Aforizmas

Aforizmas (gr. αφορίζειν 'apibūdinti') - trumpas, įtaigus posakis, kuriuo vienu ar keliais teziškais sakiniais netikėtai ir taikliai išreiškiama konkreti mintis, pateikiama originali idėja ar nuomonė. Gali būti išplėstas iki keliolikos sakinių. Būdingas subjektyvumas skiria jį nuo giminingų mažųjų formų – patarlės, sentencijos, maksimos.

Pavyzdžiai

Mąstau, vadinasi, esu. René Dekartas
Kai kurie povai slepia savo uodegą – ir vadina tai išdidumu.
„Aš tai padariau“,- sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti“,- sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.
Prarasto laiko niekada nebeatgausi.
Visų didžiausias dalykas visų mažiausiame – tai sveikas protas žmogaus kūne. Pitakas
Ginklams žvangant įstatymai tyli. Ciceronas
Gobšumas – amžina vergystė. Ali
Būtum tylėjęs, būtum likęs filosofu.
Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos.
Žolė – Dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui. Vincas Krėvė
Geriausias linkėjimas žmogui yra linkėjimas būti žmogumi. Volteras
Blogų poelgių reikia vengti dėl neapykantos jiems, o ne iš baimės. Publilijus Siras
Suvokti pareigą ir jos nevykdyti – tai bailumas. Konfucijus
Būti ištikimam nelaimėje – didis dalykas. Demokritas
Žmonių poelgiai nėra pastovūs, nei nekintami. Ištikimasis tampa išdaviku, o teisuolis – apgaviku. O tuos pokyčius lemia aplinkybės. Vang Čungas

Aforizmo sąvoką pirmą kartą panaudojo Hipokratas.

Aforizmo nederėtų painioti su aksioma, kuri yra teiginys, kurio teisingumas matomas be įrodymo.

Aforizmai lietuvių literatūroje

Jau Jono Bretkūno kūrinyje „Postilė“, Konstantino Sirvydo žodyne, Adomo Fridriko Šimelpenigio jaunesniojo redaguotoje 1755 m. „Biblijos“ prakalboje yra randama aforizmų pėdsakų. Savarankiškais kūriniais aforizmai buvo pradėti vartoti XIX a. pradžioje. Apie 1813 m. buvo sudarytas anoniminis rankraštis „Prižodei, arba Trumpas o tikras pamokslas dėl apsiėjimo ant svieto pagal reikalų dvasiškų ir svietiškų“. Šiame rankraštyje tarp liaudies patarlių ir priežodžių yra pateikiama ir aforizmų.

Nuo XIX a. vidurio aforizmai buvo pradėti spausdinti kalendoriuose, periodinėje spaudoje. Juos spausdino Laurynas Ivinskis, Serafinas Laurynas Kušeliauskas ir kiti. Pirmieji aforizmai lietuvių literatūroje buvo anoniminiai.

Pirmasis literatūrinis aforizmų rinkinys buvo išleista 1900 m. „Epikteto aforizmams“, parengė Petras Vileišis.

Kiti lietuviškų aforizmų rinkiniai:

Romas Striupas. „Alkanos mintys“, 1929;
Jonas Marcinkus-Tauronis. „Aukso mintys“, 1–2 t., 1929–1930;
Faustas Kirša. „Palikimas“, 1972;
Vytauto Karaliaus rinkiniai:
- „Sizifas be akmens“, 1974;
- „Aureolės ir kepurės“, 1980;
- „Žolė Trojos arkliui“, 1984;
- „Pusantro sparno“, 1985;
- „Nulis kilpoje“, 1996;
Vytauto Karaliaus almanachai:
- „Velnio tuzinas“, 1977;
- „Mintys minta mintimis“, 1983