Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Zenonas Ivinskis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Zenonas Ivinskis
Zenonas Ivinskis.jpg
Zenonas Ivinskis 19<> m.

Gimė 1905 m. gegužės 25 d.
Kaušėnai, Plungės valsčius
Mirė 1971 m. gruodžio 24 d.
Bona, Vokietija

Tėvas
  • Juozapas Ivinskis
  • 18xx.xx.xx - 19xx.xx.xx
Motina
  • Aurelija <>
  • 18xx.xx.xx - 19xx.xx.xx
Sutuoktinis(-ė) Cecilija Griniūtė 19<>.<> Vieta - 1946.<> Vieta

Paulina Talanskaitė 19<>.<> Vieta

Vaikai
  • Kęstutis Ivinskis
  • 1959.xx.xx Vieta

Pareigos
  • Kauno Šarvuočių rinktinės kariūnas - 1933 iki 1935

  • VDU Filosofijos skyriaus Visuotinės istorijos katedros vedėjas - 1933 iki 1940

  • Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas - nuo 1938 m.

  • VDU Filosofijos fakulteto dekanas - 1941 ... 1943

  • Lietuvos mokslų akademijos narys-korespondentas - nuo 1941 m.

  • Vytauto didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto ekstraordinarinis profesorius - 1941 ... 1943

  • <> - 1943 ... 1944

  • <> - 1946 ... 1948

  • <> - 1945 ... 1951

  • <> - 1952 ... 1974

  • <> - 1953 ... 1958

Išsilavinimas
  • 1919 - 1922 Telšių gimnazija
  • 1922 - 1924 Plungės gimnazija
  • 1924 - 1925 Telšių gimnazija

  • 1925 - 1929 Lietuvos universitetas (VDU)

Zenonas Ivinskis (1908 m. gegužės 25 d. Kaušėnai, Plungės valsčius – 1971 m. gruodžio 24 d. Bona, Vokietija – istorikas, profesorius, akademikas, visuomenės veikėjas

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai - pasiturintys ūkininkai (Ivinskiai ten įsikūrė prieš I pas. karą, nusipirkę 49 ha ūkį iš nusigyvenusio rusų dvarininko), tėvas - Juozapas Ivinskis (18xx.xx.xx - 1929.05.06), mama - Aurelija Bražinskaitė (18xx.xx.xx - 19xx.xx.xx)

Broliai (5) - Jonas Ivinskis (<> - <>) - baigė Klaipėdoj prekybos mokyklą, gyvenimo pabaigą praleido Chicago. Brolis - Juozas Ivinskis (<> - <>) - išėjo žemės ūkio mokyklą ir pasiruošė ūkininkauti. Brolis - Paulius Ivinskis (<> - <>) - išėjo žemės ūkio mokyklą ir pasiruošė ūkininkauti. Brolis - Vladas Ivinskis (<> - <>) - studijavo mediciną, tapo gydytoju, mirė 1966 Sydnėjuje.

Seserys (2) - Bronė <> (<> - <>) - baigė Dotnuvos žemės ūkio akademiją. - Janina <> (<> - <>) - studijavo farmaciją, iš Lietuvos pasitraukusi susirgo vėžiu ir mirė 1952 Chikago.

Žmonos - (nuo 194x m. <> xx d.) Cecilija Griniūtė (19xx m. <> 1xx d., kur gimusi? - 1946 m. <> 19 d., <>). Profesija ir trumpas pristatymas; - nuo 194x m. <> xx d.) Paulina Talanskaitė (19<>.<>, kur gimusi, Profesija ir trumpas pristatymas)

http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=4098:pa&catid=272:196807&Itemid=302

Mokslo kelyje

Pradžios mokyklos Zenonui Ivinskiui lankyti neteko. Kai du vyresnieji broliai užgriebė kiek prieškarinės rusų liaudies mokyklos ir pargrįžę iš jos vakarais mokydavosi atmintinai rusiškų eilėraščių, tai ir mažas Zenonas, besiklausydamas jų, ištisai juos išmokdavo ir galėdavo deklamuoti. I pas. karo metu Ivinskiai turėjo savo namų mokytoją Joną Smilingį, kuris mokė tada tris Ivinskiukus. Namuose netrūko ir knygų, Rygoje ir Prūsuose leistos lietuviškos literatūros, buvo ir tėvo prieš I pas. karą skaitytų laikraščių "Vilties" ir "Vienybės" komplektai, po kuriuos rausdavosi labiausiai skaityti mėgęs Zenukas.

Taip pat namuose buvo nemaža Lauryno Ivinskio kalendorių. Apie patį kalendorių leidėją daug žinojo ir pasakojo savo vaikaičiams senelė Barbora Ivinskienė: apie jo dažną svečiavimąsi Kaušėnuose, apie jo įvairių vabzdžių kolekcijas, apie jo žvaigždžių stebėjimus ištisomis naktimis ir t.t. Pagarbiai čia buvo minimas Laurynas Ivinskis ir primenama giminystė su juo. Kai Zenonas, baigęs gimnaziją norėjo savo pavardę pakeisti į Jievinis, tai tėvas įsakmiai prašė to nedaryti ir vadintis taip, kaip vadinosi Laurynas Ivinskis.

1918 m. atidarius gimnaziją Telšiuose, trys broliai Ivinskiai įstojo į ją: vyresnieji Juozas ir Jonas - pirmon klasėn, o Zenonas į prirengiamąją. Bet jau po poros mėnesių ir Zenonas pagerėjęs matematikoje buvo perkeltas į pirmąją klasę pas brolius. 1919 m. pradėjus veikti gimnazijai Plungėje, visi Ivinskiukai persikėlė į ją. Ji tebuvo už 2 km. nuo tėviškės, todėl Zenonas ištisus penkeris metus praleido čia besimokydamas. Tik gimnazijos baigti — aštunton klasėn jis vėl atvyko į Telšius. Mokslo rezultatai buvo šaunūs — abitūros pažymėjime visi penketukai. Gimnazijoje Zenono dėmesys labiausiai krypo į literatūros, geografijos ir istorijos dalykus.

Z. Ivinskis gimnazijoje tapo visuomeniškai aktyviu: 1922-23 m. jis būdamas jaunesniųjų ateitininkų pirmininku, pradėjo jų susirinkimuose skaityti referatus. Šeštoje klasėje, istorijos mokytojas grąžindamas Zenonui rašomąjį darbą, pastebėjo, kad jis turįs palinkimą į istoriją.

Studijų metai

1925 rudenį Z. Ivinskis įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos - filosofijos fakultetą, pasirinkęs pagrindiniu dalyku studijuoti senąją istoriją. Tačiau pamatęs, kad senovės istorija yra neblogai ištyrinėta, o Lietuvos istorija reikalauja dtyrinėjimų, antrame semestre pagrindiniu dalyku pasirinko Lietuvos istoriją, o senųjų, vidurinių ir naujųjų amžių istoriją, pedagogiką ir psichologiją užsirašė šalutiniais dalykais. Todėl ir paskaitas jam teko klausytis pas daugelį to meto fakulteto istorikų: A. Alekną, Pr. Dovydaitį, Pr. Penkauską, J. Totoraitį. Vėliau Romoje paklaustas apie jo buvusius profesorius Lietuvos universitete, Z. Ivinskis pasakė, kad daugiausia jis išmoko iš A. Aleknos. Šiam šviesiajam Lietuvos istorijos 'savamoksliui' profesoriui jis dedikavo ir vieną savo knygą 'Lietuvos prekyba su Prūsais' (1934). Kaip pastebėjo Ivinskis iš Aleknos jis labiausiai išmoko eiti prie šaltinių — ad fontes. Jis ir savo seminaruose dažnai tik šaltinį į rankas teduodavo, neminėdamas jokios literatūros. Alekna buvo labai kritiškas ir labai gerai pažino šaltinius. Tas Aleknos kritiškumas, blaivumas, faktų ėmimas psichofiziniame priežastingume Ivinskiui imponavo visą jo gyvenimą.

1929 m. pavasarį baigęs istorijos studijas Lietuvos universitete ir gavęs valstybinę stipendiją, Z. Ivinskis išvyko į užsienį žinių pagilinimui, bei planuodamas įsigyti daktaro laipsnį. Pirmą semestrą jis klausė paskaitų Mūncheno universitete pas mediavistą Heinrich Gūntherį. Vėliau jis persikėlė į Berlyno universitetą, kur buvo žymių istorikų. Pavyzdžiui vien viduramžių istorijai Berlyne buvo keturi, vienas už kitą geresni ordinariniai profesoriai. Z. Ivinskis užsirašė pas juos visus klausyti paskaitų ir dalyvauti seminaruose.

Turtingos Berlyno bibliotekos sudarė puikias darbo sąlygas. Rytų Europos istorijos instituto bibliotekoj buvo daug šaltinių, veikalų ir žurnalų iš Lietuvos istorijos. Juos panaudodamas, Z. Ivinskis parašė žinomam Rytų Europos istorijos specialistui prof. Otto Hoetzschui ilgą referatą, kaip Vytauto asmenį vaizdavo Dlugošas. Labai turtingos buvo ir kitos bibliotekos: Slavistikos seminaro, universiteto ir valstybinė (Preussische Staatsbibliothek). Jose dirbdamas, Z. Ivinskis 1930 sudarė plačią Vytauto Didžiojo ir jo laikotarpio bibliografiją, kuri buvo išspausdinta per du "Athenaeum" žurnalo numerius 1930-31 m. Kaune.

Savo disertacijos moderatoriumi Z. Ivinskis pasirinko prof. Alb. Brackmanną, žinomą viduramžių istorijos specialistą ir slaptojo Prūsų archyvo Berlyne direktorių. 1932 m. jis užbaigė disertaciją tema: "Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16. Jahrhunderts". Darbas buvo įvertintas "Valde laudabilis" laipsniu ir atspausdintas 1933 m. "Historische Studien" serijoje. Tos disertacijos svarbą rodo tas faktas, kad ji 1966 buvo perspausdinta antrąkart toje pačioje "Historische Studien" serijoje. Tos serijos leidinius tada prenumeruodavo visos universitetų bibliotekos, tad šią Z. Ivinskio studiją galima rasti kiekvienoje mokslinėje Europos bibliotekoje.

1932-12-01 išlaikęs doktorato egzaminus, Z. Ivinskis dar kurį laiką dirbo prof. Brackmanno vadovaujamame archyve: Geheimes Staatsarchiv (Berlin-Dahlen), o 1933 m. pavasarį jis porai mėnesių išvyko į Dancingo archyvą. Čionai jis rado daug medžiagos Prūsijos ūkinių santykių su Lietuva klausimu.

Iš archyvuose surinktos medžiagos 1933 m. Z. Ivinskis parašė habilitacinį darbą "Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje", kurį 1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete (VDU) sėkmingai apgynė ir gavo "Venia legendi". To darbo santrauka buvo atspausdinta "Židinyje" 1933 m. Nr. 8-9.

Z. Ivinskio Dancigo archyve aptikta medžiaga buvo ypač svarbi Lietuvos ūkio istorijos problematikoje. Iš jos buvo pamatyta, kaip Lietuva neteko savo didžiųjų girių ir ąžuolynų masyvų, kaip vyko krašto kolonizacija, kokie santykiai mezgėsi ir vystėsi su kaimynais, koks intensyvus buvo Lietuvos didikų susirašinėjimas prekybos ir kitokiais reikalais. Ta tematika tuo laiku užgriebė visai naujos temą Lietuvos ūkinių santykių problematikos istorijoje.

Akademinio darbo pradžia

1933 m. birželio 12 d. Vytauto Didžiojo universitete, didžiojoje fakulteto auditorijoj, sausakimšoje studentų ir svečių, Zenonas Ivinskis viešame fakulteto posėdyje paskaitė savo habilitacinio mokslo darbo santrauką ir atsakęs į įvairius fakulteto profesorių paklausimus, apgynė habilitaciją, gaudamas teisę (Venia legendi) dėstyti universitete ir privatdocento titulą.

Vasaros mėnesiai prabėgo kruopščiai beruošiant paskaitų ciklą iš Lietuvos istorijos, kurį turėjo pradėti skaityti rudenį. Rugsėjo 21 d. vyko įžengiamoji paskaita: "Krikščioniškosios Vakarų Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva". Ji vyko universiteto I rūmų salėje, gausiai dalyvaujant studentams, profesūrai ir draugams, suvažiavusiems net iš provincijos.

Vos pradėjus dėstyti, 1933 m. lapkričio 1 d. Z. Ivinskis buvo pašauktas atlikti karinės prievolės. Fakulteto dekanui Pr. Kuraičiui pavyko išrūpinti, kad tą prievolę galėtų atlikti čia pat Kaune šarvuočių rinktinėj.

Po pirmųjų karinio apmokymo dienų Z. Ivinskis gavo leidimą popietiniu metu, kada nėra karinio užsiėmimo, išeiti į universitetą. Nelengva buvo suderinti abi tarnybas, sunku buvo kareivinėse pasiruošti paskaitoms. Turėdamas energijos ir sveikatos su kaupu, Z. Ivinskis ne tik įstengė atlikti karinius užsiėmimus ir paskaityti paskaitas universitete, bet ir daug pasirausti kariuomenės archyve.

Remiantis ten surinkta medžiaga jis parašė ir išspausdino straipsnių iš Šarvuočių rinktinės istorijos (Karo Archyvas XII, 1930) ir iš mūsų karų istorijos (vėliau išleistame leidinyje: Karo technikos dvidešimtmetis 1919-1939). Z. Ivinskis be to dar ėmėsi dėstyti kuopos kariams švietimą ir skaityti karininkams paskaitas Karininkų Ramovėje.

Beveik dveji metai karinės tarnybos (ji buvo prailginta to ėmimo kareiviams kilus įtempai dėl Klaipėdos įvykių — Neumanno-Sasso byla). Šis laikotarpis leido jam pažinti iš arti Lietuvos kariuomenės gyvenimą, praplėsti pažintis su kariškiais, pasinaudoti mokslo reikalams kariuomenės biblioteka ir archyvu, užmegzti glaudesnį ryšį su karinių žurnalų "Karo Archyvas" ir "Mūsų Žinynas" redaktoriais.

1935 m. birželio mėn. baigus karinę tarnybą Z. Ivinskis grįžo pilnai dėstyti VDU. Pradedant naujus mokslo metus rugsėjo 15 d. jam buvo suteiktas docento vardas ir jis paskirtas visuotinės istorijos katedros vedėju.

1935 m. rudenį Z. ivinskis sukūrė šeimą Cecilija Griniūte. Vedybinis gyvenimas pririšo jį prie namų, aptramdė kiek jo judrumą, sutaupydamas jam daugiau laiko moksliniam darbui ir rašymui, nes jo žmona turėjo rimtų širdies sveikatos problemų. Nors žmonos sveikata labai rūpinosi ir jos mama ir Zenonas, tačiau 1946 m. gruodžio 19 d. ji mirė.

Įsibėgėjimas mokslinėje ir pedagoginėje veikloje

Nuo 1935 m. rudens doc. Z. Ivinskio dėstomas pagrindinis kursas buvo plati Lietuvos istorija, nuo pat jos pradžios iki 1918 m. Ją tekdavo skaityti ištisai penkis semestrus po dvi valandas savaitėje. Be to jis skaitė ir specialius kursus: Lietuvos istorinę geografiją, Rusijos istoriją iki XVII a. ir Lietuvos istorijos šaltinius. Pastarasis kursas buvo labiausiai jo mėgiamas dalykas. Plačią to kurso pirmąją dalį (kronikos ir kt.) jis buvo paruošęs ir spaudai. Švietimo ministrui J. Tonkūnui 1937 m. nesutikus prailginti prof. J. Totoraičiui dėstymo teises, Z. Ivinskis turėjo perimti ir naujųjų amžių istorijos dėstymą. Tik 1939 m. tą pareigą perėmė S. Sužiedėlis.

1937 m. skaitė paskaitas Pirmajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje, 1938 m. – tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche, Šveivarija.

Teologijos-Filosofijos fakultetas, ypač jo Filosofijos skyrius tautininkų režimo politikos ėjimuose buvo tam tikras kliuvinys. Dėl to jį imta įvairiais būdais varžyti. 1937 m. Švietimo ministras J. Tonkūnas pareiškė nepasitikėjimą fakulteto dekanui prof. kan. Pr. Kuraičiui. Šis turėjo iš tų pareigų pasitraukti. Pertvarkant fakulteto vadovybę, dekanu buvo paskirtas prof. P. Malakauskis, o fakulteto sekretoriumi buvo išrinktas Z. Ivinskis. Šias pareigas jis ėjo iki 1940 m. liepos 17 d., kai rusai okupantai tą fakultetą uždarė. Buvimas trejetą metų fakulteto sekretoriumi įtraukė profesorių giliai į universiteto reikalus ir įgudino juos tvarkyti.

Visuomeninė veikla

Į visuomeninę veiklą jis įsitraukė dar gimnazijoje - nuo 1920 m. tapo ateitininku, o 1923–1924 m. Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas. 1927 m. iki 1929 m. Kauno universiteto Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas.

Nuo 1923 m. įsitraukė į bendradarbiavimą spaudoje. Nuo <> m. jis tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nariu.

Šalia universitetinio darbo Z. Ivinskis užsiėmė aktyviu publicistiniu darbu. Jo straipsniai ir recenzijos pasirodydavo "Naujojoj Romuvoj", "Židinyje", "Tiesos Kelyje", uoliai bendradarbiavo fakulteto leidžiamuose žurnaluose "Atheneaum" ir "Soter", priklausė "XX Amžiaus" kolektyvui ir buvo oficialiu to dienraščio viceredaktoriumi. 1926–1929 m. jis buvo žurnalo „Sargyba“ redakcijos darbuotojas.

Publikacijas skelbė leidiniuose laikraštis„XX amžius“, 1937–1940 m. šio laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. žurnalas „Židinys“, Naujoji Romuva, [Mūsų žinynas, žurnalas„Vairas“ ir kt.

1933 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys, 1937–1940 m. – jos sekretorius, nuo 1939 m. III suvažiavimo – narys mokslininkas. 1938 m. išrinktas Estų mokslo draugijos nariu korespondentu ir Hanzos istorijos draugijos nariu. 1939 m. – Lituanistikos instituto istorijos skyriaus narys.

1936 m. vasarį Kauno jaunų intelektualų grupė „Naujojoje Romuvoje“ paskelbė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“. Ji išprovokavo Seimo rinkimus. Jau tų pačių metų gegužę buvo paskelbtas naujas Seimo įstatymas, o dar po mėnesio įvyko ir rinkimai į IV Seimą, kurio veikla dešimt metų Lietuvoje buvo nutraukta.

Deklaracijoje buvo įvertinta Lietuvos valstybės padėtis, iškelta „organiškos valstybės samprata“, aptarti valstybės ir tautos, individo, kultūros, autoriteto, laisvės, teisingumo, artimo meilės kaip bendrabūvio principo santykiai, apsvarstytos valstybės gairės ateičiai. Tai buvo programiniai nuostatai būsimajai demokratiškos nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarkai, jos ateities vizija.

Deklaracija buvo paskelbta be pavardžių, apsidraudžiant dėl galimo persekiojimo. Deklaracijos autorių pavardės paskelbtos vėliau, kitame žurnalo numeryje, kai jos autoriai įsitikino, kad valdžia neketina prieš juos griebtis represijų. Deklaracijos autoriai –­ J. Ambrazevičius, dr. P. Dielininkaitis, dr. J. Grinius, J. Grušas, dr. Z. Ivinskis, J. Keliuotis, dr. A. Maceina, I. Malinauskas, Pr. Mantvydas, prof. K. Pakštas, dr. Č. Pakuckas, dr. J. Pankauskas, dr. A. Salys, dr. Ig. Skrupskelis, A. Vaičiulaitis, doc. B. Vitkus.

Sovietų ir vokiečių pareinamieji laikotarpiai

1940 m. liepos 17 d. rusai okupavo Lietuvą ir uždarė VDU Teologijos-Filosofijos fakultetą. Z. Ivinskis liko be darbo.

1941 m. vasarą Laikinoji Lietuvos vyriausybė pavedė Z. Ivinskiui organizuoti Filosofijos fakultetą. Jis buvo grąžintas į VDU, paskirtas Filosofijos fakulteto dekanu. Šias pareigas galėjo eiti tik iki 1942 m. pabaigos. 1943 m. pradžioje vokiečių valdžia uždarė visas Lietuvos aukštąsias mokyklas.

1941 m. – Laikinosios vyriausybės įkurtos Mokslų akademijos narys.

1940 m. profesorius, nuo 1941 m. dėstė ir Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakultete Lietuvos ūkio ir visuomenės ūkio istoriją.??

Pokario metai Italijoje ir Vokietijoje

1944 m. pasitraukė į Vakarus, tęsė Lietuvos istorijos studijas. Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Romoje, Bonoje. Stažavosi, tyrinėjo ir dėstė Baltijos šalių tyrimo institute (Baltisches Forchungsinstitut) kaip kviestinis profesorius, vėliau instituto direktorius. Bonos universitete 19631971 m. dėstė Rytų Europos istoriją, antrą kartą apgynė habilitaciją, tapo Lenkijos ir Baltijos šalių istoriku bei gavo leidimą dėstyti (1964 m.) [1].

1957 m. Romoje vedė Pauliną Talanskaitę, kilusią iš Antalieptės. 1959 m. gimė sūnus Kęstutis. 1963 m. Ivinskių šeima persikėlė į Boną. 19631971 m. dėstė Bonos universitete. Gyvendamas Romoje, Vatikane toliau rinko medžiagą Lietuvos istorijai, buvo „Lietuvių enciklopedijos” Istorijos skyriaus redaktorius. Gyvendamas užsienyje, bendradarbiavo leidiniuose „Aidai“, „Žiburiai“, „Tremtinių mokykla“, „Tėviškės garsas“, „Draugas“, „Darbininkas“ ir kt.

Visuomeninė veikla

Priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams[1]. Nuo 1920 m. ateitininkas, nuo 19231924 m. Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas, nuo 1927 m. iki 1929 m. Kauno universiteto Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas[2].

Moksliniai pasiekimai

<> <> <>

Bibliografija

  • Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida, 1933 m.
  • Senovės lietuvių religijos bibliografija, 1938 m.
  • Jėzuitų spaustuvė Vilniuje ir pirmosios lietuviškos knygos, 1953 m., vokiečių kalba.
  • Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, nebaigta, Roma, 1978 m.; perspausdinta Vilniuje 1991 m.

Šaltiniai

Nuorodos

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: