Vincas Mickevičius-Kapsukas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vincas Mickevičius-Kapsukas
Stamp of USSR 2107.jpg
Pašto ženklas V. Mickevičiui-Kapsukui

Gimė 1880 m. balandžio 7 d.
Būdviečiai, Pajevonio valsčius
Mirė 1935 m. vasario 17 d. (54 m.)
Maskva, Rusija

Veikla
publicistas, redaktorius, politinis veikėjas, revoliucionierius
Partija 1905 m. Lietuvos socialdemokratų partija
1917 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partija

Turinys

Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880 m. balandžio 7 d. Būdviečiuose, Pajevonio valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1935 m. vasario 17 d. Maskvoje) – Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, aktyvus Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, varpininkas, revoliucionierius, publicistas, redaktorius, vienas LKP įkūrėjų.

Kilmė ir šeima

Tėvai – Simonas (Simas) Mickevičius (1830–1915), turtingas ūkininkas. Iš pirmos santuokos su Barbora Kriaučiūnaite (~1840–1870), Simonas turėjo dukrą Konstanciją Mickevičiūtę. Su antra žmona Ona Kuršėnaite (~1850–1934) Simonas turėjo du sūnus: Juozapą (1872–1950) ir Vincą.

Šeima – žmona (nuo 1901 m. Mintaujoje) Vanda Didžiulytė (1881–1941), išsiskyrė 1913 m.; – žmona (nuo 1922 m. Maskvoje) Elena Domicelė Tautkaitė (1893–1937), sesuo Eugenija Tautkaitė.
Vaikai – Vanda V. Didžiulytė (1905–1913); – Jūra Mickevičiūtė (1921–2008); – Vincas Mickevičius (1925 m. balandžio 17 d. Maskvoje – 2014 m. ... d. Vilniuje); – Lena Mickevičiūtė (Gudaitienė, 1927–2001).

Išsilavinimas

Tėvas Simonas ir vyresnysis brolis Juozas buvo Lietuvos patriotai. Dėdė Antanas Mickevičius buvo daraktorius, pogrindinių lietuviškų mokyklų steigėjas ir mokytojas. Vincas Mickevičius anksti susipažino su nelegalia lietuviška spauda – jų namuose buvo slepiami mėnesiniai žurnalai „Aušra“.

18881892 m. Vincas buvo mokinamas namuose ir lankė nelegalią lietuvišką mokyklą, kur dėstė jo dėdė Antanas.

1892-1897 m. Vincas mokėsi Marijampolės gimnazijoje.

1897 m. baigęs gimnaziją V. Mickevičius įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau jau po metų - 1898 m. buvo išmestas už nelegalią politinę veiklą. Jis priklausė slaptai Lietuvių klerikų draugijai ir dalyvavo platinant nelegalią lietuvišką spaudą.

1900 m. Vincas Mickevičius įstojo į Mintaujos gimnaziją. Tai buvo prestižinė aukštojo mokslo įstaiga, kuri 1801-1806 m. turėjo universiteto statusą.

1901 m. jis buvo pašalintas iš gimnazijos už tai, kad priklausė slaptai knygnešių draugijai „Kūdikis“ ir savo namuose laikė nelegalią spaudą, kurią draugija platino šiaurės Lietuvoje. Žandarų kratos metu jo namuose buvo rastas labai didelis draudžiamos literatūros kiekis. Prieš Mickevičių buvo iškelta politinė byla. Vengdamas arešto, jis pabėgo į užsienį – per Rytų Prūsiją į Šveicariją.

1901-1903 m. Vincas Mickevičius studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiką Berno universitete Šveicarijoje.

Tautinio sąjūdžio gretose

1895 m. Vincas Mickevičius tapo aktyviu Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviu, kuomet jo brolis Juozas įtraukė penkiolikmetį Vincą į slaptą knygnešių draugiją Sietynas. Ši Lietuvos patriotų organizacija spausdino lietuviškas knygas ir periodinius leidinius Rytų Prūsijoje, slapta gabendavo juos per sieną ir platindavo Lietuvoje.

18981899 m. Mickevičius mokino vaikus Povilo Višinskio „Sakalų“ lietuviškoje mokykloje. Nuo 1888 m. jis buvo aktyvus varpininkas – priklausė patriotinei organizacijai, pavadintai jų laikraščio „Varpas“, kurio tikslas buvo kelti lietuvišką savimonę, skatinti švietimą, lietuvišką kalbą ir kultūrą, vardu.

Vincas jau nuo 1888 m. aktyviai rašė „Varpui“ ir kitam Varpininkų laikraštis – „Ūkininkui“. Jis dirbo „Ūkininko“ redakcinėje kolegijoje nuo pat šio žurnalo įkūrimo 1888 m.

Vincas Mickevičius pasirinko slapyvardį Kapsukas, mažybinę formą nuo vienos iš „Varpo“ įkūrėjo Vinco Kudirkos slapyvardžių – Vincas Kapsas. Kada draugai Vinco klausdavo, "kodėl tik Kapsukas", atsakymas būdavo - "jeigu Vincas Kudirka Kapsas, tai aš tik Kapsukas".

Mokydamasis Šveicarijoje Vincas rašė kritikos straipsnius ir istorines apžvalgas „Varpui“ ir „Ūkininkui“. 1902 m. jis tapo „Varpo“ redaktoriaus pavaduotoju ir „Ūkininko“ redaktoriumi. Šie žurnalai buvo spausdinami Tilžėje, Rytų Prūsijoje. 1902 m. jis darbo reikalais atvyko į Tilžę ir slapta aplankė šeimą tėviškėje. Tilžėje Mickevičius naudojosi lietuvių spaustuvių archyvais ir surinko daug medžiagos iš „Aušros“ laikų, kurios pagrindu paruošė ir atspausdino straipsnius apie „Aušros“ dienas ir „Varpo“ gimimą.

Politinės veiklos pradžia

1902 m. Varpininkų suvažiavime buvo įsteigta Lietuvių demokratų partija. Vincas Mickevičius tapo vienu iš pirmųjų šios partijos nariu.

1903 m. Mickevičius pajuto, kad LDP politiniai tikslai ir socialinė programa jį netenkina, todėl jis paliko LDP ir įstojo į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).

Tačiau Mickevičius nenorėjo nutraukti ryšių su Varpininkais ir stipriai susikirto su LSDP vadovybe, kuri vengė bendradarbiauti su Varpininkais. Siekdamas nutiesti tiltus tarp LSDP ir Varpininkų, 1904 m. jis įsteigė socialpatriotinę organizaciją „Draugas“. Tuo pat metu jis oficialiai išliko LSDP nariu.

Po derybų, 1905 m. „Draugas“ susijungė su LSDP ir Vincas Mickevičius buvo išrinktas į LSDP Centro Komitetą. Tuo metu jis priklausė federalistų sparnui socialdemokratų partijoje. Ši frakcija siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, savanoriškoje federacijoje su Lenkija, Baltarusija, Ukraina ir Latvija, t. y. buvusių Abiejų Tautų Respublikos ribose. Federacijos su Rusija jų programoje nebuvo. Federalistai kovojo su autonomistų sparnu socialdemokratų partijoje, kurie siekė Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje.

19041906 m. V. Mickevičius įkūrė žurnalus „Draugas“ ir „Darbininkas“. 1906-1907 m. jis taip pat rašė ir redagavo žurnalus „Naujoji Gadynė“ ir „Skardas“.

Pirmoji revoliucija

1905 m. revoliucijos metu Vincas Mickevičius organizavo anticarines valstiečių demonstracijas ir streikus Suvalkijoje ir šiaurės Lietuvoje. Jis keliavo po Lietuvą, rašė, spausdino ir platino atsišaukimus. Mickevičius buvo trumpam sulaikytas policijos, bet, neradus pas jį jokios inkriminuojancios medžiagos, sugebėjo išsiderėti paleidimą. 1905 m. gruodį jis buvo areštuotas su J. Jaks-Tyrio pasu ir pasodintas už revoliucinę veiklą, tačiau draugų pagalba sugebėjo pabėgti iš Suvalkų kalėjimo ligoninės 1906 m.

1907 m. gegužės mėn. Vilniuje Mickevičius buvo vėl areštuotas ir nuteistas trim metams tvirtovės kalėjimo už anticarinę veiklą. Jo gynėjai Suvalkų teisme buvo advokatai Aleksandras Kerenskis, kuris po 1917 m. vasario revoliucijos buvo Rusijos laikinosios vyriausybės pirmininkas, ir M. F. Folkenšteinas, kurio asistentu 1893 m. dirbo Vladimiras Uljanovas (Leninas).

Iki 1909 m. Mickevičius kalėjo Vilniaus ir Suvalkų kalėjimuose. 1909 m. policija nustatė, kad Mickevičius buvo tas pats asmuo, kuris pabėgo iš Suvalkų kalėjimo 1906 m., ir teismas jam prie bausmės pridėjo 8 metus katorgos.

19101911 m. Mickevičius kalėjo Varšuvos Arsenale ir 19111913 m. Vladimiro katorgos centralėje. 1913 m. Romanovų dinastijos trys šimtųjų metų proga caro Nikolajaus II manifestu buvo amnestuoti kai kurie kaliniai. Mickevičiui, kaip ne smurtiniam kaliniui, buvo sumažinta bausmė ir jis per Krasnojarsko kalėjimą buvo ištremtas į Jenisėjaus apskritį Sibire.

1913 m. gruodžio mėn. Mickevičius su padirbtais dokumentais pabėgo iš tremties Sibire. Keletą savaičių slapstėsi Latvijoje ir Lietuvoje (grafas Nikolajus Zubovas slėpė jį savo Medemrodės dvare). Čia jis ruošėsi emigracijai į Vakarus. Mykolas Biržiška suteikė Mickevičiui plačius įgaliojimus veikti užsienyje LSDP vardu.

Pasislėpus užsienyje

1914 m. pradžioje Mickevičius perėjo Prūsijos sieną ir iš ten su fiktyviais dokumentais išvyko į Austriją. 1914 m. Krokuvoje jis susitikinėjo su Rusijos socialdemokratų bolševikų frakcijos nariais ir jos lyderiu Vladimiru Leninu. Iki Pirmo pasaulinio karo pradžios Mickevičius gyveno Krokuvoje ir buvo žurnalo „Vilnis“ redakcinės kolegijos nariu. Karui prasidėjus emigravo per Šveicariją į Škotiją.

1914-1916 m. Vincas Mickevičius gyveno Didžiojoje Britanijoje. Jis vadovavo Škotijos LSDP skyriui ir 1915–1916 m. redagavo socialdemokratų laikraščius „Socialdemokratas“ ir „Rankpelnis“, leidžiamus Belshilyje, Škotijoje.

1916 m. jis išvyko iš Škotijos per Kanadą į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tik atvykęs į JAV, energingai įsijungė į „Amerikos lietuvių socialistų sąjungos“ (ALSS) veiklą, kartu su būsimu Vilnies redaktoriumi L. Prūseika dalyvavo tų metų ALSS suvažiavime Čikagoje ir ėmėsi redaguoti pagrindinę lietuvių socialistų spaudą – savaitraštį „Kova“ ir mokslo ir literatūros žurnalą „Naujoji Gadynė“ (Filadelfija).

Po 1917 m. vasario revoliucijos Rusijoje Vincas Mickevičius atvyko iš JAV į Petrogradą, Rusija. Čia jis įstojo į „Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją“ (bolševikų) (RSDDP(b)) ir tapo Lietuvos socialistų (veliau komunistų) laikraščio „Tiesa“ redaktoriumi. 1917 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo 6-tame RSDDP(b) suvažiavime ir palaikė Komunistų Internacionalo (Kominterno) įkūrimą.

Įvykus 1917 m. Spalio revoliucijai, Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo paskirtas Lietuvos reikalų komisaru Tarybų (Sovietų) vyriausybėje. Jis taip pat buvo išrinktas į RSDDP(b) Centro Komiteto Lietuvos sekcijų centrinį biurą.

Rusijos įgaliotas

1918 m. pabaigoje Vincas Mickevičius grižo į Vokietijos okupuotą Lietuvą. Lapkričio 11 d. Kompjenė paliaubos pažymėjo Vokietijos pralaimėjimą Pirmajame pasauliniame kare. Šie įvykiai demoralizavo Vokietijos okupacinę armiją Lietuvoje ir ji pradėjo prarasti kontrolę.

Tuo metu Lietuvos miestuose įvairios kairiosios partijos socialdemokratai, socialdemokratai-darbininkai, Bundas, socialistai-revoliucionieriai ir pan. organizavosi ir jungėsi prie Rusijos revoliucijos įkvėpto socialistinio judėjimo. Spalio pradžioje Vilniuje įvyko steigiamasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų partijos (LBKP) suvažiavimas. Gruodžio pradžioje vyko rinkimai į Vilniaus Darbininkų Deputatų Tarybą, kur buvo išrinkti 96 komunistai ir jiems prijaučiantys, 60 Bundo narių, 22 menševikai ir 15 socialdemokratų.

1918 m. gruodžio 8 d. Vilniaus Taryba suformavo Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę. Vincas Mickevičius-Kapsukas buvo išrinktas jos pirmininku ir užsienio reikalų ministru.

Gruodžio 16 d. Mickevičiaus vyriausybė paskelbė manifestą, kuriuo panaikino Vokietijos okupacinę valdžią, paleido Lietuvos Tarybą ir perdavė valdžią darbininkų deputatų taryboms, bei paskelbė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (Lietuvos TSR) įkūrimą.

Vokietijos okupacinės armijos išvedimas iš Vilniaus prasidėjo gruodžio pabaigoje. Tuo metu Raudonoji Armija judėjo į vakarus, stengdamasi atsiimti Bresto taikos sutartimi prarastas teritorijas. 1919 m. sausio 2 d. Lenkų Komiteto pajėgos (Samoobrona) jėga paėmė valdžia Vilniuje.

1919 m. sausio 5 d. į Vilnių įžengė Raudonoji Armija. Jos remiama Mickevičiaus vyriausybė tapo valdžia.

1919 m. vasario 27 d. Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR susijungė ir suformavo Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinę Respubliką (Litbelą). Vincas Mickevičius-Kapsukas tapo Litbelo ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. 1919 m. vasarą Lenkijos kariuomenė, persekiodama Raudonąją Armiją, užėmė Litbelo teritoriją.

Tuo pat metu naujai sukurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi Lietuvos Tarybai ir Sleževičiaus vyriausybei, ėmė kontroliuoti vis didesnę centrinės ir vakarų Lietuvos dalį.

1919 m. rugpjūtį beveik visa Litbelo teritorija buvo Lenkijos ir Lietuvos Tarybos rankose. 1920 m. liepos 20 d. Rusija pasirašė taikos sutartį su Lietuvos Respublikos Vyriausybe ir Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika de jure nustojo egzistuoti.

Ankstesnis aprašymas

1898 m. pašalintas iš Seinų kunigų seminarijos. 19021904 m. Berno universitete kaip laisvas klausytojas lankė filosofijos ir politinės ekonomijos paskaitas.

19011902 m. Tilžėje dirbo „Ūkininko“ redakcijoje. Iki 1902 m. varpininkas. Nuo 1903 m. LSDP narys. 1904 m. įkūrė socialdemokratinio jaunimo organizaciją „Draugas“, kuri 1905 m. gegužės mėn. pavadinta Lietuvių socialdemokratų darbininkų partija, o 1905 m. rugsėjo mėn. susijungė su LSDP. Tokiu būdu V. Mickevičius tapo LSDP CK nariu.

19041906 m. redagavo žurnalus „Draugas“ ir „Darbininkas“. 1905 m. žemės ūkio darbininkų streikų organizatorius. 1906–1907 m. „Naujoji Gadynė“ ir „Skardas“ bendradarbis, redaktorius.

1906 m. kovo mėn. areštuotas, nuteistas, bet pabėgo. 1907 m. gegužės 19 d. sulaikytas gatvėje, 1908 m. vasario 11 d. nuteistas 3 m. tvirtovės kalėjimo, bet, paaiškėjus, kad 1906 m. buvo pabėgęs, 1909 m. lapkričio 12 d. nuteistas 8 metams. Iki 1913 m. kalintas, 1913 m. ištremtas į Jenisiejaus guberniją. Tais pačiais metais pabėgo iš tremties.

1913–1914 m. bolševikinės krypties laikraščio „Vilnies“ bendradarbis, idėjinis jo vadovas. 1914–1916 m. LSDP Užsienio biuro vadovas Galicijoje ir Škotijoje. 19151916 m. Belshilyje redagavo Lietuvių socialistų sąjungos Didžiojoje Britanijoje savaitraštį „Rankpelnis“. 1916–1917 m. JAV Lietuvių socialistų internacionalistų idėjinis vadovas.

Nuo 1917 m. birželio mėn. RSDDP(b) narys. 1918 m. gruodžio 8 d. – 1919 m. vasario 27 d. Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės, vasario 27 d. – liepos 14 d. Lietuvos ir Baltarusijos tarybų socialistinės respublikos liaudies komisarų tarybos pirmininkas. 19201921 m. Vilniuje redagavo profsąjungų laikraštį „Pochodnia“.

Nuo 1921 m. gyveno Maskvoje, dirbo Komunistų Internacionale. 19211923 m. redagavo žurnalą „Komunaras“. Dirbo komunistinių žurnalų „Komunistas“, „Kibirkštis“, „Balsas“, „Partijos darbas“, „Priekalas“, laikraščio „Tiesa“ redakcinėse kolegijose. [1]

Jo vardu buvo pavadinta:

Bibliografija

  • Lietuvos buržuazijos stiprėjimas ir jos reikalų reiškėjai, 1914 m.
  • J. Biliūno biografija, 1917 m.
  • Lietuvos Bresto taikos derybos, 1918 m.
  • Trumpa LSDP istorija, 2 d., 19181920 m.
  • 1905 m. revoliucija Lietuvoje, 1926 m.
  • Pirmoji Gegužės nepriklausomoje Lietuvoje, 19191920 m.
  • Keturių teismo komedija ir paskutinės valandos, 1929 m.
  • Caro kalėjimuos, 1929 m.; 1975 m.
  • Lietuva, 1931 m.
  • Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia, 1934 m.; 1958 m.
  • Raštai, t. 1-10, Vilnius, 1960–1971.
Partijos politinės pareigos
Prieš tai:
Pranas Eidukevičius
LKP CK pirmasis sekretorius
1919 - 1920
Po to:
Karolis Požėla
Prieš tai:
-
Lietuvos-Baltarusijos TSR pirmasis sekretorius
1919
Po to:
-

Nuorodos, šaltiniai

  1. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 326 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: