Vincas Žemaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vincas Žemaitis
Vincas Žemaitis.jpg

Gimė 1896 m. lapkričio 21 d.
Andriškiai, Žaliosios valsčius
Mirė 1983 m. vasario 15 d. (86 m.)
Čikaga, JAV

Sutuoktinis(-ė) Bronė Ruseckaitė-Žemaitienė
Vaikai

Algirdas Jonas Aleksis Žemaitis, Kęstutis Žemaitis


Veikla
miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas, JAV lietuvis
Sritis miškininkystė
Organizacijos Kazlų Rūdos miškų urėdija
Pareigos urėdas

Išsilavinimas aukštasis
Alma mater Charkovo veterinarijos institutas,
1925 m. Tharandt aukštoji miškų mokykla

Žymūs apdovanojimai
  • Gedimino III laipsnio ordinas

Pirmasis lietuvis, baigęs aukštąjį miškininkystės mokslą Vakaruose

Vincas Žemaitis (1896 m. lapkričio 21 d. Andriškiuose, Žaliosios valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1983 m. vasario 15 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas, JAV lietuvis.

Gyvenimo kelias

Baigęs Žaliosios pradžios mokyklą, lankė Marijampolės gimnaziją; 1917 m. pavasarį Voroneže gimnaziją baigė sidabro medaliu. Metus studijavo veterinariją Charkovo veterinarijos institute. 19181920 m. Vilkaviškio apskrities valdybos narys. 1925 m. baigė Drezdeno (Tharandt’o) aukštąją miškų mokyklą diplomuoto miškų inžinieriaus laipsniu, būdamas pirmasis lietuvis, baigęs aukštąjį miškininkystės mokslą Vakaruose.

Nuo 1926 m. pradžios Kazlų Rūdos miškų urėdas. 1929 m. Miškų departamento tarybos narys ir urėdas-revizorius, atsakingas už Jūrės, Lekėčių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės ir Seinų (Veisiejų) urėdijas. 1940 m. Mažeikių miškų urėdas. 1941 m. Kazlų Rūdos miškų urėdas ir aukščiau paminėtų urėdijų inspektorius.

1944 m. pasitraukė į Vokietiją, kur tarnavo Brandenburgo ir Bavarijos valstybiniuose miškuose ir nuo 1946 m. Dinkelsbiūlio (Dinkelsbühl) pabėgėlių stovyklos administracijoje. 1949 m. atvyko į Bostoną, apsigyveno Čikagoje. 1961 m. išėjo į pensiją.

Miškininkas

Dirbdamas Kazlų Rūdos miškų revizoriumi-urėdu, Šalniškės pasodoje 1934 m. įsteigė vaismedžių, dekoratyvinių medžių bei krūmų medelyną; prie urėdijos įsteigė meteorologijos stotį. Urėdijos miškus apstatė gaisrų stebėjimo bokštais ir visas girininkijas aprūpino telefonais. 1938 m. Kazlų Rūdoje pastatė naujus urėdijos pastatus.

Bendradarbiaudamas su LŽŪA Miškų fakulteto Taksacijos (dab. Miškotvarkos) katedros vedėju doc. Jonu Vilčinsku įveisė bandomąjį Dauervaldo ūkį, kuris buvo suprojektuotas vykdyti pastovius ilgalaikius tyrimo darbus. Tyrė iškirstų biržių atželdinimą miško priedangoje iš pietų pusės. Pirmasis išbandė ir plačiau praktikoje panaudojo dirvos purenimą savaiminiam atsiželdinimui.

Labai suintensyvino miškų ūkį – vietoj plynų kirtimų įvedė rinktinius kirtimus. Savo iniciatyva pradėjo ugdyti jaunuolynus. 1930 m. pradėjo ir toliau vykdė Lietuvoje beveik nepraktikuojamą juodalksnių sodinimą. 1926 m. Kazlų Rūdos ir Kretingos urėdijose miško ruošos darbus pradėjo vykdyti ūkiniu būdu, nes stataus miško pardavimas pirkliams darė didelę žalą miškams. Vėliau ši jo iniciatyva buvo įgyvendinta visoje Lietuvoje ir buvo nuolatinis miljoninių pajamų šaltinis Lietuvos valstybes iždui.

Veikla

Aktyviai prisidėjo prie Lietuvos miškininkų susiorganizavimo ir jų spaudos išplėtimo. Įsteigus 1929 m. Lietuvos miškininkų sąjungą, buvo du kartus išrinktas jos pirmininku (19311935), jai (neviešai) vadovavo ir vokiečių okupacijos metu. Dalyvavo 1949 m. ją atkuriant išeivijoje (pirmininkas 19521983), jai leidžiant lietuvišką miškų žurnalą „Girios aidas“ (19501968). Išvertė ir išleido („Pietinės Lietuvos“ vardu) didesnę dalį Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos „Girių revizijos“.

Į spaudą rašė nuo 1920 m. Krikščionių demokratų dienraščio „Laisvė“ atsakingasis redaktorius, vėliau jo straipsnius spausdino „Lietuvos ūkis“, „Mūsų girios“, „Girios aidas“, „Draugas“, „Naujienos“ ir kt. Buvo Amerikos „Lietuvių enciklopedijos“ nuolatinis bendradarbis; išeivijos lietuvių miškininkų vardyno „Girios aidas“ iniciatorius.

Etnologija

Labai domėjosi istorine kraštotyra. Apie lietuvių etnines sienas praeityje, apie ateities Lietuvos sienas, daug rašė pats ir skatino bei spaudai ruošė kitų autorių darbus. Jo dėka lietuviškai pasirodė Povilo Kušnerio „Pietryčių Pabaltijo etninė praeitis“; lietuviškai ir lenkiškai – Jurgio Ochmanskio „Lietuvių etninė siena Rytuose iki šešioliktojo šimtmečio“. Jo iniciatyva buvo pakartotas vokiško Vydūno veikalo „700 metų vokiečių ir lietuvių santykiams“ originalas, jaunimui išleistas šio veikalo dalies lietuviškas vertimas „Mano tėvynė“. Ir eilė kitų leidinių.

Vertinimas

Nepriklausomoje Lietuvoje Vincas Žemaitis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Jo gimtojo namo vietai Andriškiuose pažymėti, 1999 m. gegužės 28 d. buvo pašventintas paminklinis akmuo, kuris, vertybių apsaugos departamento įsakymu, buvo įrašytas į LR kultūros vertybių registrą. Vilkaviškio rajono savivaldybės taryba, 2001 m. gegužės 25 d., jo pirmajai mokyklai, kurią jis pradėjo lankyti spaudos atgavimo 1904 m. rudenį, suteikė Žaliosios Vinco Žemaičio pagrindinės mokyklos vardą.

Šaltiniai


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 109% (+8259-702=7557 wiki spaudos ženklai).