Petras Tarasenka

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Petras Tarasenka

Gimė 1892 m. gruodžio 7 d.
Karališkių k., Anykščių raj.
Mirė 1962 m. gegužės 17 d. (69 m.)
Kaune

Veikla
Kariškis, istorikas, archeologas, rašytojas, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyties Kryžiaus ordininkas

Turinys

Petras Tarasenka (1892 m. gruodžio 19 d. Karališkiuose, dab. Anykščių raj. – 1962 m. gegužės 17 d. Kaune) – Kariškis, istorikas, archeologas, rašytojas, laisvės gynėjas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyties Kryžiaus ordininkas.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1892 m. gruodžio 20 d. Gimimo data pagal Karališkių cerkvės krikšto metrikų knygą – 1893 m. gruodžio 18 d.

Tėvai: Teodoras Tarasovas – valstietis žemdirbys, tarnautojas, ir Natalija Zubrickaja-Tarasova (1874–?). Augo keturių vaikų šeimoje, buvo vyriausias. Seserys Katerina Tarasova ir Valentina Tarasova, brolis Anatolijus Tarasovas. Dar keturi vaikai: Nikolajus, Jakovas, Nadežda ir Tatjana Tarasovai – mirė maži.

Tėvams persikėlus, nuo 1902 m. augo ir 19031905 m. pradinę mokyklą lankė Alantoje (Molėtų raj.). 1905 m. jis trumpai dirbo raštininko pagalbininku, bet buvo išmestas iš darbo už palankumą lietuvių kalbai. 19061908 m. baigė valdinę pradžios mokyklą Anykščiuose, 19081912 m. – Panevėžio mokytojų seminariją, įgijo pradinės mokyklos mokytojo išsilavinimą. Mokydamasis jis pradėjo domėtis kraštotyra ir archeologija, šia aistra užsikrėtė visam gyvenimui.

19121914 m. P. Tarasenka dirbo mokytoju Alantos pradinėje mokykloje, 1914 m. rudenį porą mėnesių – Tirmūnų (Utenos raj.) pradinėje mokykloje, kol buvo mobilizuotas į kariuomenę. 19141917 m. jis tarnavo carinės Rusijos kariuomenėje, buvo 30-ojo Šaulių Sibiro pulko eilinis, paskui, baigęs Dušetų (Gruzija) praporščikų mokyklą, – jaunesnysis puskarininkis 731-ajame Komarovo pėstininkų pulke, kol 1917 m. buvo demobilizuotas ir apsigyveno Pskove (Rusija).

19181919 m. P. Tarasenka studijavo Pskovo pedagoginiame institute istoriją. Studijuodamas jis dirbo mokytoju pavyzdinėje septynmetėje mokykloje prie šio instituto.

Grįžęs į Lietuvą, P. Tarasenka 19191932 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Tarnybą pradėjo kaip Kauno bataliono jaunesnysis karininkas Ukmergėje, paskui tęsė 7-ajame Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke, buvo Kauno bataliono 3-osios kuopos vadas. 1920 m. spalio 16 d. jis pasižymėjo kovose prieš lenkus ir 1920 m. lapkritį už narsą lenkų fronte buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

1921 m. balandį – 1922 m. vasarį jis baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, gavo labai gerą įvertinimą. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, 7-asis pulkas buvo dislokuotas Klaipėdoje, 19231926 m. ten gyveno ir P. Tarasenka.

Tarnybos metu jis itin aktyviai domėjosi kraštotyra, archeologija, "Klaipėdos žiniose", "Kultūroje", "Jaunojoje kartoje", "Skautų aide" ir kitur periodikoje paskelbė daug populiarių straipsnių iš krašto praeities, skelbė straipsnius apie Klaipėdos krašto kultūros paminklus. Pirmąja P. Tarasenkos publikacija laikomas 1921 m. Tilžėje leidinyje "Mūsų senovė" publikuotas veikalas "Valiulio akmuo", skirtas mitologinio akmens, esančio Alantos apylinkėje, tiriamajam aprašymui.

1924 m. kartu su kitais jis įkūrė Klaipėdos kraštotyros muziejų – 1924 m. birželio 24 d. Klaipėdoje pasirašė Muziejaus draugijos steigimo aktą.

19261934 m. P. Tarasenka buvo Valstybės archeologijos komisijos narys, nuo 1927 m. – Karo mokslo draugijos sekretorius ir vicepirmininkas, nuo 1929 m. – vienas iš Lietuvos istorijos draugijos steigėjų.

Nuo 1927 m. P. Tarasenka ėmėsi ir archeologo darbo, o visiškai jam atsidėjo nuo 1932 m., kai pasitraukė į atsargą, turėdamas pulkininko laipsnį, ir galėjo pragyventi iš kariškio pensijos. 19271936 m. jis kasinėjo Maniuliškių, Velikuškių, Vosgėlių ir Pakačinės piliakalnius Zarasų rajone, Bradesių piliakalnį Rokiškio rajone, Paželvių ir Berzgainių piliakalnius Ukmergės rajone, Vargulių piliakalnį Anykščių rajone, taip pat Molėtų rajono Kulionių ir Perkalių piliakalnius.

Netekęs Lietuvos kariuomenės kariškio pensijos ir pragyvenimo šaltinio, 1941 m. P. Tarasenka dirbo Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejuje ekskursijų vadovu, 19411944 m. buvo Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Archeologijos skyriaus vedėjas. Nuo 1944 m. gruodžio iki 1945 m. birželio jis laikinai ėjo Kariškai istorinio (buvusio Vytauto Didžiojo karo) muziejaus direktoriaus pareigas, 1945 m. birželio–spalio mėnesiais buvo šio muziejaus direktorius, kol iš šių pareigų buvo atleistas, pradėjus muziejaus ekspozicijos sovietinimą.

19471958 m. P. Tarasenka dirbo Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus priešistoriniame skyriuje, dalyvavo ekspedicijose, tyrė piliakalnius ir kitus archeologijos paminklus, savo tyrimų duomenis apibendrino istorinėse studijose.

Paakintas vaikų rašytojo Prano Mašioto (18631940) pavyzdžio, apie 1924 m. P. Tarasenka ėmėsi rašyti istorijos mokslo populiarinimo knygeles apie Lietuvos – "piliakalnių krašto" – senovės paminklus. Nuo referatyvinės informacijos mokomajame leidinyje "Gimtoji senovė" (1925 m.) jis perėjo į beletrizuotą pasakojimą apysakose "Praeities vartai" (1935 m.) ir "Perkūno šventykloje" (1939 m.). Jų autorius vaizduoja fantastines vaikų keliones iš dabarties į akmens ir žalvario amžių ieškoti "kultūrinio senovės lietuvių klestėjimo pagrindų" ir savitų rašto ženklų akmenyse.

Archeologinių iškasenų duomenis P. Tarasenka apysakoje "Rambyno burtininkas" (1958 m.) sugebėjo paversti vaizdingais mamutų medžioklės ar pilies gynybos aprašymais, poetinėmis metaforomis (puodo šukė pasakoja apie savo gyvenimą), intriguojančiais nuotykiais.

Paprasta aiškinamojo tono stilistika nuspalvinta liaudies sakmių, pasakų, dainų motyvais: apybraižų knygoje "Didžiųjų Tyrulių paslaptys" (1956 m.) akmenų šeimyna šliaužia 9 dienas į kitą vietą ir plaukia per upę.

Meniškiausiai liaudies pasakų koloritas, paties autoriaus vaikystės atsiminimai ir senovės pažinimo – ieškojimo troškulys buvo sulydyta geriausiu jo kūriniu laikomoje apysakoje "Užburti lobiai" (1956 m.). Romantinės heroizacijos dvasia pavaizduota žemaičių pilies valdovų Skomantų kova su kryžiuočiais apysakoje "Pabėgimas" (1957 m.), kurioje panaudotas Adomo Mickevičiaus (17981855) poemos "Konradas Valenrodas" (1828 m.) siužetas.

P. Tarasenkos mokslinės ir meninės kūrybos kūrybos leidimai:

  • 1925 m. – "Lietuvių kovos dėl nepriklausomybės" (istorinė studija), "Gimtoji senovė : ieškojimas, pažinimas ir apsaugojimas" (mokomasis leidinys, kitas papildytas leidimas – 1926 m.).
  • 1927 m. – "Priešistorinė Lietuva : vadovas krašto praeities tyrimo darbams" (metodinis leidinys).
  • 1928 m. – "Archeologinis Lietuvos žemėlapis" (mokslinis leidinys), "Lietuvos archeologijos medžiaga" (archeologijos paminklų registras).
  • 1929 m. – "Kovotojo mokymas" (metodinis leidinys, kitas sutrumpintas leidimas – 1998 m.).
  • 1935 m. – "Praeities vartai" (istorinė nuotykių apysaka, kitas leidimas – 1997 m.).
  • 1939 m. – "Perkūno šventykloje" (istorinė nuotykių apysaka, kitas leidimas – 1994 m.).
  • 1956 m. – "Lietuvos piliakalniai" (istorinė studija), "Užburti lobiai" (istorinė nuotykių apysaka, kiti leidimai: 1969, 1978, 2007 m.), "Didžiųjų Tyrulių paslaptys" (istorinės apybraižos tautosakos motyvais).
  • 1957 m. – "Pabėgimas" (istorinė nuotykių apysaka jaunimui, kiti leidimai – 1972, 1982, 2007 m., komiksas pagal apysaką – 1991 m.).
  • 1958 m. – "Rambyno burtininkas" (istorinė apysaka, kitas leidimas – 1997 m.), "Pėdos akmenyje : Lietuvos istoriniai akmenys" (archeologijos studija).

P. Tarasenkos apysaka "Užburti lobiai" išversta į rusų (1958 m.) ir į latvių (1961 m.) kalbas.

P. Tarasenka Nepriklausomoje Lietuvoje buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (1920 m.). Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas (1958 m.).

Laisvalaikiu mėgo meistrauti, buvo sodininkas ir daržininkas.

Vedė 1917 m. gegužės 7 d., žmona Marija Jaropolskaja-Tarasenkienė (18881971) iš Maskvos – mokytoja. Sūnus Nikolajus Tarasenka (19221945), dukterys: Marija Tarasenkaitė (19231932) – mirė vaikystėje ir Natalija Tarasenkaitė (19252016) – chemikė technologė.

Mirė 1962 m. gegužės 17 d. Kaune. Palaidotas Kauno Eigulių kapinėse. Kapą ženklina akmeninis paminklas-stela su iškaltu stačiatikių kryžiumi ir įrašu lietuvių kalba: "Tarasenka Petras / 18921962 / Tarasenkienė Marija / 18881971 / Sūnus Nikolojus / 19221945 / Duktė Marija / 19231932" bei rusų kalba: "Semja Tarasenko / Timofejeva Jevgenija Dementijevna".

Klaipėdos universiteto miestelyje, ant Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto pastato, įrengta P. Tarasenkos atminimo lenta su metalo plokštėje išgraviruotu jo portretu ir įrašu: "Šioje teritorijoje dislokuotame / septintajame pėstininkų / Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio / pulke 19231925 metais tarnavo / Lietuvos karininkas, archeologas, / muziejininkas ir rašytojas / Petras / Tarasenka / (18921962)" (2018 m.).

Biografija

Gimė mažažemio valstiečio Fiodoro Tarasenkos šeimoje. Mokėsi Alantos pradžios mokykloje ir Anykščiuose. 1912 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 19121913 m. dirbo mokytoju Alantoje, 19141915 m. Tirmūnuose. 19151917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. 19181919 m. gyveno ir mokytojavo Pskove, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausė žymaus rusų archeologo A. Spicyno paskaitų [1].

19191926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1921 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, suteiktas kapitono laipsnis. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Klaipėdoje dislokuotas Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas. Pulko karininkas P. Tarasenka su šeima (buvo vedęs mokytoją Mariją Jaropolskają) persikėlė gyventi į Klaipėdą, ten gimė jo dukros.

Turėdamas laisvo laiko vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškodamas pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbė spaudoje. Daug jo straipsnių 19241925 m. publikavo „Klaipėdos žinios“. Straipsniuose „Klaipėdai reikalingas istorijos - archeologijos muziejus“, „Klaipėdos muziejaus draugija“, „Koks turi būti Klaipėdos miesto muziejus“ rašė apie būtinybę įkurti Klaipėdos muziejų. 1924 m. prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje.

19301934 m. Valstybės archeologinės komisijos narys. 1933 m. pulkininkas, išleistas į atsargą. Išėjęs į atsargą toliau domėjosi Lietuvos piliakalniais, lankė juos, aprašinėjo, sudarinėjo jų planus. Kartu rašė daug straipsnių, populiarino, skatino saugoti paminklus.

Tarybinė ir nacių okupacijos privertė jį ieškoti darbo valstybinėse įstaigose. 19401941 m. Karo muziejaus ekskursijų vadovas, 19411944 m. kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėjas, 1944–1946 m. Kauno valstybinio muziejaus direktorius, 1948–1958 m. iki pensijos M. K. Čiurlionio dailės muziejuje mokslinis bendradarbis. 1958 m. Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas [2][3]. Palaidotas Eigulių kapinėse.

Mokslinė veikla

Dar vaikystėje sužavėtas žmonių pasakojimų, padavimų, susidomėjo senove, jos paminklais. Tarnaudamas kariuomenėje ir išėjęs į atsargą 19251936 m. kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė piliakalnių topografinius planus. Tai buvo pirmoji gana profesionali reljefinė archeologijos paminklų fiksacija Lietuvoje [4].

P. Tarasenkos kasinėti:

Monografijos

Norėdamas, kad bent kiek daugiau Lietuvos praeities paminklus pažintų ir kiti, parašė knygas-vadovėlius „Gimtoji senovė“ (1925, 1926 m.), „Priešistorinė Lietuva“ (1927 m.), sudarė archeologinių paminklų registrą „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928 m.), kuriai kaip priedą parengė pirmąjį visos Lietuvos archeologinių paminklų žemėlapį. 19531955 m. dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomojoje ekspedicijoje, kuri rinko duomenis apie Užnemunės ir Pietų Lietuvos archeologijos paminklus. Tuo metu parašė platesnę apybraižą „Lietuvos piliakalniai“ (1956 m.) ir „Pėdos akmenyje“ (1958 m.) apie Lietuvos laukuose esančius įvairius akmenis su ženklais. Jam kilo mintis paruošti kelias knygas apie visus Lietuvos piliakalnius. Pavyzdžiu tokiam leidiniui pasirinko latvių archeologo Ernesto Brastinio (18921942 m.) „Latvijos piliakalniai“, kurios 1923–1930 m. pasirodė 4 knygos.[5]

P. Tarasenka kaupė duomenis apie aukštaičių, žemaičių ir Užnemunės piliakalnius. Paruošė tik vieną iš numatytų knygų – „Užnemunės piliakalniai“, kurią apie 1960 m. spėjo įteikti leidyklai, o tarsi jos anotaciją paskelbė Lenkijos spaudoje. Knygą sudarė trumpas įvadas, kuriame P. Tarasenka išdėstė savo pažiūras į šiuos paminklus ir išsamūs duomenys apie kiekvieną tuo metu buvusį žinomą Užnemunės piliakalnį – jo adresas, žemėlapio ištrauka-situacija, paties paminklo topografinis planas ir aprašymas. Leidykla buvo bejėgė išleisti tokį leidinį, nes tuo metu spausdinti smulkaus žemėlapio ištraukas ir piliakalnių topografinius planus kaip valstybinę paslaptį draudė „geonadzoras“. Todėl leidykla rankraštį autoriui grąžino, „siūlė jį papildyti“, keisti iliustracijas. Tačiau be topografinių planų leidinys būtų netekęs didelės dalies vertės. Pašlijusi autoriaus sveikata ir nelaukta mirtis nutraukė šį darbą. Knyga išėjo tik 2001 m.[6]. Tačiau jam parašius šią knygą ir įteikus leidyklai, prasidėjo intensyvūs iki tol Lietuvoje „nežinotų“ Užnemunės piliakalnių tyrinėjimai. Mokslų akademijos Istorijos institutas, Vilniaus universiteto Archeologijos katedra ir Mokslinė metodinė kultūros paminklų taryba vien 19611971 m. kasinėjo net 14 Užnemunės piliakalnių. Tyrimų duomenis atspindi Prano Kulikausko monografija [7], kuri tarsi pratęsė P. Tarasenkos darbus.

Prozininkas

P. Tarasenkos didžiausias nuopelnas – archeologijos mokslo išpopuliarinimas. Šioje srityje jis iki šiol tebėra nepralenktas. Piliakalnių tyrinėjimai parodė šių paminklų įvairovę. Paaiškėjo, kad dalies jų praeitis siekia net žalvario amžiaus pradžią. Kilo minčių, kad kai kurie piliakalniai gali būti susiję su senuoju tikėjimu. Siekdamas sudominti jaunimą šiais paminklais, parašė apysakas – „Praeities vartai“ (1935 m.), „Perkūno šventykloje“ (1939 m.).

Pokario metais ypač populiarios tapo jo knygos „Užburti lobiai“ (1956 m.), „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“ (1956 m.), „Pabėgimas“ (1957 m.), „Rambyno burtininkas“ (1958 m.), iš kurių žinių apie garbingą Lietuvos praeitį sėmėsi tuometinis jaunimas.

Bendradarbiavo literatūros, meno, istorijos, etnografijos iliustruotame žurnale „Lietuva ir lietuviai“.[8]

Šaltiniai

  1. Daiva Steponavičienė, Petras Tarasenka (1892-1962): (biografinė apybraiža)
  2. Petras Tarasenka. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 262-263 psl.
  3. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. V. 1983, t.11, 102 psl.
  4. Adolfas Tautavičius. Petro Tarasenkos kraštotyrinio pobūdžio darbų bibliografija. Kraštotyra. Vilnius, 1967
  5. Brastinš E. Latvijas pilskalni. Riga. 1923-1930.
  6. Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Savastis, Vilnius, 2001
  7. Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai. 1982.
  8. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 277 psl.


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: