Ukraina

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Україна
Ukraina
Ukrainos vėliava Ukrainos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Ukraina žemėlapyje
Valstybinė kalba ukrainiečių
Sostinė Kijevas
Didžiausias miestas Kijevas
Valstybės vadovai Petro Porošenka Arsenijus Jaceniukas Volodymyras Hroismanas
Plotas
 - Iš viso
 - % vandens
 
603 628 km² (44)
7 %
Gyventojų
 - 2012 m. [1]
 - Tankis
 
45 494 983 (27)
75.37 žm./km² (115)
BVP
 - Iš viso
 - BVP gyventojui
2008 (progn.)
359,9>[2] mlrd. $ (29)
7800>[2] $ (83)
Valiuta grivina (UAH)
Laiko juosta
 - Vasaros laikas
UTC+2
UTC+3
Nepriklausomybė

1918 m.
1991 m. rugpjūčio 24 d.
Valstybinis himnas Ukrainos himnas
ISO kodas UA
ISO3 kodas UKR
ISO skaitmeninis kodas 804
FIPS kodas UP
GeoName kodas 690791
Interneto kodas .ua
Šalies tel. kodas 380
Vaizdas:Commons-logo.svg Vikiteka: UkrainaVikiteka

Ukrainà (ukr. Україна) – didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos) išsidėsčiusi Rytų Europoje. Pietuose ribojasi su Juodąja jūra, rytuose su Rusija, šiaurėje – Baltarusija, vakaruose – Vengrija, Lenkija ir Slovakija, – o pietvakariuose – Rumunija ir Moldova.

Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Ši šalis, žinoma kaip Kijevo Rusia, tapo didžiausia ir galingiausia Europoje, tačiau XII a. iširo. Iškilus LDK, tapo jos dalimi., o XIX a. didžioji teritorijos dalis buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji - prijungta prie Austrijos-Vengrijos. Po chaotiško periodo, pilno nepertraukiamų kovų ir keleto nepasisekusių bandymų paskelbti nepriklausomybę (1917-1921), Ukraina 1922 m. tapo viena pirmųjų TSRS respublikų. Ukrainos SSR teritorija buvo praplėsta į vakarus per Antrąjį pasaulinį karą ir 1954 m., prijungus Krymą. 1945 m. Ukrainos SSR tapo viena pirmųjų Jungtinių Tautų narių.[3] Ukraina atgavo nepriklausomybę sugriuvus TSRS 1991 m. Ukraina palaipsniui perėjo į rinkos ekonomiką, 8 metus patirdama recesiją.[4] Pasibaigus šiam periodui, Ukrainos ekonomika ėmė staigiai augti, kasmet realiajam BVP padidėjant iki 8 procentų.

Ukraina yra unitarinė valstybė, suskirstyta į 24 sritis, vieną autonominę respubliką (Krymas) ir 2 ypatingąjį statusą turinčius miestus: sostinę Kijevą ir Sevastopolį. Ukraina yra respublika su pusiau prezidentine sistema, turinti atskiras leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias. Iš šalyje gyvenančių 46,2 mln. asmenų, 77,8 procentai yra etniniai ukrainiečiai, didžiausias tautines mažumas sudaro rusai, baltarusiai ir rumunai. Ukrainiečių kalba yra vienintelė valstybinė kalba, nors šalyje plačiai naudojama ir rusų kalba, kurią moka dauguma ukrainiečių. Dominuojanti religija yra stačiatikybė, kuri stipriai paveikė Ukrainos architektūrą, literatūrą ir muziką.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos istorija.

Žmonių gyvenimo dabartinės Ukrainos teritorijoje pėdsakai atsekami nuo ankstyvos priešistorės. Antikos laikais dabartinėje Ukrainos teritorijoje gyveno iranėnų kilmės klajoklių gentysskitai. Skitijos karalystė egzistavo tarp 700 ir 200 m. pr. m. e.

VII a. chazarai įkūrė savo valstybę, kuri apėmė teritorijas nuo Kaspijos jūros iki Kaukazo bei dabartinę rytų Ukrainą ir Krymą.

IX a. dabartinės Ukrainos teritorijoje susiformavo pirmoji rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia, kurios sostinė buvo Kijevas kaip ir dabartinės Ukrainos. Manoma, kad Kijevo Rusią įkūrė skandinavų gentys – vikingai, gyvenę dabartinėje Švedijoje. 988 m. Kijevo kunigaikštis Vladimiras Didysis priėmė iš Bizantijos krikštą. Kijevo Rusia klestėjo X-XI a. Vėliau šią valstybę susilpnino tarpusavio kovos bei totorių invazija.

XIII a. rytinė Ukrainos dalis pateko totorių priklausomybėn, o valstybingumo centras persikėlė į vakarus, kur susiformavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. XIV a. rytinė Galicija atiteko Lenkijai, o likusi dalis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, o po Liublino unijos 1569 m. visa Ukraina atiteko Lenkijai. 1596 m. popiežiaus pastangomis buvo sudaryta Bresto unija, po kurios atsirado Ukrainos unitų bažnyčia.

Religiniai nesutarimai XVII a. privedė prie keleto kazokų sukilimų, kurių svarbiausiajam vadovavo Bohdanas Chmelnyckis. Sukilimai baigėsi kairiakrantės Ukrainos prijungimu prie Rusijos pagal prieštaringai vertinamą Perejeslavlio sutartį. Per Abiejų Tautų Respublikos padalijimus Kijevas, Podolė ir Voluinė atiteko Rusijai, kuri nepripažino ukrainiečių savitumo ir vykdė rusifikacijos politiką. Austrijai atitekusioje Galicijoje, priešingai, buvo leidžiama vystyti ukrainiečių kultūrą.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui 1917 m. spalio 17 d. Kijeve sukurta Centrinė Taryba. 1917 m. birželio 28 d. paskelbta autonomija nuo Rusijos. 1917 m. liepos 16 d. Centrinė Rada paskelbė save aukščiausia vykdomąja valdžia. Trumpam Ukraina buvo nepriklausoma, tačiau po Lenkijos-bolševikų karo rytinė Galicija ir Voluinė atiteko Lenkijai, Užkarpatė – Čekoslovakijai, Besarabija ir Bukovina – Rumunijai, o likusioji Ukrainos dalis pateko į bolševikų rankas. 1932-1933 m. per Stalino suorganizuotą badmetį mirė nuo 4 iki 10 milijonų ukrainiečių arba 19 proc. visų tuometinių Ukrainos gyventojų. Po to sekė Ukrainos inteligentijos „valymai“.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1939 m. Tarybų Sąjunga užpuolė Lenkiją, ir Vakarų Ukrainą prijungė prie Ukrainos TSR. 1941 m. vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė sutriuškino Raudonąją armiją. Kijevas buvo apsuptas ir dėl įnirtingo Raudonosios armijos bei gyventojų priešinimosi vokiečiams vėliau sovietų buvo paskelbtas „miestu didvyriu“. Į nelaisvę buvo paimta daugiau nei 660 000 sovietų karių. Iš pradžių vokiečiai gyventojų buvo sutikti kaip išvaduotojai dėl Stalino anksčiau vykdytų represijų prieš valstiečius. Vokiečiai įsteigė Ukrainos generalinį komisariatą ir civilinę valdžią. Tačiau vėliau naciai pradėjo įgyvendinti genocidinį režimą, kurio metu buvo žudomi ir tremiami žydai bei civiliai ukrainiečiai, deginami ištisi kaimai. Antrojo pasaulinio karo metu per vokiečių okupaciją Ukrainoje žuvo apie 7 milijonus civilių, įskaitant apie pusę milijono žydų. Be to, iš maždaug 11 milijonų sovietų karių, žuvusių per karą su naciais, apie ketvirtadalį (2,7 mln.) sudarė ukrainiečiai.

Po Antrojo pasaulinio karo prie Ukrainos buvo prijungtos teritorijos vakaruose ir Ukraina apėmė praktiškai visas ukrainiečių gyvenamas teritorijas. 1954 m. Rusijos TFSR Ukrainai perdavė Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija. Tai buvo Nikitos Chruščiovo sprendimas, motyvuotas 300 metų Perejeslavlio sutarties paminėjimo proga, nes ši sutartis sovietų istorikų buvo laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu.

1991 m. po Tarybų Sąjungos žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma ir buvo viena iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įkūrėjų, tačiau neratifikavus organizacijos įstatų, teisiškai (de jure) Sandraugai nepriklauso. 2004 m. po vadinamosios „oranžinės revoliucijos“ prezidentu tapo Viktoras Juščenka. V. Juščenkos vadovavimas sutapo su šalį purtančių politinių ir ekonominių krizių eile. 2010 m. prezidento rinkimuose nugalėjo Viktoras Janukovičius, V. Juščenka liko penktas.

Politinė sistema

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos politinė sistema.

Valdymo forma - pusiauprezidentinė respublika.[5] Šalies valdovas yra prezidentas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu, penkeriems metams. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Prezidentas skiria premjerą, kurį tvirtina parlamentas. Prezidentas kartu su ministru pirmininku formuoja ministrų kabinetą, taip pat visų centrinių agentūrų ir regioninių bei sričių administracijų vadovus. Dabartinis prezidentas yra Viktoras Janukovičius, išrinktas 2010 m. vasario 7 d. po antrojo turo. Jame varžėsi išrinktasis prezidentas ir tuometinė premjerė Julija Tymošenko. Kiti rinkimai vyks 2015 m.[5]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas, vadinamas Verchovna Rada. 450 parlamento narių renkami visuotiniuose rinkimuose penkeriems metams remiantis proporcine rinkimų sistema. Paskutiniai parlamento rinkimai vyko 2007 m. rugsėjo 30 d. Juose daugiausiai vietų parlamente laimėjo Regionų partija (175 iš 450), Julijos Tymošenko blokas (156), Mūsų Ukraina-Liaudies savigynos blokas (72). Likusias vietas gavo Ukrainos komunistų partija (27) ir Lytvyno blokas (20). Koaliciją iki 2010 m. kovo 2 d. sudarė Julijos Tymošenko blokas, Mūsų Ukraina-Liaudies savigynos blokas ir Lytvyno blokas. Naująją koaliciją nuo 2010 m. kovo 11 d. sudaro Regionų partija, Ukrainos komunistų partija ir Lytvyno blokas.[6] Naujuoju premjeru tapo Mykolas Azarovas.[7]

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos administracinis suskirstymas.


Ukraina suskirstyta į 24 sritis (ukr. області), 1 autonominę republiką (ukr. автономна республіка) ir 2 miestus turinčius specialų statusą (ukr. Міста зі спеціальним статусом).

Pagal 2005 m. duomenis, Ukrainoje buvo 490 rajonų, 457 miestų (iš jų 178 - su valstybinio, respublikinio ar srities pavaldumo statusu ir 279 su rajoninio pavaldumo statusu), 885 miesto tipo gyvenviečių, 10281 kaimo tarybų, 783 didesnių kaimo tarybų, 28562 kaimo gyvenviečių. Miestai turintys rajonus (seniūnijos atitikmuo) - 26 turintys 118 rajonus.[8]


Geografija

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos geografija.

Didžioji Ukrainos dalis išsidesčiusi Rytų Europos lygumoje. Didžiausi šalies kalnai yra Karpatų kalnai šalies vakaruose, kurių aukščiausias taškas yra Hoverlos kalnas (2061 m), bei kalnai Krymo pusiasalio pietuose.

Ukrainos kraštovaizdį daugiausia sudaro derlingos lygumos arba stepės ir plynaukštės, vagojamos didelių upių – Dniepro, Doneco, Dniestro ir Pietinio Bugo, kurios teka į Juodąją ir Azovo jūras. Pietvakarinė Dunojaus delta sudaro sieną su Rumunija.

Klimatas

Klimatas vidutinių platumų; kontinentinis, tik Krymo pietuose pastebimi subtropinio klimato požymiai.

Vidutinė sausio temperatūra nuo -8 °C šalies šiaurės rytuose iki 4°С prie Krymo pietinių krantų; liepos - nuo 24 °C iki 28°С.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos ekonomika.

Anksčiau buvusi svarbiu Sovietų Sąjungos žemės ūkio ir pramoniniu regionu, šiuo metu Ukraina, kaip ir kitos buvusios SSRS respublikos, yra priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių tiekimo, ypatingai gamtinių dujų, nors pastaruoju metu bando diversifikuoti šių išteklių tiekimą.

1994 m. šalyje hiperinfliacija pasiekė 10 650 %. Vėliau pradėtos vykdyti radikalesnės reformos, taip pat ir žemės ūkyje. Pirmieji pakilimo ženklai atsirado 1996–7 m., tačiau 1998 m. šalį ypač palietė Rusijoje kilusi finansinė krizė ir augimas atsinaujino tik 2000 m.

Vaizdas:Antonov-148.jpg
Ukrainoje gaminamas An-148

Tiesioginės užsienio investicijos 2005 m. buvo rekordiškai didelės ir sudarė 7,3 mlrd. JAV dolerių, tai 4,3 karto daugiau nei 2004 m.

Lietuvos investicijos Ukrainoje 2006 m. buvo 265 mln. lt (Vakarų medienos grupė, Hanner, Snaigė/Hermis Capital, Čilija).

Labiausiai išsivysščiusios Ukrainos pramonės šakos - sunkioji pramonė, transportas bei energetika.

Labiausiai išsivystę ekonominiai reginionai - Donbasas (Donecko ir Luhansko sritys), Padnieprė (Dniepropetrovsko bei Zaporožės sritys), o taip pat Kijevo, Charkovo, Odesos bei Lvovo miestai.

Žemės ūkis

Beveik tris ketvirtadalius Ukrainos užima stepės - derlingos lygumos. Jose daugiausia auginami javai. Čia prikuliama milijonai tonų kviečių, kukurūzų, miežių, avižų, rugių ir grikių. Ukrainiečiai kepa įvairaus rupumo ir visokios formos duoną.

Gamtos turtai

Apskaičiuota, jog 5 proc. pasaulio mineralų išteklių stūkso Ukrainoje. Ši šalis turi didžiausius mangano ir titano klodus, o pagal geležies rūdos išteklius užima trečią vietą pasaulyje. Donbase iškasama 90 proc. Ukrainos akmens anglių.

Pramoninė sritis

Rytų Ukrainoje gausu geležies rūdos, akmens anglies, dujų, naftos, todėl Ukraina tapo vienu didžiausių plieno gamintojų pasaulyje. Plieno aukštakrosnės ir geležies liejyklos - neatskiriama šalies kraštovaizdžio dalis. Ukrainoje gaminama kalnakasybos ir transporto mašinos, sunkvežimiai, automobiliai, lokomotyvai, laivai bei turbinos.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos gyventojai.
Etninės grupės
ukrainiečių
  
77.8 %
rusų
  
17.3 %
moldavų ir rumunų
  
0.8 %
baltarusių
  
0.6 %
Krymo totorių
  
0.5 %
bulgarų
  
0.4 %
vengrų
  
0.3 %
lenkų
  
0.3 %
žydų
  
0.2 %
armėnų
  
0.2 %
Šaltinis: Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001
Vaizdas:Ukraine census 2001 Ukrainians.svg
Etniniai ukrainiečiai pagal regionus. 2001

Pagal 2008-ųjų kovo 1-osios duomenis valstybėje gyveno 46 314 736 žmonės. Iš jų:

  • 31 643 316 arba 68,32 % miesto gyventojų;
  • 14 671 420 arba 32,78 % kaimo gyventojų.

Tautinė sudėtis pagal 2001 m. visuotinį gyventojų surašymą: ukrainiečių - 77,8 %, rusų - 17,3 %, baltarusių - 0,6 %, Krymo totorių - 0,5 %, moldavų - 0,5 %, bulgarų - 0,4 %, vengrų - 0,3 %, rumunų - 0,3 %, lenkų - 0,3 %, žydų - 0,2 %, graikai (0,2 %), armėnų - 0,2 %, totorių - 0,2 %.

Dauguma tikinčiųjų ukrainiečių - stačiatikiai, priklausantys trims cerkvėms:

  • Ukrainos stačiatikių cerkvė (Maskvos patriarchatas)
  • Ukrainos stačiatikių cerkvė (Kijevo patriarchatas)
  • Ukrainos autokefalinė stačiatikių cerkvė

Dalis ukrainiečių (dauguma Vakarų Ukrainoje bei išeiviai iš šio regiono kituose pasaulio šalyse) - katalikai (iš viso Ukrainoje katalikų - 5,5 mln. žmonių). Svarbiausios religinės šventės - Šv. Kalėdos ir Velykos.

Vaizdas:Population of Ukraine.svg
Gyventojų skaičiaus kitimas Ukrainoje.

Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomynės metais vyko didžiulė migracija. 1991–1992 m. daugiau kaip milijonas žmonių imigravo į Ukrainą (pagrinde iš kitų buvusių sovietinių respublikų). 1991–2004 m. periode iš viso 2,2 milijonai (iš kurių 2 milijonai emigravo iš buvusių sovietinių respublikų) imigravo į Ukrainą ir 2,5 milijonų iš jos meigravo (tarp emigravusių 1,9 mln. išvyko į kitas SSRS priklausiusias respublikas).[9] Šiuo metu imigrantai sudaro 14,7 procentų viso Ukrainos gyventojų skaičiaus, kitaip sakant, šalyje gyvena 6,9 mln. imigrantų; tai 4-a pagal imigrantų skaičių valstybė.[10] 2008 m. 45 873 žmonės tapo Ukrainos piliečiais, 5 456 žmonės pilietybės neteko.[11]

Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv. [Nr. Miestas Administracinis
vienetas
Gyv.

View of the Kiev Pechersk Lavra
Kijevas
Kharkiv's Freedom Square
Charkovas

1 Kijevas Kijevas 2,611,327 11 Luhanskas Luhansko sritis 463,097
2 Charkovas Charkovo sritis 1,470,902 12 Makijivka Donecko sritis 389,589
3 Dniepropetrovskas Dniepropetrovsko sritis 1,065,008 13 Simferopolis Krymo AR 358,108
4 Odesa Odesos sritis 1,029,049 14 Vinycia Vinycios sritis 356,665
5 Doneckas Donecko sritis 1,016,194 15 Sevastopolis Sevastopolis 342,451
6 Zaporožė Zaporožės sritis 815,256 16 Chersonas Chersono sritis 328,360
7 Lvovas Lvovo sritis 732,818 17 Poltava Poltavos sritis 317,998
8 Kryvyj Rihas Dniepropetrovsko sritis 668,980[h] 18 Černigovas Černigovo sritis 304,994
9 Mykolajivas Mykolajivo sritis 514,136 19 Čerkasai Čerkasų sritis 295,414
10 Mariupolis Donecko sritis 492,176 20 Sumai Sumų sritis 293,141
2001 m. visuotinis Ukrainos gyventojų surašymas[12]


Demografinė raida tarp 1989 m. ir 2012 m.
1989 m.sur. 1992 m. 1997 m. 2001 m.sur. 2002 m. 2005 m. 2007 m. 2008 m. 2012 m.
51 706 742 52 057 000 51 608 000 48 457 102 48 003 500 47 283 810 46 546 065 46 396 212 45 494 983

Kalba

Vaizdas:Ukr lang ukr 2001 int.png
Ukrainiečių kalbos paplitimas skirtinguose šalies regionuose
Pagrindinis straipsnis – Ukrainiečių kalba.

Vienintelė valstybinė kalba Ukrainoje yra ukrainiečių kalba. Ją kaip gimtąją vartoja apie 75 % šalies gyventojų. Antra pagal paplitimą šalyje kalba - rusų, ją kaip gimtąją vartoja didžioji dalis Krymo autonominės respublikos (77 %), Luhansko (69 %) ir Donecko (75 %) regionų gyventojų. Statistiniais duomenimis TSRS metais ukrainiečių kalba šalyje sparčiai nyko, na o nuo 1985 m. ėmė pastebimai atsigauti ir populiarėti tarp jaunimo. Nuo nepriklausomybės atgavimo šalies valdžia vykdo ukrainizacijos politiką, skatindama platesnį valstybinės kalbos vartojimą oficialiojoje erdvėje, švietimo įstaigose regionų kur kalba mažiau paplitusi.

Pagal Ukrainos švietimo ir mokslo ministeriją, 2006-aisias šalyje dirbo mokyklų su nevalstybine pagrindine mokymo kalba:

Taip pat 2242 mokyklos su dviem ir daugiau dėstymo kalbomis.

Kultūra

Vaizdas:Virsky First Dance.JPG
Ansamblis šoka tradicinius ukrainiečių šokius
Pagrindinis straipsnis – Ukrainos kultūra.

Šiuolaikinės ukriainiečių kultūros šaknys siekia Kijevo Rusios laikus. Būtent laikymasis tradicijų išgelbėjo tautą nuo lenkėjimo (Vakarų Ukrainoje) bei vėliau nuo rusinimo.

Šiandien šalyje leidžiami (2006-ųjų duomenimis) 169 leidiniai tautinių mažumų kalbomis. Ukrainoje dirba apie 800 visuotinų tautinių mažumų asociacijų, iš jų 30 turi bendravalstybinių statusą.

Veikia Ukrainos prodiuserių asociacija, užsiimanti nacionalinės kinostrudijos plėtra.

Iš viso respublikoje dirba daugiau negu 50 000 viešųjų labdaringų įstaigų ir fondų.

Po Ruslanos pergalės 2004-ųjų metų Eurovizijoje Kijevas tapo Eurovizijos dainų konkurso 2005 sostine.

Sportas

Futbolas yra populiariausia šalyje sporto šaka. Ukrainos futbolo mokykla išaugino tokius futbolininkus kaip Andrijus Ševčenka, Anatolijus Tymoščiukas, Oleksandras Lobonosovas ir kt. Ukraina, kartu su Lenkija išsikovojo teisę rengti XIV Europos futbolo čempionatą 2012-aisias metais.

Ukrainos Olimpinėse žaidynėse debiutavo 1994 m. žiemos olimpinės žaidynėse. Iš viso Ukrainos sportininkai laimėjo 100 Olimpinių medalių - 96 vasaros žaidynėse ir 4 žiemos. Ukraina yra pareiškusi norą rengti 2018 m. žiemos olimpinės varžybas Bukovelyje, Ivano Frankivsko srityje. Galutinis sprendimas dėl šių varžybų pravedimo vietos Tarptautinis olimpinis komitetas nuspręs 2011 m., 123 TOK sesijoje, Durbane, Pietų Afrikos Respublikoje.

Kita informacija

Šaltiniai

  1. World Gazetteer.
  2. 2,0 2,1 "Ukraine." CIA World Factbook. December 13, 2007. Nuoroda tikrinta 2007-12-24.
  3. "List of Member States." United Nations. Nuoroda tikrinta 2007-12-16.
  4. "Macroeconomic Indicators." Ukrainos valstybinis bankas. Nuoroda tikrinta 2007-12-16.
  5. 5,0 5,1 (Angliškai) CIA pasaulio faktų knyga: Ukraina
  6. Ukrainian parliament creates new coalition, Kyiv Post (March 11, 2010)
  7. Azarovas – naujasis Ukrainos ministras pirmininkas
  8. "Regions of Ukraine and their divisions (Ukrainian)." Верховна Рада України Official Web-site. Nuoroda tikrinta 2007-24-12.
  9. Malynovska, Olena, Caught Between East and West, Ukraine Struggles with Its Migration Policy, National Institute for International Security Problems, Kiev, January 2006. Retrieved on 2008-07-03.
  10. "International migration 2006." United Nations Department of Economic and Social Affairs. Nuoroda tikrinta 2008-07-05.
  11. Almost 46 thousand people became citizens of Ukraine, UNIAN (2009 m. vasario 4 d.)
  12. "Ukrainian census of 2001." State Statistics Committee of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2008-01-16.

Valdžia:

Istorija ir kultūra:

Žemėlapiai:


Error: blogas arba neegzistuojantis paveikslėlis

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vaizdas:Symbol star2.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.



Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 103% (+30508-937=29571 wiki spaudos ženklai).
  • KS – redaktorius – 0% (+20-0=20 wiki spaudos ženklai).
  • Tautvydas Miliūnas – redaktorius – 0% (+0-0=0 wiki spaudos ženklai).