Aldono Pupkio autobiografija

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).

    AUTOBIOGRAFIJA

    Kilmė ir tėvai

    Pagal gimimo liudijimą esu gimęs 1939 m. sausio 5 d. Mama yra pasakojusi, kad krikštyti ir daryti balių buvo numatę per Kalėdas. Bet aš sunkiai susirgau, tai kad nenumirčiau nekrikštytas, ketvirtadienį į turgų atvažiavę dėdė Juozas (mamos brolis) su dėdiene mane tuoj pat ir nunešę krikštyti. Kai tėtė nuėjęs pas kleboną gimimo metrikų, tas pataręs ateiti po Naujų metų, kad vaikui metai neužsidėtų. Tap ir užrašė sausio 5 d. Tikrosios gimimo dienos nei mėnesio anais laikais mamos taip ir nesusipratau paklausti. Šitaip, kad metai neužsidėtų, buvo užrašyta ir brolio gimimo diena – sausio 3 d. (1927–1990).

    Tėvas Bronius (1902–1984) per Pirmąjį pasaulinį karą kartu su tėvais, kurie buvo kilę nuo Pilviškių, pasitraukė į Rusiją. Ten lankė Tambovo gimnaziją, bet jos nebaigė. Grįžus į Lietuvą dvejus metus (1920–1922) dirbo Antanavo valsčiaus raštinėje Čystos Būdos kaime raštvedžiu. 1922 m. pradžioje susituokė su gretimo Čiuiniškės kaimo mergina Katre Vaičiulevičiūte (1902–1991). Vaičiulevičiai ankstesniais laikais buvo atkilę kažkur nuo Jurbarko, iš motinos pusės buvo Baltrušaičiai. Močiutė gimdė 16 kartų, užaugo aštuoni. Trys dukterys, mano tetos, išvažiavo į Ameriką ir visiems laikams pražuvo Lietuvai. Dėdė Vincas gyveno Marijampolėje, dėdė Juozas, mano krikštatėvis, vertėse žemės ūkiu, 1945 m. žuvo kovose su okupantais (po mirties suteiktas kario savanorio garbės vardas). Dėdė Jonas taip pat dirbo žemę, buvo kaimo filosofas, o jo sūnus Girėnas (mano pusbrolis) – savamokslis poetas, paskelbęs kūrinių įvairiuose rinkiniuose, išleidęs ir poezijos rinkinį.

    Senelis Petras Pupkis 1922 m. Kazlų Rūdoje iš geležinkelių valdybos išsinuomojo žemės sklypą su buvusių karo belaisvių barakais ir nusprendė ten kurtis. Mano tėvai dalyje sklypo pradėjo statytis namą ir didžiąją jo dalį baigė tvarkyti tik prieš II paasaulinį karą. Dalį darbų tėvas darė pats, nes buvo išmokęs staliaus profesijos ir paskui visą gyvenimą tuo ir vertėsi. Buvo aukslinių rankų darbininkas, garsėjo plačiose miestelio apylinkėse kaip pašauktas meisterys. Mama visą gyvenimą rūpinosi namais, nė dienos nebuvo dirbusi valdinėje tarnyboje.

    Mokykla

    19461957 m. mokslus ėjau Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje, bet pagrindines vertybes įgijau namie, šeimoje. Mokykla nuo pirmųjų klasių (tada skyrių) mokė priešingų dalykų – kad Stalinas yra visų aukščiausias vadas ir mokytojas, kad į miestelį plūstelėję rusai yra didžiausi mūsų draugai ir geradariai, leido tyčiotis iš tikinčių ir bažnyčią lankančių vaikų ir t.t., ir pan. Ar tėvų pamokyti, ar suvokę savarankiškai, mokykloje niekada nekeldavome klausimų, kodėl į Sibirą veža paprastus žmones su mažais vaikais, kodėl turgaus aikštėje nepadoriausiais būdais suguldo nušautų partizanų partizanų kūnus, kodėl nemaža iš kitur girdėtų su pagarba tariamų rašytojų ir šiaip menininkų vadinami pikčiausiais lietuvių tautos priešais buržuaziniais nacionalistais. Vėliau supratome, kad ir mokytojai tas naująsias nuostatas mums perteikia sukąstais dantimis, bet dvasinis mokyklinio jaunimo susidvejinimas paliko pėdsakus ilgiems metams, kitiems net visam gyvenimui.

    Ir vis dėlto, nepaisant pernelyg ryškiai matomų į tolimus kraštus vežamų žmonių kančių, nuolatinio stovėjimo eilėse prie parduotuvių, duonos ir drabužių stygiaus, mūsų jaunystė buvo veržli ir siautulinga – prigimtinės gyvybinės jėgos pačios savaime reikalavo žvelgti į ateitį su viltimi tikėtis šviesenio gyvenimo. Po Stalino mirties tokia viltis atrodė kiek realesnė, apčiuopiamesnė.

    Nepasakysiu, kad mokykla davė kažkokį ypatingą, gerą išsilavinimą. Bet per mažų miestelių provincialumo šydą vis tiek prasiskverbė tam tikri kultūriniai įpročiai ir poreikiai, išmokome namaža gyvenime pravarčių elementarių mokslo tiesų, mokytojai niekada nemenkino mūsų svajonių ir pasiryžimų. Kaip provincijos mokymo įstaiga vidurinė mokykla mus parengė gana gerai – nemaža abiturientų įstojo į aukštąsiais mokyklas, tapo žinomais, nemaža mokslui ir kultūrai nuveikusiais žmonėmis. Mokykla skatino imtis ir užklasinės veiklos – rinkdavomės į literatų būrelio susirinkimus (kas tada nebuvo poetai?..), nuolat kovodavom stalo teniso varžybose, sportuodavom krepšinio aikštelėje ir bėgimo takuose.

    Pats aš mokykloje nebuvau pirmūnas, jaučiausi esantis stiprus visutiniokas ir studijuoti Vilniaus universitete man buvo neginčijama teisė ir nesvarstytina svajonė. Kad rinksiuosi humanitarinę pakraipą, jaučiau savaime, o ją abibūdino vieno iš geriausių mokyklinių klasės draugų tėvas gydytojas Bronius Čitavičius (1909–1963). Kartą jis pasakė, kad Algimanto, jo sūnaus, laukiantys tikslieji mokslai (jis įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą, tapo mokslų daktaru, profesoriumi), o manęs niekas neįsivaizduotų kitokio kaip tik humanitaro. Ir dar pasakė, kad rinktis reikėtų kalbas, o ne literatūrą, nes literatūroje šoksi pagal partijos muziką, o kalbose galėsi jaustis laisvai ir elgtis pagal savo norus. Žinau, kad tie žodžiai ir nulėmė mano, kalbininko, kelią.

    Studijos

    Taigi nuo pat pradžių universitete žinojau, kad įstojau studijuoti lietuvių kalbos, o ne literatūros. Nuo pat pirmųjų paskaitų susižavėjau prof. Juozo Balčikonio mokymu, paskui į kalbos dalykus galutinai įtraukė jaunas dėstytojas Jonas Kazlauskas. II kurse jis vadovavo kalbininkų grupės seminarams, buvo paskirtas Studentų mokslinės draugijos Lietuvių kalbos būrelio vadovu. Jame aš iškart tapau savas ir reikalingas (nuo III kurso – pirmininkas). Nudirbome daug svarių darbų, tapome vienu iš geriausių universitete. Kazlauskas mane skatino imtis lietuvių kalbos fonetikos tyrimų, vadovavo kursiniams darbams ir diplominiam, baigiant universitetą rūpinosi, kad išvažiuočiau į aspirantūrą (dabar doktorantūra) Rusijoje. Nors vadovas matė mano polinkį prie kalbos praktikos dalykų, bet ne kartą yra sakęs, kad fonetika ir kalbos kultūra nekliudysiantčios viena kitai, esą viskas nesunkiai suderinama.

    Mūsų lituanistų kursas dar turėjo progos klausyti Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiūtės. Vandos Zaborskaitės paskaitų, dėstė ir Jurgis Lebedys, Eugenijus Meškauskas, visas būrys būsimųjų lietuvių kalbotyros klasikų (Zigmas Zinkevičius, Jonas Palionis, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis). Kurse gana anksti pradėjo ryškėti nestandartiškai mąstančios, toli į perpektyvą nusitaikiusių studentų asmenybės.

    Pamažu ėmė reikštis Algimato Bučio, Kęstučio Nastopkos, Vygando Račkaičio, Vaclovo Mikailionio literatūrinės ambicijos, Norberto Vėliaus fokloriniai įsipareigojimai, ryškėjo plačios Romualdo Ozolo, Ipolito Ledo pažiūros, Irenos Žvigaitytės (Bučienės) teatrologinės nuostatos, kalbininkų Alekso Girdenio, Alberto Rosino, Evaldos Strazdaitės (Jakaitienės), Danutės Skurkaitės talentai. Ne veltui mūsų kurso vadovas Juozas Pikčilingis mūsiškius yra pavadinęs šimtmečio kursu. Buvo, žinoma, ir kitų ryškių kursų, pavyzdžiui, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų, bet taip tituluojami žymiausio anų laikų stilistikos specialisto Pikčilingio, mes, suprantama, niekas nesuabejodavome jo tiesa.

    Galbūt tai, kad jautėmės lyg ir išskirtiniai, bet greičiausiai paskatinti toli siekiančios Romualdo Ozolo nuojautos ryžomės surinkti atsiminimus apie buvusias studijas ir mokslo draugus. Bendromis jėgomis, vairuojami patyrusio leidėjo Vytauto Visocko, parengėme rinkinį „Lituanistai 1957–1962“ ir jį išleidome 2014 m. Ten galima plačiau pasiskaityti apie daugelį anuometinių mūsų kurso draugų, patirti, apie ką svajojome, ką veikėme, kaip dabar manome apie vienas kitą.

    Aspirantūra

    Jono Kazlausko ir tuometinio katedros vedėjo Juozo Pikčilingio pastangomis 1962 m. buvau išsiųstas į tikslinę bendrosios fonetikos aspirantūrą Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) universitete. Tuos trejus metus miniu kaip nuoseklių studijų ir mokslinės patirties kaupimo laiką, be galo daug davusį tolesniam mano darbui, mokslinei ir (netiesiogiai) visuomeninei veiklai, kultūrinėms nuostatoms.

    Leningrado universiteto Levos Ščerbos fonetikos laboratorijoje nuodugniai susipažinau su tuolaikiniais instrumentiniais kalbos garsų tyrimo metodais, išbandžiau juos savo disertacijoje („Dabartinės lietuvių bendrinės kalbos priebalsių junginiai“), gerai išstudijavau visą prieinamą ne tik tos srities, bet ir bendrąją lingvistinę literatūrą. Mano studijoms vadovavo vienas iš žymiasių to meto Rusijos fonetikos specialistų Levas Zinderis (1904–1995), puikus pedagogas, jautrus vadovas. Laboratorijoje ir Bendrosios fionetikos ir metodikos katedroje visus tuos metus buvau apsuptas nuoširdaus dėtytojų ir kitų darbuotojų dėmesio ir meilės.

    Aspirantūra buvo ypatinga tuo, kad neskirdavo jokių visuomeninių darbų – studijuok, kiek jėgos leidžia, dirbk savo darbą kad ir visas 24 valandas per parą. Leningrade susiradau svarbiausius lituanistikos fondų turinčius archyvus, pasidariau daug jų išrašų, atidžiai skaičiau lietuvių kalbotyros darbus, kurių didžiosiose miesto bibliotekose buvo sukaupta neįtikėtinai daug. Tada, be kita ko, išstudijavau ir prieškarinius lietuvių kalbos kultūros darbus („Gimtąją kalbą“, Antano Salio, Prano Skardžiaus ir kt. straipsnius).

    Leningradas sudarė sąlygas prisiliesti ir prie didžiojo meno muziejuose, koncertų salėse ir kitur, kiek pažinti kitų tautų kultūrą per bendrabučio draugus, ypač kaukaziečius, dar vokiečius, rumunus ir kt., pamėgti leningradiečius, ypač tuos blokadinius (mieste ištvėrusius vokiečių blokados mėnesius), kuriems apibūdinti niekaip nesurandu mūsų kalboje tinkamų žodžių. Tuos metus galiu vadinti savo asmenybės savikūros metais, be kurių pati gyvenimo įvairovė būtų gerokai siauresnė ir skurdesnė.

    Profesinė veikla

    1965 m. rudenį grįžęs į Vilnių greitai buvau paskirtas universitete organizuoti Eksperimentinės fonetikos laboratoriją. Nors nelengvomis sąlygomis (kaip ir visur visko trūko: prietaisų, magnetofonų, magnetinės juostos, kitų darbui būtinų dalykų) laboratoriją pavyko pastatyti ant kojų, Kauno politechnikos instituto mokslininkai pagamino itin gerą ir patikimą spektro analizatorių (spektrografą). Prasidėjo nuoseklūs lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių fonetinių sistemų tyrimai.

    Dėl susiklosčiusių aplinkybių 1972 m. pabaigoje vadovavimą laboratorijai perdaviau kolegai Aleksui Girdeniu, kuris buvo labiau atsidėjęs šios srities darbui.

    1966 m. pradėjęs dėstyti Lietuvių kalbos katedroje vėliau tapau nuolatiniu jos nariu ir dėsčiau iki 2003 m. Esu skaitęs fonetikos, akcentologijos, kalbos kultūros, redagavimo teorijos ir praktikos ir kitus kursus, vadavavęs kursiniams ir diplominiams darbams. Ši katedra buvo nuolatinė ir vienintelė mano darbo vieta iki 1990 m.

    1988 m. rudenį katedra išleido mane doktorantūros (vėliau pavadintos habilitacija) atostogų rašyti disertacijos, bet dėl Lietuvių kalbos draugijos ir jos leidinio „Gimtoji kalba“ atkūrimo po metų grįžau dirbti redakcinio darbo ir 19902000 m. vadovavau „Gimtosios kalbos“ žurnalo redakcijai.

    Mokslinė veikla

    Iš mokslo darbo pirmiausia teko dirbti lietuvių kalbos fonetikos srityje (vienas ir su Aleksu Girdeniu paskelbiau keletą straipsnių mokslinėje spaudoje, kartu su Antanu Pakeriu parengiau mokomųjų darbų ciklą „Lietuvių kalbos bendrinė tartis“, 1968, 2004) ir kalbos kultūros baruose (keli šimtai teorinių ir praktinių straipsnių įvairioje periodinėje spaudoje, knygos „Kalbos kultūros pagrindai“, 1980, „Kalbos kultūros studijos“, 2005. Pastarojoje apibendrinta XX a. II pusėje sukurta bendrinės kalbos norminimo teorija ir praktinis lietuvių kalbos kultūros darbas). Be to, įvairiopai prisidėjau prie norminamųjų leidinių „Kalbos praktikos patarimai“, 1976, 1985, „Kalbos patarimai“ (1–4 kn.), 2002–2003, „Vietovardžių žodynas“, 2002, 2007 rengimo, – kaip autorius, sudarytojas, redaktorius.

    Nuo seno domėjausi lietuvių kalbotyros istorija ir atskirų kalbininkų veikla bei darbais. Iš šios srities daugiausia tirtas kalbininko Juozo Balčikonio (parengti du rinktinių raštų tomai, 1978 ir 1982; 2013 m. išleista monografija „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių klabos žodynas“, paskelbta mokslinių ir populiarių straipsnių) ir kalbininko, publicisto, kultūrininko Andriaus Ašmanto (parengti keturi jo palikimo rinkiniai, 1988, 1996, 2005, 2010; 2010 m. išleista monografija „Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba“) palikimas. Taip pat teko nagrinėti kai kurių senųjų kalbininkų ir naujesnių laikų mokslininkų (Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio, Antano Salio, Petro Joniko, Alfonso Kalniaus) ir kitų kalbininkų lingvistinius darbus, jų veiklą tarpukario metų Lietuvių kalbos draugijoje. Šie ir kiti rašiniai, surinkti iš periodinių leidinių ir rankraščių, 2010 m. paskelbti mokslinių ir populiarių straipsnių rinkinyje „Lietuvių kalbos normintojai ir puoselėtojai“. Naujausias darbas – monografija „Lietuvių kalbos sąjūdis atkurtosios nepriklausomybės priešaušryje 1968–1988 m.“ (2016).

    Dar nuo studijų metų savo mokytojo prof. Balčikonio skatinamas susidomėjau gimtąja Kazlų Rūdos šnekta, pradėjau užrašinėti jos žodžius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Studijuodamas universitete aprašiau gimtąją tarmę pagal „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programą“, pateikiau daug šnektos duomenų prof. Zigmo Zinkevičiaus monografijai „Lietuvių dialektologija“.

    Pradėjęs dirbti universitete esu vadovavęs tarmių tyrimo grupėms, tyrusioms kalbos faktus Kazlų Rūdos ir kitose vakarų aukštaičių kauniškių šnektose. Prieš kelis dešimtmečius mano iniciatyva buvo pradėta rinkti medžiaga zanavykų šnektos žodynui. Sukaupus didelę kartoteką, buvo parašytas stambus trijų tomų veikalas „Zanavykų šnektos žodynas“ (2003–2006). Buvau žodyno rengėjų grupės vadovas ir I tomo vyriausiasis redaktorius.

    Išėjus iš spaudos šio žodyno I tomui teko koncentruotis prie gimtosios Kazlų Rūdos šnektos tyrimo. Iš nuo seno kauptos ir naujai surinktos medžiagos parengiau dviejų tomų „Kazlų Rūdos šnektos žodyną“ (2008–2009). Greta to įvairiuose popieriniuose ir internetiniuose leidiniuose esu paskelbęs keletą mokslinių ir populiarių straipsnių apie Kazlų Rūdos šnektą ir išėjusį žodyną.

    Visuomeninė veikla

    Dirbant universitete teko plačiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, susijusiame su sovietinių metų lietuvių kalbos apsauga ir kultūra. Buvau vienas iš anuometinio kalbos sąjūdžio vadovų: dirbau Vilniaus m. Lietuvių kalbos sekcijos taryboje, buvau kraštotyrininkų Respublikinės kalbos komisijos pirmininku, „Mūsų kalbos“ žurnalo steigėju ir redaktoriumi (19681989).

    19771988 m. vedžiau televizijos laidą „Mūsų kalba“, 19841990 m. vadovavau Lietuvos radijo kalbos valandėlėms „Gimtoji kalba“.

    Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 19902000 m. dirbau „Gimtosios kalbos“ vyriausiuoju redaktoriumi, 19982008 m. užėmiau Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininko pareigas.

    Už šios srities visuomeninę veiklą, kalbos praktikos ir mokslo darbus esu apdovanotas Jono Jablonskio ir Petro Būtėno premijomis, išrinktas Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininku.

    Šeima

    Užauginau tris vaikus. Iš pirmosios santuokos duktė Rasuolė lituanistė, dirba redaktoriaus darbą, sūnus Ašmantas – apsaugos srities darbuotojas. Iš antrosios santuokos (žmona Rita Miliūnaitė, humanitarinių mokslų daktarė (HP), dirba vyriausiąja mokslo darbuotoja Lietuvių kalbos institute) auga sūnus Vilmantas, dabar Vilniaus universiteto studentas (biofizikos mokslai).

    Nuorodos, šaltiniai


    Biografinis puslapis


    Autorius: Aldonas Pupkis

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 100% (+16653-40=16613 wiki spaudos ženklai).