Pranas Dovydaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pranas Dovydaitis
Pranas Dovydaitis.jpg

Gimė 1886 m. gruodžio 2 d.
Runkiai, Višakio Rūdos valsčius
Mirė 1942 m. lapkričio 4 d. (55 m.)
Sverdlovskas, Rusija

Tėvas Motiejus Dovydaitis
Motina Marija Dovydaitienė
Sutuoktinis(-ė) Marcelė Bucevičiūtė-Dovydaitienė
Vaikai

Ona Dovydaitytė-Malko, Jonas Dovydaitis, Juozas Dovydaitis, Vytautas Dovydaitis, Laima Dovydaitytė-Juškevičienė


Veikla
teisininkas, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, signataras

Alma mater Maskvos universitetas

Pranas Dovydaitis (1886 m. gruodžio 2 d. Runkiuose, Višakio Rūdos valsčius, Marijampolės apskritis – 1942 m. lapkričio 4 d. Sverdlovske, Rusija) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Ministras pirmininkas, teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas, apie 40 periodinių leidinių redaktorius ir leidėjas, pedagogas, mokyklos direktorius.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvas – Motiejus Dovydaitis Jurgio s. (1850 m. sausio 16 d. - 1923 m. rugpjūčio 3 d., gimė ir visą laiką gyveno Runkiuose, vedė 1886 m. sausio 19 d., būdamas 36 metų amžiaus), kaip vyriausias sūnus jis paveldėjo tėvų ūkelį ir jame visą gyvenimą ūkininkavo. Iš Runkių buvo pasitraukęs tik atlikti karinei prievolei caro kariuomenėje, kurioj praleido penkerius metus (1874-1879). Tai buvo žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto. Jis pirmasis Runkių kaimely medinę žagrę pakeitė geležine, pirmais sugalvojo, kaip dūminei pirkiai įtaisyti iš keturių lentų sukaltą kaminą dūmams traukti.

Mama - Marijona Bunkartaitė-Dovydaitienė, ... d. (1868 m. gegužės 31 d., Timinčiškės kaime prie Bagotosios bažnytkaimio – 1944 m. balandžio 2 d., Tabariškėse), namų šeimininkė. Turėjo meninius polinkius — buvo juostų audėja ir didelė dainų mėgėja. Buvo giliai religa „su rožančium niekada nesiskirdavo“. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas.

Broliai ir seserys - tėvai susilaukė 15 vaikų (Pranas buvo vyriausias). Penki vaikai mirė kūdikystės amžiuje. Kiti du mirė 6 ir 10 m. amžiaus, o brolis Vincas mirė 21 m. sužeistas laisvės kovose 1920 m.

Be Prano, užaugo šie šeši Dovydaičiu vaikai (iš eilės pagal amžių): - Juozas (1891-1945), 1912 m. pašauktas į caro kariuomenę, iš Rusijos grįžo tik 1922 m. ir vėliau įsigijo ūkį Tabariškėse prie Kauno; -- Antanas (1893-01-03 - ...) paveldėjo tėvų ūkelį ir jame darbščiai ūkininkavo; -- Pijus (1898-03-19), baigęs gimnazijos 6 klases, 1919 sausio mėn. stojo savanoriu ir baigė karo mokyklą, tarnavo karo technikos dalyse, auto rinktinėj ir ginklavimo valdyboj, buvo pasiekęs pulkininko leitenanto laipsnį; -- Magdalena (1906-10-01 - ...), baigusi 6 gimnazijos klases ir mokytojų kursus, nuo 1924 m. dirbo pradžios mokyklose per 30 metų, buvo ištekėjusi (1929 m.) už grįžusio iš JAV Juozo Austrevičiaus, kuris nusipirko ūkį ir ūkininkavo; -- Jonas (1906-07-25 - ...), išėjęs porą gimnazijos klasių, grįžo į kaimą ir ūkininkavo brolio Pijaus, kaip savanorio, gautame ūky Čebeliškėse prie Kauno.

Jauniausias brolis Jurgis (1907-10-19 - ...), buvo mokytojas ir tautosakos rinkėjas, baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete 1942 m. Tautosakos rinkimą jis pradėjo nuo gimnazijos metų (1923) ir visą gyvenimą jam atsidėjo. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto tautosakos rankraštyne saugoma jo užrašyti 24.000 kūrinių. Išleido pirmą tos rūšies leidinuką „Tautosakos rinkėjo darbas" (1929), rinkinį „Dainos" (1931), po karo prisidėjo prie pasakų rinkinių sudarymo, išleido „Lietuvių liaudies pasakos" (1957), „Senelių pasakos" (1972).

Pranas Dovydaitis visą savo vaikystę praleido kartu su seneliais. Senelis Jurgis, Augustino sūnus, gimė 1823 balandžio 12 d. Zapyškio parapijoj ir sulaukė 75 m. (mirė 1898 m. spalio 4 d.). Senelė Ona Urbanavičiūtė, gimusi 1827 m. Višakio Rūdos parapijos Katinų (Katiniškės) kaime irgi tiek pat išgyvenusi mirė 1902 m. balandžio 3 d.

Visi šios Dovidaičių genties žmonės buvo ne tik darbštūs, bet ir taupūs. Kalbėdami Dovydaičiai „nieko nepagražindavo“, bet dalykus tiesiai savo vardais vadindavo. Daugiau ar mažiau visi Dovydaičiai buvo laikomi stačiokais. Nors ir būdami didelio veržlumo žmonės, jie liko paprasti ir kuklūs.

Rimta vaikystė

Elementorius į rankas Pranukui pateko einant penktuosius amžiaus metus. Po to jis ėmėsi mokytis ir rašyti - tam tėvelis parūpino lentelę su „gripeliu“.

Mokėsi namuose, 18961899 m. žiemomis lankė Višakio Rūdos pradinę mokyklą. 1903 m. išlaikė egzaminus į V skyrių Pavyzdinėje mokykloje prie Veiverių mokytojų seminarijos. Ją baigęs ir išlaikęs stojamuosius egzaminus, 1904 m. priimtas į Veiverių mokytojų seminariją, kur 1905 m. iš II kurso pašalintas už dalyvavimą 1905–1906 m. įvykiuose.

1908 m. pavasarį eksternu išlaikė egzaminus Marijampolės gimnazijoje, o rudenį įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą, kurį baigė 1912 m. Vėl įstojo į to paties universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet 1913 m. studijas nutraukė. 1911 m. vedė Marcelę Bucevičiūtę.

1913 m. pakviestas į Vilnių redaguoti „Vilties“, nes laikraščio leidėjai pradėjo konfliktuoti su tuometiniu leidinio redaktoriumi Antanu Smetona. Šis redaktorių pasikeitimas virto dviejų visuomenės srovių išsiskyrimu: katalikų (krikščionių demokratų) ir viltininkų (vėliau gavusių tautininkų vardą).

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. nustojus leisti „Viltį“, persikėlė į Kauną. Nuo 1916 m. sausio 1 d. vadovavo „Saulės” draugijos steigiamai pirmajai lietuviškai gimnazijai Kaune, pirmasis jos direktorius. Vokiečių okupacijos metais gimnaziją norėta suvokietinti, bet P. Dovydaitis tam griežtai priešinosi, todėl 1917 m. iš pareigų laikinai atleistas, 1922 m. direktoriaus pareigas perėmė Mykolas Biržiška.

Pranas Dovydaitis – ministras pirmininkas

Vilniaus konferencijoje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.[1]

Kai iš II Vyriausybės vadovo pareigų atsistatydino Mykolas Sleževičius, 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. vadovavo III Ministrų kabinetui. P. Dovydaičio sudaryta Vyriausybė įėjo į Lietuvos istoriją kaip trumpiausiai išbuvusi prie valstybės vairo – tik vieną mėnesį.[2] 1919 m. balandžio mėn. Lietuvos Tarybai išrinkus A. Smetoną Prezidentu, tą pačią dieną P. Dovydaitis atsistatydino. Po atsistatydinimo iš politinio gyvenimo pasitraukė, atsidavė vien pedagoginiam bei moksliniam darbui.

Dar tebedirbdamas Kauno „Saulės“ gimnazijoje, įsijungė į akademinį darbą Aukštuosiuose kursuose, skaitė filosofijos istorijos kursą, o nuo 1922 m. iki 1940 m. profesoriavo Lietuvos universitete, vėliau – Vytauto Didžiojo universitete, buvo universiteto Senato sekretorius, Teologijos-filosofijos fakulteto sekretorius, Religijų istorijos katedros vedėjas. 1935 m. suteiktas filosofijos daktaro laipsnis.

Užsitraukęs tautininkų valdžios nepasitenkinimą dėl ateitininkų veiklos plėtojimo bei kritiškų paskaitų, 1932 m. kartu su Juozu Eretu bei Jonu Leimontu suimtas, pusantro mėnesio kalintas Bajorų (prie Kretingos) ir Marijampolės kalėjimuose. 1936 m. trumpam pašalintas iš universiteto, vėliau suvaržyta jo mokslinė veikla. 19351941 m. gyveno Prienų kaime prie Čekiškės. Sovietams uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, 1940 m. liepos 16 d. atleistas iš pareigų, ūkininkavo Paprieniuose, kur buvo gavęs 20 ha žemės kaip Nepriklausomybės akto signataras.

1941 m. birželio 14 d. rytą su šeima suimtas, nugabentas į Kauną, o iš ten kartu su kitais tremtiniais – į Starobelską Donbase (Ukraina). Galiausiai atsidūrė Gario koncentracijos stovykloje Uralo šiaurėje. Iš pradžių kirto mišką, tiesė miško kelius, vėliau, labai nusilpęs, buvo paskirtas darbams stovyklos viduje. Tremtyje neprarado vilties, drąsindavo kitus.

1942 m. liepos 13 d. kartu su 30 kalinių inteligentų išsiųstas į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo tardomas, apkaltintas kontrrevoliucine veikla. 1942 m. lapkričio 4 d. jam, vadinamosios trejukės (trojkos) sprendimu, pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį paskirta mirties bausmė – sušaudymas. Palaidojimo vieta nežinoma.

1969 m. vasario 28 d. Lietuvos TSR prokuratūra patvirtino P. Dovydaičio „nusikalstamą“ veiklą. 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas. 2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė kankiniu.

Visuomeninė veikla

Pranas Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: studijuodamas Maskvoje, dalyvavo lietuvių gyvenime, skaitė referatus lietuvių studentų draugijoje, rašė mokslinius straipsnius „Vilčiai“, „Draugijai“, „Šaltiniui“, „Aušrinei“. 1911 m., susitaręs su Adomu Dambrausku-Jakštu, Kaune išleido „Draugijos“ priedą – žurnalą „Ateitis“, kurio pirmajame numeryje išdėstė ateitininkų ideologines pažiūras. P. Dovydaitis tapo vienu pagrindinių ateitininkų sąjūdžio veikėju. 19341940 m. žurnalo „Ateitis“ atsakingasis redaktorius ir leidėjas.

1918 m. įsteigė ir redagavo mėnesinį pedagoginį žurnalą „Lietuvos mokykla“ redaktoriumi. 1921 m. įsteigė ateitininkų moksleivių mėnesinį žurnalą „Naujoji vaidilutė“, kurį redagavo iki 1940 m. Leido ir redagavo kelis mokslinius žurnalus: gamtos mokslų 19201940 m. – „Kosmos“, 19211938 m. filosofijos – „Logos“ ir 19241930 m. – religijos mokslų žurnalą „Soter“, skirtą religijų istorijai. Šiuose žurnaluose aktyviai skelbė savo originalius mokslinius straipsnius kultūros, religijos, filosofijos temomis, vertė kitų mokslininkų darbus. Nuo pat „Lietuviškosios enciklopedijos“ redakcijos įkūrimo 19311940 m. – jos viceredaktorius. [3]

1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 19341940 m. buvo Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienu iš steigėjų, 19341940 m. – jos pirmininku. Nuo 1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas. Vienas Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos įkūrėjų, jos pirmininkas (19201924 m.), vienas Lietuvių katalikų mokslo akademijos steigėjų, jos vicepirmininkas (1922 m.).

Bibliografija

  • Biblija ir Babelis, 1911 m.
  • Žinojimas ir tikėjimas, 1912 m.
  • Istorijos filosofija ir jos problemos, 1914 m.
  • Šių dienų filosofinės pasaulėžiūros kovų laukas, 1926 m.
  • Kultūra, religija ir mokykla, 1930 m.

Atminimo įamžinimas

  • 1938 m. spalio 23 d. „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta. 1940 m. nuimta. 1993 m. rugsėjo 1 d. atkurta lenta su įrašu: „Profesorius Pranas Dovydaitis. 1886–1942. 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos gimnazijos Kaune direktorius“ (archit. Jonas Liaudanskas);
  • 1987 m. Višakio Rūdoje pastatytas kryžius-paminklas (skulpt. Juozapas Jakštas).[4];
  • 1990 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, pagerbdama pirmąją „Logos“ žurnalo leidėją ir redaktorių P. Dovydaitį, įsteigė jo vardo premiją, kuri teikiama kas dveji metai geriausiam žurnalo debiutantui;
  • 1993 m. kovo 11 d. Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje;
  • 1995 m. buv. Viktoro Jacenevičiaus gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu;
  • 1995 m. išleistas pašto ženklas.[5];
  • 1996 m. vasario 16 d. Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, arch. Linas Jurgaitis);
  • 1996 m. Čekiškės bažnyčios šventoriuje atidengtas paminklinis kryžius (tautodail. Albinas Fokas);
  • 2000 m. gegužės 7 d. Romos Koliziejuje iškilmingai paskelbti naujieji kankiniai, tarp jų – ir P. Dovydaitis. Įrašytas į bažnyčios Dvidešimtojo amžiaus Martirologiją.[6];
  • 2001 m. Aldona Vasiliauskienė išleido monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“;
  • 2002 m. gegužės mėn. Paprienių kaime (Kauno raj.), buvusioje P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 19351941 m., atidengtas paminklinis akmuo;
  • 2002 m. gegužės 2 d. Čekiškės vidurinei mokyklai (Kauno raj.) suteiktas P. Dovydaičio vardas.

Nuorodos, šaltiniai

Postas
Prieš tai:
Mykolas Sleževičius
Lietuvos ministras pirmininkas
1919
Po to:
Mykolas Sleževičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: