Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

{{{titolo}}}
Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui (ELIP)
Šiuo metu yra 20 977 192 straipsniai
P Science.png Mokslas P social sciences.png Bendruomenė P globe.svg Geografija P art.png Dailė P technology1.png Technika P sport.svg Sportas
P history.png Istorija P art-lightblue.png Asmenybės P psychology.png Filosofija P music.svg Muzika P religion.png Religija LogoWIKISPECIES.png Gyvybė


{{{titolo}}}
ELIP

„Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ELIP, lietuvius pasaulyje vienijanti jėga, grindžiama lietuviškų vertybių, kultūros ir lietuvių kalbos puoselėjimu.

  1. Vienija pasaulyje pasklidusius Lietuvos žmones, kviesdama rūpintis Lietuvos ir Lietuvai reikšmingų vertybių puoselėjimu.
  2. Skatina Lietuvoje ir pasaulyje gyvenančius Lietuvos žmones rinkti informaciją, neįtakojamą politinių srovių ar/ir komercinių motyvų, apie Lietuvos vertybes, kultūrai, kalbai reikšmingus reiškinius, praeities įvykius ir faktus, kaupti nykstančią informaciją apie žmones, įvykius, veiklas, gamtą, gyvenvietes, amžinojo poilsio vietas, įmones, įstaigas, mokyklas, maldos namus, papročius, bendruomenes.
  3. Atveria kelius jaunimui, senjorams, bendruomenių nariams domėtis ir rūpintis Lietuvos ir Lietuvai reikšmingomis vertybėmis, aktyviai prisidėti prie jų išsaugojimo ateities kartoms, pasitelkiant savo mėgstamas informacines technologijas, bendraujant su mokyklomis, bibliotekomis, sąveikaujant su rėmėjais.

TIKSLAS – skaitmeninėje erdvėje kaupti, saugoti ir skleisti išsamią informaciją, savanoriškai teikiamą internete atsakingų, savo adresus pateikiančių, lietuviškomis vertybėmis besirūpinančių žmonių, moderniomis informacinių technologijų priemonėmis – raštu, žodžiu, garsais, vaizdais, judančiais vaizdais.


„Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ (ELIP) – gali nemokamai naudotis kiekvienas (plačiau – straipsnyje Kaip naudotis enciklopedija?). Ji skirta aprašyti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui, todėl enciklopedijoje rasite informaciją ir apie daugelį kitų šalių, jų asmenybių, reiškinių ir t.t. Lietuva – tai tik atspirties taškas, nuo kurio puoselėjama žinių sklaida visomis enciklopedinėmis kryptimis, neapsiribojant geografiniu, tautiniu ar kalbiniu principu.

ELIP savitarnos ir talkos projektas. „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ yra šiuolaikinė knygnešystė. Iškilus klausimams ar turint pasiūlymų galite kreiptis į bendruomenę, bendruomenės narių aptarimo puslapiuose ar rašydami jiems laiškus. Atminkite, kad ELIP neturi etatinių apmokamų redaktorių, todėl nelaukite, kad kas nors už jus sutalpins jūsų surinktą informaciją. Tačiau kiekvienas bendruomenės narys ir leidėjų taryba yra pasiruošusi jums padėti savo patarimais, todėl visada galite kreiptis.

Kviečiame visus norinčius dalyvauti talkoje registruotis ir įsijungti į bendrą veiklą ir net tapti savo tematikos leidėjais. „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ pagrindinį dėmesį skirs savanoriškumui, kuris bus ne pasyviai stebimas, bet tai skatinama ir organizuojama: ieškomi įvairių sričių specialistai, vykdomas metodinis planavimas ir veiklos organizavimas.


Dėkojame Vilniaus universitetui bei Vytauto Didžiojo universitetui, kurie nemokamai skyrė serverius ir diskų resursus.

ELIP plėtra rūpinasi ELIP paramos fondas.

Lietuvoje

Pasaulyje


Gimę rugsėjo 29 d.:

  • Tėvas Stanislovas (Tėvas Stanislovas OFM Cap., 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškis2005 m. birželio 23 d. Kaunas, palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje) – vienuolis kapucinas, kunigas, iškilus pamokslininkas, aktyvus lietuvių pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, karitatyvinės veiklos socialiniame užribyje esantiems, nuo priklausomybės ligų kenčiantiems žmonėms organizatorius, bažnytinio ir liaudies meno rinkėjas, Kėdainių krašto Garbės pilietis.
  • Jeanna Fine (angl. Jeanna Fine, tikrasis vardas – Jennifer Gauthier; 1964 m. rugsėjo 27 d. Niujorkas, JAV) – buvusi pornografinių filmų aktorė ir šokėja. Dažnai jos tikrąja pavarde nurodoma Jennifer Payson, tačiau šią pavardę Džeina gavo vėliau, po motinos vedybų.
  • François Boucher (pranc. François Boucher, 1703 m. rugsėjo 29 − 1770 m. gegužės 30 d.) – XVIII a. prancūzų tapytojas, grafikas, dekoratorius, vienas iš žymiausių ir populiariausių rokoko dailininkų.
  • Gaitana , gimusi 1979 m. rugsėjo 29 d. Kijeve) – iš Kongo kilusi Ukrainos dainininkė ir dainų autorė. Gaitana atstovavo Ukrainai 2012 m. Eurovizijoje Azerbaidžano sostinėje Baku.
  • Sandro Grande (g. 1977 m. rugsėjo 29 d.) – Kanados futbolininkas. Žaidžia centro saugo pozicijoje. Yra atstovavęs Kanados rinktinei ir pelnęs vieną įvartį. Jis pasižymėjo 2005-09-03 vykusiose rungtynėse prieš Ispanijos nacionalinę komandą.


daugiau ...


Mirę rugsėjo 29 d.:

  • Winslow Homer (Houmeris, angl. Winslow Homer, 1836−1910 m.) − XIX a. JAV realistinis tapytojas, grafikas iliustratorius, akvarelistas. Pasižymėjo marinistiniame žanre.


daugiau ...



Šaltiniai

  1. Silvio Piola, il più bomber di tutti
  2. "Šachmatai (Liet.)." Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 14 d.
  3. lenk. Władysław Syrokomla. Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, t. 2. Wilno, 1860, p., p. 97
Stanislava Lovčikaitė
Mokytoja Stanislava Lovčikaitė „Linkava“ vadovė.png

Gimė 1929 m. gruodžio 29 d.
Megučioniai
Mirė 2013 m. sausio 7 d. (83 m.)
Linkuva

Veikla
Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kultūros organizatorė, kraštotyrininkė, visuomenininkė

Išsilavinimas 1949 m. Linkuvos vidurinė mokykla
Alma mater 1965 m. Vilniaus pedagoginis institutas

Žymūs apdovanojimai
  • 1998 m. Pasaulio lietuvių dainų šventės medalis
  • 2000 m. Kraštotyros darbuotojo garbės vardas

Turinys

Stanislava Lovčikaitė (Stasė, 1929 m. gruodžio 29 d., Megučioniai – 2013 m. sausio 7 d., Linkuva) – Šiaurės Lietuvos šviesuolė, Lietuvos garbės kraštotyrininkė, etninės kultūros puoselėtoja, Linkuvos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kultūros organizatorė, kraštotyrininkė, visuomenininkė.

Kilmė ir šeima

Stanislovas ir Teofilė Lovčikai

Tėvas – Stanislovas Lovčikas (18931991) – dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, stojo 1919 metų sausio mėnesį savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Motina – Teofilė Galiūnaitė (18881971)

Dėdė – Mykolas Lovčikas (18851939) – kunigas.

Seserys – Elena Lovčikaitė-Pranculevičienė – apskaitininkė; Salomėja Lovčikaitė - Freibergienė – Linkuvos K.Požėlos vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja; Liucija Lovčikaitė (19271958).

Brolis – Stasys Lovčikas (19221943) – 1941 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XVII laida).

Gyvenimo kelias

Stanislava Lovčikaitė Linkuvos etnografinį ansamblio „Linkava“ 30 metų minėjime

S. Lovčikaitė augo kaime, netoli Linkuvos, tuometinio valsčiaus centro. 1941 m. baigė Megučionių pradinę, o 1949 m. Linkuvos vidurinę mokyklą (25 laida). Mokytojai Apolinaras Radžius ir Juozas Skrupskelis paskatino ją studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių mokytojų institute. Vėliau studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Vilniaus pedagoginiame institute, kurį baigė 1965 m.

19491951 m. mokėsi ir baigė Panevėžio mokytojų seminariją,

19511954 m. dirbo Guostagalio mokykloje, dėstė lietuvių kalbą.

Paskirta 1955 m. rugsėjo 1 d., S. Lovčikaitė 19551958 m. dirbo Anykščių rajone, buvo Žudžgalio septynmetėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, 19561958 m. buvo šios mokyklos direktorė.

19581962 m. dirbo Staškavičių aštuonmetėje mokykloje, dėstė lietuvių kalbą. 1958 m. patvirtinta Kiburių septynmetės mokyklos direktore.

Nuo 1962 m. S. Lovčikaitė mokytojavo Linkuvoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, vadovavo literatų, turistų būreliams, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose, sovietiniais metais organizavo moksleivių susitikimus su žymiais Lietuvos rašytojais, aktoriais, literatūros kritikais, paskelbė per 50 dalykinių ir metodinių straipsnių periodikoje, savo gyvenimo darbus, filosofiją, nuostatas apibendrino knygose: „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtoja išleido 42, 45, 52, 55 ir 60-ąją abiturientų laidą. Ji vadovavo literatų, turistų būreliams, dalyvavo kraštotyros ekspedicijose. Senatvėje ji buvo tikybos mokytoja, 19921999 m. dirbo ir Linkuvos pagalbinėje mokykloje-internate, specialiojoje internatinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

Mokytojos iniciatyva Linkuvos mokykloje lankydavosi žymiausi Lietuvos rašytojai ir aktoriai (Marcelijus Martinaitis, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis, Juozas Aputis, Eugenijus Matuzevičius, Albinas Bernotas, Juozas Baltušis, Laimonas Noreika, Gražina Urbonaitė, Sigitas Račkys ir kt.), turtinę mokinių dvasinį pasaulį.

19801981 m. S. Lovčikaitė subūrė Linkuvos etnografinį ansamblį „Linkava“[1] ir jam vadovavo iki 2001 m. Įsikūrus „Žiemgalos“ draugijai, tapo jos nare, o nuo 1993-ųjų ji buvo ir Linkuvos 500 metų jubiliejaus komiteto pirmininko pavaduotoja.

Per du dešimtmečius ansamblis sukūrė 17 teminių programų, atskleidusių Šiaurės Lietuvos krašto etnografinį paveldą. 20042013 m., iki gyvenimo pabaigos, ji buvo klubo "Žiemgalos linkuviai" pirmininkė – pirmoji šios asociacijos vadovė.

Lietuvos atgimimo metais ji buvo viena iš pirmųjų Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Pakruojo skyriaus narių, šio skyriaus tarybos narė. 19891993 m. ji buvo Pakruojo Sąjūdžio laikraščio "Langas" (vėliau – "Mūsų langas") redaktorė.

S. Lovčikaitės iniciatyva Linkuvoje buvo atstatytas paminklas-kryžius Linkuvos gimnazistams, žuvusiems pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, iškilo stogastulpis gimnazijos jubiliejui, atidengtos atminimo lentos pirmajam Linkuvos gimnazijos direktoriui I. Brazdžiūnui ir šio krašto knygnešiams. Sutelkusi Linkuvos bendruomenę, ji pastatė Linkuvoje paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui ir visiems linkuviams su įrašu "Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai" (2011 m.).

Ji parašė ir išleido knygas: "Linkava : tradicija dabartyje" (folkloro ansamblio dalyvių biografijų ir koncertinių programų knyga, 2003 m.) ir "Tarp būties ir buities : pamąstymai, prisiminimai" (2008 m.), paskelbė periodikoje bei specializuotuose leidiniuose per 50 straipsnių krašto kultūros ir užsienio bei lietuvių literatūros dėstymo metodikos klausimais.

S. Lovčikaitė buvo apdovanota Kultūros ministerijos ir Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998 m.). Jai buvo suteiktas Kraštotyros darbuotojo Garbės vardas (2000 m.), ji apdovanota Garbės ženklu "Už nuopelnus Šiaulių apskričiai" (2009 m.).

1989 m. įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, tapo LPS Pakruojo skyriaus tarybos nare bei Sąjūdžio laikraščio „Langas“ (vėliau „Mūsų langas“) redaktore (19891993). Dalyvavo visuose Sąjūdžio suvažiavimuose, sausio 13-ąją budėjo prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų.

S. Lovčikaitei 1993 m. suteiktas lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos ekspertės vardas.

Mirė 2013 m. sausio 7 d. Linkuvoje (Pakruojo raj.). Palaidota Linkuvos kapinėse.

Mokytojos pastangomis buvo įkurtas „Žiemgalos linkuvių“ klubas.

Ji garsino mūsų kraštą

Skubant lekiant paskutinėms metų dienoms radome laiko paminėti 1929 metų gruodžio 29 dieną gimusios Mokytojos Stanislavos Lovčikaitės 90 – metį.

Džiugu, kad Mokytojos, garsinusios mūsų kraštą, atminimas gražiai įprasminamas. Minint pirmąsias mirties metines prie senosios gimnazijos pastato mūsų pedagogų iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta, kurioje įrašyti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „IR KRINTANTĮ, IR KYLANTĮ LYDĖK, ŠIRDIE, IR VESK”. Buvęs mokinys, dabar vicemeras Virginijus Kacilevičius sukūrė vaizdajuostę „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės”, kurią galima pasižiūrėti mokyklos muziejuje. Linkuvos kultūros centras kasmet pavasarį organizuoja folkloro ir amatų šventę „ Aukštas dangus”, skirtą „Linkavos” ansamblio įkūrėjos atminčiai ir garbei. Auklėtinis, Seimo narys Stasys Tumėnas įteikė neįkainojamą dovaną Gimnazijos 100 -mečiui – parengė plačios apimties atsiminimų knygą apie savo Mokytoją ir Auklėtoją „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta”. Knyga buvo pristatyta ne tik mūsų rajone, bet ir Vilniaus rašytojų klubo literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa”, į kurį susirinko didelis būrys garsių Vilniaus žiemgalių, buvusių linkuvių, mokinių ir mokytojų bei artimųjų, dalyvavo ir grupė gimnazijos pedagogų su Direktoriumi V. Stapušaičiu.

Prisimenant ir įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S. Lovčikaitei suteiktas Pakruojo rajono Garbės pilietės vardas. Tai pirmas atvejis mūsų rajone, kai toks vardas suteiktas po mirties.

Gimnazijos muziejuje įrengta pastovi ekspozicija, skirta Mokytojai S. Lovčikaitei, o jos 90 -mečiui paruošta parodėlė.

Muziejaus vadovė

Kūryba

Tarp būties Lovčikaitės knygos pristatymas

Parašė knygas „Linkava: tradicija dabartyje“ (2003) ir „Tarp būties ir buities“ (2008).

Recenzavo 2010 m. Stasio Tumėno parašytą biografinę apybraižą „Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje“.[2]

Viena iš monografijos „Pašvitinys“ viena iš istorijos skyriaus autorių.[3]

Straipsniai:

  • Stanislava Lovčikaitė. Tradicijos ir dabartis. Žiemgala. 2000/1, ISSN 1648-7230[4]

Įvertinimas

Prie lentos skirtos S.Lovčikaitei 42 laidos auklėtiniai

Mokytoja apdovanota Kultūros ministerijos, Pakruojo rajono vadovų padėkos ir garbės raštais, Pasaulio lietuvių dainų šventės medaliu (1998).

2000 m. jai suteiktas Kraštotyros darbuotojo garbės vardas.

2009 m. apdovanota Šiaulių apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.

2014 m. sausio 11 d. minint pirmąsias mokytojos mirties metines prisiminti jos darbai ir prie senojo Linkuvos gimnazijos pastato atidengta atminimo lenta krašto šviesuolei mokytojai, kurioje įrašyti Justino Marcinkevičiaus žodžiai „Ir krintantį, ir kylantį, lydėk, širdie, ir vesk.“[5]

Jos atminimui Linkuvos kultūros centre nuo 2014 m. rengiamas folkloro ansamblių festivalis "Aukštas dangus".

Buvęs jos mokinys Virginijus Kacilevičius sukūrė kino apybraižą "Mokytoja. Gyvenimas tarp išsipildymo ir siekiamybės" (2014 m.) apie Linkuvos šviesuolę S. Lovčikaitę.

Rengiama atsiminimų apie S. Lovčikaitę knyga "Mūsų esaties gūžta".

2018 m. rugsėjo 29 d. Taryba priėmė sprendimą Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardą suteikti Stanislavai Lovčikaitei. Tai pirmas atvejis savivaldybėje, kai šis titulas suteikiamas asmeniui po mirties. Tokia galimybė atsirado tarybai dar pernai patvirtinus Pakruojo rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus. Stanislavai Lovčikaitei Garbės piliečio vardas suteikiamas už gyvenimą, atiduotą Lietuvai, savo kraštui, žmonėms, pedagoginę ir kultūrinį palikimą ateinančioms kartoms. Teikimą suteikti Garbės piliečio vardą S. Lovčikaitei komisijai pateikė Linkuvos gimnazija.

Atsiminimai

Mokytojos statusą vietinėje bendruomenėje trumpai ir tiksliai apibūdino jos buvęs mokinys miškininkas V. Kacilevičius:

Cquote2.png Mokytoja S. Lovčikaitė yra Linkuvos sąžinė ir moralinis stuburas.

V. Kacilevičius

Cquote1.png


Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nepriklausė jokiai organizacijai ir jokiai partijai. Jos gyvenimo tikslas ir rūpestis visada buvo Šiaurės Lietuvos žmogus.

Cquote2.png Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau. Biografija? Jeigu būčiau karalius, kiekvienam valdiniui liepčiau parašyti savo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės gyvenimo aprašymą. Buvusį ir būsimą. Sau – kaip aukščiausią įstatymą savo sąžinei.

Stanislava Lovčikaitė

Cquote1.png


Mokytoja S. Lovčikaitė niekada nebijojo išsakyti savo pilietinės pozicijos. Gal todėl ji nebuvo paranki sovietinei valdžiai, kai Linkuvos mokinius skatindavo mokytis Maironio eilėraščius, skaitovų konkursams rengdavo patriotines programas, organizuodavo susitikimus su aktoriais, rašytojais. Būta sankirtų su rajono valdžia ir Nepriklausomybės laikais, kai nesutapdavo jos požiūris dėl „varnų respublikos“ kūrimo Pakruojo rajone, menkaverčių, vienadienių renginių ir pan. Paskutinis garbios Mokytojos nesutarimas su valdžia baigėsi abipuse pergale – 2011 m. rudenį Linkuvoje S. Lovčikaitės iniciatyva atidengtas paminklinis akmuo su užrašu: „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai.“

Mokytoja ir vėl galvojo ne apie save, o apie išsibarsčiusius po pasaulį linkuvius, kad jie, grįžę į Linkuvą, turėtų šalia bažnyčios susitikimams simbolinę vietą, iš kur atsiveria Šiaurės Lietuvos erdvės – penas minčiai ir atminčiai.


Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lituanistė Birutė Jurevičiūtė-Deveikienė

Apie dalyvavimą sąjūdyje skaitykite straipsnyje


Išsipildęs Mokytojos gyvenimas

Cquote2.png

Išsipildęs Mokytojos gyvenimas

Po atestatų teikimo 2007 m.

Pirmas iš atminties išplaukęs prisiminimas apie Linkuvos vidurinės mokyklos mokytoją lituanistę Stanislavą LOVČIKAITĘ pavasarinis. Jau studijavau, kai Mokytoja pasakė: „Pavasariais galvodavau: kaip gerai, kad jie nemato to, ką matau aš - visai nebegirdėtų, ką sakau." Pasirodo, stovėdama prie mokytojo staliuko, ji matydavo žydintį mokyklos sodą. Lietuvių kalbos ir literatūros kabinetas senojoje mokykloje (sakydavom - „raudonuosiuose rūmuose"), pirmame aukšte, langai į kiemą, - vienas jaukiausių; žalsvoje galinėje sienoje freska: baltas Lietuvos žemėlapis, ant jo - rašytojų portretai.

Mokytojos likimas nebuvo nei lengvas, nei palankus jos talentams reikštis. Praėjusį pavasarį, bandydama paguosti mane po mamos mirties, ji perdavė man savo jaunystės dienoraščio sąsiuvinį, rašytą praradus seserį. Sąsiuvinio priešlapyje Mokytoja parašė solidarumo laišką man, pasakojantį ir apie save: „Mano gyvenimo drobėje nuolatinis fonas buvo kokios nors artimųjų nelaimės, ligos, mirtys. Niekas turbūt nė neįtardavo, kad šalia „veiklios visuomenininkės" gyvena ir amžinų rūpesčių graužiamas mažvaikis, nepajėgiantis išspręsti tų problemų, bet ir negalintis nuo jų atsiriboti. Ne tik „visuomenininkės karjera" buvo šviesioji (šiek tiek!) pusė. Ypač literatūra, menas, dvasiniai dalykai. A. a. Motiejūnas pranašavo dailininkės karjerą, mokyt. Radžius barė, kam nerašau... Buvo laikai (juk Brolis bolševikų nušautas!), buvo ir mano pesimizmas, kažkoks plaukimas pasroviui - beprasmio gyvenimo suvokta drama. Gal net tragedija. Linkuvoj [...] atsirado „antrasis kvėpavimas" - išgelbėti tai, ką galima, bent Lietuvos vardą Jums, savo mokiniams, perduoti. [...] Sudeginau dienoraščius, nors jie buvo literatūriški, bet man ne tiek įdomūs, kiek skaudūs. Skaudūs dėl neišsipildžiusio gyvenimo." Fragmentas liudija: jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją.

Kiekvienas žmogus daugmaž nujaučia savo galimybių ribas, ir ji, be abejo, žinojo, kad būtų sugebėjusi žymiai daugiau, nei mokyti provincijos vaikus. Bet mokė juos reikliai, su meile, potekstėje, o dažnai ir tekste pabrėždama: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt.". Visa tai labai gerai jautėme. Suvokėme, kad į jos pamokas nedera ateiti nepasiruošus, kad klausimas „Tai neskaitei kūrinio?" pranašauja beveik nebeišvengiamą dvejetą. Betgi skaityti ir per jos pamoką kalbėti apie tai, ką perskaitei, buvo įdomu. Vienuoliktoje klasėje grupė geresnių mokinių lankėme Mokytojos vadovaujamą užsienio literatūros fakultatyvą; pirmosios žinios apie R.M.Rilkę, Franzą Kafką, Albertą Camus ir daugelį kitų, tada visai neprograminių autorių, be kurių neįsivaizduojama modernioji Europos literatūra, - iš ten, iš aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos fakultatyvo Linkuvos vidurinėje, kuris, manau, atsirado iš pačios Mokytojos interesų ir entuziazmo: jai buvo svarbi ir įdomi ta literatūra, todėl ji siekė pratrinti akis ir mums. Prieš vieną pamoką apsisprendžiau paklausti Mokytojos, ar man užtektų gabumų studijuoti lituanistiką. Apsispręsti buvo sunku, klausti stigo drąsos, bet Mokytoja įėjo į kabinetą, apžvelgė visus, o man pasakė: „Ko su tokia viltim į mane žiūri?" Talentingas pedagogas skaito ir iš mokinio akių.

Jai buvome dėkingi už mokykloje vykusius susitikimus su Marcelijum Martinaičiu, Laimonu Noreika, Judita Vaičiūnaite, Juozu Apučiu, Albertu Zalatorium ir daugeliu kitų svarbiausių to laiko lietuvių literatūros asmenybių. Paskutiniais metais vis kartojo negalinti patikėti, kad Juozo Apučio, Jono Strielkūno, Albino Bernoto nebėra. Apie pastarojo mirtį jai pasakiau aš, išgirdau beveik atodūsį: „Albinėlis..." Matyt, jai labai stigo intelektualesnės aplinkos, atitraukiančio nuo banalios kasdienybės rūpesčių bendravimo su kultūros žmonėmis. Ne kartą girdėjau ją, nepatenkintą, kad Linkuvoje kas nors vyksta, tarkim, Poezijos pavasario renginys, o mokiniai, mokytojai ar tiesiog miestelio visuomenė menkai dalyvauja. Mokytojai buvo atgrasus dvasinis ir intelektualinis tingumas, interesų stoka. Su J.Apučiu jiedu artimai draugavo.

Jau paskutiniais mėnesiais kalbėjom su Mokytoja apie Justiną Marcinkevičių, apie nesibaigiančius jo puldinėjimus dėl tikrų ar tariamų konformistinių jaunystės nuodėmių. „Jie nežino, ką jo poezija tada mums reiškė", - pasakė Mokytoja, prisimindama sovietmetį, kada jai pačiai visko teko patirti, nes ne kartą atrodė, kad jai, kaip „nacionalistei", mokyklos durys bus užtrenktos. Įkalbinėjau parašyti, „ką reiškė". Mokytoja atsakė, kad įstengtų nebent kaip nors sureaguoti, jei atvežčiau jai kokį bjaurų straipsnį. Buvo tų straipsnių, bet Mokytojai jų taip ir nebeparodžiau, suprasdama, kad jai, slaugančiai sunkiai sergančią seserį, rašyti nebėra nei laiko, nei jėgų. Dėl savo sveikatos - buvo širdininkė - iliuzijų neturėjo, nebepriimdavo mano naivaus guodimo: atseit, blogas oras ar pereinamasis metų laikas, todėl jai ir negera. Vasarą šnekėtis dažniausiai išeidavome ant suoliuko po jos sodintais medžiais prie daugiabučio namo. Tuos medžius, kaip ir apskritai medžius, labai brangino, bet ir čia iliuzijų neturėjo: „Kai aš numirsiu, tikriausiai iškirs." Tačiau iki pat galo išlaikė imlų, gyvą protą, daug skaitė, nepaprastai tiksliai, sakyčiau, su kvalifikuoto literatūrologo išmanymu reziumuodavo perskaitytos knygos įspūdžius. Net ligoninėje, jau klejodama paskutinės ligos patale, ji kalbėjo ne apie save, bet apie tariamai atvežtą unikalų rankraštį, kuris būtinai turįs pasiekti mokslininkus, apie tai, kaip galima mokiniams parodyti lietuvių kalbos reikšmingumą. Vidiniai įsipareigojimai kultūrai, Lietuvai, mokyklai jai buvo patys svarbiausi, įaugę ne tik į sąmonę, bet jau ir į pasąmonę.

Turbūt čia derėjo suskaičiuoti Mokytojos auklėtinių laidas, jos suburto folklorinio ansamblio „Linkava" koncertus bei programas, aptarti jos knygas, bent. jau tą didžiąją „Linkava: tradicija dabartyje", papasakoti apie paskutinį jos veiklos Linkuvoje ženklą - paminklą rašytojui Juozui Paukšteliui su užrašu „Čia mūsų namai", apie visada išlaikytą pilietinę drąsą ir žmogiškąjį orumą. Derėjo pasakyti, kad nežinia kada kitą tokį žmogų Linkuvos žemė užaugins, jei iš viso beužaugins. Bet už padarytų darbų visada norisi pamatyti gyvą, laimingą ar kenčiantį žmogų.

Vienas Justino Marcinkevičiaus eilėraštis pradedamas taip: „Likime, angele kuprotas..." Tokie jau yra tie žmonių likimai, jungiantys angeliško idealumo pažadą ir gyvenimo uždedamą netobulo išsipildymo kuprą. Neišsipildęs, bet, be abejo, ir išsipildęs, nors gal ir ne tuo idealiuoju būdu yra mūsų Mokytojos gyvenimas.

Kaip savotiškas priesakas pragmatiškoje mūsų kasdienybėje lieka paskutinė minėto jos laiško frazė: „Laikykimės vieni kitų."


Donata Mitaitė

Cquote1.png


Kitus prisiminimus skaitykite straipsnyje


Širdimi išmokyti: praeitis reikalinga dabarčiai...

MARGASPALVĖJE KNYGŲ MUGĖJE LANKYTOJAI RINKOSI IR PIRKO LEIDINIUS, SUSITIKIMUOSE DALIJOSI ĮSPŪDŽIAIS SU KŪRĖJAIS.

Džiaugėsi literatūros valandėle, knygą „Šiaurės Lietuva – mūsų esaties gūžta“ pristatydamas Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstybės istorinės atminties komisijos narys, kraštietis Stasys Tumėnas. Knyga apie Žiemgalos šviesuolę, Linkuvos Mokytoją Stanislavą Lovčikaitę- Mokytojos auklėtinio, šios knygos sumanytojo ir rengėjo dovana. Mokslininkas neužmiršo anksčiau Mokytojos prisakytos minties pradėti knygą apie Linkuvos gimnaziją. Kraštiečio žodžiais, kūrenama prisiminimų ugnimi jau nuvilnijo Linkuvos gimnazijos šimtmetis... Parlamentarui, mokytojai Birutei Deveikienei ir buvusiam mokiniui Virginijui Kacilevičiui teko garbė iš Savivaldybės vadovų perimti Stanislavai Lovčikaitei suteiktas rajono Garbės pilietės regalijas, perduotas saugoti gimnazijos muziejui. Kalbėdamas apie laiką – mūsų Būties ir buities palydovą, žemietis pabrėžė „nenutrūkstamą ir negrįžtamą jo tėkmę“... Išskyrė „vieną gerą Laiko savybę – jis išgrynina, nugludina, apibendrina, užmaršina smulkmenas, intrigėles, gyvenimo užkulisių kedenimą , sufokusuoja tekstų ir kontekstų visumą“...

S. Tumėnas apžvelgė knygos kompoziciją, atspindinčią Mokytojos darbus, gyvenimo požiūrį, tendencijas, kryptis. Dienoraščiai, laiškai, metodiniai straipsniai, Sąjūdžio meto publikacijos, susirašinėjimai su rašytojais.

Knyga Mokytojai pasirodė labai svarbiu Lietuvai metais: Valstybės atkūrimo ir Linkuvos gimnazijos šimtmetyje. Kraštiečio habilituoto daktaro Kazimieros Garšvos laiške rašoma: „Linkuva gali būti laiminga, kad turi savo legendą - Mokytoją Stasę, kuri didžiąją gyvenimo dalį iš Megučionių, nuo Dariaus ir Girėno gatvės, žygiavo į Mokyklą, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Gera buvo turėti Stasę ir Lietuvai – per jos 1980 m. įkurtą „Linkavos“ etnografinį ansamblį Tėvynė daugiau išgirdo, kas ir kokia yra mūsų gimtinė...“

Kalbėdamas apie Žiemgalos šviesuolę, S. Tumėnas pagilino mintį „Tarp būties ir buities“, įprasmindamas 2008 metais pasirodžiusią taip pavadintą Mokytojos knygą. Pamąstymus apie kiekvieno iš mūsų santykį su Dievu, amžinybe, kasdienybe. Ribos tarp Būties ir buities ieškojimą...Mokytojos „vidiniai įsipareigojimai kraštui, žmonėms, Jos vertybinės nuostatos nepakito net prieš pat iškeliavimą į Mokytojos siekiamybės konstantą- BŪTĮ.“

Po įvairias Lietuvos vietas išsisklaidę Mokytojos išugdyti mokiniai tęsia jos darbus. Knygos sutikime parodyta linkuvio Virginijaus Kacilevičiaus vaizdajuostė, kur matėsi ir mėgstamas pasivaikščiojimų maršrutas pagal siaurąjį geležinkeliuką iki Linkuvos ir Petrašiūnų...Šviesias bendravimo dienas brangina pakruojietė, lituanistė, buvusi rajono švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja Reda Jėčiūtė. Kalbėjo apie talentingą literatūros mokytoją, jos jautrumą, principingumą, meilę šeimos nariams, tėviškei... Džiaugėsi, kad knygoje esama S. Lovčikaitės rašysenos pavyzdžių. Ji mokėjo suvokti didžiąją literatūrą, nesiribojo vien pedagoginiu darbu, rūpinosi Linkuvos krašto kultūra.

Prisiminimų puslapius vertė buvusi mokinė, literatūrologė Rima Pociūtė. Jos žodžiais, mūsų šiaurinės Lietuvos molžemis buvo ta žemė, kur išsiskleidė Mokytojos gyvenimo gėlė. Linkuva jai buvo kaip švedei Astridai Lindgren Gimberis, amerikiečiui Viljamui Folkneriui –Misisipės valstija, jo vaizduota kaip kraštas išgalvotu Joknpatofos pavadinimu... /.../ Kiekvienas Mokytojos ir jos „vaiko“ bendravimas buvo kažkuo ypatingas (mano „vaikas“ – tiesiog taip ir pavadindavo tuos, kuriuos labiausiai mylėjo, daugiausia ugdė ir išlavino).“

Likimo padovanotą draugystę su kolege Mokytoja vertino pakruojietė Adelė Spudienė- Nikontienė. Pasak jos, tai – buvo autoritetas mokiniams. Ramus kalbėjimo tonas, pagarbi laikysena, puikios dėstomo dalyko žinios – visa tai lėmė gražius santykius su mokiniais ir gerus mokymo rezultatus. Kruopšti, sąžininga, reikli, taktiška. Stasė visada buvo pavyzdys savo mokiniams ir kolegoms. Apie geraširdiškumą, ištiestą pagalbos ranką, klasės valandėles, susitikimus su rašytojais mintimis dalijosi Suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centro direktorė Rima Juozapavičienė. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdyje Mokytojos veiklą įvertino pakruojietė Laima Stokaitė. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos nuopelnais ir laiku pasirodžiusia knyga apie S. Lovčikaitę džiaugėsi buvęs mokinys Virginijus Kacilevičius, mąstydamas, kad Linkuvos gimnazija galėtų vadintis Žiemgalos šviesuolės vardu... „Žiemgalos“ draugijos viceprezidentas Alfredas Šimkus grožėjosi meniniu žodžiu Mokytojos prakalbinta gimtąja žeme, turtingoje koncertinėje veikloje nuskambėjusiomis programomis. Tai, kas užrašyta, pasak jo, išlieka sodrioje, informatyvioje knygoje... Jos sudarytoją – žiemgalį S. Tumėną apjuosė tautine juosta.

Brangią dovaną savo Mokytojai parengęs autorius dėkojo visiems, kurių širdyse gyvena atmintis. Kuo daugiau metų praeis, tuo labiau kristalizuosis meilė, savosios teisybės ieškojimas, kuri yra visų teisybė. Dėkodamas Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorei Romualdai Kulšytei, atviravo, kad nauja knyga subūrė prisiminti praeitį taip reikalingą dabarčiai...

N. NILYTĖ – Nijolė Padorienė


Aš visada truputį pavydėjau...

Cquote2.png

Aš visada truputį pavydėjau savo tetos (ji ir mano krikšto mama) Stasės Lovčikaitės. Ji man nieko nedėstė, bet mes buvom labai artimos... Mano mama truputį pavydėjo mūsų pasikalbėjimų, pasidalinimų naujienomis apie tai, ką dabar skaitom, ką paskutiniu metu žiūrėjom kine. Žodžiu, kalbos mums netrūkdavo kad ir per visą naktį...

Kai žuvo mano mama, Stasės sesuo, ji ir kita sesuo Saliutė mums (tikiuosi mano broliai sutiks) pakeitė mamą Mes su didžiausiu džiaugsmu laukdavom tos minutės, kai tik galėsim važiuoti pas jas. Tik, aišku, ne visada rasdavom laisvo laiko. Ką gi, jauni buvom.

Stasė Lovčikaitė buvo tikra Mokytoja. Ne veltui jos mokinys Stasys Tumėnas paruošė knygą apie ją, kaip apie šviesų žmogų. Žinoma, jam talkino ir kiti Lovčikaitės mokiniai, kolegos (buvę ir esami). Tad nekilo jokių klausimų, ar aš dalyvausiu šios knygos pristatyme... Juo lab, kad su manim atvyko Stasės pusbrolis Edmundas Petkus (jo mama ir Stasės tėtis buvo sesuo ir brolis) su žmona Valerija...


Elena Pranculevičiūtė

Cquote1.png


Vilniuje pristatyta knyga apie mokytoją S. Lovčikaitę ir Šiaurės Lietuvą

2019 m. kovo 30 d. Rasa PRANINSKIENĖ

Tre­čia­die­nį Vil­niaus ra­šy­to­jų klu­be li­te­ra­tū­ri­nia­me-mu­zi­ki­nia­me va­ka­re „Mo­ky­to­jos švie­sa“ pri­sta­ty­ta kny­ga „Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė: „Šiau­rės Lie­tu­va – mū­sų esa­ties gūž­ta“. Kny­gos cent­re – Šiau­rės Lie­tu­vos švie­suo­lė, Lie­tu­vos gar­bės kraš­to­ty­ri­nin­kė, Žiem­ga­los et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja, gar­si Lin­ku­vos mo­ky­to­ja Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė. Kny­gos su­da­ry­to­ją ir ren­gi­nio Vil­niu­je vie­ną iš su­ma­ny­to­jų Sta­sį Tu­mė­ną ypač ma­lo­niai nu­ste­bi­no ir su­grau­di­no, kad į jį su­si­rin­ko ne tik Vil­niaus žiem­ga­liai, bet ir di­de­lis bū­rys lin­ku­vių, bu­vu­sių mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų.

Šių me­tų gruo­dį mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė bū­tų mi­nė­ju­si sa­vo de­vy­nias­de­šimt­me­tį, bet sun­kios li­gos pa­kirs­ta ji mi­rė prieš še­še­rius me­tus. Kny­ga skir­ta Lin­ku­vos gim­na­zi­jos šimt­me­čiui, ir la­bai reikš­min­ga, kad ke­tu­ris de­šimt­me­čius čia kū­ry­bin­gai dir­bo S. Lov­či­kai­tė. Pa­ger­biant jos at­mi­ni­mą prie se­no­sios gim­na­zi­jos pa­sta­to Lin­ku­vo­je mo­ky­to­jai at­min­ti ati­deng­ta len­ta su įra­šu, ku­ria­me poe­to Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džiai: „Ir krin­tan­tį, ir ky­lan­tį ly­dėk, šir­die, ir vesk“. Šie žo­džiai – Mo­ky­to­jos skleis­tų ir iš­pa­žin­tų gy­ve­ni­mo ver­ty­bių bei nuo­sta­tų san­glau­da.

Jau ne vie­ne­ri me­tai praė­jo, kai S. Lov­či­kai­tė at­si­svei­ki­no su Lin­ku­vos gim­na­zi­ja, bet Žiem­ga­los kraš­te iki šiol sklin­da le­gen­dos apie Mo­ky­to­jų Mo­ky­to­ją, išau­gi­nu­sią ne vie­ną moks­lei­vių kar­tą. Mo­ky­to­jos ini­cia­ty­va Lin­ku­vos mo­kyk­lo­je daž­nai lan­ky­da­vo­si žy­miau­si Lie­tu­vos ra­šy­to­jai ir ak­to­riai – Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis, Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, Al­fon­sas Mal­do­nis, Juo­zas Apu­tis, Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius, Juo­zas Bal­tu­šis, Lai­mo­nas No­rei­ka, Gra­ži­na Ur­bo­nai­tė, Oli­ta Dau­tar­tai­tė, Ri­mas Jo­vas. Šio­je kny­go­je spaus­di­na­mas ne­ma­žas pluoš­tas žy­miau­sių ra­šy­to­jų laiš­kų Mo­ky­to­jai, taip pat tu­ri­nin­gas jos pa­čios su­si­ra­ši­nė­ji­mas su me­ni­nin­kais.

Lei­di­nį apie Mo­ky­to­ją su­ma­nė ir pa­ren­gė jos auk­lė­ti­nis, kal­bi­nin­kas ir pe­da­go­gas, po­li­ti­kas ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys, moks­lų dak­ta­ras Sta­sys Tu­mė­nas. Kny­gos su­da­ry­to­jas S. Tu­mė­nas šmaikš­čiai ir šil­tai pa­sa­ko­jo, ko­dėl jis ėmė­si šio kil­naus dar­bo, tei­gė, kad į kny­gą su­gu­lė tik da­lis vi­sų tu­ri­mų ar­chy­vų, pri­si­mi­nė, kaip Mo­ky­to­ja so­viet­me­čiu pri­sta­ty­da­vo mo­ki­niams už­sie­nio au­to­rių li­te­ra­tū­rą, ska­tin­da­vo jau­nuo­lius skai­ty­ti kny­gas.

Va­ka­rą ve­dė ak­to­rius žiem­ga­lis Juo­zas Šal­kaus­kas, ku­ris ir­gi ki­lęs nuo Lin­ku­vos, o mo­ky­to­jos S. Lov­či­kai­tės kvie­ti­mu da­ly­va­vęs ne vie­na­me li­te­ra­tū­ros ren­gi­ny­je mo­kyk­lo­je. Jis pa­ci­ta­vo daug min­čių iš kny­gos, iš­sa­miai pri­sta­tė su­da­ry­to­ją S. Tu­mė­ną.

Kny­go­je „Sta­nis­la­va Lov­či­kai­tė: “ Šiau­rės Lie­tu­va – mū­sų esa­ties gūž­ta“ pri­sta­to­ma mo­ky­to­jos biog­ra­fi­ja, jos die­no­raš­čių frag­men­tai, at­si­mi­ni­mai apie S. Lov­či­kai­tę, jos pa­čios įvai­rių gy­ve­ni­mo pe­rio­dų pub­li­ka­ci­jos laik­raš­čiuo­se, žur­na­luo­se, kny­go­se, ra­šy­to­jų laiš­kai jai. Dėl di­de­lės kny­gos apim­ties ne­si­steng­ta su­rink­ti vi­sų S. Lov­či­kai­tės pub­li­ka­ci­jų – ap­si­ri­bo­ta cha­rak­te­rin­ges­niais tam tik­ro jos gy­ve­ni­mo pe­rio­do teks­tais, at­spin­din­čiais au­to­rės ver­ty­bi­nį po­žiū­rį, ten­den­ci­jas, mąs­ty­mo bū­dą, lū­kes­čius. Juos ga­li­ma su­gru­puo­ti į ke­lias pa­grin­di­nes gru­pes: die­no­raš­čiai, laiš­kai jai ir jos laiš­kai, me­to­di­niai straips­niai, Są­jū­džio me­tų pub­li­ka­ci­jos, me­to­di­nė me­džia­ga apie hu­ma­ni­ta­ri­nių dis­cip­li­nų in­teg­ra­ci­ją ti­ky­bos pa­mo­ko­se mo­kyk­lo­je po 1990-ųjų me­tų.

Foto V.Pėželio. Apie mo­ky­to­ją Stanislavą Lov­či­kai­tę kal­ba li­te­ra­tū­ro­lo­gė Do­na­ta Mi­tai­tė. Iš kai­rės – kny­gos su­da­ry­to­jas S. Tu­mė­nas ir va­ka­ro ve­dė­jas ak­to­rius, lin­ku­vis Juo­zas Šal­kaus­kas.

Ren­gi­nio me­tu pla­čiau apie kny­gą pa­pa­sa­ko­jo Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Bi­kul­čius, Pak­ruo­jo ra­jo­no gar­bės pi­lie­tė, Lie­tu­vos mu­zi­kų rė­mi­mo fon­do val­dy­bos pir­mi­nin­kė Liu­ci­ja Stul­gie­nė. S. Lov­či­kai­tės moks­lei­viš­kų lai­kų die­no­raš­čius iš­sau­go­ju­si bu­vu­si mo­ky­to­jos auk­lė­ti­nė li­te­ra­tū­ro­lo­gė Do­na­ta Mi­tai­tė kal­bė­jo apie mo­ky­to­jos dva­si­nį pa­sau­lį, jos di­džiu­lį au­to­ri­te­tą. Pri­min­siu, kad Mo­ky­to­ja vi­sa­da di­džia­vo­si, kad jos išug­dy­tos bu­vu­sios mo­ki­nės D. Mi­tai­tė ir Ri­ma Po­ciū­tė ta­po li­te­ra­tū­ro­lo­gė­mis, kad ne vie­nas jos mo­ki­nys pa­si­rin­ko mo­ky­to­jo li­tua­nis­to, žur­na­lis­to ke­lią.

Kny­gą iš­lei­do „Žu­vėd­ros“ lei­dyk­la. Jos va­do­vas ra­šy­to­jas Sta­sys Lips­kis kal­bė­jo apie kny­gos ver­tę, pa­pa­sa­ko­jo įdo­mes­nių kny­gos frag­men­tų.

Ren­gi­ny­je jaut­riai, šil­tai ir ar­tis­tiš­kai dai­na­vo Vil­niaus Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­jos ka­me­ri­nio cho­ro „Post scrip­tum“ gru­pė, va­do­vau­ja­ma mo­ky­to­jos Sta­sės Sku­ruls­kie­nės. Vi­sos dai­nos gra­žiai pa­pil­dė kny­gos idė­ją apie pra­smin­gą ir tau­rų mo­ky­to­jų dar­bą.

Dau­gu­ma pa­si­sa­kiu­sių­jų va­ka­re džiau­gė­si, kad dar yra to­kių mo­ki­nių, kaip S. Tu­mė­nas, ku­rie gre­ta tie­sio­gi­nio dar­bo ran­da lai­ko ar­chy­vams apie sa­vo mo­ky­to­jus rink­ti ir sis­te­min­ti, juos iš­leis­ti.

Ypač gra­žu bu­vo klau­sy­tis žiem­ga­liš­kos tar­mės, ku­ria kal­bė­jo ir S. Tu­mė­nas, ir kai ku­rie ren­gi­nio da­ly­viai.

Pui­kus li­te­ra­tū­ri­nis-mu­zi­ki­nis va­ka­ras su­si­rin­ku­siems, tarp ku­rių bu­vo ir ne­ma­žai vil­nie­čių, Mo­ky­to­jos gi­mi­nai­čių, pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį, žiū­ro­vai jau­tė­si pa­ky­lė­ti, kad dar yra erd­vių, kur ga­li­ma kal­bė­ti apie dva­si­nius ir ver­ty­bi­nius da­ly­kus. Tai ypač svar­bu da­bar­ti­nia­me su­ma­te­ria­lė­ju­sia­me pa­sau­ly­je. Ir dar vie­nas svar­bus ak­cen­tas – Mo­ky­to­ja S. Lov­či­kai­tė prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių kvies­da­vo žy­mius Lie­tu­vos ra­šy­to­jus, ak­to­rius at­vyk­ti į Pak­ruo­jo kraš­tą, o šį­kart įvy­ko at­virkš­čiai – Ji su sa­vo min­ti­mis, įžval­go­mis, kny­ga apie Ją at­vy­ko į sos­ti­nę Vil­nių. Tai sim­bo­liš­ka ir liu­di­ja, kad Šiau­rės Lie­tu­vo­je Mo­ky­to­jos bran­din­tos ver­ty­bės ran­da vie­tą vi­sur.

Mokytojos šviesoje – gyvenimo pamokos...

DAINA „PRISIMINIMAI APIE SENĄ MOKYKLĄ“ VILNIAUS VYTAUTO DIDŽIOJO GIMNAZIJOS KAMERINIO CHORO „POST SCRIPTUM“ TRUPĖ PASVEIKINO ŽIEMGALIUS, SUSIBŪRUSIUS Į SIMBOLIŠKA KLASE PATAPUSĮ SOSTINĖS RAŠYTOJŲ KLUBĄ, KURIAME PAGERBTA ŠIAURĖS LIETUVOS ŠVIESUOLĖ – STANISLAVA LOVIČIKAITĖ.

Literatūrinio-muzikinio vakaro „Mokytojos šviesa“ vedėjas, kraštietis Juozas Šalkauskas mintis sutelkė į Šiaurės Lietuvos šviesuolę, Lietuvos garbės kraštotyrininkę, Žiemgalos etninės kultūros puoselėtoją, garsią Linkuvos mokytoją Stanislavą Lovčikaitę, garsindamas Mokytojos skleistų ir išpažintų vertybių bei nuostatų sanglaudą. Citavo keturis dešimtmečius Linkuvoje kūrybingai dirbusios Mokytojos atminimui atidengtoje lentoje įrašytus poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius :“Ir krintantį, ir kylantį lydėk, širdie, ir vesk“. Šiemet S.Lovčikaitė būtų šventusi devyniasdešimtmetį. Prieš šešetą metų Amžinybėn iškeliavusios Mokytojos šviesoje nušvito išskirtinis ir šio renginio akcentas. Tai - Mokytojos auklėtinio, kalbininko, pedagogo, politiko, Seimo nario, mokslų daktaro Stasio Tumėno sumanytas ir išleistas leidinys „Stanislava Lovčikaitė: „Šiaurės Lietuva - mūsų esaties gūžta“.

Žiemgalos krašte tebesklinda legendos apie Mokytojų Mokytoją, išauginusią ne vieną moksleivių kartą. J. Šalkauskas raiškiai perskaitė knygos pradžioje išspausdintus prasmingus S. Lovčikaitės žodžius: „Kur tavo, žmogau, didysis vilties žydėjimas, tas tikrumas, kad vargingo darbo metai nokins vaisius ir kitiems , ir tau? Gal tai anoji akimirkų šviesa, kai savo mokinio rašinyje radai sušvitusį minties krislą, ar tos vasaros ir rudenys, kai su jaunų žmonių būriu trankeis sunkvežimiu Lietuvos keliais keleliais, kad jie, jaunieji, širdim išmoktų mūsų laukus, upes, miškus ir klonius, miestų bažnyčias ir muziejus, savo tėvynės istoriją ir dabartį, nes kaip kitaip ją „užsiauginsime savyje“? Pasirinkau savo krašto žmones ir žinau, kad nepralaimėjau.“

Knygos rengėjas S.Tumėnas džiaugėsi - pagerbti Mokytojos, vedusios į gyvenimą, susirinko jaunystėje mokęsi Linkuvos gimnazijoje, sostinėje gyvenantieji kraštiečiai, Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė, Pakruojo rajono Garbės pilietė Liucija Stulgienė, iš Kalpokų kilęs Joniškio Garbės pilietis Juozas Šalkauskas, literatūrologas, Kuršėnų garbės pilietis Stasys Lipskis, etnologė, visuomenė veikėja Elena Bradūnaitė – Aglinskienė , kalbininkas Kazimieras Garšva, grupė Linkuvos gimnazijos pedagogų... Mokslininko pastebėjimu, svarbi 2003 metais Mokytojos parengta knyga „ Linkava: tradicija dabartyje“, 2008-aisiais – „Tarp būties ir buities“. Būdamas šalia Stasės Lovčikaitės jausdavai, kad būtinai turi šiek tiek pasistiebti... Mokytoja mokė ne vien literatūros, mokė pažinti pasaulį, gyvenimo vertybes. Visa tai sugebėjo perteikti per metaforas, per simbolius... Taip sudėliotos gyvenimo nuostatos, pamokos, literatūros renginiai. Knygos sudarytojo nuomone, trapi riba tarp sąvokų Būtis ir buitis, bet pirmiausia turi būti Būtis. Tai - pagrindų pagrindas. Mūsų pradžių pradžia ir mūsų visų turtas – Linkuva, mūsų gimtinė... Vertybinės nuostatos nesikeitė Mokytojos gyvenime. Paskutinis Mokytojos pilietinis žingsnis Linkuvoje – šalia bažnyčios atidengtas simbolinis akmuo su užrašu „Čia mūsų namai. Rašytojui Juozui Paukšteliui. Linkuviai“. Toje vietoje, iš kurios atsiveria Linkuvos tolių erdvė, vedanti į Titonius, Pamūšį... Praplėtusi Linkuvos kultūrines erdves, Mokytoja įtikinusi abejojančius, kad akmuo turi stovėti toje vietoje, galvodama ir apie linkusius, išsiBarsčiusius po pasaulį, kurie galėtų grįžti į savo dvasios gūžtą Linkuvą. Čia susitikti, prisiminti, pajusti, kad be savo šaknų žmogus yra menkas ir pažeidžiamas. Projektų gyvenime Mokytoja turėjusi daug. Galima parašyti atskirą knygą apie susirašinėjimą su rašytojais Juozu Paukšteliu, Juozu Apučiu...

Autorės nuotraukoje: literatūriniame – muzikiniame vakare „Mokytojos šviesa“ apie Žiemgalos šviesuolę Stanislavą Lovčikaitę mintimis dalijosi leidinio sudarytojas, parlamentaras, mokslininkas Stasys Tumėnas, kraštietis, renginio vedėjas Juozas Šalkauskas, literatūrologė Donata Mitaitė

Vilniaus universiteto profesorių Vytautą Bikulčių stebino negirdėtas Mokytojos vardas, pasirodžius S. Lovčikaitės pamąstymams apie gyvenimo prasmę, santykį su kasdienybe, ribos tarp Būties ir buities ieškojimo knygoje „Tarp būties ir buities“. Pažinęs Mokytoją iš darbų, iš veiklos, iš bendravimo su auklėtiniais, literatūrologas galvojo, kad yra ne vienas toks mokytojas... Tačiau retai atsiranda mokinys, sugebantis išleisti knygą apie savo mokytoją. Profesorių sudomino Mokytojos dienoraščiai, užrašyti nelengvais gyvenimo laikotarpiais, rodantys, kad stiprų žmogaus dvasios stuburą, vertybių suvokimą.

Jautriomis mintimis dalijosi literatūrologė Donata Mitaitė, kuriai Mokytoja patikėjo savo dienoraščius. Buvusi auklėtinė apgailestavo dėl neišsipildžiusio gyvenimo – dėl sudegintų skaudžių Mokytojos dienoraščių. Fragmento liudijimu, jei būtų rašiusi, būtų parašiusi turiningą, negailestingai sąžiningą intelektualinę autobiografiją. Be kita ko, prisiminė, kad į Mokytojos pamokas nederėdavo ateiti nepasiruošus... Mokiniai dėkingi už susitikimus su Marcelijumi Martinaičiu, Justinu Marcinkevičiumi, Laimonu Noreika, Juozu Apučiu, Albertu Zalatoriumi... Žavėjo Mokytojos gyvenimas savo vietoje, Linkuvoje, tarytum kultūros centre. Literatūrologei šalia svarbių gyvenime žmonių - Mamos, turėjus ir neužmirštamą Mokytoją – graži dovana...

Įvertinant Mokytojos nuopelnus Žiemgalos kraštui ir Šiaurės Lietuvos kultūriniam gyvenimui, S.Lovčikaitei suteiktas rajono Garbės pilietės vardas. Tai – pirmas atvejis, kai toks vardas suteiktas po mirties. Lietuvos muzikų rėmimo fondo pirmininkės, rajono Garbės pilietės Liucijos Stulgienės žvilgsniu, prasmingas Žiemgalos krašto šviesuolės palikimas, išmintingumas, dvasingumas, susitikimai su Lietuvos rašytojais, menininkais. Mokyklose jaunimui, kūrybiniams gebėjimams galėtų pasitarnauti S. Lovčikaitės knyga „Linkava: tradicija dabartyje“. Mokslininko S. Tumėno žodžiais, tai – Jono Basanavičiaus premijos vertas darbas.

Rašytojas, „Žuvėdros“ leidyklos vadovas Stasys Lipskis, kalbėdamas apie didį Mokytojos pašaukimą, akcentavo įžvalgius Tėvo Stanislovo žodžius, pasakytus Linkuvos lietuvių kalbos mokytojai Stanislavai Lovčikaitei:“Mokytojai – reikalingiausi žmonės. Jie stovi prie šaltinių, semia iš jų. Jei pasėmę neužteršia, tai švarų dalyką perduoda kitiems, toliau. Svarbu yra neužteršti, mokytojas turi būti pats švarus – nuo jo priklauso tautos dvasinė sveikata ir naujos kartos atsparumas“ ... Literatūriniame- muzikiniame vakare J.Šalkauskas skaitė S. Lovčikaitės 1944-1949 metų dienoraščių ištraukas. Mokytoją prisiminė buvęs auklėtinis Virginijus Kacilevičius, padovanojęs paminklui „Čia mūsų namai“ laukų riedulį, sukūręs vaizdo dokumentinę apybraižą „Gyvenimas. Tarp išsipildymo ir siekiamybės“. Su Linkuvos gimnazijos direktoriumi Vaclovu Stapušaičiu ir grupe pedagogų, sveikindamas knygos apie Mokytoją sudarytoją S. Tumėną vylėsi šio renginio dalyvius sutikti Linkuvos Stasės Lovčikaitės gimnazijoje. Kad ir šviesaus atminimo Mokytojos 95-ajame gimtadienyje...

Sakoma, mokytojas – vilties profesija. Ir pabaigai - literatūrologės, buvusios mokinės Rimos Pociūtės mintis šiltai sutiktos knygos puslapiuose: Mokytojos dėka mes gyvenome didžiųjų kūrėjų pasaulyje... /.../ Jeigu reikėtų pasakyti, kokios buvo pagrindinės tiesos, kurių mane išmokė Mokytoja? Viską lemia idealus pradas žmoguje ir iš tiesų visos kultūros pagrindas yra atskiro individo kūrybiškumas ir apsisprendimas dirbti savo tautai...

Nijolė Padorienė

Mėgstama daina

Ar matei, kaip skęsta obelys žieduose
Ir tos baltos vyšnios svyra po langais?
Ar matei, kaip mano akys ašaroja,
Verkia nuo to laiko, kada tu išėjai?

Pamenu tą laiką, kada išėjai tu
Žydinčiom alyvom sodo takeliu,-
Tada degė žemę obelų žiedai,
O dabar jau krinta snaigės ant takų.

Gal kada po metų tu ir vėl sugrįši
Žydinčiom alyvom sodo takeliu,-
Jazminų žiedeliai sutiks tave vartų
Ir primins tau praeitį jaunų dienų.

Kai žaliam gegužy tu svajosi vienas,
Šaltas ryto vėjas, tau svajas nuneš.
Tada prisiminki, kad tos niūrios dienos
Mūs brangią jaunystę kartu nusineš.

Galerija

Šeima

Kitas nuotraukų galerijas žiūrėkite straipsnyje


Šaltiniai

  1. Silvio Piola, il più bomber di tutti
  2. "Šachmatai (Liet.)." Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 14 d.
  3. lenk. Władysław Syrokomla. Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, t. 2. Wilno, 1860, p., p. 97


Parengė: Medžiagą straipsniui surinko ir parengė Stasys Tumėnas, Linkuvos gimnazijos 52-osios abiturientų laidos auklėtinis, ir pateikė Linkuvos gimnazijos matematikos mokytoja Emilija Stanevičienė..


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius
  1. Silvio Piola, il più bomber di tutti
  2. "Šachmatai (Liet.)." Nuoroda tikrinta 2014 m. birželio 14 d.
  3. lenk. Władysław Syrokomla. Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna, t. 2. Wilno, 1860, p., p. 97



Citavimo klaida puslapyje egzistuoja žyma <ref>, tačiau žymos <references/> nėra rasta

Autoriai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius ir redaktorius.

Autoriai ir redaktoriai:
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 11849% (+24765-30268=-5503 wiki spaudos ženklai).
  • KS – autorius – 2022% (+4227-0=4227 wiki spaudos ženklai).
  • Kasparas Dikšaitis – autorius ir redaktorius – 727% (+1519-34=1485 wiki spaudos ženklai).