Vaclovas Intas (1925)

Vaclovas Intas (1925)
Vaclovas Intas Mosėdyje 2003 m.
Gimė	1925 m. lapkričio 14 d. Kivyliai, Skuodo valsčius
Mirė	† 2007 m. lapkričio 19 d. Mosėdis, Skuodo rajonas
Tėvas	Stanislovas Intas
Motina	Benigna Kovaitė-Intienė
Veikla	gydytojas, sodininkas, muziejininkas
Alma mater	1955 m. Kauno medicinos institutas

Vaclovas Intas (1925 m. lapkričio 14 d. Kivyliuose, Skuodo valsčius – 2007 m. lapkričio 19 d. Mosėdyje, Skuodo raj.) – gydytojas, keliautojas, gamtininkas, biologas, geologas, Mosėdžio ligoninės vadovas, Unikalių akmenų muziejaus Mosėdyje įkūrėjas, direktorius.

Kilmė ir šeima

Tėvas – Stanislovas Intas, Domininko s. (1895-1946), ūkininkas.
Mama – Benigna Kovaitė–Intienė (1893 m. - 1960 m. rugsėjo 15 d., Aleksandrijoje, Skuodo raj.), ūkininkė.

Broliai - Stasys Intas (1922 m. Kivyliuose, Skuodo valsčius - 1979 m. Skuode, Kulų kapinėse), stalius.
Juozas Intas (1924 m. Kivyliuose, Skuodo valsčius - 2007 m., Kanadoje), verslininkas.
Jonas Intas (1928 m. Kivyliuose, Skuodo valsčius - 2010 m., Aleksandrijoje, Skuodo raj.), skardininkas.
Pranas Intas (g. 1938 m. Kivyliuose, Skuodo valsčius), inžinierius mechanikas.

Žmona (nuo 1975 m.) – Jadvyga Danutė Jurevičiūtė-Langė (g. 1949 m.).

Vaikai - dukra Danutė Intaitė (g. 1977 m. gegužės 26 d. Mosėdyje), profesija; - sūnus Vaclovas Intas (g. 1977 m.); - dukra Violeta Langė (g. 1969 m.); - dukra Jolanta Langė (g. 1971 m.).

Pirmieji mokslai

Augdamas tarp keturių brolių, Vaciukas iš jų neišsiskyrė dideliu stropumu pradžios moksluose. Jis mieliau šniukštinėjo paupiais, pamiškiais nei sėdėjo prie knygų. Dėdė Nikodemas Kova jį išmokė įvairių augalų sodinimo gudrybių, parodė kaip skiepyti medžius sudedant, akiuojant, suteikė kitos gyvenimiškos patirties.

1936 m. baigęs Aleksandrijos pradinę mokyklą, toliau mokslo siekė Skuodo progimnazijoje, o nuo 1938 m. – Skuodo gimnazijoje. V. Intas apie tuos metus rašė: Dirbti reikėjo ilgai ir daug – kaip ir visiems kaimo vaikams. Ištrūkęs į gimnaziją daugiau laiko praleisdavau meškeriodamas negu prie knygų. Todėl iš klasės į klasę persirisdavau maksimaliu skaičiumi pataisų...

1946 m. Vacys įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Čia besimokydamas sužinojo, kad iš namų į Sibirą ištremti mama ir broliai Stasys, Jonas. Kurį laiką jam teko būti itin atsargiam.

1949 m. V. Intas baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą ir kartu besislapstant - Klaipėdos suaugusiųjų gimnaziją. Įgijo vidurinį išsilavinimą, reikalingą siekiant aukštojo mokslo.

Su Vaclovu Intu nesimatėm nuo 1949 m. Jis buvo bebaigiąs Klaipėdos žemės ūkio technikumą, gyveno bendrabuty, bet vakarais vis kažkur dingdavo. Tik tada, kai technikumo absolventams reikėjo atsidėti praktikos darbams mokomajame ūkyje, paaiškėjo, kad Vaclovas lanko vakarinę vidurinę mokyklą (gimnaziją). Slapuką iš technikumo praktikantų sąrašo išbraukė. (Kazys Saja - „Širšių lizdas žemaičio pažasty“...“

Iš V. Into prisiminimų: Kad tapau tokiu, kokį mane žino svietas – tėvų ir dėdės nuopelnas. Gerokai dar prieš pradėdamas mokslus pradinėj mokykloj mokėjau sodinti augalus, skiepyti, laistyti, ravėti, iškrėsti kaimynų sodą. Tad jokia mokykla šiam pomėgiui įtakos neturėjo, o tik tai stiprino.

Studijos Kaune

Vaclovas Intas, 1949 m. rudenį pradėjęs studijas Kauno medicinos institute (KMI), godžiai siekė žinių, aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Visus studijų metus buvo renkamas kurso seniūnu. Susidomėjo chirurgija, ypač ortopedija – apsigimimų atitaisymu. Ėmėsi staliaus darbo – darė, konstravo atitinkamus ramentus. Su kitais aštuoniais bendrakursiais baigė chirurgijos subornitūrą. Studijų metais vienintelis V. Into pragyvenimo šaltinis buvo už labai gerą mokymąsi gaunama padidinta stipendija.

Vyresniuose kursuose naktimis dirbo greitojoje medicinos pagalboje. Jau tada jis draugus stebinęs gamtos pažinimu, botanikos žiniomis. Dalyvaudamas ichtiologinėje ekspedicijoje Kuršių mariose, buvo sužavėtas Neringos gamtos unikalumo, puoselėjo slaptą mintį čia po studijų sugrįžti, įsidarbinti.

Studentaudamas labai plonai rengdavosi. Net šalčiausią žiemą, kaip Žemės ūkio akademijos profesorius Viktoras Ruokis (1885-1971), vaikščiojęs užsimetęs tik švarką.

1955 m. Vaclovas Intas raudonu diplomu baigė Kauno medicinos institutą, įgydamas internisto (vidaus ligų gydytojo) specialybę.

Nežinia, kaip tolimesnis jo likimas būtų susiklostęs, jei ne nutarimas visus 1955 m. absolventus nukreipti darbui į rajonus, į kaimą. Taip Vaclovas Intas 1955 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu Nr. 88 buvo paskirtas dirbti Skuodo ligoninės vidaus ligų skyriaus vedėju.

Mosėdžio ligoninės steigėjas, vadovas

Mosėdyje atidaromai ligoninei reikėjo gydytojo. V. Intas, 1956 m. pradžioje ilgai nedvejodamas pasirinko šį miestelį ir į jį persikėlė po metų darbo rajono centre.

Tarybinė santvarka vis dėlto rūpinosi žmonių sveikata – ne naikino, bet steigė medicinos įstaigas. Vienai tokiai įsteigtai ir pradėjo vadovauti politiškai nepatikimas jaunas gydytojas V. Intas. (Filomena Taunytė „7 nuodėmės ir 12 ligų“, 2007).

Mosėdžio ligoninė, vadovaujama jauno gydytojo, duris atvėrė 1957 m. rugsėjį. Ji įkurdinta ištremtų Skarų dviaukščiame mediniame name, kuris buvo suremontuotas, pritaikytas naujai paskirčiai. Gydytojas rūpinosi kuo greičiau padaryti artezinį gręžinį, atvesti vandenį, įrengti kanalizaciją, sutvarkyti įvažiavimus, pastatyti pagalbinį ūkinį pastatą, kuriame ir sau įsirengė gyvenamąją vietą.

Kuo tik jam , apylinkės gydytojui, Mosėdžio ligoninėje ir ambulatorijoje neteko būti: ir chirurgu, ir terapeutu, ir pediatru, net ginekologu.

Vienu metu V. Intas buvo tapęs labai populiariu vaikų gydytoju. Tačiau medikų valdžia iš Vilniaus reikalavo uždrausti jam priiminėti ir gydyti vaikus, neturinčius vienų metų amžiaus. Buvo ir įsakymas parašytas. Tačiau nebuvo jėgos, galinčios tėvams su sergančiu kūdikiu ar paaugliu užtverti kelią į Mosėdį. Jie į daktaro duris beldėsi laisvadieniais, po oficialių darbo valandų, net naktimis.

Mosėdžio ligoninė buvo labai maža, nerentabili ir neperspektyvi. Todėl ją 1976 m. uždarė, o jos medinį pastatą nugriovė. Bet darbo gydytojui nesumažėjo. Liko apylinkės ambulatorija aptarnaujanti daugiau nei 3 000 gyventojų. Be to, ant jo galvos ir pečių iki pat 1980 m. gulė naujos ambulatorijos ir vaistinės statybos rūpesčiai.

1997 m. rudenį, pablogėjus sveikatai, Mosėdžio „Aiskauda“ atsisakė gydytojo praktikos.

Sveikos gyvensenos propaguotojas

Nuo pat pirmų dienų Mosėdyje daktaras gyveno spartietiškai. Anksti kėlė, kas rytą bėgiojo, visais metų laikais maudėsi upėje, iškirstoje eketėje. Ligonius ir sveikus apylinkės gyventojus lankė pėsčiomis, turistiniu dviračiu arba slidėmis. Užtat visada ir visur matydavai jį žvalų, energingą, greitą, nusigiedrėjusiu veidu, pasirengusį dienos darbams. Anksti pavasarį, kai gamta nubusdavo ir pasirodydavo pirmosios žolytės, dažną dieną grįždavo prisirovęs kiaulpienių, dilgėlių, balandų, garšvų, meškinio česnako lapų ir liepdavo iš jų salotas su kefyru padaryti. O kiaulpienes būtinai su visomis šaknimis supjaustyti. (Dukros Danutės prisiminimai).

Ilgainiui tas jo kitoniškumas, tie sveiko gyvenimo įpročiai pasidarė aplinkiniams priimtini, sektini, net užkrečiantys, tik, žinoma, ne kiekvienam pasiekiami. V. Intas kaip dirbo, taip ir ilsėjosi – visu kūnu, visa siela.Juokėsi garsiai, skambiai, užkrečiančiai, tačiau iš kito nesišaipė. (Danutės Augutienės prisiminimai).

Gydytojos Filomenos Taunytės nuomone, V. Into gyvenimas galėjo būti ilgesnis, o senatvė lengvesnė, jei jis karštomis vasaros dienomis būtų vengęs tiesioginių saulės spindulių – nešiojęs galvos apdangalą, vilkėjęs marškinius.

Gražios, sveikos aplinkos puoselėtojas

Skuodo ligoninės vyr. gydytojas J. Rugienius ir ką tik pagal paskyrimą atvykęs dirbti jaunas gydytojas V. Intas ėmėsi bendros iniciatyvos tvarkyti skurdžią prie gydymo įstaigos esančią Bartuvos pakrantę, sodinti medžius, vaismedžius, kurie, neilgai trukus, galintiems vaikščioti ligoniams teikė pavėsį, užuovėją.

Vos pradėjęs dirbti Mosėdyje tapo švaros ir sanitarinės kultūros iniciatoriumi, propaguotoju. Nebuvo susirinkimo, susiėjimo, kuriame atvykęs gydytojas neragintų švarintis, dažyti namų, tvarkyti aplinką. Rodė asmeninį pavyzdį – vos atradęs laisvą minutėlę griebdavo kastuvą, laužtuvą ar kitą įrankį ir dirbdavo. Visą ligoninės sodą ir pastatus supo, jungė takeliai. Gražiai išrikiuotose daigyno lysvėse buvo sodinami, persodinami, dauginami, dalijami įvairiausi augalai. Prie skirtingų rūšių ar formų augalų gydytojas įsmeigdavo savo ranka kruopščiai užrašytus lotyniškus jų pavadinimus, pasėjimo, pasodinimo datas.

Iš tvenkinių iškastas gruntas palaipsniui virto alpinariumais, kuriuose rieduliai persipynė su įmantrių formų ir spalvų augmenija. 1976 m. įrengė stiprius vielinio tinklo voljerus dekoratyviniams paukščiams. Visuose darbuose padėjo ligoninės ir ambulatorijos personalas, organizuotos talkos.

Neilgai trukus sodinukai iš baltom lentelėm sužymėtų lysvelių ėmė keliauti į mosėdiškių sodybas. Mokėti už daigą nereikėjo: tik nešk ir sodink. Daktaro įveisti augalai paplito ne tik po Skuodo rajoną ir Lietuvą.

Vaclovą Intą kvietėsi, vežėsi ne tik prie ligonio. Jam skambindavo, kaip ir kokiu būdu jis galėtų atvykti, kad prie sodybos ar įstaigos suformuotų atitinkamą aplinką, ją apželdintų, įrengtų alpinariumą, pamokintų kažką pasidaryti savo jėgomis.

1957–1994 m. V. Intas suorganizavo apie 340 talkų, kuriose dalyvavo apie 1500 žmonių.

Pirmiausia alpinariumais pasidengė ligoninės teritorija (1,5 ha), Kapų (dabar Akmenų) gatvė, o po 1962 m. gaisro miestelio centras, 8 ha ploto Bartuvos pievos (muziejui priskirta teritorija).

Iš kelionių – su augalais ir akmenimis

Tik baigęs medicinos studijas V. Intas išsiruošė į pirmąją ilgą kelionę – aplankyti tremtyje vargstančios mamos ir brolių. Vyriausiasis Stasys tremtyje vedė tokio pat likimo Aleksandrą Staniutę, su tėvais išvežta iš Skuodo valsčiaus, Kernų kaimo. Judviejų šeimoje jau augo sūnus ir dukra. Jaunasis gydytojas 1955 m. vasarą iki Irkutsko atskrido lėktuvu, o iki Šamankos 9-ojo kilometro – pakeleivinga miškoveže. Čia su tremtiniais išbuvo apie porą savaičių. Domėjosi vietine gamta, kalnais. Kartais, pasilypėjęs aukštėliau,ilgai žiūrėdavo į jų virtinęs ir kažką mastydavo.

Kasmet atostogų metu lankiau žymiausius Sąjungos botanikos sodus, medelynus, gamtos mylėtojus. Kuprinėmis ir siuntiniais gabenau į Mosėdį viską, ką gero ir gražaus rasdavau, gaudavau. Dalyvavau botanikų ekspedicijose. Ne kartą keliavau po Krymą, Karpatus, Kaukazą, Kopen-Dago kalnus, Kara-Kumų dykumą, Tianšanio, Fanų Pamyro, Altajaus kalnus. Aplankiau Sibirą, Usurio taigą, Vladivostoką, Kamčiatką, Sachaliną, Kurilų salas, Kareliją. Iš Altajaus paštu pasiunčiau 36 siuntinius su augalais.Keliaujant teko patirti ir šilto, ir šalto. (Iš V. Into užrašų).

Sėklos, sėjinukai Mosėdin keliavo ne tik iš tolimų kraštų, bet ir iš Latvijos, Estijos, Lietuvos senųjų parkų, privačių kolekcijų. Keliavo vienas ir su mosėdiškiu Algiu Jacku, brolėnu, žmona Danute ir su vaikais. Veždavosi brolio Juozo padovanotą fotoaparatą „Canon“. Gydytojas 1983 m. lankėsi Indijoje.

Puolė gelbėti, kad nesunaikintų

Sovietmečiu, kai žemė ir kas joje yra priklausė valstybei, akmuo buvo niekieno arba visų piliečių nuosavybė. Todėl jis pinigine prasme didesnės vertės neturėjo. Melioratoriai valstybinius planus vykdė ne tik sausindami, kultūrindami užpelkėjusius laukus, nukeldami sodybas, bet išveždami tuose laukuose surinktus, iškastus akmenis, išgabendami juos į skaldyklas, skaldos gaminimo įmones. Akmuo tiek ariamose dirvose, tiek naujai išplėštuose, įsisavinamuose arimuose tapo kliuviniu, žemdirbystės priešu. Todėl kolūkių vadovai net reikšdavo dėkingumą, kad jų nebeliko, kad juos surinko, išgabeno.

Pirmasis riedulys iš akmeningų apylinkės laukų į Mosėdžio ligoninės kiemą parkeliavo ant gydytojo turistinio dviračio. 1957 m. gruodį jau buvo pašalę, sniego dar vos vos, krūmai be lapų – toli matėsi. Pasikinkęs arklį, stačias ratuose vienplaukis važiavo į nuošaliausių laukų pakraščius, kažką tempė, rideno į vežimą, lėtai grįžo į ligoninės kiemą. Didesniuosius tempė arklinėmis velkėmis. Mosėdiškiai kraipė galvas: ką sumanė daryti, statyti daktaras, kad akmenis vežasi? Vieni tylėdami stebėjo ir laukė, kas bus toliau, kiti juokėsi ir įvairias kalbas skleidė. Nesiklausė V. Intas jų, kantriai dirbo ką sumanęs.

Kur benuvažiuodavai, kokiu keliu bepasukdavai, vis susidurdavai su baltais dažais numeruotais akmenimis. Visus juos Skuodo rajone iš būrio akmenų atrinko, suregistravo, į savo knygą surašė. Pritrūkus triženklių skaičių, saugotinus riedulius žymėjo skrituliukais. Numeruoto, pažymėto negalima buvo liesti. Visi žinojo, kad jis – daktaro paženklintas – anksčiau ar vėliau bus pargabentas į Mosėdį.

Su visais Melioracijos statybos valdybos viršininkais V. Intas gerai sutarė. Kai tik spalio mėnuo, žiūrėk, jis ir atvažiuoja, ateina, prašo galingiausio traktoriaus. Jis per vasarą būdavo apžiūrėjęs, pasižymėjęs būsimuosius eksponatus, kuriuos reikės tempti į Mosėdį. Nuveždavom „Staliniecą“ ne tik rudeniui, bet ir visai žiemai, per kurią melioratorių darbai intensyviai nebevykdavo. (Stanislovas Martinkus).

V. Intas vėliau kalbėjo: Akmenų suvežiau ir išgelbėjau nuo sunaikinimo daugiau nei 25 000. Sunkiausias sveria iki 50 tonų. Tai buvo mano hobis, stebinęs svietą.

1971 m. pradėti vežti stambūs akmenys į Akmenų muziejų. 1978 m. vien iš Klaipėdos parvežti 27 sunkvežimiai akmenų ir grandinių nuo laivų.

Šeima

Vaclovas Intas 1975 m. spalio 3 d. vedė Jadvygą Danutę Jurevičiūtę-Langę, gimusią 1949 m. Ji į naująją šeimą iš pirmosios santuokos į Mosėdį parsivedė dukreles Violetą (gim. 1969 m.) ir Jolantą (gim. 1971 m.).

1971 m. gegužės 26 d. Intų šeimoje gimė dukrelė Danutė. Kai gimiau aš, iš ligoninės tėvai parsivežė dar ir pamestą vaikelį, labai ligotą. Mudu žmonės vadino dvynukais, nors esam visai nepanašūs. Man davė mamytės vardą – Danutė, jam tėvelio – Vaclovas. Buvome vieninga šeima. Jautėme tėvo dvasios jėgą. (Danutė Intaitė).

Gydytojai ir būsimajai publicistei Filomenai Taunytei lankantis Mosėdyje V. Intas turėjęs visas 4 dorybes - apie jį, tvirtą, teisingą, susivaldantį ir gerai išmanantį savo darbą, žinojo visa Lietuva. Jis ilgiems metams pasirinko vienatvę ir darbą. Todėl stebėjosi ne tik mosėdiškiai, kai sulaukęs 50-mečio gydytojas vedė. Visiems 5 vaikams užteko motinos, bet labiausiai tėvo meilės ir dėmesio.

Intų šeima išsiskyrė 1984 m., atsižvelgiant į moters norą. Violeta ir Jolanta išvyko uždarbiauti Italijon, ištekėjo. Danutė po tėvelio mirties persikėlė Norvegijon. Vaclovas jaunesnysis su šeima įsikūrė tėvelio namuose. Ieva, baigusi mokslus, išvyko atostogų pas vyresniąsias seseris į Italiją ir ten sutiko savąjį Dino.

Atliktų darbų svarba, reikšmė

Vaclovas Intas 2003 m. Mosėdyje (Juozo Valiušaišio nuotr.)

Ligoninės ir ambulatorijos darbuotojai, vadovaujami gydytojo, įveisė turtingą dekoratyvinių augalų kolekciją, kurioje 1987 m. buvo apie 1 300 augalų rūšių, botaniko žodžiais, tinkančių sodų ir parkų papuošimui, atlaikančių mūsų klimatą. Daktaro sodyboje, 1998 m. atliktų dendrologinių tyrimų duomenimis, augo 200 rūšių ir formų svetimžemių sumedėjusių augalų („Phinophyta“ – 79, Magnoliophyta“ – 121). Nemažai retųjų augalų V. Into dėka pirmą kartą atkeliavo į Lietuvą ir tik iš čia kiek vėliau pateko į Vilniaus ir Kauno botanikos sodus bei privačias dendrologines kolekcijas.

Lauko akmuo, buvęs artojo kliuviniu, žemės dirbimo padargų gadintoju, laužytoju, tapo buities ir sodybų puošmena. Itin didelę paklausą ir vertę įgijo dekoratyviniai (išskirtiniai) rieduliai.

Vyriausybės 1971 m. balandžio 26 d. nutarimu buvo įsteigti 8 geologiniai draustiniai. 3 Skuodo rajone: Igarių ir Šauklių, esančių Mosėdžio seniūnijoje, bei Kulalių – Notėnų seniūnijoje. Prieš įkuriant šiuos draustinius, jie jau buvo skersai išilgai išvaikščioti daktaro V. Into ir geologų Algirdo Gaigalo, Antano Mikalausko.

Suvežti akmenys nebetilpo ligoninės kieme ir sode. Kodėl jų neišdėstyti platesnėje, labiau jiems prieinamoje erdvėje, kur nors palei Bartuvą? Ir ne bet kaip, o remiantis mineralogijos mokslo ir vietovės landšafto išsaugojimo, sutvarkymo principais. Taip atsirado sumanymas kurti akmenų parką. Jo projektą Mosėdžio kolūkis užsakė Žemėtvarkos institute. Projektavimo ėmėsi žinomi landšafto specialistai Rūta ir Alfonsas Kiškiai. Konsultavo geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras, profesorius Algirdas Gaigalas. Šiam reikalui nepagailėta apie 10 ha žemės. Į upės vagą atsiremiančioje pievoje 1972 m. prasidėjo lauko ekspozicijos kūrimo darbai.

Neatsitiktinai Mosėdis tapo žinomiausia, patraukliausia Skuodo rajono vieta.

Atsižvelgiant į Akmenų parko populiarumą, jo mokslinę, kultūrinę, estetinę ir turistinę vertę, Lietuvos KP Centro komitetas bei Lietuvos TSR ministrų taryba 1979 m. vasario 26 d. Mosėdyje įsteigė "Respublikinį unikalių akmenų muziejų", priklausantį Valstybiniam gamtos apsaugos komitetui. Muziejaus direktoriumi buvo paskirtas gydytojas V. Intas. Daktaras skaudančia širdimi šių pareigų atsisakė 2000 m. vasario 29 d. Rekonstruotame vandens malūne vietos atsirado kamerinei muziejaus ekspozicijai.

Mosėdyje įrašais akmenyje ir pasodintais ąžuolais pagerbti didieji Žemaitijos ir visos Lietuvos vyrai, reikšmingi istorijos įvykiai.

V. Into sodyba kaip regioninės reikšmės kultūros vertybė – kompleksinis objektas, kurį sudaro gydytojo ir kolekcininko gyvenamasis namas bei unikalus akmenų sodas – 2009 m. įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Kiek anksčiau buvęs Mosėdžio vandens malūnas – muziejaus administracinis, ekspozicinis pastatas – kaip turintis istorinę, techninę, architektūrinę vertę įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą.

V. Intas gimė pačiu laiku. Jei būtų gimęs anksčiau – sumanymams įgyvendinti būtų trūkę galingos technikos, jei vėliau – po įvykdytos melioracijos nebebūtų likę akmenų.

Apdovanojimai, išreikšta pagarba

Paminklas Mosėdyje, Skuodo raj.

• 1968 m. už nenuilstamą triūsą puošiant Mosėdį, skiepijant gyventojams meilę tvarkai, švarai apdovanotas Visasąjunginės liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje sidabro medaliu ir 100 rublių pinigine premija.
• 1987 m. rugpjūčio 8 d. (rašto Nr. ESC-3/87) Indijos Respublikos aplinkos draugija, pripažindama V. Into nuopelnus aplinkos tvarkymo srityje, paskelbė jį šios draugijos garbės nariu.
• 1988 m. suteiktas Lietuvos nusipelniuosio gamtos apsaugos darbuotojo vardas.
• 1994 m. paskirta Valdo Adamkaus įsteigta vardinė premija už aplinkos apsaugą.
• 1997 m. suteiktas Skuodo garbės piliečio vardas.
• 1998 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
• 2005 m. Japonijoje, šalia Nagojos miesto surengtoje pasaulinėje parodoje „EXPO – 2005“, kurios devizas „Gamtos išmintis“, siekta pažvelgti į žmonijos ateitį per mokslo ir technologijų prizmę. Rodyta žmogaus veikla gamtoje nuo akmens amžiaus iki skrydžio į kosmosą. Šalia Lietuvos paviljono – Rusijos statinys buvo vienas didžiausių. Visą jo fasadinę sieną užimančioje freskoje parodos lankytojai iš Skuodo tarp keturių portretinių atvaizdų pamatė Vaclovą Intą. Sąmoningai ar atsitiktinai taip Rusija pagerbė Mosėdžio daktarą.
• 2005 m., minint gydytojo 80-metį, Unikalių akmenų muziejui suteiktas Vaclovo Into vardas.
• 2009 m. lapkričio 13 d. Akmenų muziejaus 30-mečio proga Mosėdžio centre atidengtas Vaclovo Into paminklas-biustas (skulptorius Rimantas Eidėjus).

Bibliografija

• Gydytojas Vaclovas Intas (sud. Juozas Vyšniauskas, Marija Jankauskienė). – Klaipėda: Druka, 2011. – 160 p.: iliustr. – ISBN 978-609-404-096-2

Šaltiniai

Parengė: Juozas Vyšniauskas, 2014 m. lapkričio mėn..

• https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2022/03/16/news/gydytojas-is-zemaitijos-pirmaji-rieduli-atsiveze-dviraciu-ir-sukure-mosedyje-unikalu-akmenu-muzieju-22733115