Vladislovas Martinaitis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Vladislovas Martinaitis

Gimė 1910 m. balandžio 17 d.
Rostovas prie Dono, Rusija
Mirė 1983 m. kovo 27 d. (72 m.)
Vilnius

Tėvas Petras Martinaitis
Motina Pranciška Martinaitienė
Sutuoktinis(-ė) Tatjana Aliochina
Vaikai

Jurijus, Aleksandras, Petras, Eugenija


Veikla
inžinierius kelininkas
Partija 1943 m. SSKP

Alma mater 1938 m. Charkovo S. Kosiovo automobilių kelių institutas

Vladislovas Martinaitis (1910 m. balandžio 17 d. Rostove prie Dono1982 m. kovo 27 d. Vilniuje) – inžinierius kelininkas, pirmasis Lietuvos SSR plentų valdybos viršininkas (1944–1955 m.) ir automobilių transporto ir plentų ministras (1955–1976 m.).

Vadovavo LSSR kelių ir tiltų atstatymui po Antrojo pasaulinio karo, sukūrė kokybiškų kelių ir automagistralių tinklo viziją LSSR ir užtikrino jos įgyvendinimo finansavimą iš SSRS centralizuotų fondų.

Jo pastangomis buvo nutiestos pirmosios Lietuvos automobilių magistralės, nenusileidžiančios savo parametrais to meto vakarietiškiems standartams. Tai buvo pirmosios tokio tipo automagistralės ne tik Sovietų Sąjungoje, bet visoje Rytų Europoje. Jo dėka išugdyta nauja pokario inžinierių kelininkų karta, pajėgi taikyti pažangiausias technologijas ir atlikti sudėtingus kelių tiesimo ir tiltų statybos darbus.

Biografija

Tėvai kilę iš Jonavos, kur jo tėvas Petras Martinaitis dirbo geležinkelyje. 1910 m. Petras ir Pranciška Martinaičiai buvo išsiųsti tarnauti į Rostovą prie Dono, kur tais pačiais metais gimė sūnus Vladislovas. Šeimoje augo su trimis seserimis – Marija, (1899–1982 m.), Janina (1904–1991 m.) ir Stanislava (1908–1983 m.).

Kelerius metus dirbęs paprastu darbininku, Vladislovas Martinaitis gavo tais laikais reikalingas charakteristikas-rekomendacijas, ir 1930 metais įstojo į Automobilių kelių institutą Rostove prie Dono, tačiau 1933 m. buvo pašauktas į Raudonąją armiją atlikti karinės prievolės, kur buvo paskirtas Tolimųjų Rytų kelių tiesimo brigados mechanizuoto skyriaus viršininku. Inžineriniame dalinyje įgijo jaunesniojo leitenanto, vėliau – leitenanto laipsnį. Po tarnybos armijoje tęsė studijas Charkovo S. Kosiovo automobilių kelių institute. Studijuodamas išlaikė 32 disciplinų egzaminus, iš kurių 29 išlaikyti „labai gerai“, „gerai“ – politinė ekonomija ir anglų kalba, „patenkinamai“ – dialektinis ir istorinis materializmas. Institutą su pagyrimu baigė 1938 m.

Baigęs institutą gavo paskyrimą dirbti Sibire. 1938–1940 m. dirbo Angaros-Lenos trakto kelių tiesimo valdyboje. Pradėjo dirbti kelių tiesimo būrio viršininku, baigė – trakto statybos vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 1940 m. balandžio mėn. dirbo Mongolijoje, vadovavo „Vostsibirstrojtresto“ specialiajai statybai Nr. 75. Nuo 1941 m. tapo šios statybos (tresto) viršininku.

1942 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas dirbti į Čitos sritį tiesti specialios paskirties kelių, priklausiusių specialiosioms statyboms Nr. 333 ir 351.

1944 m. liepos 17 d. paskirtas Lietuvos Plentų valdybos viršininku.

1955 m. rugsėjo 20 d. paskirtas Lietuvos SSR Automobilių transporto ir kelių ministru.

Už gerą ir sąžiningą darbą valdžia jį apdovanojo 6 ordinais ir medaliais.

1976 m. susirgęs išėjo į pensiją. Mirė 1983 m. kovo 27 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Šeima

1938 m. gegužės 9 d. Vladislovas Martinaitis vedė lietuvių kilmės rostovietę Tatjaną Aliochiną. Vaikai: Jurijus (g. 1940 m.) – inžinierius statybininkas, Eugenija (g. 1945 m.) – ekonomikos daktarė, Aleksandras (g. 1950 m.) – fizikos daktaras, dabar verslininkas, Petras (g. 1954 m.) – inžinierius kelininkas, dabar verslininkas.

Šaltiniai

  1. E. Palšaitis, „Vladislovas Martinaitis, automobilių transporto ir plentų ministras 1955–1976“, Vilnius, 2007
  2. E. Palšaitis, Veteranų klubo „Kelininkas“ Almanachas. Vilnius, 2002. 384 p.
  3. E. Palšaitis, „Vladislovas Martinaitis – prieštaringa asmenybė. Iš: „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“ Vilnius: Technika, 2002, 248 p.
  4. J. Martinaitis „Lietuvos automagistralių iniciatorius“, „Lietuvos keliai“, 2000, Nr. 2, Vilnius, p. 68–70
  5. R. Kasperavičius, A. Bertašius, Plentų valdybai – 75 metai. II dalis (1944–1994). Vilnius: Kelių muziejus, 1995. 139 p.
  6. J. Biržiškis „Kas palikta po septynerių darbo metų. Pirmoji vyriausybė 1990–1991. Vilnius: Pradai, 2000. 449 p.
  7. A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis, „Lietuvos automobilių kelių tobulinimo raida“. Vilnius, 2001. 113 p.
  8. G. A. Reinys, „Jie visada pirmieji“, Kaunas: Naujas laikas, 2002. 128 p.
  9. K. Akromas, A. Bružas, A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis, V. Petkūnas, „Vilniaus-Kauno-Klaipėdos automagistralė“
  10. „Algirdas Vileikis prisimena…“, „Savaitė“ Nr. 6, 2008 m. vasario 6 d.
  11. J. Bazys, „Gyvenimo ratas teberieda keliais…“, „Mokslas ir technika“ 2002 Nr. 3
  12. „Lietuvos automobilių transportas. Mūsų gyvenimo dalis“, UAB „Transporto pasaulis“, 2006
  13. A. Gražulis, V. Imbrasas, R. A. Jazbutis. Lietuvos kelių tobulinimo raida 1950–2000 m. AB
  14. „Kelprojektas“, 2001.
  15. Papildomos informacijos galite rasti Lietuvos kelių muziejuje


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+6574-90=6484 wiki spaudos ženklai).