Žygimantas Augustas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Žygimantas Augustas
lenk. Zygmunt II August
LDK valdovas ir Lenkijos karalius
Sigismundus II Augustus of Poland.PNG
Jogailaičių dinastija

Gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d.
Mirė 1572 m. liepos 7 d. (51 m.)
Palaidotas Vavelio katedra

Tėvas Žygimantas Senasis
Motina Bona Sforza
Sutuoktinis(-ė) 1 Elžbieta Habsburg
2)Barbora Radvilaitė
3)Kotryna Habsburg
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė 1544 m. - † 1572 m. (~28 m.)
Pirmtakas Žygimantas Senasis
Įpėdinis Henrikas Valua
Lenkijos karalius
Valdė 1548 m. - † 1572 m. (~24 m.)
Pirmtakas Žygimantas Senasis
Įpėdinis Henrikas Valua

Veikla
LDK valdovas ir Lenkijos karalius (15481572), paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas

Vikiteka Žygimantas AugustasVikiteka
Parašas
Sigismundus Augustus Rex.PNG

Žygimantas Augustas (lenk.: Zygmunt II August; Zigmantas Augustas; 1520 m. rugpjūčio 1 d. Krokuvoje1572 m. liepos 7 d. Knišine) – Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (15481572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (15441572 m.), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederacijąAbiejų Tautų Respubliką.

Išrinkimas

Motinos Bonos Sforzos rūpesčiu 1522 m. Žygimantas Augustas pripažintas Lietuvos sosto paveldėtoju. 1529 m. motinai intrigomis palenkus į savo pusę didikus, o tėvui Žygimantui Senajam sutikus patvirtinti I Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, – Lietuvos seimas Žygimantą Augustą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus jį karūnavo savo karaliumi ir lenkai (1530 m.). Tad jau tuomet buvo aišku, kas bus valdovas abejose valstybėse po tėvo mirties.

Tėvo vietininkas Lietuvoje

Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Žygimantas Augustas teturėjo vos 8 metus, bet tas jo išrinkimas reiškė tik vieną, – po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą, tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams tokia mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoje, tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.

Žygimantas Augustas ir Vilnius

Žygimantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą, prie pilies kalno buvo baigti, tėvo pradėti statyti, puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo, o Lietuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti (šiuo metu atstatomi, darbų pabaiga buvo numatoma 2009 m.,tačiau dėl lėšų stygiaus nespėta pilnai atstatyti).

Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius tapo vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Žygimantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Ž. Augustas, gyvendamas Vilniuje, prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vilnius, kur jis praleido gražiausią savo jaunystę, kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei, ir vėliau liko mėgstamiausias Žygimanto Augusto miestas. Čia jis dažnai atvažiuodavo iš Krokuvos ir pagyvendavo.

Šeimyninis gyvenimas

Žygimantas Augustas buvo vedęs tris kartus ir nė vienoje santuokoje neturėjo vaikų. 1543 m. jis vedė imperatoriaus Ferdinando I dukterį Elžbietą Habsburgaitę. Elžbieta Habsburgaitė netrukus mirė (1545 m. birželį). Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Ž. Augustas karštai įsimylėjo ją. Iš kunigaikščių rūmų iki Radvilų rūmų per sodą Z. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo.

Kartą Barboros brolis Mikalojus Rudasis, ir jos pusbrolis Mikalojus Juodasis, atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Ž. Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Ž. Augustas su tuo sutiko, ir netrukus, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės (1547 m.). Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila. Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, bet vestuvėms priešinosi Ž. Augusto tėvas, tiek Lenkijos ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Todėl iš pradžios apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Ž. Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui, jog norįs vesti Barborą. Bet tėvai buvo nesukalbami. Jo motina Bona tuo tarpu stengėsi paveikti savo šalininkus Lenkijoje ir Lietuvoje, kad jie irgi laikytųsi neigiamo nusistatymo. Žygimantui Augustui grįžus į Lietuvą savo protestą pareiškė Lietuvos didikai.

Barboros Radvilaitės mirtis, XIX a dailininkas Jozefas Simleris.

Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį (1548 m. balandžio 1 d.), Žygimantas balandžio 17 d. įsakė atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Tuoj po Barboros paskelbimo savo žmona, Žygimantas Augustas pasiuntė pusbrolį Joną apie tai pranešti motinai Bonai ir kartu pareikšti užuojautą dėl tėvo mirties. Bona buvo griežčiausiai nusistačiusi prieš Barborą. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Ž. Augustas skirtusi su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Bet užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. 1548 m. lapkričio mėn. susirinkusiame seime taip pat reikšti reikalavimai Žygimantui Augustui atsisakyti santuokos su Barbora, nors prieš seimą Augustas stengėsi palenkti savo pusėn kuo daugiau įtakingų Lenkijos didikų. Žygimantas Augustas griežtai atsisakė. Po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene.

1551 m. sunkios, nežinomos ligos pakirsta, ji mirė. Ji buvo palaidota katedros rūsyje, greta pirmosios Ž. Augusto žmonos – Elžbietos. Ž. Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti, visas dvaras paskendo gedule. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmonos.

Vėliau vedė pirmosios žmonos seserį Kotryna Habsburgaitę (1553 m.), tačiau su ja negyveno ir vaikų neturėjo. Ji išvažiavo į Vieną. Ž. Augustą visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas.

Vaizdas:Fotothek df tg 0002314 Geldwesen ^ Münzwesen ^ Münze ^ Taler.jpg
Žygimanto Augusto kaldinto lietuviško talerio aprašymas
Žygimantas Augustas

Užsienio politika

Žygimantas Augustas stengėsi išlaikyti taiką, palaikė gerus santykius su Austrija ir Turkija, tačiau negalėjo išvengti karo su Ivanu Rūsčiuoju dėl pastarojo pretenzijų į Livoniją, su kuria Žygimantas Augustas sudarė karinę sutartį.

Livonijos ordino pasidavimas Žygimantui Augustui

XVI a. viduryje ordinas pradėjo silpnėti plintant protestantizmui. Žygimantas Augustas, matydamas irstančią ordino valstybę, ryžosi ją paimti į savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Ž. Augustas, surinkęs didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvalyje. Magistras J. Fiurstenbergas (Johann Wilhelm von Fürstenberg) buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklausomybę, tačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio magistras Gotardas Ketleris (Gotthard Kettler), vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. G. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos.

1557 m. Pasvalyje tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis. O 1559 m. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, pagal kurią Ž. Augustas apsiėmė ginti Livoniją, jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti, – magistras už 600 000, o arkivyskupas už 100 000 auksinų. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją, ją sulaikė tik atvykusi Lietuvos kariuomenė. Vykdyti sutarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietuvos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris Mikalojus Radvila Juodasis. Jis įgijo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susijungti su Lietuva. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Ž. Augustui, kad norį susijungti ne su viena Lietuva, bet kartu ir su Lenkija, nes tikėjosi, kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), pagal kurią Livonija pasidavė Ž. Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, o nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui.

Žygimanto Augusto karas su Maskva

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV Rūstusis (rus.: (Иван Грозный) (15331584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Karo su Maskva nebuvo tol, kol Lietuva nestojo ginti Livonijos ordino, mat vis buvo pratęsiamos dar Žygimanto Senojo laikais (1537 m.) pasirašytos paliaubos. Kai Livonija Pasvalyje sudarė su Lietuva sutartį (1557 m.), caras Ivanas IV tuojau paskelbė Livonijai karą, o 1559 m. Livonijai pasidavus Ž. Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Pritrūkus pinigų karui, Ž. Augustas rūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo.

1562 m. milžiniška Maskvos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m.), bei prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Tačiau toliau žygiuoti jai jau nebesisekė. Etmonas Mikalojus Radvila Rudasis, 1564 m. pradžioje sumušė caro kariuomenę ties Ula (prie Polocko) (4.000 lietuvių sumušė apie 30.000 maskviečių, kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį). Tačiau lietuviai nebepajėgė atsiimti Polocko nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė kariauti ir mokėti mokesčius.

Ž. Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebepuolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad, mirus bevaikiui karaliui, abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui ir 1571 m. vėl buvo pasirašytos 3 metų paliaubos. Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nenusisukti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.

Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas

Kai 1562 m. caras Ivanas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. 1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Ž. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, ėmė prašyti Ž. Augusto, kad kuo greičiausiai būtų pasirašyta unija. Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas, o pasibaigė liepos 1 d. patvirtinta trimis unijos aktais – dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas, bendri pinigai, tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo. Liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.

Žygimanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis

Liubline, sudarant uniją, karas su Maskva buvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti lenkų paramą, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Ž. Augusto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi austrų Habsburgai ir caras Ivanas IV. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva, nes mirus Ž. Augustui, grasindamas karu galėjo reikalauti sosto sau arba sūnui.

1572 m. liepos 7 d. Žygimantas Augustas mirė savo mėgiamuosiuose Knišino karalių rūmuose, Knišino mieste, Palenkėje. Jam tada dar tebuvo 51 metai, tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas senelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena – Ona, buvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo daug gyvų Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatuoti į valdovus.

Ž. Augusto reikšmė Lietuvai

Ž. Augusto darbai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje. Buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Vis tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.

Šaltiniai

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6

Žygimantas Augustas
Gimė: 1520 Mirė: 1572
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Žygimantas Senasis
Lietuvos didysis kunigaikštis
1529-1572
Po to:
Henrikas Valua
Prieš tai:
Žygimantas Senasis
Lenkijos Karalius
1548-1572
Po to:
Henrikas Valua


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 101% (+20769-225=20544 wiki spaudos ženklai).