo traukinių maršrutų, kertančių miestą. Panevėžio geležinkelio stotis veikia S. Kerbedžio gatvėje.

Pirmoji plačiojo geležinkelio linija Panevėžį pasiekė 1873 m. – buvo nutiestas Radviliškio – Daugpilio geležinkelis. Pirmoji siaurojo geležinkelio juosta nutiesta 1899 m. iš Panevėžio į Švenčionėlius.

Geležinkelio ruožas

Nuorodos

Religija


WikiMapia žemėlapis

Panevėžys WikiMapia žemėlapyje[8]

Topografinis žemėlapis

Panevėžys topografiniame žemėlapyje[9][10].


Šaltiniai

  1. Panevėžys. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Поневѣжъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas), Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 525 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Поневѣжъ. Географическо-статистический словарь Российской империи (Rusijos imperijos geografinis-statistinis žodynas), T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 182 psl. (rus.)
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 155–156 psl.
  5. Panevėžys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 441 psl.
  6. Panevėžys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 295 psl.
  7. Miestai
  8. Panevėžys wikimapia.org
  9. Panevėžys maps.vlasenko.net
  10. Panevėžys loadmap.net
  • Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. (sud. Algis Kasperavičius, Kęstutis Gudas). – Panevėžys: Nevėžio spaustuvė, 2003. – 735 p.: iliustr. – ISBN 9955-450-54-1
  • Panevėžys: miestas, kuriame gyvenu (tekstas Virginijos Januševičienės). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2004. – 20 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-118-7
  • Panevėžio miesto elektrinei – 80 (sud. Joana Viga Čiplytė, Gražvydas Jonas Gudynas). – Vilnius: Homo liber, 2004. – 93 p.: iliustr. – ISBN 9955-449-68-3
  • Panevėžio menininkų portretas: Panevėžio miesto fotografų fotografijų albumas (sud. Marija Čičirkienė). – Panevėžys: Panevėžio fotografijos galerija, 2004. – 83 p.: iliustr. – ISBN 9955-9745-0-8
  • Panevėžys – mažasis didmiestis: albumas (nuotraukos Evaldo Ivanausko, Alvydo Ivoškaus, Aido Markevičiaus, Astos Radvenskienės). – Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2006. – 48 p.: iliustr. – ISBN 9955-659-17-3
  • Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: Panevėžio bendruomenė „Senamiestietis“, 2007. – 318 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9992-0-1
  • Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijai – 60 (sud. Joana Viga Čiplytė). – Kaunas: Lututė, 2009. – 291 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-37-083-3
  • Panevėžio medicinos istorija (sud. Liudvika Knizikevičienė). – Panevėžys: ARG ofsetas, 2010. – 256 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-741-28-2
  • Panevėžys. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 556 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: