Sigitas Ališauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sigitas Ališauskas
Sigitas Ališauskas.tif
Sigitas Ališauskas, 1976 m.

Gimė 1943 m. kovo 3 d.
Papilvio k.
Mirė 2016 m. rugpjūčio 3 d. (73 m.)
Vilnius

Sutuoktinė
Sūnus

Veikla
Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->

Turinys

Sigitas Ališauskas (1943 m. kovo 3 d., Papilvio k., Veiverių valsčius2016 m. rugpjūčio 3 d., Vilnius; palaidotas Antakalnio kapinėse) – Lietuvos fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.

Kilmė ir šeima

Tėvai 1954 m.

Tėvas Juozas (sovietiniame lageryje pervadintas Jonu) (19141985). Gimė septynių vaikų šeimoje,Papilvio kaime, Veiverių valsčiuje. Buvo vidutinis ūkininkas (16 ha žemės). 1944 m. už vengimą tarnauti sovietinėje kariuomenėje metus kalėjo lageryje. 1949 m. jam teko įstoti į kolūkį, ūkiniai sodybos pastatai buvo nacionalizuoti; dirbo laukininkystėje, augino kolūkio arklius, veršius, apie dvejus metus buvo brigadininku. Žiemos vakarais namuose garsiai skaitydavo knygas.

Motina Adelė Degutytė-Ališauskienė (19201999). Kilusi iš Pavobelkės kaimo, aštuonių vaikų, išsilavinusio vidutinio ūkininko ir banko atstovo valsčiuje šeimos. 1942 m. ištekėjo už Juozo Ališausko. Dirbo laukininkystėje. Buvo linksma, darbšti, gera dainininkė, turėjo puikų humoro jausmą ir subtilų meninį pajautimą, nuostabiai mezgė, siuvinėjo.

Iš dešinės: tėvas Juozas Ališauskas, motina Adelė Ališauskienė, brolis Antanas, motinos pusbrolis Juozas Kazlauskas su Sigito seserimi Janina ant rankų, Sigitas ir motinos sesuo Vitalija Pečkienė (apie 1953 m.).

Brolis Antanas g. 1949 m. 1968 m. baigė Kauno politechnikumą, įgijo automobilių techninio aptarnavimo ir eksploatacijos specialybę. 40 metų dirbo Vilniaus tarptautiniame oro uoste specialaus transporto tarnyboje budinčiuoju mechaniku.

Sesuo Janina, g. 1950 m. 1973 m. baigė Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą, įgijo matematikos specialybę. 38 metus dirbo Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje (vėliau – Kazio Griniaus gimnazija).

Brolis Algis, g. 1959 m. 1982 m. baigė Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybos fakultetą. Dirba Lietuvos muitinėje.

Žmona Ramutė Gečaitė-Ališauskienė, g. 1949 m. Pagirgždūčio k. Varnių valsčiuje, Telšių r. 1976 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijo biologo, biologijos ir chemijos dėstytojo kvalifikaciją. 19721973 m. dirbo Zoologijos ir parazitologijos institute, 1974 m. Botanikos institute vyr. laborante. 1974 m. balandžio 20 d. ištekėjo už Sigito Ališausko.

Sūnus Gediminas, g. 1978 m. Vilniuje. Trejų su puse metų amžiuje diagnozuota visiška negalia (autizmo sindromas). Gimus neįgaliam sūnui, tėvai atsidėjo jo ugdymui ir priežiūrai.

Moksleivis, studentas, aspirantas

Bendradarbiai ir draugai Sigitas Ališauskas ir Romualdas Karazija (apie 1969 m.).
Motina Adelė Ališauskienė ir brolis Algis Ališauskas (apie 1987 m.).
Žmona Ramutė Ališauskienė ir Sigitas Ališauskas su sūnumi Gediminu (apie 1992 m.).

Būdamas penkerių metų, Sigitas, padedamas senelio Antano Degučio, išmoko skaityti ir rašyti, tad 1950 m. buvo priimtas į Jūrės septynmetės mokyklos pirmą klasę ir po dviejų dienų perkeltas į antrą klasę. Septynmetę mokyklą baigė 1956 m.; artimiausia vidurinė mokykla buvo tolokai, tad Sigitas gyveno pas tetą gydytoją Oną Degutytę Alksnėnuose (Vilkaviškio r.) ir mokėsi tenykštėje vidurinėje mokykloje. 1957, 1958 ir 1960 m. dalyvavo respublikinėse jaunųjų matematikų ir fizikų olimpiadose, keturis kartus užėmė prizines vietas. 1960 m. pelnė prizinę vietą Maskvos jaunųjų fizikų olimpiadoje. Vidurinę mokyklą baigė 1960 m., brandos atestate buvo tik du ketvertai ir, rodos, trejetas iš karinio parengimo.

19601965 m. Sigitas Ališauskas studijavo fiziką Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete. Pirmame kurse domėjosi astronomija, bet vėliau pasirinko teorinės fizikos specializaciją.

1965 m. dirbo VU FMF Teorinės fizikos katedros laborantu (0,5 etato). Baigdamas universitetą, buvo vieno spausdinto straipsnio ir dar dviejų įteiktų spaudai straipsnių bendraautoris. Pirmieji straipsniai buvo iš atomo teorijos, bet vadovas prof. A. Jucys atkreipė dėmesį į matematinius studento gabumus, ir jam pasiūlė nagrinėti tolydžiąsias grupes. 1965 m. gruodžio mėnesį S. Ališauskas apgynė VVU Fizikos ir Matematikos fakultetų jungtinėje mokslinėje taryboje diplominį darbą „Veidrodinio atspindžio simetrija SU n grupių atveju“. Jam įteiktas diplomas su pagyrimu ir pripažinta fiziko (teorinės ir matematinės fizikos) kvalifikacija.

S. Ališauskas buvo paskirtas dirbti į Fizikos ir matematikos institutą, o po poros savaičių priimtas į aspirantūrą (vadovas prof. A. Jucys). Numatyta darbo kryptis – grupių teorijos, tiksliau – įvaizdžių teorijos, klausimų, aktualių teorinei fizikai, nagrinėjimas. Daugiausia dėmesio buvo skiriama atomo fizikoje svarbių unitariųjų grupių SU(2), SU(3), SU(n) ir ortogonaliosios SO(5) grupės Clebscho ir Gordano koeficientų bei jų izofaktorių nagrinėjimui. Buvo užrašyta optimali, tinkama naudoti skaičiuojant kompiuteriu, 9j-koeficiento išraiška. Disertaciją S. Ališauskas parengė likus trims mėnesiams iki aspirantūros termino pabaigos.

Mokslinės veiklos pakopos

1968 m. gruodžio 30 d. Vilniaus universiteto Fizikos ir Matematikos fakultetų jungtinėje mokslinėje taryboje apgynė Fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar atitinka daktaro) disertaciją „Kai kurie tolydžiųjų grupių vaizdavimų teorijos, taikytinos fizikoje, klausimai“.

Po gynimo S. Ališauskas buvo paskirtas į ką tik Fizikos ir matematikos institute įkurtą A. Jucio vadovaujamą Kvantmechaninių skaičiavimų sektorių vyr. inžinieriumi. Po kelių mėnesių jis buvo išrinktas jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Tyrimų kryptis liko ta pati: kartu su prof A. Juciu nagrinėjo SU(n) grupes, išvedė naujas optimalias šių grupių bei Lorentzo SL(2,C) grupės įvairių dydžių išraiškas. Rezultatai buvo spausdinami ne tik SSRS žurnaluose, bet ir tarptautiniame žurnale „Journal of Mathematical Physics“ (A. Jucys turėjo tokią galimybę). S. Ališauskas dirbo aktyviai ir kūrybingai, tad nepraėjus nė pusantrų metų po disertacijos gynimo jis buvo išrinktas vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, o 1974 m. jam suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas.

Po A. Jucio mirties S. Ališauskas sėkmingai tęsė grupių, svarbių atomo ir branduolio fizikoje, teorinius tyrimus. 1975 m. jis perėjo dirbti į to paties instituto Branduolio teorijos sektorių, kurio tematika labiau atitiko Ališausko darbų kryptį. Šiam sektoriui, o nuo 1977 m. skyriui Fizikos institute (FMI padalijus į du institutus), vadovavo prof. Vladislovas Vanagas.

Egidijaus Norvaišo disertacijos gynimas. Tribūnoje jo vadovas Sigitas Ališauskas, sėdi (iš kairės): Egidijus Norvaišas ir tarybos nariai Henrikas Horodničius ir Povilas Brazdžiūnas (1975 m.).
. Fizikos ir matematikos instuto fizikai su svečiu iš Naujosios Zelandijos, Kenterberio universiteto profesoriumi B.G Wybourne. Iš kairės į dešinę: Ivanas Glembockis, Sigitas Ališauskas, Brian Wybourne, Adolfas Jucys, Vladislovas Eimutis Vanagas, Zenonas Rokus Rudzikas ir Algimantas Savukynas (1973 m.).

1986 m. S. Ališauskas buvo išrinktas vadovaujančiu moksliniu bendradarbiu, o 1989 m. – vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu. Remiantis unitariųjų ir simetrinių SN grupių, ortogonaliųjų ir simplektinių (kompaktinės ir nekompaktinės) grupių papildomumu, buvo rasti tų grupių izofaktorių analizinio tęsinio ryšiai. Jie liudijo apie algebrinių struktūrų, slypinčių šiose išraiškose, universalumą. Tuo metu buvo užrašytos unitariųjų ir ortogonaliųjų grupių ir jų pogrupių grandinėlių simetrinių įvaizdžių bazių transformacijos koeficientų (kartu su V. Vanagu) ir izofaktorių (kartu su E. Norvaišu) išraiškos. Jos susietos su universaliomis hipergeometrinėmis eilutėmis su pusiniais Γ-funkcijų argumentais. Dažnai fizikinį uždavinį branduolio teorijoje galima išreikšti per įvairius grupių teorijos dydžius, tačiau norint atlikti konkrečius skaičiavimus reikia, kad šių dydžių išraiškos turėtų kuo mažiau sumų.

1981 m. S. Ališauskas Jungtiniame branduolinių tyrimų institute Dubnoje apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro (dabar atitinka habilituoto daktaro) disertaciją „Lie grupių atvaizdų teorinių erdvių realizacijos ir sąryšiai“ (mokslų daktaro laipsnį SSRS aukščiausioji atestacijos komisija suteikė 1982 m. gegužės 14 d.).

Skyriaus vadovo V. Vanago rengtoje S. Ališausko charakteristikoje rašoma: „Per dvidešimt darbo institute metų S. Ališauskas išryškėjo kaip aukštos kvalifikacijos specialistas, sugebantis iškelti ir spręsti rimtas mokslines problemas. Jis pasižymi visomis būtinomis teoretiko savybėmis: moksline intuicija, erudicija, loginiu mastymu.“ Ališausko intuicija iš tikrųjų stebino: jis neretai įžvelgdavo rezultatą ir tik vėliau griežtai įrodydavo. Jis labai geitai pastebėdavo charakteringas algebrinų reiškinių struktūras, rasdavo ryšius tarp skirtingų grupių teorijos dydžių. Šia jo savybe žavėjosi žymus rusų mokslininkas J. Smorodinskis. Ališauskas buvo linkęs dirbti vienas, tai labiau būdinga matematikams, vienintelis jo aspirantas E. Norvaišas apgynė mokslų kandidato (daktaro) disertaciją 1975 m.

1989 m. prof. V. Vanagas pasirinko S. Ališauską skyriaus vedėjo pavaduotoju. O kitais metais, Vanagui staiga mirus, užėmė jo vietą ir vadovavo tam padaliniui iki 2008 m. (nuo 1990 m. jis buvo vadinamas Atomo branduolio teorijos sektoriumi ir priklausė Teorinės fizikos ir astronomijos institutui).

Nuo 1994 m. nemažai unitariųjų grupių SU(3) ir SU(n) įvaizdžių teorijos metodų S. Ališauskui pavyko apibendrinti unitariųjų kvantinių grupių (deformuotų, Hopfo arba q-algebrų, kurios įvestos fizikų ir naudojamos kvantinių integruojamų sistemų teorijoje, atomų, molekulių ir branduolių spektroskopijos fenomenologiniuose modeliuose bei nekomutatyviojoje geometrijoje) uq(3) ir uq(n) įvaizdžių teorijos matematiniam aparatui.

2010 m. S. Ališauskas išėjo į pensiją.

Verta paminėti, kad sektoriaus, kuriam ilgus metus vadovavo S. Ališauskas, vadovu 2014 m. tapo jo sesers sūnus Arnoldas Deltuva.

Darbų pripažinimas

Dar aštuntajame dešimtmetyje užsienio mokslininkai atkreipė dėmesį į S. Ališausko gautus svarbius rezultatus. 1976 m. jis laimėjo Kenterberio universiteto (University of Canterbury, Christchurch), esančio Naujojoje Zelandijoje, paskelbtą stažuotės (annual postdoctoral position) konkursą. Deja, komunistų partijai nepriklausęs mokslininkas negavo leidimo išvykti. Jis negalėjo pasinaudoti ir kvietimais dalyvauti tarptautinėse konferencijose, kurios vyko vadinamosiose kapitalistinėse šalyse, pavyzdžiui, IX tarptautiniame koliokviume grupių teorijos klausimais Meksikoje. Tad teko apsiriboti bendradarbiavimu su Bulgarijos mokslų akademijos Branduolinių tyrimų ir branduolinės energetikos instituto darbuotojais. Tik SSRS prasidėjus pertvarkai, S. Ališauskui pavyko išvažiuoti į dviejų mėnesių stažuotę Luizianos universitete (Louisiana State University) (JAV). Jo galimybes išvykti į komandiruotes užsienyje labai varžė neįgaliam sūnui reikalinga nuolatinė priežiūra.

1984 m. S. Ališauskui kartu su A. Bandzaičiu ir A. Bolotinu už panašios krypties, bet nepriklausomus darbus buvo paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija. O 1999 m. jis už darbų ciklą „Li (Lie) ir kvantinių grupių įvaizdžio teorijos ir neredukuotinių tenzorinių operatorių aparato taikymas teorinėje fizikoje“ pelnė savo mokytojo A. Jucio vardinę premiją ir buvo apdovanotas jo atminimo medaliu. 20012002 m. S. Ališauskui, kaip nusipelniusiam mokslininkui, buvo paskirta aukščiausio laipsnio valstybės stipendija.

Iš viso S. Ališauskas paskelbė apie 90 mokslinių straipsnių, tarp jų per 30 tarptautiniuose prestižiniuose žurnaluose, šešias apžvalgas ar knygų skyrius iš tolydžiųjų Li grupių ir kvantinių algebrų įvaizdžių teorijos, neredukuotinių tenzorinių operatorių matematinio aparato taikymo atomo fizikoje. Matematiniai jo rezultatai, kurių daugelis buvo gauti optimalia forma ir vargiai gali būti pagerinti, turi išliekamąją mokslinę vertę.

Pasiūlė ir išplėtojo originalius algebrinius bei analizinius metodus operacijoms su kartotiniais unitariųjų ir ortogonaliųjų grupių įvaizdžiais atlikti naudojant tų grupių įvaizdžių bazinių funkcijų bei Klebšo ir Gordano koeficientų biortogonaliąsias sistemas ir analizinius jų ortogonalizavimo metodus.[1]

Įvertinimas

Šeima ir pomėgiai

Nors S. Ališauskas pagrindinį dėmesį skyrė savo mokslinei krypčiai, jis domėjosi įvairiomis fizikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų problemomis. Tai jam padėjo įvairių užsienio kalbų mokėjimas. Vidurinėje mokykloje jis mokėsi vokiečių bei rusų kalbų , bet jau būdamas aspirantūroje ne tik skaitė, bet ir galėjo susikalbėti angliškai. Vėliau jis ėmėsi lenkų, prancūzų, ispanų, čekų ir latvių kalbų, bent galėjo skaityti ir versti su žodynu. Jo domėjimasis įvairių kalbų literatūra atkreipė Mokslų akademijos bibliotekos, kurioje Ališauskas nuolat lankėsi, dėmesį. Jo paprašė padėti skirstyti užsienio kalbomis gaunamą literatūrą, ir jis ilgą laiką buvo tos bibliotekos sisteminimo grupės visuomeninis konsultantas. Nemažai įvairios literatūros Ališauskas susirasdavo ir atsisiųsdavo internetu. Ką nors įdomaus sužinojęs, jis apie tai mėgo pasakoti draugams ir pažįstamiems. Institute jis, darydamas mokslinio darbo pertraukas, užeidavo į ne vieną kambarį pasakodamas mokslo naujienas, tad buvo vadinamas vaikščiojančia enciklopedija.

Deja, Ališausko moksliniam darbui ir kitiems jo interesams labai kliudė kasdienis rūpestis neįgaliu sūnumi. Gediminas gimė sunkiu autistu, tad reikalavo nuolatinės priežiūros. Abu tėvai pasišventė savo likimo nuskriaustam sūnui. Motina atsisakė darbo, bet tėvas irgi nuoširdžiai dalijosi ta našta: keldavosi naktimis, vesdavo sūnų pasivaikščioti, vėliau veždavo į dienos centrą. Jis studijavo mokslinę literatūrą apie šią ligą, taikė tas žinias lavindamas ir prižiūrėdamas Gediminą.

S. Ališauskas buvo moralinis autoritetas savo jaunesniems broliams ir seseriai, ne kartą padėjo patarimais. Dar studijų metais, grįžęs namo, jiems patardavo, kokius filmus žiūrėti, kokias knygas skaityti.

S. Ališauskas mirė užkluptas sunkios, greit progresuojančios ligos – smegenų auglio. Laikydamasis savo pažiūrų, jis prašė atsisveikinti su juo be religinių apeigų. Urna su pelenais buvo palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse 2016 m. rugpjūčio 6 d.

Šaltiniai

  1. Sigito Ališausko byla, 1964–2009 m. Vilniaus universiteto archyvas, f. 856, b. 435.
  2. Trumpa S. Ališausko atliktų mokslinių darbų apžvalga[2].
  3. Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas. Sudaryt. E. Makariūnienė ir L. Klimka. V., 2001, p. 82.
  1. Sigitas Ališauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. - 345 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Trumpa S. Ališausko atliktų mokslinių darbų apžvalga
Parengė: Romualdas Karazija, 2018 m..


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: