Romualdas Grigas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Romualdas Grigas
Romualdas Grigas.jpg

Gimė 1936 m. sausio 25 d. (88 m.)
g. Asteikiuose prie Sidabravo

Veikla
sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys.

Žymūs apdovanojimai

Romualdas Grigas (g. 1936 m. sausio 25 g. Asteikiuose prie Sidabravo, Panevėžio apskrityje) – ekonomistas, ekonomikos mokslų kandidatas, sociologas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, tautotyrininkas, tautotyros mokslo krypties kūrimo pradininkas, rašytojas, Lietuvos mokslų akademijos narys.

Vaikystė

Keli vaikystės ir paauglystės metai (1943–1947) prabėgo Palangoje. Gyveno pas senelę ir tetą (nuo motinos pusės). Nuo pat pradžių „klapčiukavo“ bažnyčioje. Artimas bendravimas su dvasininkais, ypač su klebonu Jonu Ilskiu (vėliau kalėjusiu lageriuose), su klebono giminaičiu klieriku Antanu Vaičiumi (sovietiniais metais tapusiu Telšių vyskupu), o taip pat pats pamaldų vyksmas, vargonų gausmas paliko neišdildomą pėdsaką jo moraliniams įsitikinimams, gėrio ir grožio suvokimui.

Na, o tautines orientacijas padėjo įtvirtinti ir dėdė Antanas Petraitis (dalyvavęs 1941-jų birželio sukilime). Su juo ir vėlesniais metais buvo palaikomi glaudūs giminystės santykiai.

Pokaryje sugrįžęs į Naujamiestį, rado skurdą. Skaudžius išgyvenimus patyrė ir matydamas vos ne nuolat miestelio aikštėje suguldytus partizanų palaikus ir, po eilinių trėmimų, retėjančią mokyklos klasę.

Moksleiviški metai

Besimokant Naujamiesčio tuometinėje septynmetėje mokykloje pritarė sumanymui suburti pogrindinę organizaciją. Gavo vado pavaduotojo ir savo sumąstyto žurnaliuko redaktoriaus (ir leidėjo!) pareigas. Pats padarė originalią vėliavėlę ir parašė narių priesaikos tekstą. Atrodo, lyg būta paauglių žaidimo. Bet, kaip vėliau išaiškėjo, mokinių „pogrindžio“ vadas saugumiečių buvo mušamas. Gal dėl to atsirado pakankamai stora byla, kuri atgulė Panevėžio rajono „KGB“ saugyklose. Pavaduotojui „pasisekė“: keletą kartų kviestas pas mokyklos direktorių, pasirašė paruoštą pareiškimą dėl įstojimo į komjaunimą (socialinė kilmė tam aktui buvo ypač palanki). Direktorius greičiausiai žinojo apie paauglių „žaidimą“ ir šitaip bandė gelbėti savo įstaigos prestižą.

1950 m. Romualdas Grigas baigęs Naujamiesčio septynmetę, įstojo į Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Čia apsireiškė jau kaip patyręs aktyvistas. Komjaunimo organizaciją (jos nariais technikume privalėjo būti visi moksleiviai) jisai stengėsi kreipti į dorovinių principų įtvirtinimo pozicijas. Artimos tada jam buvo ir socializmo idėjos.

Baigė technikumą 1954 m. „su pagyrimu“. Atsivėrė kelias tęsti mokslą. Lietuvai buvo skirtos dvi vietos Timiriazevo žemės ūkio akademijoje Maskvoje. Viena jis ir pasinaudojo.

Universitetinės studijos

19541959 m. studijavo Timiriazevo žemės ūkio akademijoje ekonomikos fakultete. Ten, „chruščiovmečio“ atšilimo metais, įstojo į Komunistų partiją. Tikėjo, kad partinis bilietas bus derama priedanga tautiniams įsitikinimams skleisti. Juolab, kad socializmo idėjos tuomet jam buvo artimos. Priedanga pasitarnavo „su kaupu“...

Baigęs gavo diplomą su įrašu: mokslinis agronomas – ekonomistas. Po poros metų sugrįžo į tą patį fakultetą ir ten 1965 m. baigė aspirantūrą. Disertacijos gynimo išvakarėse fakulteto vadovybė gavo iš Lietuvos švietimo ministro telegramą, kurioje buvo nurodoma atšaukti disertacijos gynimą – vykstąs R. Grigo visuomeninės nacionalistinės veiklos tyrimas...

Tik prieš metus buvo vedęs. Žmona, disertacijos gynimo išvakarėse, pagimdė sūnelį. Sugrįžo į Vilnių. Politinis šešėlis atslinko iš paskos. Prarado ne tik numatytas prestižines pareigas ir – suprantama – žadėtą butą. Negavo net laboranto pareigų tuometiniame Agrarinės ekonomikos institute.

Painioje situacijoje išryškėjo nemažai bendraminčių. Ir – šiaip jam simpatizuojančių žmonių. Jų dėka, po kelių mėnesių nežinios ir bedarbystės, pagaliau įsidarbino Lietuvos pakraštyje, Lazdijų rajone žemės ūkio įmonės direktoriumi.

Situacija prašviesėjo ir, palaikomas to paties ministro (kuris į Maskvą pasiuntė „lemtingąją telegramą“), išgavo neaiškiai suformuluotą leidimą disertacijos gynybai. Maskvai to tik ir tereikėjo – skubėjo „nusiplauti rankas“. Tų pačių 1965 m. rudenį, nuvykęs į Maskvą, ekonomikos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją apgynė. Tačiau su diplomo patvirtinimu ir įteikimu dar ilgai buvo delsiama.

Darbinė veikla

19591961 m. Bartkuškio žemės ūkio technikumo (Širvintų r.) steigėjas ir direktorius. Sulenkintame krašte mokė moksleivius lietuviškai dainuoti. Savo pedagogines nuostatas eksperimentavo įvedęs moksleivių budėjimą bei savivaldą, kasdien, prieš rikiuotę ir prie pakeltos vėliavos, apie įvykius atraportuojant budinčiam dėstytojui.

19611962 m. dirbo Aukštojo mokslo, paskui – Žemės ūkio ministerijos Kadrų rengimo valdybos inspektoriumi. Revizuodamas ž. ū. technikumus, spėjo pakeisti 5 direktorius, kurie, jo manymu, neatitiko įsivaizduojamų pedagoginių standartų. Revizijos metu mėgo intymius pokalbius, manydamas, kad jie gali praversti „braunantis“ į grožinės literatūros barus.

19651968 m. dirbo Lazdijų rajono Aštrios Kirsnos atraminio parodomojo ūkio direktoriumi. Šis ūkis respublikoje buvo vienas iš stambiausių: pietinis kraštas rėmėsi į Lazdijų pasienio užkardą, šiaurinis – į Šeštokus. Tais sovietiniais laikais kiekviename rajone funkcionuodavo vadinamasis „atraminis parodomasis“ ūkis, kuris privalėjo skleisti pažangias idėjas ir technologijas. Diplomuoti specialistai čia gaudavo priemokas.

Dirbant šio ūkio direktoriumi būta kuriozų. Iš tuometinių rajono vadovų-viršininkų nė vienas neturėjo aukštojo mokslo diplomo. Diplomuotas ir dar mokslo laipsnį turintis direktorius bandydavo iš tribūnos pasakyti kai ką „pamokančio“. Rajono valdžiai tai nepatikdavo. Direktorius, neslėpdamas ambicijų, skaitydavo paskaitas kultūros darbuotojams apie tarptautinę padėtį, impresionizmą ir pan. Įsiliepsnojo konfliktas. Jis baigėsi tuo, kad buvo sustabdytas bet koks medžiagų ūkiui tiekimas, o „ambicingasis“ direktorius buvo apskritai išstumtas iš agrarinio sektoriaus.

Aukščiausiame partinės valdžios lygmenyje buvo prisiminti jo „nacionalistiniai nukrypimai“. Teko keisti net profesiją. Nesvarbu, kad ūkis per trumpą laiką „suvešėjo“ ir buvo laimėta tiems laikams ypač prestižinė Visasąjunginė pereinamoji Raudonoji vėliava...

1968 m. sugrįžo į Vilnių. Įsidarbino Lietuvos Mokslų akademijos Ekonomikos institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Šiame institute visi buvo pastebėję tuometinėje prestižinėje spaudoje skelbtas R. G. publikacijas. 1970 m. laimėjo konkursą ir tapo naujai įkurto sociologijos skyriaus vadovu. Tais metais sociologijos mokslas Sovietų Sąjungoje žengė pirmuosius žingsnius. „Naujagimis“ buvo stebimas per „padidinamąjį stiklą“, nes ėmė disponuoti marksizmo-leninizmo ideologijai „įtartina“ informacija.

1977 m. Lietuvoje buvo suformuotas Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. R. Grigo siūlymu buvo įkurtas "Valdymo sociologinių problemų skyrius". Pats pavadinimas nepatiko „aukštoms sferoms“, todėl vėliau buvo „perkrikštytas“ į „neutralesnį“ (bet tiems laikams taip pat „įtartiną“) "Socialinės organizacijos skyrių". Jų vadovais Romualdas ir dirbo. Neapsieita ir čia be kuriozų... Steigiant institutą atsirado ir direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Suprantama, kad į ją pareigybę vilčių „dėjo“ ir R. G. jau vien dėl to, kad savo veikla ir atkaklumu iš vyriausybės „išsikovojo“ keliolika papildomų etatų (tada turėjusių „aukso“ vertę), skirtų sociologijai. Bet šis postas „atiteko“ nei kvalifikacinės, nei organizacinės patirties neturinčiam jaunesniajam moksliniam bendradarbiui. Suprantama, kad pastarasis nejaukiai jautėsi R. G. autoriteto šešėlyje ir siekė jį „prigesinti“. Vėliau išaiškėjo – tai buvo eilinis „KGB“ manevras...

Trūkstant socialinių mokslų srityje habilituotų daktarų, intensyvėjo R. G. pedagoginė veikla. 19881999 m. Vilniaus universiteto, 19961999 m. Vytauto Didžiojo universiteto, 19952010 m. Kauno technologijos universiteto, 19982001 m. Lietuvos teisės universiteto, 19962011 m. (iki pensijos) Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius. Dėstė savo sumąstytas disciplinas: „Personalo vadybą“, „Socializaciją ir jos pokyčius“, „Socialinę organizaciją“, „Tautos sociodinamiką“, „Tautinę tapatybę ir valstybės integralumą“ ir kt.

Akademinė ir mokslinė veikla

1980 m. Sociologinių tyrimų institute Maskvoje apgynė habilituoto filosofijos (vėliau nostrifikuoto į socialinių mokslų) mokslų daktaro laipsnį. Tačiau diplomo patvirtinimas ir įteikimas dėl politinių motyvų buvo vilkinamas keletą metų (iki 1984 m.). 1988 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1991 m. išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos nariu. 1998 m. – Tarptautinės informatizavimo akademijos (prie Jungtinių Tautų organizacijos) nariu.

Mokslinės veiklos kryptys: sociologija, socialinė antropologija, socialinė filosofija, socialinė organizacija ir vadyba, tautotyra. Sukūrė teorinio ir metodologinio pobūdžio sociologinių, sociosofinių koncepcijų, iš kurių suminėtinos:

  • įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos;
  • socializacijos institutai Lietuvoje ir jų kaita;
  • socialinių įtampų laukai Lietuvoje;
  • tautos sociodinamika (tautos būviai istorijos ir civilizacijos erdvėje);
  • kokybinių struktūrų metodas ir jo panaudojimas socialinės tikrovės pažinime;
  • lietuviškų personalizuotų „...izmų“ anatomija;
  • civilizacinės negalios ir jų atsispindėjimas lietuvių valstybėje ir individų elgsenoje.

Visos jos paskelbtos atskirose monografinio pobūdžio knygose ir moksliniuose pranešimuose. Buvo daugelio tarptautinių, o taip pat ir respublikinių mokslinių konferencijų iniciatorius ir pranešėjas.

Sovietiniais metais jo publikacijos buvo skelbiamos įvairiuose Sąjungos žurnaluose bei rinkiniuose. Keletą metų (1982–1986 m.) buvo kviečiamas konsultantu į Sąjunginę specializuotų montažinių darbų ir statybos ministeriją.

Stažavosi „Berlin Chemie“ firmoje, vadybos klausimais (Vokietija, 1986); Krokuvos universitete, politologijos bei sociologijos srityje (Lenkija, 2006).

Buvo - 19 daktaro disertacijų ir apie 120 magistrinių darbų vadovu; - 12 habilitacinių disertacinių darbų gynimo komitetų; - 6 habilitacijos procedūros komisijų nariu. Vadovavo daugeliui ekspertinių darbų, kaip antai: Lietuvos Konstitucijos (socialinio filosofinio vertinimo), Mažeikių naftos terminalo statybos (socialinio-politinio vertinimo), Lietuvos valstybinio valdymo reformos, Savivaldybių reformos, Kaimo socialinės infrastruktūros vystymo ir kt.

Visuomeninė veikla

Sovietiniai metai

19561957 m. Maskvos lietuvių studentų klubo-ansamblio pagrindinis organizatorius (valdybos pirmininkas). 19571959 m. Maskvos Baltijos respublikų studentų klubo-ansamblio „Balticum“ pagrindinis organizatorius (valdybos pirmininkas). Šie klubai-ansambliai ženklia dalimi sustiprino pabaltijiečių tautinius jausmus, solidarumą ir laisvinimosi siekį.

1962 m. sugrįžęs į Maskvą studijuoti aspirantūroje ir aptikęs „Balticum“ klube-ansamblyje „keistą dvasią“ (kaip vėliau paaiškėjo, ten pirmininkavo „valstybės saugumui“ palankus asmuo), su bendraminčiais 1963 m. organizavo Maskvos lietuvių aspirantų klubą. Nedviprasmiškai jo buvo pareikšta: mes privalome burtis ir bylinėtis už nepriklausomą Lietuvą. Nesuprato, kad buvo apsuptas net kelių „KGB“ agentų. Vieno iš jų (kuris turėjo „Tulpės“ slapyvardį ir buvo „permestas“ į JAV), neturėdamas telefono, naudojosi kaip kurjerio-ryšininko paslaugomis... Už poros metų šis klubas buvo likviduotas, jo pirmininkas atitinkamai nubaustas. Tačiau jo nariais pabuvojo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmasis pirmininkas Kęstutis Lapinskas, ir įžymus energetikos specialistas akad. Jurgis Vilemas, ir Lietuvos Edukologijos universiteto rektorius akad. Algirdas Gaižutis ir kiti.

19741978 m. veikusios sociologinių žinių neakivaizdinės dvimetės mokyklos prie „Žinijos“ draugijos įkūrėjas ir vadovas. Tai buvo demokratinių idėjų ir laisvesnių žinių skleidimo tribūna. Mokyklą lankė partiniai, tarybiniai darbuotojai, įmonių ir įstaigų vadovai. 19721980 m. Sociologijos mokslų respublikinės koordinacinės tarybos pirmininkas; 19781984 m. Sovietų Sąjungos Sociologų asociacijos tarybos narys.

19761984 m. Socialinės raidos planavimo respublikinės tarybos prie Vyriausybės sumanytojas ir veiklos pagrindėjas. Taryba buvo įgavusi teisę savarankiškai spręsti ir duoti nurodymus visoms respublikoje esančioms organizacijoms socialinės raidos ir jos planavimo klausimais. Staigiu mostu ši taryba buvo panaikinta, kaip institucija, įnešusi „sumaištį“ partinių organų darbe.

19761980 m. buvo socialinės raidos planavimo respublikinės apžiūros sumanytojas ir centrinės komisijos pirmininkas. Pasinaudojant tuometine socialinės raidos planavimo praktika (kuri kitose sovietinėse respublikose buvo vykdoma formaliai, „plakatiškai“), tais metais buvo nuveikta iš tiesų labai daug. Komisijos pristatymu įmonėms ir organizacijoms buvo įteikiami tuometinės Ministrų Tarybos diplomai ir premijos už įgyvendintas priemones gerinant fizines ir psichologines darbo sąlygas; užtikrinant darbuotojų kvalifikacinį augimą; organizuojant jų kultūrinį gyvenimą bei sveikatingumą; estetizuojant aplinką ir pan.

Atkurtos nepriklausomybės metai

Atgimimo metais buvo išrinktas Lietuvos Mokslininkų rūmų sąjūdžio tarybos pirmininku. Tačiau „apdairiai“ iš sąjūdžio judėjimo buvo išstumtas ten veikusių „KGB“ agentų. 19922001 m. išrinktas Lietuvos sociologų draugijos prezidentu, 2001–2010 m. – šios draugijos garbės prezidentu.

19921994 m. Lietuvos visuomeninio Nepriklausomo strateginių tyrimų centro ekspertų tarybos pirmininkas. Šis centras buvo tapęs rimtu oponentu tuometinės vyriausybės veiksmams, leido tęstinį leidinį „Tautos akiračiai“ (redaktorių tarybos pirmininkas R. Grigas).

19962003 m. lietuvių pilietinių organizacijų Forumo (pradiniame etape jungusio 32 patriotinės pakraipos organizacijas) organizatorius ir tarybos pirmininkas, vėliau – garbės pirmininkas. 20042010 m. Lietuvos Mokslų akademijos Socialinių mokslų sekcijos pirmininkas.

Buvo žurnalų: „Filosofija. Sociologija“ (1996–2003 m.), „Personalo vadyba“ (1996–2011 m.) redakcinių kolegijų pirmininkas; žurnalų „Socialiniai mokslai“, „Istorija“, „Tiltai“ ir kt. redkolegijų narys.

Gavęs Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovų siūlymą, 2004 m. parašė „Pasaulio Lietuvių Deklaracijos (Chartijos)“ projektą. Tekstas susidėjo iš preambulės ir 95 tezių, suskirstytų į 4 dalis ir 22 straipsnius. Buvo skelbtas JAV lietuvių ir Lietuvos spaudoje. Atėjo „iš ten“ žinia, kad tekstas – per daug intelektualus. O be to – parašytas asmens, kuris yra (kaip ir kiti, likę Lietuvoje) paliestas „sovietinės mutacijos“...

2006 m. Veliuonoje, Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva, įvyko daugelio Lietuvos visuomeninių organizacijų atstovų konferencija-suvažiavimas. Jis buvo skirtas paminėti pirmąjį lietuvių tautos suvažiavimą, kuris 1926 m. buvo organizuotas toje pačioje Veliuonoje. Konferencijoje R. G. parašyta „Deklaracija“ (be pakeitimų!) visuotiniu vieningu balsavimu (dalyvaujant ir ALB valdybos pirmininkei Reginai Narušienei) buvo priimta, pavadinus ją „Veliuonos Deklaracija“.

Kilmė ir šeima

Tėvai - Bronislava Grigienė (Petraitytė, 19121993 m. Naujamiestyje, Panevežio r.), pusiau žemaitė (palangiškė), pusiau aukštaitė, labai muzikali. Pagal tėvą – valstiečių kilmės. Paliko ypač neblėstančią liaudies mąstymo, kultūros pajautą. Sovietiniais metais buvo vertinama kaip mezgimo ir audimo liaudies menininkė.
Steponas Grigas (1907-1965, Panevėžio apskr.), iš amatininkų. Sėkmingai vertėsi staliaus amatu (iki sovietų valdžios draudimo). Abu tėvai buvo ypač darbštūs ir išmoningi.

Romualdas augo penkių vaikų šeimoje (buvo antrasis) Naujamiestyje (Panevėžio r.). Pokario metais įvyko tėvų skyrybos. Motina, pasiėmusi visus penkis vaikus, apsigyveno atskirai, pasmerkdama save ir savo atžalas ypač sunkiam likimo išbandymui...

Šeima - žmona (nuo 1990 m. sausio 19 d.) Zita Grigienė (g. Tauragės r.), muzikė, docentė Lietuvos Edukologijos universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje; Pirmoji žmona Angelė Grigienė
Sūnūs - Arvydas Grigas (1965 m. vasario 20 d. Vilniuje – 2000 m. sausio 20 d. Vilniuje), su kuriuo tėvą rišo ypatingi dvasiniai saitai, buvo iškilęs iki aukštų verslo vadybininkų. Mirė 2000 metais; – Eimantas Grigas (g. 1970 m. Vilniuje), verslininkas. Sėkmingai verčiasi savo sumanytu verslu. Abu sūnūs – nuo pirmos žmonos.

Bibliografija

Labai gausi. Vien publicistinių, mokslo populiarinimo, mokslinių straipsnių parašyta apie porą tūkstančių vienetų. Paskutiniaisiais sovietiniais, o taip pat Atgimimu paženklintais metais operatyviai parašė ir publikavo keliolika mokslinio pobūdžio brošiūrų. Reikšmingesnėmis iš jų laikytinos:

  • Socialinės psichologinės valdymo problemos, 1973 m.
  • Sociologija kiekvienam, 1974 m.
  • Įmonės socialinio valdymo problemos, 1983 m.
  • Ar perspektyvi nacionalinė gamybos valdymo kultūra, 1989 m.
  • Tautos atgimimas: kokybinės raidos perspektyva, 1989 m.
  • Gamybos socialinio organizavimo ir menedžmento evoliucija Vakarų šalyse, 1992 m.
  • Personalo organizavimo principai, 1996 m.
  • Prolegomenai (politikui ir piliečiui), 1997 m.

Monografijos ir esė knygos

  • Pusiausvyros beieškant, 1974 m.
  • Žmogus dabarties pasaulyje, 1978 m.
  • Įmonės socialinė organizacija ir jos funkcijos, 1980 m. (rusų k.).
  • Šeima ir dabarties pasaulis, 1988 m.
  • Žmogus socialinių psichologinių santykių sistemoje, 1989 m.
  • Pralaimėjęs Kainas, 1991 m.
  • Personalo organizavimo Vakaruose bruožai ir mes, 1993 m.
  • Tautos savigyna, 1993 m.
  • Tautos likimas, 1995 m.
  • Socialinių įtampų Lietuvoje laukai, 1998 m.
  • Sociologinė savivoka: specifika, metodai, lituanizacija, 2001 m.
  • Tautinė savivoka, 2001 m.
  • Savasties ieškojimas arba laiškai Amerikos lietuviams, 2004 m.
  • Vadybos sociologijos aspektai (bendraautoriai: J. Bagdonavičius, V. Senkus), 2006 m.
  • Lietuviškieji „...izmai“ (bendraautorius A. Ružas), 2007 m.
  • Senieji lietuviai: tapatybės bruožai ir jų likimas, 2009 m.
  • Lietuvių nunykimo šaknys ir želmenys, 2013 m.

Prof. R. Grigas daugelio mokslo teminių knygų bei kolektyvinių monografijų sudarytojas, redaktorius ir bendraautorius. Iš jų ypač suminėtinos, kurios sukėlė didesnį skaitytojų auditorijos rezonansą:

  • Darbininkas ir įmonė, 1974 m.
  • Socialinė adaptacija įmonėje, 1982 m.
  • Tautinis mentalitetas, 1989 m.
  • Šiandienos pasaulis ir literatūra, 1989 m.
  • Sau ir pasauliui, 1989 m.
  • Lietuva nepriklausomybės kelyje, 1991 m.
  • Lietuva socialinių pokyčių erdvėje, 1996 m.
  • Paribio Lietuva, 1996 m.
  • Bendruomeniškumas ir savivalda, 2000 m.
  • Tautinės tapatybės dramaturgija, 2005 m.
  • Tautiškumas ir pilietiškumas: atskirtis ar dermė? 2007 m.
  • Globalization and anatomy of divergence in the case study of Lithuanian nation (sudarytoja prof. J. Morkūnienė), Washington, 2008.

Grožinės ir memuarinės literatūros leidiniai

  • Medaus skonis (apsakymų rinkinys), 1987 m.
  • Degantis sniegas (apysaka), 1989 m.
  • Arvydas. Netekties įprasminimas.., 2001 m.
  • Akivarų atspindžiai. Sociosofinės mintys eilėmis, 2010 m.
  • Dienoraščio langą pravėrus.., 2011 m.

Įvertinimai

Šaltiniai

  • Romualdas Grigas. Dienoraščio langą pravėrus., 2011 m.
  • Romualdas Grigas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai–Imermanas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 164 psl.
  • Ona Voverienė. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – Vilnius, „Mokslo aidai“, 2009 (Apie žymiausią dabartinės Lietuvos tautotyrininką, sociologą prof. akad. Romualdą Grigą, 171–181 psl.).
  • Romualdas Grigas. Lietuvos valstybės metraštis. Kas yra kas Lietuvoje 1990–2010 m.
Parengta pagal įvairiuose šaltiniuose iki 2020 m. publikuotą informaciją, sutikslinta su Romualdu Grigu.

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 79% (+17858-361=17497 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 23% (+5304-191=5113 wiki spaudos ženklai).