Pranas Jodelė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pranas Jodelė
Jodele Pranas 2 d.jpg
Pirmas iš kairės

Gimė 1871 m. vasario 13 d.
Kupriuose, Obelių valsčius
Mirė 1955 m. gruodžio 8 d. (84 m.)
Kaune

Vaikai

Romualdas Balys, Julius, Vitalis Vytenis ir Pranas


Veikla
žymiausias nepriklausomos Lietuvos chemikas technologas, profesorius, VDU rektorius

Alma mater Charkovo veterinarijos institutas
Kijevo politechnikos institutas

Žymūs apdovanojimai

3-ojo laipsnio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas
2-jo laipsnio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas

Pranas Jodelė (1871 m. vasario 13 d. – Kupriuose, Obelių valsčius1955 m. gruodžio 8 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – žymiausias nepriklausomos Lietuvos chemikas technologas, profesorius, VDU rektorius. Su jo vardu neatskiriamai susiję pirmieji Lietuvoje silikatų technologijos moksliniai tyrimai ir pirmųjų inžinierių parengimas keramikos ir rišamųjų medžiagų pramonei.

Turinys

Biografija

Mokėsi Užpalių pradžios mokykloje. Išvykęs į Rusiją pas ištremtą dėdę 1891 m. baigė Oriolo gubernijos Livnų realinę gimnaziją. 18911896 m. studijavo Charkovo veterinarijos institute. 1904 m. baigė Kijevo politechnikos institutą, 1906 m. gavo inžinieriaus technologo diplomą, dirbo Rusijos cemento, stiklo, metalurgijos įmonėse, tačiau vėl sugrįžo į institutą, dirbo laborantu.

1908 m. stažavosi Vokietijoje, Šveicarijoje 1909 m. išrinktas Kijevo politechnikos instituto docentu. Dėstė statybos medžiagų technologiją. 1912 m. išrinktas ekstraordinariniu profesoriumi. 1913 m., atsisakęs profesūros, grįžo į Lietuvą ir visas jėgas atidavė nepriklausomos valstybės kūrimui. 1913 m. suprojektavo ir vadovavo pirmojo Lietuvoje, per I Pasaulinį karą sugriauto Valkininkų cemento fabriko statybai. Vienas iš bendrovės akcininkų buvo dr. Jonas Basanavičius. Buvo įrodyta, kad iš vietinės žaliavos galima pagaminti cementą.

Karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje. Po karo grįžo į Lietuvą, 1918 m. įkūrė mokyklą Dzegčiorių kaime. Nuo 1920 m. dirbo Kauno miškų departamente. 19211922 m. vienas iš Lietuvos Aukštųjų kursų organizatorių, jų lektorius, profesorius. 1922 m. vasario 16 d. su kitais įkūrė Lietuvos universitetą. 19221927 m. pirmasis Technikos fakulteto dekanas, įkūrė ir vadovavo Statybos ir statybinių medžiagų katedrai. Skaitė statybinių medžiagų technologijos kursą, kuris ilgą laiką buvo privalomas visų Technikos fakulteto skyrių studentams, o nuo 1927 m. – tik statybos ir cheminės technologijos specialybėms. 1927 m. paskelbė cemento kietėjimo teoriją. 19271928 m. ir 19321940 m. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) prorektorius, 19281929 m. – rektorius. Dar Aukštuosiuose kursuose suorganizavo statybinių medžiagų laboratoriją, kuriai vadovavo ir universitete. Be to – petrografijos kabineto ir neorganinės technologijos laboratorijos, kuri iš pradžių veikė bendrai su statybinių medžiagų laboratorija, vadovas. Nuo 1927 m. chemikams technologams pradėjo skaityti neorganinės cheminės technologijos kursą, kuriame be sieros ir kitų mineralinių rūgščių, sodos ir kitų druskų, buvo plačiai nagrinėjama kalkių, cemento, gipso ir stiklo gamyba. [1]

Jam vadovaujant pastatyti Medicinos fakulteto rūmai, Fizikos – chemijos instituto rūmai Aleksote ir didžiausias tarpukario Lietuvos statybų objektas – Universiteto klinikos; atsidėkodami medikai jam suteikė medicinos garbės daktaro laipsnį.

P. Jodelė suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, nuo 1924 m. – Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovas, nuo 1936 m. Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijos pirmininkas, taip pat Technikos draugijos pirmininkas.

1940 m. išėjo į pensiją, iki 1941 m. vasaros – Lietuvos geologinių tyrinėjimų ir statybinių medžiagų tresto konsultantas. 1944 m., būdamas 73 metų amžiaus, vėl įsitraukė į mokslinį ir pedagoginį darbą. 19441949 m. Pr. Jodelė vėl profesoriavo Neorganinės technologijos katedroje, o 19471949 m. jos vedėjas. Tuo laikotarpiu neorganinės technologijos specialybės studentams jis skaitė silikatų technologijos kurso dalį „silikatinės žaliavos“. Statybos fakulteto studentams dėstė statybinių medžiagų technologiją. 1948 m. paruošė ir išleido naują statybinių medžiagų vadovėlį. 1949 m. dėl užsitęsusios ligos, galutinai atsisveikino su aukštąja mokykla.

Lietuvos universiteto rektorius ordinarinis profesorius Pranas Jodelė 1929 m. rašė: „Mokslo darbas – tai šventas tiesos ieškojimo darbas. Mokslas turi būti laisvas nuo bet kurių jam iš viršaus primestų nusistatymų ar išvadų. Mokslininkas turi imtis darbo su gryna sąžine ir nesuteptomis rankomis”.

Mokslinė veikla

Tyrė statyboms tinkamų žaliavų išteklius Lietuvoje: Skirsnemunės kreidos, mergelio, Menčių, Karpėnų, Vegerių klinčių, Biržų, Pasvalio gipso, Šventosios kvarcinio smėlio, Merkio kreidos telkinius. Jo pastangomis 1938 m. pradėtas statyti (per II Pasaulinį karą sugriautas) Skirsnemunės (dab. Jurbarko rajono savivaldybė) cemento fabrikas, vadovavo Karpėnų klinčių telkinių tyrimams, kuriais pasinaudojus po II Pasaulinio karo pastatyta Naujosios Akmenės cemento gamykla.

1924–1928 m. organizavo ir redagavo Lietuvos universiteto mokslo darbų leidinį „Technika“, paskelbė daug straipsnių, rašė leidiniams: „Švietimo darbas“, „Tautos ūkis“, „Technika ir ūkis“, „Lietuvos aidas“, bendradarbiavo laisvamanių laikraštyje „Laisvamanis“, vadovavo rašantiems disertacijas. Profesoriaus rašytiniuose darbuose panaudojo daug naujų tuo metu terminų, kurie naudojami ir dabar.

Prof. Pr. Jodelės mokiniai ir bendradarbiai buvo žinomi Lietuvos mokslininkai – silikatininkai: Adolfas Damušis, Vladas Sližys, Julius Mituzas, Vincas Jasiukevičius, Kęstutis Sasnauskas.

Bibliografija

  • Trumpas statybinių medžiagų bandymų vadovas, 1909 m., rusų kalba.
  • Geologiniai tyrinėjimai technikos žvilgsniu su Lietuvos geologijos daviniais ir šulinių gręžimais, Kaunas, 1922 m.
  • Statybos medžiagų technologija, Kaunas, 1923 m.
  • Cemento kietėjimo technologija, Kaunas, 1927 m.
  • Statybinės medžiagos, Kaunas, 1948 m. ir kt.

Įvertinimas

  • 1928 m.3-ojo laipsnio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas.
  • 1932 m. – 2-jo laipsnio Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinas.
  • [1945]] m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
  • 1971 m. vasario 12 d. pažymint 100-ąsias prof. P. Jodelės gimimo metines, įvyko respublikinė mokslinė-techninė konferencija statybinių medžiagų klausimais. KTU Silikatų technologijos katedros laboratorijos pavadintos jo vardu.
  • 1979 m. skulptorius Leonas Žuklys sukūrė jo medinį biustą (saugomas Lietuvos dailės muziejuje).
  • 1991 m. ant namo Fredoje (K. Grybausko g. 12) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1923–1955 m. gyveno statybinių medžiagų technologijos ir cemento pramonės Lietuvoje pradininkas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Pranas Jodelė“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas, Algimantas Šlapikas; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).
  • 1992 m. KTU Silikatų technologijos katedros koridoriuje (Radvilėnų pl. 19) pakabinta memorialinė lenta su bareljefu: „Prof. Prano Jodelės (1871–1955) silikatų technologijos laboratorijos“.
  • 1995 m. Aleksoto Birutės mikrorajone Pr. Jodelės vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).
  • 1996 m. Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista monografija „Profesorius Pranas Jodelė“.

Šaltiniai

Literatūra

  • Kęstutis Sasnauskas. Jo kelias buvo Lietuvos mokslo kelias // Kauno tiesa. – 1991, vas. 13, p. 4.
  • Lukas Mackevičius. Nuo cemento iki rūmų statybų: profesorių Praną Jodelę prisimenant. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1996, vas. 10, p. 7.
  • Virginija Skučaitė. Tylios naujakurės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, liep. 18, p. 1, 18.
  • P. Jodelės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 78.
  • Džiuljeta Kulvietienė. Jubiliejus įpareigoja tikslui – irtis į gilumą. – Iliustr. // Ave vita. – 2010, nr. 28, rugs. 10, p. 1, 2.

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: