Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Sigitas Tamkevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sigitas Tamkevičius
Tamkevicius.jpg
Sigitas Tamkevičius Veprių bažnyčioje

Gimė 1938 m. lapkričio 7 d. (78 m.)
Gudonių kaime, Lazdijų rajone

Veikla
katalikų dvasininkas.

Vikiteka Sigitas TamkevičiusVikiteka

Sigitas Tamkevičius, SJ (g. 1938 m. lapkričio 7 d. Gudonių kaime, Lazdijų rajone) – katalikų dvasininkas, politinis kalinys, vienuolis jėzuitas, Kauno arkivyskupas.

Turinys

Kilmė

Tėvai – Motiejus Tamkevičius, Jono (1898 m. Krikštonių km., Lazdijų raj. – 1964 m. Gudonių km., Lazdijų raj.), valstietis. ♦ Anelė Tamkevičienė, Adomo (Tumosaitė, 1890 m. Krikštonių km., Lazdijų raj. – 1951 m. Gudonių km., Lazdijų raj.), namų šeimininkė.

Seneliai ir tėvai buvo paprasti lietuviško kaimo žmonės - visas jų gyvenimas sukosi apie žemę, šeimą ir bažnyčią. Tėvai susituokę gyveno Krikštonyse, ... m. jie nusipirko 8 ha žemės Gudonyse, kur ir persikėlė gyventi. Tėvelis, kaip ir dauguma ano meto vyrų kiekvieną sekmadienį lankė bažnyčią, bet pamaldumu nepasižymėjo. Vaikų atmintis užfiksavo tik jo darbštumą. Mama pasižymėjo pamaldumu ir buvo tretininkė.

Broliai - Jonas Tamkevičius (g. 1929 m. rugpjūčio 29 d., Krikštonių km., Lazdijų raj.). ♦ Vladas Tamkevičius (g. 1931 m. gruodžio 7 d., Krikštonių km., Lazdijų raj.). ♦ Albinas Tamkevičius (g. 1934 m. liepos 13 d., Krikštonių km., Lazdijų raj.).

Vaikystė

Tamkevičių šeima Gudonyse gyveno ganėtinai vargingai: kukli kaimo pirkia su moline asla, tame pačiame kambaryje tilpo virtuvė, valgomasis, miegamasis ir vaikų darbo kambarys. Per šalčius čia atsirasdavo vietos ir kelioms avelėms su ėriukais. Po moline krosnimi viešpatavo vištos. Vaikų gyvenimą paįvairindavo mokykla, bažnyčia ir knygos.

Vyresnieji broliai anksti buvo mokomi darbo ir turėdavo padėti visuose žemės ūkio darbuose. Pagrandukui Sigitui nei arti, nei kulti javų spragilais neteko. Tačiau vasarą jam teko ganyti karves ir avis. Tačiau šis darbas leido jam perskaityti daug knygų...

Ryškiausi prisiminimai iš pokario metų - neramios dienos ir naktys. Neretą naktį Tamkevičių vienkiemį aplankydavo ginkluoti vyrai - kartais partizanai, kartais stribai...

Neramūs metai

Mokytis Seirijų mokykloje Sigitas pradėjo anksti - 1944 m. dar neturėdamas šešių metų. Iki mokyklos buvo toli - 8 km. Kelias į mokyklą vedė per Seirijų aikštę, kurioje suguldydavo nukautų partizanų kūnus. Tačiau partizanai buvo savi ir jaunimas buvo jų pusėje. Vasaromis ganydamas gyvulius Sigitas traukdavo partizanų dainas.

Vienuolikos metų Sigitui teko patirti pirmuosius išbandymus: kažkas klasėje ant Stalino portreto priklijavo proklomaciją, kurią pirmas įėjęs į klasę pamatė Sigitas. Dėl to jis buvo nusivestas į NKVD būstinę, kur tardė, žadėjo mušti.

Pašaukimo daigai

Užbaigęs pirmąją klasę Sigitas pradėjo lankyti katekizmo pamokas. Kitą vasarą mokytojas klierikas pasiūlė Sigitui išmokti lotynišką ministrantūrą - tuomet jis galėsiąs patarnauti Mišioms. Per savaitę pavykus išmokti lotyniškus atsakymus prasidėjo Sigito tarnybą prie altoriaus.

Pradžioje patarnavimas per Mišias buvo tik pramoga. Vasarą Sigitas kiekvieną rytą bėgdavo patarnauti prie altoriaus, o per mokslo metus tokia galimybė buvo tik sekmadieniais.

Kartą motina Sigitui kaip didelę paslaptį pasakė, kad jis galės patarnauti Mišioms nuo valdžios besislapstančiam kunigu Antanui Skelčiui, SDB, kuriam gręsia areštas. Nuo tada jie tapo neperskiriami draugai - dažnai jį aplankydavo, kai slėpėsi Krikštonyse, vėliau surasdavo jį ir Seirijų parapijoje. Geri žmonės išsaugojo jį iki pat Stalino mirties, o paskui jis legalizavosi ir iki mirties dirbo Leipalingio parapijoje. Jis paragino Sigitą kasdien priimti šv. Komuniją - po to patarnavimas įgavo visiškai kitą spalvą.

To laikotarpio mokykla dar nebuvo bedieviška ir tikintieji mokiniai nebuvo diskriminuojami. Sigito pradinių klasių mokytojai net gyveno klebonojoje, todėl mokiniai Mišių patarnautojai jas laikė savomis. Sigitui mokantis Seirijų visurinėje mokykloje dauguma mokinių eidami į mokyklą užsukdavo pasimelsti ir už tai juos nei kas gyrė, nei peikė. Mokytojai prieš tikėjimą beveik nekalbėdavo.

Bažnyčioje Sigitas rado daug dvasinės šviesos ir šilumos, kurios bręstančiam paaugliui labai reikėjo. Jau aštuntoje klasėje Sigitas pradėjo rimtai mąstyti apie kunigystę. Ypač jį žavėjo saleziečių įkūrėjas Jonas Boskas.

Pagrindinis langas į pasaulį

Sigito kartos vaikams knyga buvo beveik vienintelis langas, pro kurį smalsios paauglio akys galėjo žvelgti į pasaulį.

Apvaizda Sigitui padovanojo du žmones, kurie sudarė beveik įdealias sąlygas skaityti. Vienas jų buvo prančiškonas Pranas Taučikas. Jis prieš karą dirbo Kretingos prančiškonų spaustuvėje, kurią uždarius grįžo į tėviškę ir gyveno netoli Sigito namų. Pranas namuose turėjo kelias dideles dėžęs knygų, kurias pasiūlė Sigitui skaityti...

Dar didesnė Apvaizdos dovana buvo Krikštonių bažnyčios įkūrėjo klebono kun. Jono Reitelaičio biblioteka. Po vargonais buvo aukštas kambarys nuo grindų iki lubų prikrautas knygų vokiečių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Klebonas už patarnavimą niekuomet neduodavo pinigų, tačiau leisdavo Sigitui raustis toje bibliotekoje...

Vyresnėse klasėse smalsumas paskatino Sigitą skaityti ir ateisinę literatūrą. Skaitant jas iškildavo daug abejonių, į kurias nebuvo atsakymų. Neturėdamas su kuo pasitarti jis atsakymų ieškojo kituose knyguose. .. Ne viską tada pavyko suprasti, bet taip atsirado užsidegimas ieškoti gyvenimo tiesos. Tą užsidegimą padidino ir dėstomi darvinizmo pagrindai...

Baigiant vidurinę mokyklą Sigito auklėtoją į jo charakteristiką įrašė: "Apsiskaitęs daug ateistinės literatūros, bet pasaulėžiūra dar besiformuojanti."

Mokyklos laikotarpiu geriausi Sigito draugai buvo tie, su kuriais jis galėjo pasidalyti skaitytomis mintimis...

Tarp draugų

Vidurinės mokyklos laikotarpis Sigito atmintyje išliko labai šviesus. Tlerantiški ir geri buvo mokytojai, geri draugai ir draugės, kurių dauguma buvo doros kaimo mergaitės. Vieną kitą iš jų Sigitas buvo net įsimylėjęs, tačiau tai ir liko mažmomis jo jaunystės paslaptimis.

Sigitas niekda nebuvo atsikyrėlis.

Mokykloje Sigitas rimtai įsitraukė į sportinę veiklą - gimnastiką. ...

Kitą jo aistra tada tapo fotografija. Brolis Jonas sugrįžęs iš tarnybos kariuomenėje padovanojo Sigitui du fotoaparatus: Fotkor ir Zenit. Nuotraukas reikėjo didinti, o kaime elektros nebuvo... Reikėjo gerokai pasukti galvą, kuo būtų galima pakeisti elektrą.

Klebono bibliotekoje pavyko surasti lietuvišką fotografijos vadovėlį, o vėliau nusipirkti geresnę knygą, bet rusų kalba. Pasisėmęs teorijos Sigitas palėpėje iš ruberoido susimeistravo fotolaboratoriją ir į pietų pusę per langą iškišo fanerinę dėžę su ftodidintuvu - dienos šviesa pavadavo elektrą... Fotorekmenų tada nusipirkti buvo sunku - dviračiu nuvažiavus į Alytų ar Druskininkus dažnai tekdavo grįšti ir tusčiomis...

Kilus įtarimams, kad Sigitas gali eiti religijos keliu, mokykloje jo klasės draugai komjaunuoliai buvo įpareigoti išmokyti Sigitą šokti, kad tada jam lankantis jaunimo vakarėliuose atsiras kitų minčių. Tačiau gimnastika Sigitui buvo svarbesnė už šokius...

1951 m. bebaigiant septintą klasę mirė Sigito mama. Jis stipriai išgyveno tą netekimą, nes tai buvo jo mylimiausias žmogus...

Tyliai brandinama svajonė

Vaikystėje Sigitas apie kunigystę negalvojo. Ir tėvai apie tai nekalbėjo. Tik vėliau jis sužinojo, kad motina labai to norėjo... Mokykloje tą ketinimą Sigitas laikė paslėpęs giliai širdyje, įvertindamas tuometinę aplinką ir nenorėjo tai su kuo nors aptarti...

Kartą vienas draugas, galvojęs apie kunigystę atnešė Sigitui lotynų kalbos vadovėlį ir pasakė: "Turėdamas laiko mokykis ..., kas žino, gal ji tau pravers." Taip Sigitas ėmė jos mokytis, net labiau už mokykloje dėstomas rusų ir prancūzų kalbas. Ji išstudijavo net tik visą vadovėlį, bet ir išmoko daug sentencijų ir himnų - tai buvo nors ir ne iki galo įsisamonintas, bet žingsnis kunigystės link.

Gavęs brandos atestatą Sigitas pasakė tėveliui, kad ketina stoti į Kunigų seminariją. Jis nei apsidžiaugė, nei nuliūdo - tik pasakė: "Jei rimtai apsisprendei, tuomet stok."

Tik pasibaigus mokslų metams Sigitas apie savo paaukimą pakalbėjo ir su parapijos klebonu - nors su juo ir dažnai bendraudavo, taiau jis niekuomet neskatino ten stoti... Po abitūros egzaminų klebonas pasakė: "galėtumei pabandyti ... pasimokyti. Jei nepatiks .. galėsi visuomet palikti, tačiau ir tuo atveju turėsi naudos, nes ... išmokys tokų dalykų, kurie gyvenime labai pravers."

1955 m. S. Tamkevičius baigė Seirijų vidurinę mokyklą,

Kunigų seminarijoje

1955 m. Sigitas nuvežė dokumentus į Kauno kunigų seminariją ir buvo priimtas studijoms.

Iš Vikipedijos

1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1962 m. balandžio 18 d. įšventintas į kunigus. 1968 m. tapo jėzuitu.

1972 m. kovo 19 d. pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, ją redagavo 11 metų. Persekiotas tarybų valdžios institucijų bei specialiųjų tarnybų dėl savo antitarybinės bei religinės veiklos. 1983 m. suimtas, nuteistas 10 metų laisvės atėmimo. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po pusmečio paleistas.

1991 m. gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu. Paskirtas Kauno arkivyskupijos augziliaru. Nuo 1996 m. gegužės 4 d. – Kauno arkivyskupas metropolitas. 19992002 m. ir nuo 2005 m. rugsėjo 20 d. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas [1].

Nuorodos, šaltiniai

Vikicitatos

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: