Tarybų Sąjunga

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Tarybų Sąjunga
Flag of the Soviet Union.svg Coat of arms of the Soviet Union.svg
Tarybų Sąjunga vėliava Tarybų Sąjunga herbas
TSRS himnas
Union of Soviet Socialist Republics (orthographic projection).svg
Gyvavimo laikotarpis 1922 m. gruodžio 30 d. - 1991 m. gruodžio 26 d.
Valstybinė kalba rusų (de facto) , 14 kitų kalbų
Plotas 22 402 200 km²
Sostinė Maskva
Gyventojų skaičius 293 mln. (1991 m.)
Gyventojų tankumas 13.1/km²
Valiuta Rublis
Laiko zona UTC +2...+12
Vaizdas:USSR Ethnic Groups 1974.jpg
Tarybų Sąjungoje gyvenusių tautų žemėlapis 1974 m.
Gyventojų tankumo žemėlapis, 1982 m.
Ateizmo politika: 1931 m. Maskvoje sprogdinama Kristaus Gelbėtojo cerkvė

Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (rus. Союз Советских Социалистических Республик, trumpiau Tarybų Sąjunga, Sovietų Sąjunga, TSRS, SSRS) – valstybė, gyvavusi nuo 1922 metų gruodžio 30 d. iki 1991 m. gruodžio 25 d. (šią dieną atsistatydino Tarybų Sąjungos Prezidentas Michailas Gorbačiovas).

Valstybės pagrindą (78% teritorijos 1990 m.) sudarė po 1917 m. lapkričio 7 d. Spalio revoliucijos iš Rusijos imperijos susiformavusi Rusijos TFSR.

Geografija

Didžiausia TSRS teritorija buvo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki valstybės suirimo. Antrojo pasaulinio karo metu TSRS okupavo Baltijos valstybes (Estija, Latvija, Lietuva), Besarabiją, Tuvą, šiaurinę Rytprūsių dalį, taip pat dalį Suomijos, Lenkijos, Čekoslovakijos ir Japonijos teritorijų.

Po 1945 m. Tarybų Sąjunga vakaruose ribojosi su Rumunija (1208 km), Vengrija (103 km), Čekoslovakija (97 km), Lenkija (1258 km), Baltijos jūra, Suomija (1340 km), Norvegija (196 km); šiaurėje – su Barenco jūra, Karos jūra, Laptevų jūra ir Rytų Sibiro jūra; rytuose – su Ochotsko jūra, Beringo jūra ir Ramiuoju vandenynu; pietuose – su Šiaurės Korėja (19 km), Kinija (6513 km), Mongolija (3485 km), Afganistanu (2264 km), Iranu (2013 km) ir Turkija (529 km). Tarybų Sąjungos teritorija apėmė 22,4 mln. kvadratinių kilometrų (apie šeštadalį žemės sausumos).

Rytų-vakarų kryptimi Tarybų Sąjungos teritorija tęsėsi beveik 10 000 km, o iš šiaurės į pietus – 5000 km. Tarybų Sąjunga apėmė 11 iš 24 laiko juostų.


Respublikos

Nuo 1956 metų Tarybų Sąjungą sudarė 15 respublikų:

19401956 m. taip pat egzistavo Karelijos-Suomijos Tarybų Socialistinė Respublika.

19221940 metais Armėnija, Azerbaidžanas ir Gruzija buvo sujungtos į vieną Užkaukazės Tarybų Federacinę Socialistinę Respubliką.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – TSRS istorija.

Paskutinysis Rusijos imperatorius Nikolajus II valdė iki 1917 m. kovo mėn., kai buvo pašalintas iš valdžios. Įkurta trumpai gyvavusi demokratinė respublika, kurios vyriausybę 1917 m. spalio mėn. nuvertė Leninas. Nuo 1917 iki 1922 m. didžiojoje buvusios Rusijos imperijos dalyje gyvavo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika (RTFSR), o kitos tarybinės respublikos, susikūrusios tuo pačiu metu, buvo laikomos nuo jos nepriklausomomis. Po Spalio revoliucijos bolševikų valdoma Tarybų Rusija ilgai buvo didžiųjų valstybių nepripažįstama, tačiau, pasibaigus pilietiniam karui, situacija pasikeitė.

Sąjungos pradžia – 1923 m. liepos 6 d., kai Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika privertė Užkaukazės TFSR, Baltarusijos TSR ir Ukrainos TSR pasirašyti sąjungos aktą. 1934 m. rugsėjo 18 d. Tarybų Sąjunga buvo priimta į Tautų Sąjungą. Kai, nepaskelbusi karo, Tarybų Sąjunga 1939 m. lapkričio 30 d. užpuolė Suomiją, 1939 m. gruodžio 14 d. Tautų Sąjungos taryba pašalino TSRS iš organizacijos ir paragino savo nares remti Suomiją.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje, siekiant įgyvendinti komandinės ekonomikos tikslus, įvesti penkmečio planai, valstiečiai pradėti varyti į kolūkius.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Stalino valdžia pasirašė nepuolimo sutartį su nacių Vokietija, o taip pat pasidalino įtakos sferomis Europoje. Pagal padalijimo sutartis TSRS atiteko ir Lietuva, kuri kartu su Latvija ir Estija buvo okupuotos 1940 m. birželį. Vėliau rugpjūčio mėnesį jas ir aneksavo.

1941 m. Vokietijai sulaužius Nepuolimo sutartį, Tarybų Sąjunga įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, kurį kartu su Vakarų sąjungininkais laimėjo 1945 m. Po karo prasidėjusiame Šaltajame kare Tarybų Sąjunga buvo viena pagrindinių konfliktuojančių šalių.

1985 m. į valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo reformos (glasnost, perestroika), užbaigusios Šaltąjį karą bei privedusios prie taikaus valstybės suirimo. Valstybė galutinai iširo 1991 metų gruodį – gruodžio 1 dieną ukrainiečiai referendume pasisakė už nepriklausomybę, gruodžio 8 dieną pasirašytas Belovežo susitarimas, gruodžio 21 dieną pasirašyti Alma Atos protokolai ir įkurta NVS, gruodžio 25 dieną atsistatydino TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, o gruodžio 31 dieną valstybė galutinai nustojo egzistuoti, o jos tęsėja tapo Rusijos Federacija.[1]

Ekonomika

Ekonomikos raida ir ekonominė politika

Baltosios jūros kanalo statyba 1932 m.
Dnepro hidroelektrinė – stambiausias energetikos objektas Tarybų Sąjungoje 1947 m.
Eilės į kinoteatrą Charkove 1981 m.
Liaudies vartojimo prekė – 1983 m. Vilniaus Spalio gamybiniame susivienijime pagaminta elektrinė krosnelė vafliams kepti

TSRS ekonomika ilgą laiką buvo viena iš pirmaujančių pasaulio ekonomikų. Pagal BVP dydį TSRS ekonomika buvo antra pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų[2] Joje buvo pagaminama 1/5 viso pasaulio pramonės produkcijos. [3]

Iki TSRS įkūrimo 1922 metais, pilietinio karo metu, ekonomika būsimose TSRS valstybėse buvo organizuojama laikinuoju karinio komunizmo principu. 1920 metais Rusijoje parengtas pirmas ekonominis planas – „RTFSR elektrifikacijos planas“, kurį parengė Valstybinė Rusijos Elektrifikacijos Komisija. Šis planas rėmesi V. I. Lenino iškelta idėja: „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius šalies elektrifikacija“.

1921 metais, karui einant į pabaigą, buvo paskelbta Naujoji Ekonominė Politika (NEP’as). Joje suteikta laisvė privačiai iniciatyvai ir rinkai.

1927 metais, XV VKP (b) suvažiavimo metu faktiškai buvo nuspręsta užbaigti NEP’o politiką ir pradėta kurti centralizuotą, stiprią planinę ekonomiką. Planavimo vienetu pasirinktas penkmetis. TSRS buvo 13 penkmečių:

Nuo Spalio revoliucijos iki Tarybų Sąjungos sukūrimo buvo priimta, jog šalyje statoma socialistinė ekonominė-visuomeninė santvarka[reikalingas šaltinis]. Socializmo principas – „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“. Socializmas – tai pirmoji komunizmo fazė. Oficialus Komunistų Partijos tikslas buvo po socialistinės santvarkos pastatyti komunistinę santvarką.

Stalino valdymo metu šalyje buvo pravesta industrializacija ir kolektyvizicija, ekonomika centralizuota ir įvesta griežta jos kontrolė. Visiškai panaikinta privati nuosavybė, vietoj jos įvesta asmeninė, visuomeninė (socialistinė) ir kooperatinė. 1937 metais įkurtas Kovos su Socialistinio Turto Grobstymu Skyrius (rus. Отдел по борьбе с хищениями социалистической собственности, sutrumpinimas ОБХСС ГУМ НКВД СССР), baudęs už ekonominių nusikaltimus, spekuliaciją, bei socialistinio turto grobstymą. Ilgą laiką už socialistinio turto grobstymą buvo baudžiama itin griežtai, netgi mirties bausme (priklausomai nuo nusikaltimo mąsto).

Nikita Chruščiovas XXII TSKP suvažiavimo metu paskelbė, jog pagal planus[reikalingas šaltinis] 1980-aisias metais Tarybų Sąjungoje turėtų būti sukurta komunizmo ekonominė bazė, o, skirtingų politikų vertinimais[reikalingas šaltinis], komunistinė santvarka Tarybų Sąjungoje turėjo būti pastatyta 2000 metais.

1965 metais, lėtėjant ekonominiam augimui, buvo pravesta Kosygino reforma. Ji buvo pavadinta tuometinio Ministrų tarybos pirmininko Aleksejaus Kosygino [4] garbei. Vakaruose dar žinota kaip Libermano reforma – taip pavadinta šios reformos koncepcijos tikrojo autoriaus vardu (Евсей Григорьевич Либерман). Po jos prasidėjo laikotarpis, vadinamas „Auksiniu penkmečiu“[reikalingas šaltinis]. Aštuntojo penkmečio metu (1966–1970 m.) Tarybų Sąjungos ekonomika visais atžvilgiais stabiliai augo ir lenkė daugumą pasaulio ekonomikų[reikalingas šaltinis]. Po „Auksinio penkmečio“ TSRS ekonomika vis labiau ėmė artėti prie stagnacijos.

1980-aisias jau buvo aiškūs artėjančios ekonominės krizės ženklai. 1982 metais TSKP CK generaliniu sekretoriumi tapęs Jurijus Andropovas nutarė sureguliuoti TSRS ekonomiką, įvesdamas griežtą jos kontrolę, dingusią Brežnevo laikotarpiu. Įvesta griežta darbo drausmė, pradėta kovos su korupcija ir ekonominiais nusikaltimais kampanija: iš viso atleista 18 Tarybų Sąjungos ministrų. Jis pirmąsyk viešai paskelbė faktus apie ekonominę stagnaciją ir mokslinius trukdžius Tarybų Sąjungos komunizmo statyboje. 1983 metais Andropovas nutraukė visų kosminių ginklų tyrimų programas[reikalingas šaltinis], nes manė, jog besaikis ginklavimasis ir neaiškių perspektyvų tyrimai buvo nereikalinga našta Tarybų Sąjungos ekonomikai.

1984 m. jį pakeitęs Konstantinas Černenka buvo itin ligotas ir senas (72 metų), didžiąją dalį savo valdymo praleidęs ligoninėje. Todėl ekonomikos gaivinimo tempai, lyginant su Andropovo laikais, sulėtėjo. Toliau vykdytos reformos: viduriniojo mokslo reforma, šiaurinių upių vagų nukreipimas į sausros regionus, profsąjungų vaidmens ekonomikoje didinimas.

1985 metais generaliniu sekretoriumi išrinktas jaunosios kartos atstovas Michailas Gorbačiovas, kuris buvo senosios ekonomikos politikos priešininkas. Jis pradėjo ekonominę reformų grandinę, pavadintą „Pertvarka“ (rus. „перестройка“). „Perestroikos“ metu sudarytos sąlygos kurtis kooperatyvams, vėliau įteisinta privati nuosavybė. Visa tai privedė prie visiškos suirutės: administracinė sistema nebuvo pritaikyta tokio tipo rinkos kontrolei, prasidėjo masiniai ekonominiai nusikaltimai. Suirutės pasekmė – masinis deficitas ir hiperinfliacija, šalis pateko į gilią ekonominę krizę, pasibaigusią Tarybų Sąjungos žlugimu.

Ekonominė doktrina

Didieji Kremliaus rūmai – TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijų vieta, 1982 m.
Spalio revoliucijos metinių paradas Maskvos Raudonojoje aikštėje 1983 m.

Oficialiai Tarybų Sąjunga rėmėsi marksizmo-leninizmo principais sudaryta politine ekonomija. Tačiau iš tikro K. Marksas buvo klasikinės politinės ekonomijos kritikas, o savo naujo „idealaus“ ekonominės raidos scenarijaus jis nesuformavo, tik paliko itin abstraktų socialistinės ekonomikos aprašymą „Gotos programos kritikoje“. Čia jis teigė, jog komunizmas susideda iš dviejų fazių – socializmo ir komunizmo. Socializmo principas – „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“, komunizmo – „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Užsienio komunistai bei nelegali opozicija kritikavo TSRS ekonomiką kaip nesocialistinę. Levas Trockis suformavo teoriją, pagal kurią TSRS – „deformuota darbininkų valstybė“. Jo sekėjas Tony Cliff savo knygoje „State Capitalism in Russia“ iškėlė teoriją, jog Tarybų Sąjungoje vyrauja valstybinio kapitalizmo ekonomika.

Bandymų atsakyti, kokia iš tikro turi būti socialistinė ekonomika, taip pat būta įvairių. Kaip vakarietiškų marksizmo ekonomikos pavyzdžius galima pateikti prancūzų marksisto Michel Aglietta „reguliavimo mokyklą“ (Régulation School), taip pat „Judėjimą už Radikalią Politinę Ekonomiją“ (Union for Radical Political Economy), italų marksisto Antonio Negri autonomizmą.

Vadovai

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:TSRS lyderiai.
  1. Vladimiras Leninas (19221924)
  2. Josifas Stalinas (19241953)
  3. Nikita Chruščiovas (19531964)
  4. Leonidas Brežnevas (19641982)
  5. Jurijus Andropovas (19821984)
  6. Konstantinas Černenko (19841985)
  7. Michailas Gorbačiovas (19851991)

Pastabos

Apie Tarybų Sąjungos atominį ledlaužį skaitykite NS Sovetskij Sojuz.


Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikicitatos

Bendra informacija apie TSRS:

TSRS įv. žemėlapiai:


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+25127-144=24983 wiki spaudos ženklai).