Profesinė sąjunga

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Profesinė sąjunga (profsąjunga, nuo „profesija“ ir „sąjunga“) – dirbančių, turinčių profesiją asmenų susivienijimas jų darbinėms, profesinėms teisėms bei interesams ginti, siekti savo narių (dirbančiųjų) gerovės.

Turinys

Narystės profsąjungoje privalumai

  • Profsąjungos turi kolektyvinio atstovavimo teises, todėl gali su darbdaviu derėtis dėl didesnio užmokesčio ar geresnių darbo sąlygų ir kt.
  • Gina darbuotojų teises, prireikus profsąjungos imtis kolektyvinių priemonių (pvz., organizuoti streikus bei priešintis lokautams).
  • Profsąjungos laikomos tam tikrą politinę galią turinčiosmis organizacijomis, todėl gali daryti įtaką teisėkūrai.
  • Kai kuriose valstybėse profsąjungos atlieka draudimo funkcijas, apsaugodama savo narius nedarbo, ligos, senyvo amžiaus ir kitais panašiais atvejais. Išsivysčiusiose šalyse šią funkciją neretai perima kitos institucijos.
  • Jau pats faktas, kad darbovietėje egzistuoja profesinė sąjunga, drausmina darbdavį ir garantuoja darbo įstatymų minimumo laikymąsi darbuotojų atžvilgiu. Paprastai išskiriami du profsąjungos veiklos būdai – derybos ir aktyvi kova.

Taikūs būdai

 Nuvola kdict glass.png  Šio puslapio (jo dalies) turinys turėtų būti kritiškai peržiūrėtas ir pakoreguotas!
Jei galite, sutvarkykite (rekomenduotina prieš tai peržiūrėti puslapio aptarimus, jo kūrimo istoriją bei tarpinius keitimus).

Profsąjunga gali kviesti darbdavį deryboms, įrodinėti darbdaviui dirbančiųjų gerovės naudą ir būtinybę. Siekti tikslo pasitelkus vien tik šį būdą sudėtinga, nes dėl objektyvių priežasčių darbdavys leis pinigus darbuotojų gerovei tik tuo atveju, jeigu neturės kitos išeities. Profsąjunga taip pat gali mėginti įtakoti įstatymų ir poįstatyminių aktų leidybą (pavyzdžiui, per profsąjungas remiančius Seimo narius). Tačiau paveikti Seimo darbą sugeba ir darbdaviai. Taigi šios pastangos gali ir neduoti rezultatų. Tuomet tenka imtis kovos priemonių.

Alternatyvios kovingos profsąjungos kūrimas

Kai kurios profsąjungos, vengdamos pačios veltis į tiesioginę kovą, ne savo rankomis, bet per trečius asmenis, įsteigia dar vieną profsąjungą, į kurios pirminį steigimosi etapą įdedamos visas kovos būdo priemonės. Atsiradus kovingai profsąjungai, darbdavys bus pakankamai išgąsdintas, kad be jokių išankstinių sąlygų pradėtų derybas su „civilizuota“ profsąjunga, o vėliau gudrios strategijos dėka, galima išsiderėti geras sąlygas darbuotojams ir su laiku apriboti, o gal ir nutraukti nepatyrusio „konkurento“ veiklą. Nėra žinoma, ar šis būdas būtų taikomas dažnai ir sąmoningai, ar profsąjungos kurios kultivuoja vien derybinį tikslo siekimo būdą, šia priemone naudojasi tik tuomet, kai spontaniškai susikuria aukščiau minėta kovinga profsąjunga.

Aktyvi profsąjungų kova

  • Reikalavimų iškėlimas. Reikalavimai keliami pagal realią situaciją ir prie jų pridedama dar tiek pat nereikšmingų arba nerealių reikalavimų tam, kad derybų su darbdaviu metu būtų galimybė „nusileisti“ kai kuriuose punktuose. Darbdaviai beveik niekada nevykdo visų iškeltų reikalavimų.
  • Psichologinis gąsdinimas. Šiai veiklai priskiriami įvairūs piketavimai, eisenos, mitingai, kai kada ir bado akcijos. Šios priemonės turi gan ribotą poveikį, jos yra psichologinės, todėl darbdavys realaus nuostolio nepatiria.
  • Perdėtas taisyklių laikymasis. Priimamas sprendimas dirbti itin skrupulingai laikantis visų nustatytų taisyklių bei normų. Pasaulinė praktika rodo, kad tai gan efektyvi poveikio priemonė, po to kai darbdavys gauna statistinius duomenis apie sumažėjusį darbo efektyvumą ir dėl to patiriamus nuostolius jis pradeda derybas tam, kad nutraukti šį pasyvų boikotą. Norint pritaikyti šią priemonę, reikalingas labai aukštas sąmoningumo lygis darbuotojų tarpe. Ją pritaikyti ypač sunku jei atlyginimas priklauso nuo išdirbio normų.
  • Streikas. Dažniausiai pakanka iš esmės jokios žalos nepadarančio įspėjamojo streiko. Tai vienintelė ir efektyviausia profsąjungų kovos priemonė, kurios paniškai bijo bet kuris darbdavys. Didžiausia problema pasinaudoti šia priemone yra darbuotojų sąmoningumo trūkumas ir antra, ne mažiau svarbi priežastis, yra tai, kad Lietuvoje faktiškai įstatymų apribojimais yra uždrausti streikai.
  • Riaušės. Manoma, jog ši priemonė ne mažiau efektyvi nei streikas. Visi klausimai sprendžiasi greičiau po to kai porą plytų įskrenda į oficialios valstybinės institucijos (pvz., Seimo) langus arba kokio darbdavio kostiumas būna apliejamas aliejiniais dažais (priklausomai nuo reikalavimo objekto). Tačiau tenka susitaikyti su finansiniais nuostoliais organizatoriams, taip pat su galimu kai kurių aktyvistų areštu.

Efektyviai dirbanti profsąjunga paprastai naudoja ne vieną, o kelis galimus kovos būdus savo tikslamas pasiekti.

Profsąjungų veiklos rezultatai

Profsąjungų šalininkai teigia, jog profsąjungų judėjimas daugelyje šalių panaikino samdomą vaikų darbą, pagerino darbo saugumą, sutrumpino darbo dieną ir padidino tiek profsąjungoms priklausančių, tiek ir joms nepriklausančių darbuotojų atlyginimus.

Kritika

Profsąjungų oponentų daugiausia galima rasti tarp liberalų, tačiau joms oponuoja taip pat ir kai kurios komunistų, anarchistų bei kraštinių dešiniųjų mokyklos.

Profsąjungos paprastai kritikuojamos už tai, jog, užtikrindamos saugią jau dirbančių darbuotojų padėtį, jos dar labiau apsunkina darbo paieškas jo neturint. Profsąjungų kritikai teigia, jog suderėtas atlyginimo minimumas neleidžia priimti į darbą žmonių, kurių kvalifikacija nepakankama tam geram atlyginimui uždirbti (Milton Friedman, 1962 m darbai). Tačiau net ir nesant profsąjungų įvairūs bandymai įsitvirtinti iš pradžių dirbant labai pigiai ar ir be atlyginimo (liberalų dažnai siūlomas kelias) ne visada baigiasi sėkmingai. Naujesni eksperimentiniai tyrimai (Card ir Krueger, 1995) rodo, jog minimalaus darbo užmokesčio įvedimas nedarbo mastui įtakos neturi (Šaltinis: Card David, Krueger Alan. (1995). Myth and measurement: The new econimics of the minimum wage. Princeton, NJ. Princeton University Press).

Revoliucijos siekiantys komunistai (Karlas Marksas ir kiti) profsąjungas kritikavo už tai, kad jos sukuria daliai darbininkų patenkinamas gyvenimo sąlygas, kurias turėdami, jie nebesiekia socialistinės revoliucijos. Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: