Samuel Hahnemann
| Samuelis Hahnemanas | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1755 m. balandžio 10 d. Meisenas, Vokietija |
| Mirė | 1843 m. liepos 2 d. Paryžius, Prancūzija |
| Gyven. vieta | Vokietija, Prancūzija, Austrija, |
| Pilietybė | Vokietis |
| Sritis | Medicina |
| Žinomas už | medicininiai tyrimai, eksperimentinė medicina |
Samuelis Kristianas Frederikas Hanemanas (Christian Friedrich Samuel Hahnemann, 1755 m. balandžio 10 d. Meisenas, Vokietija – 1843 m. liepos 2 d. Paryžius, Prancūzija) – homeopatijos pradininkas.
Dar vadinamas eksperimentinės farmakologijos tėvu, nes buvo pirmasis gydytojas savo vaistus išbandantis su sveikais ir sergančiais žmonėmis, kad galėtų tiksliau nustatyti jų veiksmingumą. Prieš Hanemaną vaistai buvo skiriami „iš akies“, nesistengiant jų efektyvumo įvertinti eksperimento būdu.
Biografija
Gimė Meisene (Vokietija) ir nuo jau vaikystėje stebino gabumu kalboms. Dvidešimties metų jau laisvai kalbėjo angliškai, prancūziškai, itališkai, graikiškai bei lotyniškai, dirbo vertėju bei kalbų mokytoju. Vėliau išmoko arabų, hebrajų, asirų ir chaldėjų (Mesopotamijos srities dialektas) kalbas.
Studijavo mediciną Leipcige bei Vienoje (Austrija) ir 1779 m. apsigynė disertaciją mėšlungio gydymo srityje. Po dvejų metų ėmė dirbti gydytojų ir vedė Joaną Henrietą Kuchler. Su ja sugyveno vienuolika vaikų. Šiuo metu nėra nė vieno gyvo tiesioginio palikuonio, bet yra keletas iš jo sesers Šarlotės pusės.
Pirmąjį veikalą apie homeopatiją paskelbė 1796 m. vokiškame medicinos žurnale. Po ketverių metų išleido išsamesnį šios srities veikalą „Medicinos meno sistema“ (vėliau jį pats taisė bent šešis kartus. Kiti veikalai – „Materia medica pura“ (įvairių toksinių, homeopatinių ir augalinių medžiagų sąrašas, šeši tomai išleisti nuo 1820 iki 1827 m.) bei „Chroniškos ligos: prigimtis bei homeopatinis gydymas“ (pradėta 1828 m., per dvejus metus išleisti penki tomai). Dirbo dėstytoju ir tyrinėjo homeopatiją iki pat savo mirties.
Mirė Paryžiuje (Prancūzija), būdamas 88 metų amžiaus, ten ir palaidotas.
Veikla
Dirbdamas gydytoju, Hanemanas netruko pastebėti, kad jo laikų medicinoje taikomi metodai gali padaryti tiek pat žalos, kiek ir naudos. Sąžinė jam neleido žmonės skirti neištirtus vaistus ir taip galbūt tapti žudiku. Pabuvęs gydytoju vos kelerius metus, Hanemanas atsidėjo chemijos eksperimentams ir rašymui bei vertimui.
Versdamas vieną veikalą, jis aptiko teiginį, jog karališkojo chininmedžio žievė dėl savo aitrumo puikiai tinka maliarijos gydymui. Hanemanas suvokė, jog priežastis yra kita, nei vien aitrumas ir ėmė tyrinėti chininmedžio žievės veiksmingumą ant savęs paties. Taip jis atrado, jog žievė sukelia į maliariją panašius simptomus. Šio atradimo paskatintas gydytojas suformulavo teiginį, jog: „tai, kas sukelia tam tikrus simptomus sveikam žmogui, turėtų išgydyti individą, kurio liga pasižymi panašiais simptomais“. Trumpiau tai skambėtų kaip liaudies išminties perlas „nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ (lotyniškai: similia similibus curentur). Tai buvo visiškai nauja idėja to meto medicinoje ir davė pradžią homeopatijai.
Paskatintas sėkmės, Hanemanas ėmė sistemingai bandyti įvairias medžiagas su sveikais žmonėmis, bandydamas nustatyti, kokias ligas jos galėtų gydyti. Dauguma medžiagų buvo nuodingos, todėl jis ėmėsi distiliacijos, bandydamas išskirti jų komponentus. Jis buvo pirmasis atskyręs tiesioginį ir šalutinį vaistų efektą, ligas suskirstęs į ūmias (užkrečiamas) ir chroniškas, bei pabrėžęs, kad negydomos ūmios ligos gali virsti chroniškomis. Hanemanas buvo homeopatinio psichinių ligonių gydymo pradininkas. Išgydydamas daug ligonių jis taip pat įrodė, kad efektyvesnis gydymas būna tada, kai su pacientais elgiamasi maloniai ir humaniškai.
Gydytojas iškėlė teiginį, jog higienos trūkumas padeda ligoms plisti greičiau. Tai įrodė sėkmingai veikdamas choleros ir vidurių šiltinės epidemijų metu. Vėliau jis pabrėžė ir slaugymo, sveikos mitybos ir karantino svarbą.
Hanemano idėjos greitai pritraukė ir kitus gydytojus. Jis išpopuliarėjo tiek Europoje, tiek JAV. Daug gydytojų pas jį atvykdavo konsultuotis apie gydymą taikant homeopatijos metodus. Jo mintis apie infekcines ligas vėliau pritaikė Lui Pasteras ir Robertas Kochas.
Šaltiniai
| ||||||