Pranas Jurkonis

Pranas Jurkonis
Gimė	1938 m. balandžio 12 d. Mizarų k. (Lazdijų raj.)
Veikla	Muzikos pedagogas, dirigentas, chorvedys

Pranas Jurkonis (1938 m. balandžio 12 d. Mizarų k. (Lazdijų raj.) – Muzikos pedagogas, dirigentas, chorvedys.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Antanas Jurkonis – kaimo amatininkas, dainininkas, ir Juzė Ptakauskaitė-Jurkonienė (1910–1972) – liaudies dainininkė, mokėjusi ir tautosakos tyrėjams sudainavusi per 600 dainų. Augo penkių vaikų šeimoje.

1947–1956 m. mokėsi Druskininkų 1-ojoje vidurinėje mokykloje, 1956–1957 m. – Vilniaus neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos Antano Jozėno choro dirigavimo klasėje. 1957–1961 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, įgijo muzikos pedagogo išsilavinimą.

1961–1971 m. P. Jurkonis gyveno Anykščiuose ir dirbo Anykščių septynmetėje vaikų muzikos mokykloje mokytoju, buvo vaikų choro vadovas, taip pat Anykščių rajono muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas.

1963 m. Anykščiuose jis subūrė 70–80 žmonių profsąjungų chorą, kuris vėliau buvo pavadintas "Šilas". Šis choras 1965–1971 m. daug kartų buvo tapęs respublikinių chorų konkursų prizininku.

P. Jurkonis taip pat atgaivino "Anykščių vyno" mišrųjį chorą ir 1965–1971 m. jam vadovavo, parengė šį chorą 1970 m. respublikinei dainų šventei. Jis buvo Anykščių rajono dainų švenčių dirigentas, keturis kartus – vyriausiasis dirigentas.

1968–1970 m. jis neakivaizdžiai studijavo Lietuvos konservatorijoje Hermano Perelšteino klasėje, įgijo chorvedžio išsilavinimą.

Nuo 1971 m. iki šiol P. Jurkonis gyvena ir dirba Kaune.

1971–1991 m. jis dirbo Kauno politechnikos instituto studentų dainų ir šokių ansamblio "Nemunas" choro vadovu, vėliau buvo ansamblio meno vadovas, vyriausiasis dirigentas, parengė kolektyvą 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei. Jis sukūrė ir paruošė penkias ansamblio "Nemunas" programas, tarp jų dvi itin sudėtingas: "Jaunystės daina gimtinei" (1985 m.) ir "Atgimstančiai Lietuvai" (1989 m.). Jo vadovaujamas "Nemunas" buvo daugkartinis respublikinių konkursų prizininkas, padarė daug įrašų Lietuvos radijui, surengė per 500 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, koncertavo Rusijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje.

1975–1991 m. P. Jurkonis buvo ir Kauno politechnikos instituto Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedros vyresnysis dėstytojas.

1971–1975 m. ir 1988–1989 m. jis taip pat buvo Valstybinės filharmonijos Kauno valstybinio choro chormeisteris, 1973–1979 m. – Respublikinės klinikinės ligoninės pavyzdinio moterų choro "Kanklės" meno vadovas. Atgaivinęs šį kolektyvą, P. Jurkonis į jį sutelkė 60–70 balsingų moterų, kurias išmokė daug įvairių kūrinių, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje. Jo vadovaujamos "Kanklės" du kartus nugalėjo Kauno miesto chorų konkursuose.

1986–1988 m. P. Jurkonis buvo ir Kauno 35-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir vyresniųjų klasių moksleivių mišriojo choro vadovas, parengė šį chorą 1987 m. respublikinei moksleivių dainų šventei. 1990–1993 m. jis talkino Kauno Vinco Kudirkos vidurinei mokyklai, buvo muzikos ir etnokultūros mokytojas, dainų ir šokių ansamblio chormeisteris, rengė mokymo programas, moksleivius mokė šokti ir dainuoti.

1991–1994 m. P. Jurkonis buvo Kauno vyrų choro "Perkūnas" meno vadovas ir dirigentas. Nuo 1994 m. šis choras perėjo Lietuvos Šaulių sąjungos žinion, jam suteiktas centrinio kolektyvo statusas. Toliau vadovaudamas šiam kolektyvui, P. Jurkonis jį papildė naujais dainininkais, parengė 1994 m. pirmajai ir 1998 m. antrajai Pasaulio lietuvių dainų šventėms Kaune ir Vilniuje, padarė jrašų Lietuvos radijui, surengė apie 100 koncertų, dalyvavo įvairiuose kultūros renginiuose. Be kitų kūrinių, šis choras atliko Alfonso Mikulskio tautines mišias "Už kenčiančią Lietuvą" (aranžuotė P. Jurkonio), giedojo Kauno, Vilniaus, Šiluvos, Druskininkų ir kitose Lietuvos bažnyčiose. 1998 m. respublikinėje karinių struktūrų chorų apžiūroje šis choras laimėjo antrąją vietą.

Nuo 1994 m. jis talkino Druskininkų 3-osios ir 4-osios vidurinių mokyklų etnografiniams ansambliams.

1997–1998 m. jis buvo Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios didžiojo sumos choro vadovas, nuo 1998 m. yra Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios didžiojo Sumos choro "Prisikėlimas" vadovas. Jis taip pat yra Kauno "Girstučio" kultūros rūmų tautinio meno ansamblio-choro "Gimtinė" vadovas, vadovauja vokaliniam ansambliui "Židinys".

P. Jurkonis yra Lietuvos chorvedžių sąjungos Kauno skyriaus narys, Lietuvos vargonininkų sąjungos narys.

Dirbdamas chorvedžiu Kaune, P. Jurkonis penkis kartus buvo Kauno miesto dainų švenčių ansamblių vakarų dirigentas, po du kartus – Respublikinių dainų švenčių vyriausiasis dirigentas ir vyriausiasis chormeisteris. 1971–1979 m. jis buvo Kauno, Tauragės, Alytaus rajonų dainų švenčių ruošimo konsultantas. Jis taip pat 11 metų dirbo Kauno miesto dainų ir šokių ansamblių sekcijos prie Kultūros skyriaus pirmininku, tris kartus buvo Respublikinių dainų ir šokių ansamblių švenčių Kaune "Po gimtinės dangum" vyriausiasis režisierius, meno vadovas, vyriausiasis dirigentas.

P. Jurkonis buvo Sąjunginės ansamblių šventės 1977 m. Vilniuje vyriausiasis dirigentas, respublikinės kaimo kapelų ir muzikantų šventės "Grok, Jurgeli" (1989 m.) vyriausiasis režisierius ir meno vadovas, Tarprespublikinių studentų švenčių "Gaudeamus" (1981, 1984, 1988 ir 1991 m.) dirigentas ir chormeisteris.

Su Alytaus "Dainavos" ansambliu P. Jurkonis dalyvavo koncertinėje kelionėje po JAV (2005 m.), kur surengė 42 koncertus.

Savo gimtajame Mizarų kaime (Lazdijų raj.) P. Jurkonis surengė tris folkloro ir chorų šventes, taip minėdamas savo motiną liaudies dainininkę Juzę Jurkonienę.

P. Jurkonis sudarė ir išleido dainų rinkinį "Atgims daina – pakils tauta : dainos, giesmės" (1989 m.), natų rinkinį "Prisilietimai : sekmadienių šv. Mišių atliepiamosios psalmės" (2011 m.), chorvedžio autobiografinių apybraižų rinkinį "Išskridęs su žalvarniais" (2013 m.). Jo poetinė kūryba publikuota rinkinyje "Atgarsiai : Kauno Dainavos poezijos švenčių "Po rudenėjančiu dangum" eilėraščių rinktinė" (2011 m.). Jis parengė ir išspausdino periodikoje apie 20 straipsnių meno klausimais, skaitė pranešimus seminaruose ir konferencijose.

Nuo 2012 m. jis yra Kauno meninės saviraiškos asociacijos "Branduma" narys.

P. Jurkonis apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2009 m.), Lietuvos SSR liaudies švietimo pirmūno ženkleliu (1970 m.) ir medaliu "Už šaunų darbą V. I. Lenino 100-ųjų gimimo metinių proga" (1970 m.), jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio artisto garbės vardas (1977 m.). Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo pasižymėjimo ženklu "Už nuopelnus Šaulių sąjungai", Kauno miesto savivaldybė – Kauno burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu (2011 m.).

Laisvalaikį skiria dainavimui, folklorui, groja armonika, mėgsta statybas, mėgėjišką politikavimą, kolekcionuoja spaudą ir knygas, domisi fotografija, harmonizuoja ir kuria dainas.

Vedęs, žmona Danutė Gronskytė-Jurkonienė (g. 1943 m.) – inžinierė. Vaikai: Audronė Jurkonytė (g. 1964 m.) – smuikininkė, koncertmeisterė, Gytis Jurkonis (g. 1967 m.) – inžinierius, vadybininkas.

P. Jurkonio biografija publikuojama Boleslovo Zubricko enciklopediniame žinyne "Pasaulio lietuvių chorvedžiai" (1999 m.).

Biografija

Augo muzikalioje šeimoje: tėvas turėjo skambų tenoro balsą, o motina Juzė Jurkonienė buvo garsi dainininkė – iš jos lūpų užrašyta apie 670 lietuvių liaudies dainų ir pasakų. Baigęs Druskininkų vidurinės mokyklos 10 klasių, 1956 m. įstojo į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą ir metus mokėsi Antano Jozėno choro dirigavimo klasėje, neakivaizdiniu būdu baigė vidurinę mokyklą.

1957–1961 m. muziką studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute (diriguoti mokė A. Jozėnas). 1967–1970 m. choro dirigavimą neakivaizdiniu būdu dar studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (vyr. dėst. Hermano Perelšteino klasė).

1961–1971 m. – Anykščių vaikų muzikos mokyklos mokytojas, rajono muzikos mokymo metodinės komisijos pirmininkas, vaikų ir suaugusiųjų chorų vadovas. Ryškesnių meninių laimėjimų pasiekė su Anykščių miesto profsąjungų (1967–1971 m.) ir „Anykščių vyno“ gamyklos (1967–1971 m.) mišriaisiais chorais – pastarąjį parengė 1970 m. respublikinei dainų šventei.

1971–1975 m. ir 1988–1989 m. – Kauno valstybinio choro chormeisteris, 1973–1979 m. – Kauno respublikinės klinikinės ligoninės moterų choro „Kanklės“ meno vadovas ir dirigentas. Atgaivinęs kolektyvą, į jį sutelkė 60–70 balsingų moterų, kurias išmokė daug įvairių kūrinių, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, 1975 m. balandžio 26 d. choras koncertu pažymėjo savo koncertinės veiklos 30-metį, dalyvavo 1975 m. respublikinėje dainų šventėje ir radijo bei televizijos laidose, respublikiniuose konkursuose pelnė pirmųjų ir kitų prizinių vietų.

Nuo 1971 m. rudens – Kauno Politechnikos instituto studentų dainų ir šokių ansamblio „Nemunas“ chormeisteris, nuo 1975 m. – Pedagogikos ir estetinio lavinimo katedros vyr. dėstytojas ir „Nemuno“ ansamblio meno vadovas ir vyr. dirigentas – su 1987–1988 m. pertrauka (tada chormeisteris) iki 1991 m. rugpjūčio 8 d. Kolektyvą parengė 1980 ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei, konkursuose laimėjo pirmųjų ir kitų prizinių vietų, sukūrė originalių programų – „Jaunystės daina Tėvynei“ (1985 m.), „Atgimstančiai Lietuvai“ (1989 m.) ir kt. „Nemunas“ padarė daug įrašų Lietuvos radijui, surengė per 500 koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose, su pasisekimu koncertavo Rusijoje, Jugoslavijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Danijoje.

1986–1988 m. – Kauno 35-osios vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir vyresniųjų klasių moksleivių mišriojo choro vadovas – parengė 1987 m. respublikinei moksleivių dainų šventei. 1990–1993 m. talkino Kauno Vinco Kudirkos vidurinei mokyklai – buvo muzikos ir etnokultūros mokytojas, dainų ir šokių ansamblio chormeisteris, rengė mokymo programas, moksleivius mokė šokti ir dainuoti.

Nuo 1994 m. talkino Druskininkų 3-osios ir 4-osios vidurinių mokyklų etnografiniams ansambliams. Nuo 1992 m. – Kauno vyrų choro „Perkūnas“ chormeisteris, 1993–1998 m. – meno vadovas ir dirigentas. Nuo 1997 m. – ir Kauno Kristaus Prisikėlimo atkurtos bažnyčios Sumos didžiojo mišriojo choro (apie 60 dalyvių) vadovas.

Nuo 1994 m. kovo 1 d. choras perėjo Lietuvos Šaulių sąjungos žinion – suteiktas centrinio kolektyvo statusas. P. Jurkonis kolektyvą papildė naujais dainininkais, parengė jį 1994 m. – I ir 1998 m. – II Pasaulio lietuvių dainų šventėms Kaune ir Vilniuje, padarė jrašų Lietuvos radijui, surengė apie 100 koncertų, dalyvavo įvairiuose kultūros renginiuose. Be kitų kūrinių, „Perkūnas“ atliko Alfonso Mikulskio tautines mišias „Už kenčiančią Lietuvą“ (aranžuotė P. Jurkonio), giedojo Kauno, Vilniaus, Šiluvos, Druskininkų ir kitose Lietuvos bažnyčiose.

P. Jurkonis buvo Anykščių rajono dainų švenčių meno vadovas ir vyr. dirigentas, Kauno miesto dainų švenčių dirigentas, 1980 ir 1985 m. respublikinių dainų švenčių ir 1990 m. Lietuvos tautinės dainų šventės dirigentas, Baltijos studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ Rygoje (1981 ir 1991 m.), Taline (1984 m.) ir Vilniuje (1988 m.) dirigentas. Taip pat buvo studentų dainų švenčių režisierius ir meno vadovas, regioninių dainų švenčių vyr. dirigentas, meno kolektyvų konkursų žiuri narys, Kauno miesto dainų ir šokių ansamblių metodinės komisijos pirmininkas.

Spaudoje paskelbė probleminių straipsnių įvairiais muzikinės kultūros ugdymo klausimais. Savo tėviškėje Mizaruose organizuoja folkloro šventes. 1970 m. apdovanotas Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu, o 1977 m. dirigentui suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. Išaugino dukterį Audronę – smuikininkę ir sūnų Gytį – inžinierių.

Šaltiniai

• Pranas Jurkonis. Anykštėnų biografinis žinynas.
• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius