Tibetas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Crystal Clear app help index.png  Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.
~
Tibeto vėliava, pristatyta 13-ojo Dalai Lamos 1912 m. ir oficialiai panaikinta KLR 1959 m.

Tibetas (tibet. བོད Bod, kin. 西藏, pinyin: Xizang – "Vakarų lobynas") – istorinis-kultūrinis regionas, esantis Tibeto plynaukštėje, 4000 ir daugiau metrų virš jūros lygio, į šiaurę nuo Himalajų. Šiuo metu didžiuma priklauso Kinijai. Istorinė sostinė – Lasa.

Regionas ribojasi su Nepalu, Butanu, Indijos valstijomis Džamu ir Kašmyru, Himačal Pradešu, Utarakhandu, Sikimu, Arunačal Pradešu. Kinijoje ribojasi su Kinijos istoriniais regionais Rytų Turkestanu (šiaurėje), Heši koridoriumi (šiaurės rytuose), Istorine Kinija (rytuose), Junaniu (pietryčiuose).

Skirtingais istorijos laikotarpiais Tibetas buvo nepriklausoma valstybė [reikalingas šaltinis] arba įėjo į mongolų imperiją bei buvo Cing dinastijos valdomos Kinijos vasaline valstybe. Nuo 1950 m. įeina į Kinijos Liaudies Respublikos sudėtį. Po 1959 m. buvo panaikinti likę savarankiškumo ženklai. Šiandien Tibetas formaliai įeina į Kinijos sudėtį kaip Tibeto autonominis rajonas. Tibetiečių opozicija Kinijos politiką Tibete vertina kaip tibetiečių tautos genocidą. Tibeto autonominis regionas Kinijos sudėtyje sudaro mažiau nei pusę viso istorinio Tibeto, o autonominio regiono gyventojai sudaro tik vieną trečiąją istorinio Tibeto gyventojų dalį.

Turinys

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Tibeto kalnynas.
Kalnai Tibete

Geografinis Tibetas beveik sutampa su Tibeto plokščiakalniu, todėl didžiąją Tibeto dalį užima kalnai. Šiaurėje Tibetą nuo Rytų Turkestano skiria Kunlunas, pietuose nuo Indijos subkontinento - Himalajai, Vakaruose - Karakorumas, o šiaurės rytuose - .

Vidutiniškai teritorija yra 4000 m virš jūros lygio. Aukščiausia viršūnė – Džomolungma (Everestas), kuri priklauso ir Nepalui.

Tibeto teritorijoje prasideda daugelis didžiųjų upių, toliau tekančių kitų tautų gyvenamosiomis teritorijomis ir pasaulyje žinomos tų šalių gyventojų duotais vardais, o ne pavadinimais tibetiečių kalba. Tai Brahmaputra, Geltonoji upė, Jangdzė, Indas, Mekongas.

Istorinės – geografinės sritys

Tibetas-orn.png
Tibeto istorija
Tibeto priešistorė
Žanžungai, Supi, Monjulas, Dongnu, Fanas
Tibeto imperija (Njatrių dinastija)
Tibeto kunigaikštystės
Yuan dinastija
Phagmodų dinastija
Tibeto dalailamos
Čing dinastija
Tibetas 1911-1950 m.
KLR (Tibeto autonominis regionas)
Tibeto ist. regionai ir provincijos:
U-cangas, Amdo, Khamas, Čangtangas, Ladakas, Baltijulas, Ngaris, A. Himalajai, Sikimas, Butanas, Monjulas

Šalies suskaldymas kalnų grandinėmis, nevienodos gamtinės sąlygos, nuo seno lėmė tam tikrų istorinių – geografinių sričių susidarymą. Į jas iš dalies atsižvelgta formuojant dabartinio Tibeto autonominio regiono administracinį suskirstymą.

Tibeto plynaukštėje išsidėstęs Tibetas geografiškai-kultūriškai dalijamas į šiuos regionus:

  • U-cangas - istoriškai reikšmingiausias istorinio Tibeto regionas, kuriame prasidėjo šalies civilizacija. Jis skaidomas į mažesnius kultūrinius regionus:
    • Jarlungas – Pietuose esanti teritorija, kurioje prasidėjo Tibeto valstybė ir iš kur kilo pirmoji dinastija. Dabartinė Lhokha provincija.
    • U – teritorija aplink Tibeto sostinę Lasą (sostine tapo VII a.), besidriekianti ties Cangpo (Bramaputra) upe. Šiuolaikinė Lasa provincija.
    • Cangas – teritorija Cangpo upės slėnyje į vakarus nuo U, su didžiausiu miestu Šigace, dabartinė Shigatse provincija.
  • Ngaris – vakarinės Tibeto sritys į vakarus nuo Cango.
  • Khamas – Tibeto Pietryčių sritis, tapatinama su dabartine Quamdo provincija, seniau užėmusi taip pat ir vakarų Sichuan bei šiaurės Yunnan provincijas.
  • Amdas – šiaurės rytų Tibetas, dalinai atitinkantis dabartinę Qinghai provinciją
  • Čangtangas – dykuminės ir beveik negyvenamos sritys Tibeto šiaurėje, šiaurės Vakaruose. Šiuo metu sudaro dalį TAR.
  • Ladakas – toliausiai į vakarus esanti teritorija (Kašmyre), dabar priklausanti Indijai.

Istorinio (kultūrinio) Tibeto savotiškomis kolonijomis laikomos ir šios teritorijos (šiuo metu priklauso ne Kinijai):

  • Aukštieji Himalajai - dabartinės Indijos, Nepalo teritorijoje. Nederlinguose kalnų slėniuose egzistavo izoliuotos Tibeto kultūros paveiktos bendruomenės, kurių viena žymiausių yra Mustango karalystė dab Nepalo teritorijoje.
  • Sikimas - teritorija tarp Butano ir Nepalo
  • Butanas - šiuo metu administruojamas kaip atskira valstybė
  • Monjulas - šiuo metu administruojamas kaip Indijos valstija Arunačal Pradešas (vakarinė jos dalis).
Istorinis Tibetas ir su šia samprata susiję teritoriniai konfliktai
            Tibetiečių siekiamos susigrąžinti teritorijos (etninės tibetiečių sritys)
Tibetiečių teritorijos KLR.
Tibeto autonominis regionas.
Indijos pretenzijos (Aksai Chin).
Pietinis Tibetas, į kurį reiškia pretenzijas Kinija.
Kitos Tibeto periferijos sritys: Ladakas, Butanas, Sikimas

Istorinis Tibetas

Istorinis Tibetas apima ne tik Tibeto autonominį rajoną, bet ir Qinghai provinciją, Vakarinį Sichuan, Nepalo šiaurines sritis, Indijos Arunačal Pradešo ir Sikimo valstijas, Kašmyro regioną Ladaką.

Visos šios sritys senovėje tiesiogiai ar netiesiogiai priklausė Tibeto valstybei ar jos kultūrinės įtakos sferai ir sudaro vientisą istorinį darinį. Šis faktas kai kurioms valstybėms tapo pagrindu reikšti teritorines pretenzijas. Pvz., Kinijos Liaudies Respublika, kontroliuojanti Tibetą, nori iš Indijos perimti Arunačal Pradešo teritoriją, kuri vadinama „Pietiniu Tibetu“, ir nuo seno priklausė Tibeto vastybei.

Demografija

Dauguma tibetiečių yra budistai.

Istorija

Pagrindinis straipsnis: Tibeto istorija

Tibeto valstybės istorija prasidėjo 127 metais prieš mūsų erą, įsigalėjus Jarlungų dinastijai, šalį pirmą kartą 7 mūsų eros amžiuje suvienijo karalius Songcenas Gampo ir jo įpėdiniai. Nuo tada tris šimtmečius Tibetas buvo viena didžiausių Azijos galių, ką patvirtina ir įrašas, esantis Potalos rūmų kolonoje, bei to laikmečio Tangų dinastijos istorikai. Oficiali taikos sutartis tarp Kinijos ir Tibeto buvo pasirašyta 821–23 metais. Tarp dviejų šalių ji patvirtino demarkacijos liniją ir užtikrino, kad „tibetiečiai laimingai gyvens Tibete, o kinai – Kinijoje“. Tibeto istorijai buvo svarbus VII a., kuomet valdė karalius Songcen Gampo, įvykdė daug reformų, įvedė budizmą ir inspiravo Tibetiečių raštą. Gentinė valstybė egzistavo daug anksčiau. VII-VIII a. Tibetas sugebėjo suvienyti visas kalnuotoje srityje buvusias gentines valstybes ir keletą kartų įsiveržti į Tang Kiniją. Vieną kartą tibetiečiai net pasiekė Tangų sostinę Čanganą.

Po pirmosios, Njatrių dinastijos pabaigos šalis subiro į daug smulkių valstybinių junginių, kuriuose formavosi Tibeto budizmas, klestėjo menas.

XIII a. šalis buvo suvienyta. Tibetas, kaip daugelis to meto Azijos valstybių, atsidūrė Mongolų imperijos sudėtyje. Šioje imperijoje tibetiečiams buvo suteiktas ypatingas statusas: vienos budistinės sektos, vadinamos „Sakya“, vienuoliai tapo mongolų valdovų mokytojais. Todėl mongolai priėmė Tibeto budizmą, o mongolų valdomoje Yuan dinastijos Kinijoje pastatyta daug tibetietiško stiliaus šventyklų. Tibetas buvo vasalinė Yuan imperijos sritis, kurioje valdžia buvo sutelkta Sakya vienuolyno rankose.

XIV a., nugalėjus „Sakya“ diktatūrą ir sykiu atkūrus šalies valstybingumą, į valdžią atėjo Phagmodų dinastija, tačiau vis labiau stiprėjo religinės grupuotės, tarp kurių vyko aršios kovos. XV a. valdžią galutinai paėmė nauja, „Gelug“ („Geltonkepurių“) sekta, kurioje pradėta dalai lamų institucija. Dalai lamos gana greitai tapo faktiniais Tibeto valdovais.

XVII a. pabaigoje, Tibete valdant VI Dalai lamai Canjan Džamcui, Kinijoje iškilo mandžiūrai, įkūrę Qing dinastiją. Tibetas okupuotas [reikalingas šaltinis], bet dalai lamos institucija išliko, nors dauguma valdytojų buvo Mandžiūrų statytiniai.

Po Kinijos revoliucijos, 1911 m. žlugus Qing dinastijai, Tibete valdant XIII Dalai lamai, Kinija išvedė savo kariuomenę iš Tibeto. Tai sudarė prielaidas paskelbti nepriklausomybę, kuri, tiesa nebuvo legalizuota. Pakeista administracija, įvesta savo valiuta („tamkai“).

Tibeto autonominis regionas

1951 m. Kinijos Liaudies Respublikos kariniai daliniai įžengė į Tibetą ir grąžino Tibetą į Kinijos sudėtį. Kilusio karinio konflikto metu žuvo 1 mln.200 tūkst, tibetiečių [reikalingas šaltinis] ir buvo sugriautą 6 tūkst. budistų vienuolynų [reikalingas šaltinis]. 1959 m. Tibeto dvasinis lyderis XIV Dalai lama pabėgo į Indiją, tuo duodamas pradžią tibetiečių diasporai šioje šalyje. Jo paskirtas 6 m. dvasinis įpėdinis Pančen Lama dingo 1995 m.

2008 metų kovo mėn. Tibete kilus neramumams ir riaušėms žuvo apie 100 tibetiečių. Tai sukėlė pasaulio visuomenės susirūpinimą ir protestus Vakarų Europoje bei JAV. Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad nedalyvaus Olimpinių žaidynių atidaryme Pekine (vėliau šio pažado neįvykdė), o protestuotojai Londone, Paryžiuje, San Franciske bandė sulaikyti olimpinės ugnies nešimo ceremoniją.

Kultūra

Tibetas turi labai savitą kultūrą, kurioje darniai susipynę vietinės ir užsienio tradicijos. Tai savita pasaulio civilizacija.

Tibetas nemažai perėmė iš kaimyninių Kinijos ir Indijos civilizacijų, tačiau vyraujanti buvo indų tradicija: iš Indijos atėjo budizmas, indų raštų sistemos pagrindu sukurtas tibetiečių raštas.

Nemažai tradicijų perimta iš šiaurinių kaimynų, Didžiosios stepės tautų -tiurkų, uigūrų, mongolų, mandžiūrų. Teigiama, kad iš jų buvo perimta administravimo, valdymo patirtis.

Pritaikant kitų šalių patirtį susiformavo savitas, Tibeto budizmas, Tibeto architektūra, Tibeto medicina, Tibeto muzika, Tibeto šokiai čamas, Tibeto teatras, Tibeto tapyba tanka.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: