Prancūzija

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
République Française
Prancūzijos vėliava Prancūzijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Prancūzija žemėlapyje
Valstybinė kalba prancūzų
Sostinė Paryžius
Didžiausias miestas Paryžius
Valstybės vadovai Nicolas Sarkozy François Fillon
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
551 695 km² (47)
0,26 %
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
63 451 019 (20)
115.01 žm./km² (76)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2006 (progn.)
1871,00 mlrd. $ (7)
30100 $ (23)
Valiuta Euras (€)
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC+1
UTC+2
Nepriklausomybė
Įkurta
Verdeno sutartis
843 m.
Valstybinis himnas Prancūzijos himnas
ISO kodas FR
ISO3 kodas FRA
ISO skaitmeninis kodas 250
FIPS kodas FR
GeoName kodas 3017382
Interneto kodas .fr
Šalies tel. kodas +33
Commons-logo.svg Vikiteka: PrancūzijaVikiteka

Prancūzija (pranc. France, tariama [fʁɑ̃s]), oficialiai Prancūzijos Respublika (pranc. République française) – šalis Vakarų Europoje, turinti užjūrio teritorijų visame pasaulyje. Šalis iš pietų į šiaurę driekiasi nuo Viduržemio jūros iki Lamanšo sąsiaurio ir Šiaurės jūros, iš rytų į vakarus nuo Reino iki Atlanto vandenyno. Dėl teritorijos formos patys prancūzai savo šalį kartais vadina šešiakampiu (pranc. l'Hexagone).

Pietuose Prancūzija ribojasi su Ispanija, Andora ir Monaku, šiaurėje su Belgija ir Liuksemburgu, šiaurės rytuose su Vokietija, rytuose su Šveicarija ir Italija. Prancūzijos vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas, pietinius Viduržemio jūra. Prancūzijos užjūrio departamentai turi sienas su Brazilija ir Surinamu (Prancūzijos Gviana), taip pat su Nyderlandų Antilais (San Marteno saloje). Prancūziją su Jungtine Karalyste jungia Eurotunelis.

Prancūzija yra viena iš šalių, kurios įkūrė Europos Sąjungą ir yra didžiausia pagal plotą ir antra pagal gyventojų skaičių Europos Sąjungos šalis. Prancūzija yra Europos Sąjungos, JTO, OECD, NATO, ESBO, PPO, Frankofonijos bei G8 narė.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos istorija.
Geopolitinė padėtis po Verdeno sutarties.

Pavadinimo kilmė

Prancūzijos pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio Francia, kuris pažodžiui reiškia „frankų žemės“. Yra įvairių teorijų apie frankų pavadinimo kilmę.

Prancūzijos valstybės pradžia, iškilimas ir Šimtametis karas

Nors dabartinės Prancūzijos teritoriją dar antikoje buvo užkariavę romėnai, savarankiška Prancūzijos istorija prasideda Karoliui Didžiajam padalinus savo valstybę anūkams. Pagal Verdeno sutartį 843 m. sudaryta Vakarų Frankų karalystė užėmė panašią dabartinei Prancūzijai teritoriją; nuo X a. šalis pradeda vadintis Prancūzija. Viduramžių Prancūzijos istoriją sudaro palaipsninis karaliaus galios stiprėjimas nuolatinėse kovose su didikais, dalyvavimas kryžiaus žygiuose, eretikų judėjimų (pvz., albigiečių) persekiojimas, taip pat miestų augimas, scholastikos ir gotikinės architektūros plėtra.

1337 m. prasidėjo Šimtametis karas, kuris su pertraukomis truko beveik šimtą metų. Šis karas buvo paskutinis karaliaus Karolio VII žingsnis vienijant Prancūziją – išvijus anglus iš prancūziškų žemių buvo galutinai pripažinta karaliaus valdžia ir piliečiams atsirado tautinės savimonės jausmas. Karas baigėsi 1453 m.

Ankstyvieji Naujieji laikai Prancūzijoje (1453−1789 m.)

Henrikas IV buvo pirmasis Burbonų karalius Prancūzijoje.

Prancūzija iš feodalinės šalies pasidarė centralizuota valstybe (nors ir su daugybę regioninių skirtumų), organizuota aplink absoliutinę monarchiją, kuri rėmėsi Dieviškos karalių teisės doktrina ir valstybinės Bažnyčios parama. Prisijungus Burgundiją ir Bretanę Prancūzijos valstybė pasiekė savo galios viršūnę.

Kovos su Habsburgais, religiniai karai tarp katalikų ir kalvinistų hugenotų vėl stipriai sukrėtė šalį. Hugenotai buvo žiauriai persekiojami, net surengtos jų žudynės (Baltramiejaus naktis), didikai susiskaldė tarp protestantų Burbonų ir katalikų Gizų. Karaliui pavyko išnaudoti šiuos prieštaravimus, sustiprinti savo valdžią ir Henrikas IV tapo karaliaus valdžios absoliutizmo pradininku.

Didžioji Prancūzijos revoliucija

Pagrindinis straipsnis – Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Prancūzijos revoliucija prasidėjo 1789 m. liepos 14 d. Bastilijos šturmu Paryžiuje (dabar tai Prancūzijos nacionalinė šventė). 1792 m. rugpjūtį po Tiuilri rūmų šturmo karalius buvo atstatydintas ir monarchiją pakeitė respublika. Revoliucija įkūnijo kokybinį virsmą socialinėje ir politinėje santvarkoje, perėjimą nuo ancien régime (pusiau feodalinės luominės santvarkos) prie modernios neluominės visuomenės, o taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės – parlamentinės santvarkos. Revoliucija tęsėsi iki 1794 m., kartais revoliucijos pabaigos metai pratęsiami ir iki 1799 m., kai buvo įvesta Napoleono Bonaparto vienvaldystė.

Napoleono laikai

Pagrindinis straipsnis – Napoleonmetis.

1799 m. respubliką į savo valdžią paėmė Napoleonas Bonapartas, mėginęs užkariauti visą Europą. Per mažiau nei dešimtmetį Napoleonas karais bei sąjungomis užvaldė didžiąją dalį vakarų ir centrinės Europos, iki pralaimėjimo Tautų Mūšyje 1813 metais netoli Leipcigo. Vėliau buvo ištremtas į Elbos salą, iš kurios 1815 m. pabėgo ir trumpam atgavo valdžią – šis laikotarpis žinomas Šimto Dienų laikotarpiu (les Cent Jours). Vėliau buvo galutinai nugalėtas Vaterlo mūšyje 1815 m. kovo 18 d. ir ištremtas į Šv. Elenos salą, kur 1821 m. mirė.

Prancūzija XIX−XXI amžiuje

XX a. Prancūzijos imperija pasiekė didžiausią galybę, kuomet valdė apie 12 347 000 km² pasaulio teritorijos. Tuo metu tai buvo antroji pagal dydį pasaulio imperija.

Per Pirmąjį pasaulinį karą mūšiai vakarų fronte daugiausiai vyko Prancūzijoje, jie pasižymėjo kruvinumu, dažnai naudojant naujas karines technologijas. Žymiausi mūšiai: Pirmasis Marnos mūšis, Verdeno mūšis, Somos mūšis, Antrasis Marnos mūšis.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietijos invazija į Lenkiją privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją paskelbti karą. Bet sąjungininkai nepradėjo masinės atakos, o laikėsi gynybines pozicijos, tad karą vadino „Keistuoju karu“ (pranc. Drôle de guerre). 1940 m. gegužės mėnesį prasidėjo Mūšis dėl Prancūzijos. Vokietija okupavo tris penktadalius Prancūzijos, likusią teritoriją palikdama Viši režimui, kuris buvo nacių marionetinė valstybė. 1944 m. Prancūzija buvo išvaduota.

Nicolas Sarkozy, Prancūzijos prezidentas

Po trumpo laikinos vyriausybės, vadovaujamos de Golio, valdymo, 1946 m. spalio 13 d. buvo priimta nauja konstitucija. Buvo įkurta Ketvirtoji respublika, kuriai vadovavo parlamentu besiremianti vyriausybė. Per kitus 16 metų iširo Prancūzijos kolonijinė imperija.

Indokinijoje prancūzai kovojo su nacionalinio išsilaisvinimo judėjimu Viet Min ir per Pirmąjį Indokinijos karą po Dien Bien Phu mūšio prarado visą regioną: Vietnamas buvo padalintas į dvi valstybes, o Laosas ir Kambodža tapo nepriklausomomis valstybėmis. 1958 m. gegužės mėn. Alžyre valdžią užgrobė Prancūzijos armija ir kolonistai, kurie priešinosi nuolaidoms arabų nacionalistams. Prancūzų vyriausybė žlugo, o Šarlio de Golio dėka buvo išvengta pilietinio karo. 1962 m. baigėsi Alžyro karas, po kurio Alžyras tapo nepriklausomas. Nuo 1958 iki 1969 m. Prancūzijos prezidentu buvo Šarlis de Golis. 1958 m. rugsėji prancūzai priėmė Penktosios Prancūzijos respublikos konstituciją ir taip susilpnino prezidento valdžią. Dabartinis Prancūzijos prezidentas yra Nicolas Sarkozy.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos politinė sistema.
Paryžius Nacionalinė asamblėja.

Prancūzijos respublika yra unitarinė valstybė su stipria prezidento valdžia. Penktosios Respublikos konstitucija buvo priimta 1958 m. rugsėjo 28 d. Ji smarkiai padidino prezidento ir vykdomosios valdžios galias, atimdama jas iš parlamento. Prezidentas renkamas tiesioginių visuotiniu balsavimu 5 metams. Vyriausybei vadovauja prezidento pasiūlytas Ministras pirmininkas.

Prancūzijos parlamentas yra dvejų rūmų įstatymų leidžiamasis organas, apimantis Nacionalinę asamblėją (Assemblée Nationale) ir Senatą. Nacionalinės asamblėjos atstovai atstovauja vietinėms rinkimų apygardoms ir yra tiesiogiai renkami 5 metų laikotarpiui. Asamblėja turi galią patvirtinti arba paleisti ministrų kabinetą, tad politinė partija ar jų koalicija, turinti daugumą asamblėjoje, įtakoja vyriausybės sudarymą.

Senatoriai renkami rinkėjų kolegijos 6 metų terminui, perrenkant pusę senatorių kas 3 metai, pradedant nuo 2008 m. rugsėjo. Senato įstatymų leidžiamosios galios yra apribotos; dvejų rūmų nesutarimo atveju Nacionalinė asamblėja priima galutinį spendimą, išskyrus konstitucinę teisę ir kai kuriais lois organiques (įstatymai, kurie yra tiesiogiai numatyti konstitucijos) atvejais.

Dabartinis Prancūzijos Prezidentas Nicolas Sarkozy išrinktas 2007 m. Tais pačiais metais patvirtintas ministras pirmininkas François Fillon.

žr. t.p. Prancūzijos socialistų partija

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos administracinis suskirstymas.

Prancūzija suskirstyta į 22 žemyninės Prancūzijos regionus (régions de France métropolitaine) ir 4 užjūrio regionus (régions d’outre-mer); regionus sudaro 100 departamentų. Taip pat yra kolektyvinės teritorijos (collectivités territoriales) bei Pietų ir Antarktikos teritorijos.

Žemyniniai regionai

Prancūzijos regionai ir departamentai.
FranceRegionsNumbered.png

Žemyniniai regionai (skliausteliuose nurodomos sostinės):

Užjūrio valdos

Prancūzija su užjūrio valdomis.
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos užjūrio valdos.

4 užjūrio departamentai (Départements d’outre-mer):

6 užjūrio teritorijos (collectivités d’outre-mer, Ramiajame ir Atlanto vandenyne):

Prancūzijos Pietų Sritys (Terres australes et antarctiques françaises)

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos geografija.
Kraštovaizdis Overnė regione.

Prancūzijos žemyninė dalis, kuri savo teritorijos forma primena šešiakampį (pranc. l'Hexagone), yra 551 695 km², su visomis užjūrio valdomis − 674 843 km². Prancūzijos krantus skalauja Viduržemio jūra pietryčiuose ir Atlanto vandenynas (Biskajos įlanka) vakaruose. Prancūzija ribojasi su (skliausteliuose − sienos ilgis): Andora (56,6 km), Belgija (620 km), Vokietija (451 km), Italija (488 km), Liuksemburgu (73 km), Monaku (4,4 km), Ispanija (623 km) ir Šveicarija (573 km). Už Europos ribų Prancūzija dar ribojasi su (skliausteliuose kilometrai): Nyderlandais (Nyderlandų Antilais) Karibų saloje San Martene (10 km), Brazilija (673 km) kaip ir su Surinamu (510 km) užjūrio departamente Prancūzijos Gvianoje. Pakrančių ilgis: 3 427 km (Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros). Sausumos sienų ilgis: 4 082 km.

Reljefas

Prancūzijos paviršius ypatingas tuo, jog šalies viduryje vyrauja lygumos, o aukščiausi kalnai driekiasi palei valstybės sienas. Kalnai labai įvairūs, vieni seni ir žemi, kiti − jauni ir aukšti. Senus kalnus ir kai kurias aukštumas (pvz., Bretanės) sudaro kietos kristalinės uolienos. Prancūzijoje taip pat yra aukščiausia Europoje smėlio kopa − 114 m.

60 % Prancūzijos teritorijos yra ne didesniame aukštyje kaip 250 m. Beveik visą tokią žemę sudaro banguotos lygumos, tarpais su uolienų atodangomis, kalvomis ir dideliais upių slėniais. Anksčiau išilgai Biskajos įlankos buvo neįžengiamos pelkės, bet jos buvo nusausintos ir apsodintos pušimis. Bretanės ir Normandijos regionai šiaurės vakaruose kalvotesni, jų kranto linijos labai vingiuotos. Likusi dalis kalnuota − stambiausi kalnų masyvai yra Pirėnai pietvakariuose, Centrinis masyvas ir Alpės pietryčiuose. Pietinėje šalies dalyje didelį plotą apima Centrinis masyvas, susidaręs prieš 300 milijonų metų ir užimantis 15 % šalies teritorijos, didžiausias aukštis − 1 886 m (Piuji de Sansi k.). Šiaurrytinėje šalies dalyje driekiasi Vogėzų kalnai, švelniai apvaliomis viršūnėmis. Jiems jau daugiau kaip 200 milijonų metų. Į pietus nuo Vogėzų Šveicarijos link tęsiasi Juros kalnai.

Jau 10 000 metų regione nėra veikiančių ugnikalnių, beliko daug užgesusių kūgių, uolienų atodangų ir smailiaviršūnių kalvelių.

Aukščiai:

Vandens telkiniai

Dauguma didžiųjų upių − Luara, Sena, Garona, Dordonė − teką į Atlanto vandenyną, sudarydamos plačius ir derlingus slėnius, o žiotyse − ilgas estuarijas. Šiaurės ir vakarų upės vandeningos ištisus metus, daugelis jų sujungta kanalais. Nėra abejonių, kad Prancūzija turi ilgiausia kanalų tinklą visoje Europoje − net 8 000 km. Iš Alpių į Viduržemio jūrą teka vandeningiausia Prancūzijos upė − Rona. Šiaurės rytuose šalies siena teka Reinas, šiaurėje yra Mozelio, Maso, Šeldės aukštupiai. Dauguma upių prasideda Centriniame masyve. Alpių ir Pirėnų upės teka giliais slėniais, vandeningiausios vasarą. Upėms kurios teka per lygumas būdinga lietaus vandens mityba, o kurios išteka iš Alpių − sniego ir ledynų tirpsmo.

Didelių ežerų šalyje nėra. Didžiausi ežerai telkšo Alpėse, tarp jų ir didžiausiu laikomas Ženevos ežeras, tačiau didžioji jo dalis priklauso Šveicarijai. Nedideli ežerai telkšo Alpėse, Centriniame masyve. Lygumose natūralių ežerų beveik nėra. Tuo tarpu Atlanto vandenyno pakrantėse, Garonos žemumoje, Ronos deltoje gausu druskingų ežerų ir maršų.[2]

Gyvoji gamta

Miškai dengia 27 % šalies teritorijos. Dauguma jų auga kalnuose. Šiaurėje ir vakaruose būdingi plačialapių miškai, kuriuose auga kaštonai, ąžuolai, beržai, liepos, bukai, aukščiau kalnuose auga ir spygliuočiai. Pietiniuose regionuose auga palmės, pinijos, citrusiniai krūmai. Laukinės gyvūnijos išlikę nedaug, tik Alpėse dar sutinkamos lapės, elniai, stirnos, miškuose yra šernų. Gausu paukščių, Prancūzijos pakrančių maršose susirenka gausūs būriai praskrendančių paukščių.

Europinėje Prancūzijoje yra įsteigti 6 nacionaliniai parkai, dar 3 yra jos užjūrio valdose (Prancūzijos Gvianoje, Reunjone ir Gvadelupoje). Taip pat įvairiuose šalies regionuose įsteigti regioniniai parkai.

Klimatas

Didžioji Prancūzijos dalis yra vidutinių platumų klimato zonoje. Pietrytinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis Viduržemio jūros klimatas. Nors ten lietinga žiema ir sausa vasara, didžiosios Prancūzijos dalies klimatas priklauso nuo vietos ir reljefo, taip pat didelę įtaką daro Šiaurės Atlanto srovė. Apskritai beveik visoje Prancūzijoje klimatas yra švelnus. Vidutinė metinė temperatūra yra tarp 10 °C (šalies šiaurėje, Lotaringijoje, Žuroje, Alpėse ir žemiau) ir 16 °C (Viduržemio jūros pakrantėje, Korsikoje).

Klimato skirtumus galima pamatyti skirtingose šalies dalyse:

Šiaurės vakaruose, ypač Normandijoje ir Bretanėje, vyrauja jūrinis klimatas. Žiemos yra švelnios ir dažnai be sniego. Vasaros yra gana vėsios ir drėgnos.

Šiaurės rytuose vyrauja daugiau žemyninės oro srovės. Ypač Lotaringijoje ir Vogėzų kalnuose, žiemos gali būti šaltos. Reino ir Mozelio upių slėniuose klimatas yra tinkamas vyno gamybai.

Prancūzijos centre kritulių kiekis yra nedidelis. Vasaros ir žiemos temperatūrų skirtumas nėra toks didelis, kaip Rytų Europoje. Ganėtinai vėsesnė temperatūra yra Centriniame masyve.

Pietvakariuose klimatą lemią Atlanto vandenynas, kuris yra drėgnas, bet ganėtinai šiltas ir saulėtas. Vasaros yra ganėtinai sausos. Žiema ir rudenį iškrenta daugiau kritulių.

Pietryčiuose vyrauja Viduržemio jūros klimatas. Žiemos būna lietingos, taip pat šiame regione vyrauja kitokia augmenija. Vasara gali užklupti sausra.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos ekonomika.
La Défense yra svarbiausias Paryžiaus verslo ir finansų centras.

Prancūzija priklauso pirmaujantiems pramoniniams kraštams. Turėdama 1744,4 mlrd. dolerių BVP (2003) Prancūzija yra šešta pagal dydį pasaulio ekonomika, po JAV, Japonijos, Vokietijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės. Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, Prancūzija pagal eksporto apimtis 2003 m. užėmė penktą vietą. Bendrasis vidaus produktas augo nuo 1995 iki 2005 m. kasmet vidutiniškai 2,1 %, o 2005 m. pasiekė 1689,4 mlrd. Palyginant su Europos Sąjungos BVP, pagal perkamosios galios paritetą, Prancūzija pasiekė 111,4 indeksą (ES-25: 100) (2003 m.).[3] 90 % jos ploto dirbama, todėl ji pirmaujanti šalis žemės ūkio produkcijos srityje. Prancūzija taip pat yra stambi pramoninė valstybė, turinti aukštos kvalifikacijos darbo jėgą. Valstybinis minimalus darbo užmokestis užtikrina darbuotojams 8,71 € valandinį užmokestį.[4] Vienas iš penkių prancūzų dirba ir gyvena kaime. Pagrindinių pramonės šakų, ypač energetikos pramonė, iki šiol yra kontroliuojama valstybės. Prancūzija yra svarbi branduolinės energijos gamintoja. Šalyje apie 80 % elektros energijos yra pagaminama atominėse elektrinėse. Taip Prancūzija, šalia Lietuvos, 2005 m. pradžioje pagamino didžiausią procentą branduolinės energijos pasaulyje. Vyno gamyba yra viena iš svarbiausių Prancūzijos pramonės šakų. Taip pat joje yra išplėtota sunkioji, chemijos pramonė, gaminami automobiliai, lėktuvai, tanklaiviai. Garsėja vaistų, parfumerijos, kosmetikos, tekstilės, galanterijos prekėmis.

Turizmas

Turizmas yra taip pat labai svarbi pramonės šaka. Šalį 2007 m. aplankė 81,9 milijonų užsienio turistų Prancūzija, yra labiausiai turistų lankoma pasaulio šalis, po jos eina Ispanija (58,5 milijonų 2006 m.) ir Jungtinės Amerikos Valstijos (51,1 milijonų 2006 m.). Turistus šalis traukia savo miestais (ypač turistų lankomas yra Paryžius), paplūdimiais, pajūrio kurortais, slidinėjimo kurortais ir kaimo regionais, kuriuose žmonės grožisi jų grožiu ir ramybe. Į Aukštutinių Pirėnų departamento miestą Lurdą taip pat atvyksta religiniai piligrimai, kurių čia per metus apsilanko apie kelis milijonus. Labiausiai turistų lankomos vietos (pagal 2003 reitingą[5] lankytojų per metus) yra: Eifelio bokštas (6,2 mln), Luvras (5,7 mln), Versalio rūmai (2,8 mln), Orsė muziejus (2,1 mln), Paryžiaus Triumfo arka (1,2 mln), Žoržo Pompidu centras (1,2 mln), Sen Mišelio kalnas (1 mln), Šamboro pilis (711,000).

Gyventojai

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos gyventojai.
Gyventojų tankumas pagal 1999 m. surašymą. Visos teritorijos rodomos tuo pačiu masteliu.

Pagal gyventojų skaičių Prancūzija užima trečiąją vietą Europoje po Rusijos bei Vokietijos ir devynioliktą vietą pasaulyje. Priešingai nei daugelyje Europos valstybių, 2009 m. duomenimis, gimstamumas Prancūzijoje yra smarkiai didesnis nei mirtingumas, todėl gyventojų skaičius didėja ne tik dėl imigracijos, bet ir dėl natūralaus prieaugio.[6] Pasak 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė gyvenimo trukmė šalyje yra 80,98 ir pagal šį rodiklį valstybė užima aštuntą vietą pasaulyje.[7] 14 metų ir jaunesni žmonės sudaro 18,6 % Prancūzijos populiacijos, o vyresni nei 65 m. − 16,4 %.

Nuo priešistorinių laikų Prancūzija buvo prekybos, migracijų bei įsiveržimų kryžkelėje. Keturios pagrindinės Europos etninės grupės – prokeltai, keltai (galai bei bretonai), lotynai ir germanai (frankai, burgundai, vikingai, vestgotai) maišėsi tarpusavyje. Be to nuo XIX a. plūstelėjo nauja migrantų banga, daugiausia tai buvo italai, ispanai, belgai, portugalai, lenkai, armėnai, taip pat žydaiRytų Europos.

Po antrojo pasaulinio karo prasidėjo gana didelė imigracija iš trečiojo pasaulio šalių, ypač daug žmonių atvyko iš buvusių Prancūzijos kolonijų. Pažymėtina ir tai, jog imigrantai iš kitų Europos valstybių daug greičiau integruojasi į valstybės ekonominį, kultūrinį bei socialinį gyvenimą, nei trečiojo pasaulio atvykėliai. 2004 m. iš viso į Prancūziją imigravo 140 033 žmonės. Iš jų 90 250 buvo iš Afrikos ir 13 710 − iš Europos. Migracijų bangos Prancūziją padarė viena iš etniškai įvairiausių šalių Europoje. Valstybėje gyvena maždaug 6 milijonai šiaurės Afrikiečių ir 2,5 milijono juodaodžių. Taip pat yra apskaičiuota, kad Prancūzijoje gyvena maždaug 4,9 milijono užsienyje gimusių emigrantų, iš kurių 2 milijonai turi Prancūzijos pilietybę.

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1990 m. ir 2012 m.
1990 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m.sur. 2002 m.
56 615 453 58 487 507 58 879 000 59 185 000 59 470 000
2003 m. 2004 m. 2005 m. 2006 m. 2012 m.
59 740 000 60 341 000 60 703 000 61 168 000 63 451 019

Kalbos

Nuo 1992 m. vienintelė oficiali kalba šalyje yra prancūzų. Neskaitant nykštukinių šalių, Prancūzija yra vienintelė vakarų Europos šalis, turinti tik vieną oficialiai pripažintą kalbą. Nepaisant to, valstybėje yra vartojamos 77 regioninės kalbos. Dar neseniai valdžia skatino šių kalbų nenaudoti, bet dabar jos yra netgi mokomos kai kuriose mokyklose. Pasak 1999 m. apklausos, prancūzų kalba yra gimtoji 86 % šalies suaugusiųjų. Tarp nepilnamečių procentas yra didesnis, nes daugelis imigrantų savo vaikus moko būtent prancūzų, o ne savo gimtosios kalbos.

Pasak 2005 m. apklausos, 36 % Prancūzijos gyventojų gali susikalbėti angliškai, 13 % − ispaniškai ir 8 % − vokiškai.[8] Į šiuos duomenis neįtraukti gyventojai, kuriems šios kalbos yra gimtosios. Populiariausios imigrantų kalbos yra armėnų, portugalų, italų ir ispanų.

Reimso katedra.

Religija

Pasak 2007 m. apklausos, 51 % Prancūzijos gyventojų yra katalikai, 31 % − agnostikai arba ateistai, 10 % − kitų religijų atstovai, 4 % − musulmonai, 3 % − protestantai, 1 % − budistai, 1 % − judėjai. Anot 2005 m. apklausos, 34 % Prancūzijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 27 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 33 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“.[9] Pagal šiuos duomenis, Prancūzija yra viena iš mažiau religingų Europos Sąjungos valstybių ir turi patį didžiausią netikinčių jokiais dievais, dvasiomis ir dvasinėmis energijomis žmonių procentą. Pasak kito tyrimo, atlikto 2006 m., 32 % šalies gyventojų save laiko ateistais ir dar 32 % teigia, kad jie yra „skeptiškai žiūri į Dievo egzistenciją, bet nėra ateistai“.[10]

Miestai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Prancūzijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Paryžius, kurio aglomeracijoje gyvena apie 12 mln. žmonių (Il de Fransas). Kitas stambias aglomeracijas, turinčias daugiau nei 1 mln. gyventojų, sudaro Marselis, Lilis ir Lionas. Dešimt didžiausiu Prancūzijos miestų (dešinėje pusėje aglomeracijos) pagal gyventojų skaičių 2006 m.:

Vieta Pavadinimas Miestas (gyv.) Aglomeracija (gyv.)
1. Paryžius 2 181 371 10 142 977
2. Marselis 839 043 1 418 481
3. Lionas 472 305 1 417 463
4. Tulūza 437 715 850 873
5. Nica 347 060 940 017
6. Nantas 282 853 568 743
7. Strasbūras 272 975 638 370
8. Monpeljė 251 634
9. Bordo 232 260 803 117
10. Lilis 226 014 1 016 205

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos kultūra.
Prancūzo Claude Monet paveikslas „Įspūdis, saulėtekis“ (Impression, soleil levant), iš kurio pavadinimo kilo sąvoka impresionizmas.

Prancūzijos kultūra yra viena įtakingiausių Europos kultūrų, kurios vaidmuo sustiprėjo viduramžiais ir ypač XVII a. XVII a. madas ir taisykles Europai diktavo Paryžius, kuris išlaiko mados ir meno sostinės reputaciją iki šių dienų. Tuo metu susisiekimo, aristokratų ir paprasčiausiai išsilavinusių žmonių bendravimo kalba tapo prancūzų. Intelektualinis Prancūzijos gyvenimas klesti jau nuo XVIII a. enciklopedistų laikų. XIX ir XX a. sandūroje Prancūzijoje atsirado meno judėjimas − impresionizmas.

Prancūzijoje gimė ir kūrė tokie žymus žmonės kaip:

Literatūra

Vaizdas:Alexandre Dumas.jpg
Aleksandras Diuma.
Pagrindinis straipsnis – Prancūzų literatūra.

Viduramžiais, atskiruose Prancūzijos regionuose autoriai rašė savo stiliumi ir gramatika. Svarbus XVI a. rašytojas buvo François Rabelais kuris įtakojo prancūzų žodyną ir metaforas. XVII a. pjeses rašė Pierre Corneille, Jean Racine, Moljeras. Filosofines ir moralines knygas rašė Blezas Paskalis, Renė Dekartas, kurios paveikė aristokratiją.

Prancūzų literatūra ir poezija klestėjo XVIII ir XIX a. XVIII a. garsiausi autoriai buvo Volteras, Denisas Didro ir Žanas Žakas Ruso. Šarlis Pero buvo vaikų istorijų rašytojas. Žymiausi jo darbai: „Batuotas katinas“, „Pelenė“, „Miegančioji gražuolė“. Garsiausi XIX a., gerai žinomi autoriai ir jų kūriniai Prancūzijoje ir už jos ribų, buvo Viktoras Hugo („Paryžiaus katedra“), Aleksandras Diuma („Trys muškietininkai“ ir „Grafas Montekristas“) ir Žiulis Vernas („20 000 mylių po vandeniu“).

Kinas

Afiša, reklamuojanti brolių Liumjerų kino filmų peržiūros seansą, 1895 m.
Pagrindinis straipsnis – Prancūzijos kinas.

Prancūzija turi stiprius istorinius ryšius su kinu. 1895 m. kiną išrado prancūzai broliai Ogiustas ir Lui Liumjerai.[11] Prancūzijoje paprastai sukuriama daugiausiai kino filmų iš visų Europos šalių.[12][13] Kanų kino festivalis yra vienas reikšmingiausių ir garsiausių kino festivalių pasaulyje.[14]

Prancūzijoje gimė keli svarbūs kino judėjimai, tarp jų Naujoji banga. Šalyje dirba ne tik garsūs prancūzų režisieriai, bet ir menininkai iš kitų Europos bei pasaulio valstybių, todėl Prancūzijos kinas neretai persipina su kitų šalių kinematografija. Prancūzų kino kūrėjai taip pat padarė nemažą įtaką kitų šalių kinui.

Prancūzijos kino teatruose dominuoja Holivudo filmai, tačiau lyginant su kitomis Vakarų pasaulio šalimis (išskyrus JAV), Prancūzijoje pajamos, gaunamos iš amerikietiškų filmų, sudaro mažiausią visų kino teatrų pajamų dalį – 50,1 % (palyginimui, Vokietijoje – 77,3 %, Japonijoje – 69,4 %.[15] Pajamos iš prancūziškų filmų sudaro 34,8 % visų Prancūzijos kino teatrų pajamų – geriausias nacionalinio kino rezultatas iš visų išsivysčiusių šalių (išskyrus JAV; palyginimui Ispanijoje – 13,7 %, JK – 8,3 %.[15]

Architektūra

Nėra atskiros prancūziškos arichtektūros, ji vystėsi kartu su kitomis kaimyninėmis Europos šalimis. Prancūzijoje yra statinių iš įvairių epochų ir laikotarpių kaip Romos imperijos laikų, Romanikos, Gotikos, Renesanso, Baroko, Rokoko, Ampyro ir Modernizmo.

Muzika

Prancūzija ilgai buvo laikoma Europos meno ir muzikos centru. Šalis turi įvairią vietinę liaudies muziką, taip pat stilius, kuriuos sukūrė imigrantai iš Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Klasikinės muzikos srityje, Prancūzijoje kūrė daug žymių kompozitorių. Šiuolaikinė populiarioji muzika yra prancūzų hip hopas, elektroninė muzika ir popmuzika. Vienas žinomiausių prancūzų elektroninės muzikos atlikėjų yra Žanas Mišelis Žaras, kurio muzika pasiekė plačią prancūzų auditoriją. Prancūzų elektroninės muzikos atlikėjai „Air“, „Daft Punk“, Laurent Garnier, David Guetta ir „Justice“ sulaukė sėkmės tiek lokaliu, tiek tarptautiniu mastu.

Sportas

Prancūzijoje 1938 m. vyko III pasaulio futbolo čempionatas, 1960 m. – I Europos futbolo čempionatas, 1984 m. – VII Europos futbolo čempionatas, 1998 m. – XVI pasaulio futbolo čempionatas.

Kita informacija

Šaltiniai

Sužinokite daugiau kituose Vikimedijos projektuose
Commons-logo.svg Puslapis projekte Vikiteka:
Prancūzija
WiktionaryLt.png Puslapis projekte Vikižodynas:
Prancūzija
Wikiquote-logo.svg Puslapis projekte Vikicitatos:
Prancūzija
Wikibooks-logo.svg Puslapis projekte Vikiknygos:
Prancūzija
Wikisource-logo.svg Puslapis projekte Vikišaltiniai:
Prancūzija
  1. World Gazetteer.
  2. Prancūzija. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris
  3. Eurostat News Release 63/2006: Regional GDP per inhabitant in the EU 25 [1]
  4. Institut National de la Statistique et des Études Économiques: Montant du salaire minimum interprofessionell de croissance (SMIC)
  5. "Musées et Monuments historiques."
  6. CŽV pasaulio faktų knyga: Prancūzija
  7. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/rankorder/2102rank.html?countryCode=fr&rankAnchorRow=#fr
  8. (Angliškai)Europeans and their Languages (14 psl.)
  9. "(Angliškai) Eurobarometer on Social Values, Science and technology 2005 - 9 puslapis." (PDF)
  10. Religious Views and Beliefs Vary Greatly by Country, Financial Times/Harris Poll, December 2006
  11. Encyclopaedia Britannica. Lumière brothers (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  12. David Hancock Global film production European Audiovisual Observatory (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  13. Analysis of the UIS International Survey on Feature Film Statistics UNESCO Institute of Statistics (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  14. Cannes Film Festival – www.whatsonwhen.com (Nuoroda tikrinta 2011-04-01)
  15. 15,0 15,1 [2] « Cinéma et diversité culturelle: le cinéma indépendant face à la mondialisation des industries culturelles » – Erudit.org


Pagrindinės nuorodos:

Žemėlapiai:

Symbol star2.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+46484-493=45991 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+22-0=22 wiki spaudos ženklai).