Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Vydūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vydūnas
Vydūnas.jpg

Gimė 1868 m. kovo 22 d.
Jonaičių km., Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje
Mirė 1953 m. vasario 20 d. (84 m.)
Detmolde, Vokietijoje

Sutuoktinis(-ė)

Veikla
filosofija, švietimas, muzika
Pareigos
  • Kintų triklasės pradinės mokyklos mokytojas 1888-1892
  • Tilžės devynklasės berniukų mokyklos mokytojas 1892-1912

Išsilavinimas

  • Ragainės mokytojų seminarija 1885-1888


  • Halės universitetas 1899


Vilhelmas Storostas (slapyvardis Vydūnas, vok. Wilhelm Storost; 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiai, Šilutės apskrityje, Prūsijos karalystėje – 1953 m. vasario 20 d. Detmolde, Vokietijoje, 1991 m. spalio 19 d. jo palaikai perlaidoti Bitėnų kapinėse) – filosofas, rašytojas, publicistas, mokytojas, muzikas, kultūros veikėjas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai Anskis Storostas, Dowids (1837 m. liepos 20 d. Pagryniuose, Klaipėdos aps. – 1903 m. rugpjūčio 29 d. Pilkalnyje, Pilkalnio aps.), mokytojas. – Marija Storost, Kristupo (Ašmonaitė, 1836 m. kovo 26 d. Lankupiuose, Klaipėdos aps. – 1907 m. kovo 18 d., Pilkalnyje, Pilkalnio aps.), namų šeimininkė.

Broliai ir seserys – Jonas /Johannes (1867-01-17), Friedrich (1869-10-05), Marija (1871-01-09), Georg Martin (1872-11-11), Gotfriedas (1872-11-11 – 1873-02), Magdalena (1873-11-29), Hermannas (1876-06-03), Albertas (1878-05-05), Christianas (1880-09-03 – 1881-03). Visi broliai, baigę mokslus, tapo mokytojais. Jonas mokytojavo Spartesniojoje gimnazijoje Klaipėdoje, Jurgis Klaipėdos Luizės gimnazijoje, Friedrichas Tilžėje, Hermanas Berlyne, Albertas Įsrutyje, Vilius, kaip žinome, Tilžėje. Pirmasis mirė jauniausiasis Albertas 1905 m. vasario 15, Hermanas 1916 m. žuvo Belgijoje per pirmąjį I pasaulinį karą 1916 m. vasario mėn 10 d., Jurgis mirė 1937 m. lapkričio 14 d. Klaipėdoje, Jonas – 1945 m. birželio 6 d. Vokietijoje Biterfelde (vok. Bitterfeld), Friedrichas – 1957 m. spalio 13 d. Erfurte. Abi seserys mirė 1950 m. Berlyne. Jos buvo netekėjusios. Vertėsi kaip skrybėlininkės modistės, gamino rankų darbo skrybėles.

Dr. Vaclovo Bagdonavičiaus studija „Geneologinės Vydūno ištakos“

Žmona (nuo 1891 m. gegužės 1 d. Kintuose) – Klara Storost, ... (Fiulhaze, Füllhase, ... - 1937 m. Tilžėje). Vaikų šeima neturėjo.

Dabar nusistovėjusi vokiškoji aptariamosios pavardės forma – Storost. XVIII–XIX a. bažnytinėse krikšto ir mirties registracijos knygose, mokesčių mokėtojų ir kitokiuose sąrašuose ši pavardė buvo rašoma gana įvairiai: Starosta, Stora, Storas, Storosta, Storasta, Storastaitis, Storast, Starrost, Starost, Staroß. Į krikšto registracijos knygas vardus kunigas užrašydavo iš klausos taip, kaip tėvų pavardes pasakydavo krikštatėviai. Mūsų laikais beveik visuotinai įsigalėjusi Vydūno pilietinės pavardės forma – Sorosta. Tačiau pats Vydūnas, pateikdamas savo šeimos geneologiją bei po viena kita publikacija, savo pavardę rašo: Storostas. Tad gerbdami Vydūno valią, kalbėdami apie mąstytoją, šios formos laikysimės ir mes.

Šeimos aplinka

Storostų šeimoje augant aštuonių vaikų būriui, namuose didelių išteklių nebuvo. Tačiau joje niekada nestokojo gražaus susiklausymo, tarpusavio santykių darnos, žmogiškos šilumos.

Būsimasis Vydūnas buvo vienas iš mylimiausių, bet ir gana užsispyręs bei padykęs, todėl bene daugiausia kantrybės iš tėvų reikalavusių vaikų. Tačiau didžiausią rūpestį jiems kėlė Viliaus sveikata: nuo gimimo jį kamavo iš tėvo paveldėta džiova, dar mažas būdamas persirgo raupais, o ūgtelėjęs – kaklo limfinių liaukų uždegimu ir akių granulioze. Paūmėjus džiovai, keletą kartų gyvybė kabojo ant plauko. Dar jaunas būdamas, Vilius buvo parašęs net kelis testamentus.

Tauriosios tėvų būdo ir elgsenos savybės buvo stipriausi pradiniai impulsai humanistinėms būsimojo mąstytojo ir kūrėjo nuostatoms formuotis. Kaip pats prisimena, „nuoširdžiame motinos jausmingume ir šviesiame tėvo mąstyme jis pirmiausia suvokė žmogų”.

Tėvas buvo nors ir griežtas, ūmaus būdo, bet kartu atlaidus, jautrus, dėmesingas žmogus. Greičiausiai dėl silpnos sveikatos mažai rūpinosi ūkio reikalais, bet labai mylėjo gamtą ir ugdė vaikų meilę jai. Kartu su jais užveisė didelį sodą, visi stropiai jį prižiūrėjo, globojo žvėrelius. Dažnai pro žiūroną žvelgdavo į žvaigždėtą dangų, rodydavo jį vaikams ir įkvėptai kalbėdavo apie „begalines tolumas, begalinę erdvę”.

Kaip dvasiškis ir liaudies mokytojas tiek iš vienų, tiek iš kitų kolegų A. Storostas išsiskyrė erudicija, į ortodoksiją netelpančiu mąstymu, kuris „kreipėsi į gilesnius tikybinius klausimus”. Turtingoje asmeninėje bibliotekoje, kurioje jis praleisdavo didelę laisvo laiko dalį, be teologinių knygų, buvo nemaža grožinės literatūros, daugiausia vokiečių klasikų kūrinių.

Dėl apsiskaitymo ir šviesaus proto A. Storostas ypač buvo mėgiamas aplinkinių parapijų dvasiškių, kurie jo namuose dažnai svečiuodavosi. Būsimasis Vydūnas ne tik smalsiai klausydavosi jų šnekų, bet ir pats išdrįdavo dėl kai kurių tikėjimo dalykų pasiginčyti. Ypač gerbiamas svečias buvo žinomas religinės raštijos veikėjas F. Kelkis, kuri mažajam Viliui atrodydavęs kaip šventas žmogus.

Tėvas buvo principingai nusistatęs tautiniu atžvilgiu. Jausdamasis esąs ištikimas monarchinės valstybės pilietis, tą ištikimybę diegdamas savo vaikams ir mokiniams, jis kartu jautėsi esąs ir lietuvis, šventa pareiga laikė juo išlikti. Tą pareigą ugdė ir vaikams. „Namuose lietuvių kalba buvo deramai kukliu išdidumu užstojama, ypač tėvo”, – prisimena Vydūnas. Kartą vienam mokyklų inspektoriui nusistebėjus, kad mokytojas namie kalbąs ne vokiškai, A. Storostas ironiškai paklausęs, ar tik ponas inspektorius šeimoje nešnekąs lotyniškai.

Naujakiemio mokytojas nepraleisdavo progos apsilankyti netolimuose Lazdynuose, kai ten vykdavo vieši „Birutės” draugijos susirinkimai. Juose buvo susitikęs su žinomais aušrininkais A. Višteliu ir J. Zauerveinu. Tų susitikimų įspūdžius pasakojo ir vaikams. Didžiuodamasis vaikams sakydavo, kad net „tūli vokiečių mokslininkai su pagarba yra rašę apie lietuvius, jų būdą ir kalbą”.

Per motinos vidinį pasaulį būsimajam mąstytojui atsiskleidė valstietiškos pasaulėjautos, liaudies kultūros grožis. Geriausiuose motinos būdo bruožuose vaikas įžvelgė esminius lietuviškumo bruožus – „prakilnumą, širdingumą, teisingumą ir taurumą”. Nuo jaunumės jai teko tvarkyti anksti mirusio tėvo ūkį. Ta pati dalia jos laukė ir ištekėjusios. Augusi vokiškumo beveik nepaliestame prie gražiosios Minijos prigludusiame Lankupių kaime, savo dvasioje ji išsaugojo valstietiškuosius lietuviškos pasaulėjautos pradus, slaptą prieraišumą prie liaudies papročių, dainų, pasakų, padavimų.

Tačiau visus tuos jai brangius liaudies kultūros reliktus motina nuo vaikų slėpdavo. Nesiliesti prie „pagoniškų” dalykų dar jaunystėje jai buvo prisakęs jos dėdė – tėvo brolis Jokūbas Ašmonas, garsus visame Klaipėdos krašte sakytojas ir giesmių kūrėjas.

Dažniausiai namuose būdavo girdėti švelniai ir jausmingai motinos giedamos giesmės, kurios skambėjo taip, „lyg būtų savos širdies sukurtos”. Daina pasigirsta tik retkarčiais, ir „motutė dainuoja taip, lyg norėtų kažką nuslėpti, lyg dainuotų ką draudžiama”. Tačiau bandyti slėpti savo lietuviškumą ji laikė tiesiog gėda ir stengėsi, kad vaikai taip gėdingai nesielgtų.

Laikydamiesi Prūsų lietuviams būdingų protestantiškųjų tradicijų, tėvai stengėsi vaikus išauklėti dorus, religingus, neatsimetusius nuo lietuvybės. Religingumas buvo viso auklėjimo šerdis. Nuo pat lopšio dienų vaikus lydėjo tėvų maldos, o kiek prakutę vaikai patys pratinami melstis, netgi maldų žodžius savarankiškai sudėti.

Vaikystės metai

Motinos paakintas, devynerių metų Vilius perskaito visą Bibliją, bet daug kuo joje, ypač Senajame Testamente, nusivilia. Jautrų vaiką ypač slegia čia aprašomi žiaurūs dalykai. Tėvo padedamas, išsiaiškina, jog juos reikia suprasti ne tiesiogine prasme, o alegoriškai. Neortodoksine linkme vaiko mąstymus religijos klausimais kreipia ir godžiai skaitomos knygos iš tėvo bibliotekos.

Namuose skiriamas ypatingas dėmesys religijai buvo vienas iš reikšmingiausių veiksnių, daugiausia nulėmusių Viliaus dvasinį brendimą ir intelektualinių ieškojimų kryptį. Tačiau svarbų vaidmenį auklėjant vaikus, formuojant jų dvasinį pasaulį, Storostų šeimos gyvenime vaidino ir kiti dalykai, ypač pagarba menui.

Čia buvo puoselėjama muzika, domimasi literatūra, daile. Bene didžiausias dėmesys buvo skiriamas muzikai. Tėvas turėjo rojalį, pianiną, du smuikus, pats jais gerai grojo ir bent vienu iš šių instrumentų mokė groti vaikus. Vilius bandė pūsti fleitą, smuikuoti, bet labiausiai susižavėjo arfa ir suaugęs pats ją nusipirko. Su ja nesiskyrė beveik visą gyvenimą. Toji arfa laimingu būdu yra išlikusi ir šiandien saugoma Kintų Vydūno kultūros centre.

Iš motinos paveldėję pomėgį giedoti, vaikai sudarė mažą šeimos chorą, kuriam dirigavo būsimasis mąstytojas. Giesmės, o kartais ir dainos Storostų namuose skambėdavo ištisais rudens ir žiemos vakarais. Nepaprastai stiprų įspūdį Viliui darė liaudies dainos, tiek motinos slapčia dainuojamos, tiek iš vieno kaimyno retkarčiais nugirstos, o ypač tos, kurias sutartinai traukdavo į darbą einantys miško darbininkai ar tamsiais rudens vakarais pagiryje stūkstančioje jaujoje prie besiplaikstančios ugnies dainuojantys vyrai.

Namų aplinkoje kalėsi ir pirmieji Vydūno literatūrinio talento daigai. Anksti išmokęs skaityti, ypač pamėgo F. Šilerio kūrybą. Būdamas aštuonerių metų, skaitęs „Mariją Stiuart” ir verkęs. Vokiečių literatūros klasiko paveiktas, panoro ir pats rašyti. Devynerių metų berniukas bando eilėmis išreikšti savo religinius išgyvenimus, o „broliam ir seselėm, vakarais susėdus, pasakodavo ką lyg sapnavęs ar ką kaip nors regėjęs”.

Vaikystėje būsimąjį Vydūną viliojo ir dailė. Jis didžiai žavėjosi liaudies menu, daug piešė, o apie meną išmanantys tėvų pažįstami, pamatę piešinius, jam pranašavo dailininko ateitį.

Studijų laikotarpis

Tėvo mokomas, po namų stogu Vilius išėjo Naujakiemio pradinę mokyklą, kurią baigė 1883 m. Kadangi vyresniuosius vaikus buvo numatyta leisti gimnazijon, šalia mokyklinių dalykų, tėvas juos dar kiek pamokė graikų ir lotynų kalbų. Vilių tėvas norėjęs nukreipti į dvasininko kelią. Tačiau materialiniai ištekliai buvo menki, ir aukštesnių mokslų vaikams teko atsisakyti. Nepriimtinas Viliui buvo ir tėvo siūlymas mokytis amato. Pats savo galva apsisprendė tapti liaudies mokytoju, tam nesipriešino ir tėvai.

18831885 m. Vilius mokėsi Pilkalnio preparandijoje, ruošusioje moksleivius mokytojų seminarijoms, o 18851888 m. – Ragainės mokytojų seminarijoje, kur įgijo liaudies mokytojo cenzą. Penkeri mokymosi preparandijoje ir seminarijoje metai nebuvo šviesiausi Vydūno gyvenime. Skaudžiai žeidė šiose mokymo įstaigose vyraujančios šovinistinės nuotaikos, užgaulūs pedagogų atsiliepimai apie lietuvius ir jų kultūrą. Dvasinei būsenai ypač atsiliepė paūmėjusi džiova. Kankino dažni kraujoplūdžiai iš plaučių, beveik buvo prarasta viltis pasveikti. Tačiau nugalėjo didelis noras gyventi ir kažką prasminga padaryti.

Anot paties Vydūno, daug prie šios pergalės prisidėję ir tai, kad jis atsisakęs valgyti mėsos. Nuo dabar būsimasis mąstytojas – visą gyvenimą griežtas vegetaras.

Seminarijoje gaunama šiokių tokių impulsų ir paskatų kūrybai: mokytojai rodo pavyzdžiu Viliaus rašinius iš literatūros, dažnai paveda jam sakyti progines kalbas, draugai giria jo eilėraščius. Rašė V. Storostas, žinoma, vokiškai, nes seminarijoje, kur viskas buvo dėstoma vokiečių kalba, kur visi vokiškai tekalbėjo, būsimasis rašytojas kol kas nematė „kelio, kaip sudarkytą prigimtą kalbą gerint galėtų”.

Besimokant Ragainėje, į rankas patenka čia pradėjusi eiti „Aušra”, kurios pirmuosius numerius iš Kibelkos spaustuvės parsineša Viliaus jaunesnysis brolis Frydrichas, mokęsis ten raidžių rinkėjo amato. Labiausiai seminaristą patraukė literatūrinė žurnalo medžiaga, ypač poezija. Stiprų įspūdį jam padarė 1885 m. penktajame numeryje išspausdinta J. Zauerveino baladė „Macilenas ir Gražina”, iš kurios jis pajutęs gimtosios kalbos žodžio poetinį skambumą. Šio kūrinio paveiktas, būsimasis Vydūnas pats apsisprendęs rašyti lietuviškai.

Mokytojo tarnybos metai

Baigęs seminariją, 1888-1892 m. Vilius Storostas mokytojavo Kintuose (dab. Šilutės raj.). Dirbdamas jaunesniuoju triklasės pradinės mokyklos mokytoju, jis dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas, geografiją, istoriją ir kūno kultūrą. Gyvenant pušynuose skendinčioje pamario vietovėje, pagerėjo sveikata, dar labiau sustiprėjo impulsai kūrybai.

Apie 1890 m. dirbdamas Kintuose, jis pradėjo rašyti lietuviškai - gyvendamas tarp lietuvių ir mokydamas jų vaikus, Vilius kartu ugdėsi ir savus gimtosios kalbos įgūdžius. 1891 m. pavasarį V. Storostas puikiai išlaikė antruosius mokytojo egzaminus ir buvo pakeltas vyresniuoju mokytoju.

1892 m. rudenį, Tilžės magistrato pakviestas, Vilius Storostas pradėjo dirbti naujai įsteigtoje šio miesto devynklasėje berniukų mokykloje (Knaben­Mitellschule). 

Prieš keldamasis į Tilžę, 1891 m. Vilius vedė artimą Kintų mokyklos precentoriaus (vedėjo) A. Fiulhazės giminaitę (greičiausiai seserį) Klarą Fiulhazę (Füllhase), kuri jį sergantį rūpestingai slaugė. Visą gyvenimą Klara buvo pasiaukojusi Vydūno globėja, su dideliu pasišventimu atsidavusi jo reikalams. Tilžėje prabėgo daugybė metų – vos ne visas Vydūno kūrybinis gyvenimas.

Dirbdamas Tilžės berniukų vidurinės mokyklos vyresniuoju mokytoju, Vilius Storostas dvidešimt metų dėstė anglų ir prancūzų kalbas. Du kartus – 1893 m. ir 1896 m. jis Karaliaučiuje gerai išlaikė vidurinės mokyklos mokytojo egzaminus ir įgijo teisę būti tokio pobūdžio mokyklos vedėju, bet pedagoginės karjeros laiptais nepakilo. Greičiausiai todėl, kad toje karjeroje nematė prasmės ir kad netrukus aktyviai įsijungė į tautiečių labui skirtą kultūrinę bei kūrybinę veiklą.

1912 m., turėdamas tik 44 metus, Vydūnas išėjo pensijon. Nuo šiol jis tikėjosi ramiai atsidėti kūrybiniam ir kultūriniam darbui, į kurį buvo įsitraukęs jau nuo 1894 m., t. y. netrukus  po atvykimo Tilžėn.

Lietuviškos kultūros puoselėtojas

Kryptingai ir organizuotai veikti Prūsų lietuviai suskato paaštrėjus germanizacijai po 1871 m. Vokietijos suvienijimo. Grubus gimtosios kalbos bei tradicijų niekinimas, atviras šovinizmas dalį jų tarsi pabudino iš ramios būsenos, sustiprino nacionalinius jausmus, paragino vienaip ar kitaip priešintis nuožmėjančiai priespaudai. Organizuotis skatino ir tai, kad liaudiškos kultūros funkcionavimo formos, sparčiai vystantis kapitalizmui ir intensyvėjant germanizacijai, ėmė nebetekti savo galios bei konsoliduojančio vaidmens ir pamažu pradėjo nykti. Gyvendamas Tilžėje per du dešimtmečius Vydūnas tapo pagrindine kultūrinio Prūsų lietuvių gyvenimo figūra.

Organizuotis tiesioginei kultūrinei veiklai Prūsų lietuviams impulsą davė 1879 m. pabaigoje Tilžėje įsikūrusi vokiškoji „Lietuvių literatūros draugija” („Litauische literarische Gesellschaft”). Į ją susibūrę vokiečių mokslininkai bei kiti inteligentai užsimojo rinkti ir mokslo labui išsaugoti išnykimui pasmerktos tautos kultūros vertybes. Šio pavyzdžio pasekmėje pradėjo kurtis ir Prūsijos lietuviškos draugijos.

Į kultūrinę veiklą Vydūnas įsitraukė 1894 m. Tais metais pasirašinėdamas J. Stroluko, Svirplio, Strazdelio, M. Keliauninko, A Aldo pseudonimais, lietuviškoje spaudoje („Naujoje lietuviškoje ceitungoje”, jos priede „Namų prietelis”, E. Jagomasto „Aušroje”) jis ėmė skelbti publicistinius rašinius, eilėraščius, aforizmus, pasakas.

Šie kūrinėliai žymi Vydūno kūrybos kelio pradžią. Iš jų reikšmingiausi yra 1894–1895 m. „Naujoje lietuviškoje ceitungoje” skelbti publicistiniai rašiniai, kuriuose autorius aistringai ragina jaunimą nepamiršti savųjų dainų ir kitų tautos dvasinių vertybių, ypač gimtosios kalbos, moko priešintis germanizacijai.

Siekdamas tapti rimtu rašytoju, V. Storostas pasiryžo pirmiausia pasižvalgyti po literatūros pasaulį bei „žvilgį į gyvenimą gilinti ir <…> dvasinį regratį plėsti”. Būtent tuo tikslu jis pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose.

Nesiekdamas aukštojo mokslo diplomo, o tik stengdamasis „susipažinti su galutiniomis įvairių mokslų žiniomis, laisvai rinkdamasis paskaitas ir jas skaitančius profesorius, keletą vasarų Vydūnas praleido Greifsvaldo (1895 –1898), Halės (1899), Leipcigo (1900–1902) ir vėliau Berlyno (1913–1917) universitetuose. Juose jis studijavo mokytojo darbui reikalingas anglų ir prancūzų kalbas, paskui „filosofijos istoriją ir tikybos, kultūros, istorijos, meno, gamtos mokslų ir teisių filosofiją, literatūros ir meno istoriją, <…> be to dar sociologiją ir sanskrito kalbą <…> ir sekė dar tūlas <…> reikalingas mokslo šakas”.

Jis klausė įžymių ano meto vokiečių profesorių filososfų V. Šupės, J. Rėmkės, A. Rylio, V. Vunto, J. Folkelto, K. Breizingo, A. Laosono, A. Henslerio, U. Vilamovičiaus – Molendorfo, H. Harnako, E. Lemano, G. Runcės, E. Triolčio paskaitų. Šie mąstytojai, o taip pat kalbininkas T. Zybsas, istorikas K. Lamprechtas turėjo didelį poveikį filosofiniams, estetiniams bei istoriosofiniams būsimojo mąstytojo koncepcijoms susiformuoti.

Tiesioginė pažintis su savo meto vokiečių mąstytojais tęsėsi ir vėliau, kai Tilžėn skaityti paskaitų dažnai atvykdavo žymūs mokslininkai ir filosofai A. Radė, A. Deismanas, H. Veiselis, R. Eukenas, su kuriais Vydūnas asmeniškai bendraudavo ir diskutuodavo.

Filosofijos arimuose

1900 m. atvykęs studijuoti į Leipcigą (tuometinį Vokietijos teosofų draugijos centrą), Vydūnas susipažino su teosofais. Čia būsimasis mąstytojas ne tik klausė teosofų pranešimų ir skaitė jų literatūrą, bet ir asmeniškai susipažino su draugijos vadovais, kurių paskatintas ir ėmė pats skaityti pranešimus įvairiuose draugijos būreliuose.

1902 m. rugsėjo 7 d. Tilžėje V. Storostas pats įsteigė teosofų draugijos skyrių, kuris aktyviai veikė iki 1935 m. Teosofija Vydūną labiausiai patraukė kaip neortodoksinio „sufilosofinto” religingumo forma. Kaip doktrina, deklaravusi, jog neteikia primato jokiai iš religijų, kurios skirtingomis „kalbomis” nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje (trilogija „Amžina ugnis”), tiek istoriosofiniuose ar filosofiniuose raštuose jis skirs ypatingą dėmesį.

Veikla, skirta teosofijos idėjų propagandai, kaip ir ankstyvoji publicistinė kūryba, tuo metu nebuvo vienintelės ir svarbiausios Vydūno kultūrinės veiklos formos. Jo teosofinė veiklos tikslas buvo didesnio dvasingumo, negu jo galėjo teikti ortodoksinis evangeliškas tikėjimas, linkme kreipti tautiečių orientaciją, kad jie įgytų vidinio atsparumo, padedančio atsilaikyti prieš germanizaciją. „Bet man rūpėjo, – rašė Vydūnas, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas šviesėtų, kad [jie] esmiškai taptų visokios pagarbos verti. Žinojau, kad jų daugiausiai mąstyta apie tikybos ir doros klausimus. Tai tuo ir prisidėjau”.

Tačiau teosofija Vydūnui netapo nei nauja išpažįstama religija, nei vieninteliu jo filosofiją maitinusių idėjų šaltiniu, nei vienintele tautiečių dvasią gaivinti galinčia versme. Gilindamasis į teosofų, daugiausia H. P. Blavatskajos, A. Bezant, E. Šiure, A. Sineto, B. Čaterdžio ir kt., veikalus, Vydūnas turėjo progą įsigilinti į tas idėjas, kurias patys šie teosofai ėmė iš įvairių šaltinių.

Pagrindinis tarp tų šaltinių buvo senoji indų filosofija. Ją teosofai papildė ir derino su kai kuriomis antikinės filosofijos (ypač pitagorizmo, platonizmo, neoplatonizmo), krikščionybės mistikų bei naujųjų laikų europietiško idealizmo, ypač panteizmo, idėjomis. Vydūnas susipažino ir su jomis, tačiau labiausiai jis pasinėrė į pirminius indų filosofijos šaltinius, kurių pagrindiniai teiginiai ir tapo jo paties filosofijos branduoliu.

Po tiesioginio sąlyčio su indų filosofija visos kitos į Vydūno intelektinį akiratį patenkančios idėjos jam bus tiek aktualios, kiek patvirtins, papildomai argumentuos tai, ką teigė šitoji filosofija. Neliks jam be poveikio ir vakarų filosofija, nuo kurios prasidėjo jo ieškojimai ir su kuria vokiečių profesorių dėka buvo gana plačiai susipažinęs. Tačiau ir į ją gilinantis mąstytojo dėmesys labiausiai kryps ten, kur esama ryškių sąskambių su Rytų, ypač indų, filosofija.

Indų filosofijoje Vydūnas jautėsi radęs tai, kas buvo ypač artima jo dvasiniams ieškojimams bei kas, jo manymu, buvo tinkamiausia rekomenduoti vidinės stiprybės reikalingai savo tautai. Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui, jo kentėjimo priežasčių ir kelių tam kentėjimui įveikti aiškinimui. Indų filosofijai ypač būdingas bruožas – jos glaudus ryšys su religija, religinės ir etinės problematikos susipynimas joje – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, tiesiog negalėjo nebūti artimas. Indų filosofijos idėjas priimti kaip ypač artimas didelę reikšmę turėjo ta aplinkybė, kad Vydūno pasaulėžiūrinių pozicijų ieškojimas laiko atžvilgiu beveik sutapo su jo įsijungimu į tautinį Prūsų lietuvių judėjimą, su kultūrinės jo veiklos pradžia, su tos veiklos principų ieškojimu.

Būtent indų filosofijos paveiktas, Vydūnas kaip tikslingiausią kelią pasirinks moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje. Jos idėjas suliedamas su teosofų mokymu, Vydūnas jomis remsis, jas propaguos. Tų idėjų propagavimu reiškėsi Vydūno, kaip filosofo, veikla.

Propaguodamas tas idėjas, 19051906 m. jis leido filosofinį dvimėnesinį žurnalą „Šaltinis”, kurio numeriai nuo 1907 m. pradėjo rodytis kaip atskiri traktatai – „Visatos sąranga” (1907, Nr. 1), „Slaptinga žmogaus didybė” (1907, Nr. 2–3), „Mirtis ir kas toliau?”(1907, Nr. 4–5), „Žmonijos kelias” (1907, Nr. 6), „Likimo kilmė” (1908, Nr. 1–6), „Apsišvietimas” (1909, Nr. 1–3), „Gimdymo slėpiniai” (1909, Nr. 3–6). 1911 m. pasirodęs traktatas „Mūsų uždavinys” buvo jau be žurnalo rubrikos. Pačiame kas antrą mėnesį leidžiamame žurnale daugiausia buvo spausdinamos kai kurių Vakarų teosofų, mistikų, filosofų (H. Blavatskajos, F. Hartmano, J. Bėmės, Tomo Kempiečio, J. Ekharto, Kerningo, Č. Džonstono, Dž. Bruno, V. Bėlšės ir kt.) raštų ištraukos, dedama medžiagos iš vokiečių ir anglų teosofų leidinių „Theosophical Forum”, „Theosophical quarterly”, iš senosios indų filosofijos šaltinių („Bhagavadgytos” ir kt.).

Buvo paskelbta ir apie 30 paties Vydūno straipsnių bei sekimų. Traktatuose ėmė ryškėti ir besiformuojanti sava, vydūniška pozicija, jos sąsajos su praktiniu kultūriniu veikimu. Toji sava pozicija, jos nacionalinis patosas aiškiausiai buvo išreikšti stambiausiame to meto traktate „Mūsų uždavinys”, kuriame aiškiai bandoma nužymėti kultūriškai atsigaunančios lietuvių tautos dvasinio vystymosi perspektyvą.

1907 m. Vydūnas kaip filosofas įsijungė ir į Vilniuje įsisteigusios Lietuvių mokslo draugijos veiklą. Čia aktyviai dalyvaudamas, skaitydamas tiek bendresnio filosofinio pobūdžio, tiek su tautos kultūrinio vystymosi aktualijomis susijusius pranešimus, jis užmezgė kontaktus su moksline ir kūrybine Lietuvos inteligentija, tapo vienu iš savitesnių ir ryškesnių visos tautos kultūros proceso dalyvių.

Chorų vadovas

1892 m. pradėjęs mokytojauti Tilžėje, Vilius ėmė dainuoti vokiškuose miesto choruose, kuriems dirigavo tenykštės muzikos mokyklos direktorius V. Volfas. Kartais jam tekdavo pavaduoti dirigentą, nes jis turėjo įgūdžius, įgytus namuose „diriguojant” brolių ir seserų chorui. 1895 m. rudenį buvo sumanyta steigti Tilžės lietuvių bažnyčios chorą ir jam reikėjo dirigento. Kunigas H. Reidys ir vienas iš Birutės draugijos vadovų K. Voska kreipėsi į lietuvių reikalams neabejingą, muzikalų, dirigento praktikos vokiškame chore įgijusį mokytoją V. Storostą, prašydami jį imtis vadovauti steigiamam bažnytiniam chorui. Motyvuodamas tuo, kad rimtai ruošiasi atsidėti literatūrai, nuo šio pasiūlymo jis atsisakinėjo, bet netrukus sutiko.

1895 m. pabaigoje savo vyrų chorą subūrė ir pati Birutės draugija. Jam diriguoti vėl prisiprašė V. Storostą. Taip ne visai savo noru, be didelio entuziazmo pačioje 1895 m. pabaigoje Vydūnas kibo į praktinį kultūrinį darbą. 18961897 m. vykusių Birutės draugijos švenčių įspūdingiausią, meniškai stipriausią programos dalį sudarė nebe vaidinimai, o choro koncertai. Deja, greitai išblėso birutininkų entuziazmas, ir po 1897 m. vasaros šventės choras iširo. Kad nenutrūktų lietuviškoji koncertinė tradicija, giedotojų iniciatyva buvo imtasi mokytis ne tik giesmių, bet ir dainų, ruoštis koncertinei veiklai. Likusių entuziastų jėgomis buvo parengtos 18981899 m. šventės, kurių lygis pranoko ankstesnių Birutės draugijos švenčių lygį.

Giedojimo draugystė

1899 m. lapkričio 12 d. nuo Birutės choro likę giedotojai įsteigė savarankišką "Giedojimo draugystę", vėliau pasivadinusią Tilžės lietuvių giedotojų draugija. Pagal draugijos įstatus svarbiausias jos uždavinys buvo „giesmėmis, dainomis ir visokiais ypačiai dramatiškais vaidinimais meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti”. Ši programa buvo kuo nuosekliausiai vykdoma iki pat draugijos uždraudimo 1935 m. Tokiu nuoseklumu ir veikimo ilgaamžiškumu nepasižymėjo jokia kita Prūsų lietuvių draugija.

Iki Pirmojo pasaulinio karo draugijos veikloje nebuvo jokių pertrūkių. Vien Tilžėje kasmet ji suruošdavo po 2 dideles šventes ir 4 vakarus. Įspūdingus renginius draugija ruošdavo ir daugelyje kitų Lietuvos vietų – Klaipėdoje, ant Rambyno, Šilutėje, Ragainėje, Kaukėnuose, Smalininkuose, Žibuose, Lazdynuose, Skaisgiriuose ir kitur (daugiau kaip dvidešimtyje miestų ir miestelių). Giedotojų draugija greitai tapo pačia ryškiausia Prūsų lietuvių kultūrinio veikimo reprezentante. Apie ją geras garsas sklido, į ją buvo orientuojamasi ir Didžiojoje Lietuvoje. Vilniaus spauda jos šventes ne kartą apibūdino žavėdamasi, ragindama iš jų mokytis vietos scenos entuziastus.

Giedotojų renginiai tarp Prūsų lietuvių buvo populiarūs tiek dėl aukšto meninio lygio ir repertuaro patrauklumo, tiek dėl kilnių intencijų. Kurti su vienu kitu pasirodymu neišblėstančias stiprų emocinį poveikį darančias, nykstantį liaudies meną bent iš dalies kompensuoti galinčiaxs estetines vertybes buvo vienas iš pamatinių Giedotojų draugijos siekių. Draugijos vadovas, būdamas tikras menininkas, gerai pažindamas Prūsų lietuvių buitį, jų dvasinio gyvenimo savumus ir tradicijas, tame naujų vertybių kūrime matė realiausią galimybę „garbėn kelti lietuviškumą”, iš vidaus didinti tautos atsparumą asimiliacijai, pakelti jos kultūros lygį, padaryti ją šiuolaikiškesnę.

Giedotojų veikla turėjo įrodyti ir tai, kad lietuvių kultūra – ne atsitiktinai užsilikęs praeities reliktas, ne muziejinis dalykas, o stipriai pulsuojąs kūrybinis procesas, turįs savo vystymosi perspektyvą. Tai padaryti tebuvo galima aukštu veikimo lygiu, pateikiamų kūrybos dalykų estetiniu vertingumu. Tokį lygį pasiekus, Giedotojų draugijos renginiai tapo ne tiktai reikšminga lietuvių nacionalinio sąjūdžio forma, bet ir ženkliu viso kultūrinio gyvenimo faktu pietrytinėje Rytprūsių provincijos dalyje. Vokiečių šviesuomenė ne tik noriai lankydavosi lietuvių šventėse bei vakaruose, bet ir pati „dažnai kvietė Giedotojus savo suruošimams lietuviškai padainuoti”.

Dramaturgas ir režisierius

1899 m. dirigentas V. Storostas debiutavo ir kaip dramaturgas bei režisierius: per abi tų metų šventes (vasario 12 d. ir birželio 25 d.) buvo parodyta jo pirmoji parašyta drama (1898 m.), „pasakiškas vaidinys” – „Pasiilgimas paveldėtojo”. Juo tarsi buvo nusakyta tiek autoriaus, tiek jo vadovaujamų giedotojų darbo prasmė ir tikslai: liaudies kūrybos pagrindu kurti naujas dvasines vertybes ir jomis gaivinti tautą.

Būsimasis Vydūnas anuometinėje dramaturgijoje nerado tokių vaidintinų kūrinių, kurie keltų atgyjančios tautos dvasią, ją taurintų, žadintų norą tobulėti. Todėl, siekdamas užpildyti šią spragą, pats ir ėmėsi dramaturgo plunksnos.

Taip per daugelį metų buvo sukurta gausi publikuota dramaturgija - 31 įvairaus žanro kūrinys (pjesės, tragedijos, misterijos, komedijos, „pasakiški vaidiniai”). Ir 11 Vydūno nepublikuotų kūrinių. Rašydamas scenai, Vydūnas nesitenkino kilniomis intencijomis, vengė tiesmukos nacionalinės agitacijos, o siekė sukurti tokius kūrinius, kurie, atitikdami laiko dvasią, turėtų ir nenykstančią universalią humanistinę bei estetinę vertę, būtų gilaus filosofinio turinio ir veiktų kultūriškai gaivinamus tautiečius, t. y. siekė esmingai praturtinti savąją literatūrą.

Pasiekimai ir įvertinimai

Pomėgiai

Bibliografija

Šaltiniai

Parengė: dr. Vaclovas Bagdonavčius.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: