Alfonsas Motiejūnas
| Alfonsas Motiejūnas | |
|---|---|
| |
| Autoportretas | |
|
| |
| Gimė | 1912 m. balandžio 12 d. Ruponiai, Linkuvos valsčius |
| Mirė | † 1979 m. balandžio 7 d. Vilnius |
|
| |
| Sutuoktinis(-ė) | Valerija Mikulėnaitė-Motiejūnienė |
| Vaikai | |
|
| |
| Veikla | tapytojas, pedagogas
|
|
| |
| Alma mater | Vilniaus dailės akademija |
Alfonsas Motiejūnas (1912 m. balandžio 12 d. Ruponiai, Linkuvos valsčius – 1979 m. balandžio 7 d. Vilnius) – Lietuvos tapytojas, pedagogas.
Biografija
Alfonsas Motiejūnas mėgo piešti. Piešdavęs net ant klėtelės, tvarto durų. Studijuojančio Kauno meno mokykloje linkuvio Jono Vilučio paskatintas, pasiryžo tapti dailininku. Tam reikėjo nemažai lėšų.
.png)
1919-1932 m. mokėsi ir baigė Linkuvos progimnaziją.
1933 – 1937 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, jo mokytojai buvo J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, Adomas Galdikas.
1936-1937 m. tarnavo kariuomenėje Radviliškyje.
1938 m. baigė Kauno meno mokyklą.
1938–1942 m. mokėsi ir baigė Vilniaus dailės akademiją.
Nuo 1941 m. pradėjo dalyvauti parodose.
Studijuodamas bendradarbiavo „Naujojoje romuvoje“. 1941–1942 m. dirbo piešimo mokytoju Prekybos mokykloje.
Kurį laiką dirbo Linkuvos kooperatyve.
1941–1946 metais Linkuvos gimnazijos mokytojas-inspektorius.
1947–1951 m. dėstė Vilniaus dailės institute.
1952–1979 m. dirbo Vilniaus „Dailės“ kombinate.
1950 m. susituokė su Valerija Mikulėnaite.
1951 m. gimė sūnūs dvyniai Rimantas ir Eugenijus.
Pirmoji individuali dailininko paroda įvyko 1963 m. Dalyvavo daugelyje parodų respublikoje ir už jos ribų. Jo paveikslų įsigijo Vilniaus dailės muziejus, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.
Su žmona Valerija Mikulėnaite-Motiejūniene užaugino sūnus dvynukus Rimantą ir Eugenijų.
Išskirtinis dailininko būdo bruožas buvo optimistinis požiūris į gyvenimą. Pasišaipydavo iš valdžios, malonių iš jos nelaukė.
Mirė 1979 m. balandžio 7d. palikęs gausybę savo dvasios šviesulių − paveikslų. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
1912 metų balandžio 22 dieną Linkuvos bažnyčioje parapijos vikaras Juozapas Gendrėnas pakrikštino kūdikį vardu Alfonsas. Pašvitinio apskrities valstiečių Juozo, sūnaus Liudviko, ir Onos Šakūnaitės Motiejūnų sūnus gimė 1912 metų balandžio 21 dieną Linkuvos parapijos Ruponių kaime. Krikšto tėvais buvo Juozapas Koženiauskas ir Ona Jasiūnaitė.
Mokėsi Linkuvos gimnazijoje
Bronė Motiejūnaitė-Mitienė (1917-2012), Ona Šakūnaitė-Motiejūnienė (1887-1969), Stasė Motiejūnaitė (1910-2000), Alfonsas Motiejūnas (1912-1979), Juozas Motiejūnas (1871-1968)
Dailinknko Alfonso Motiejūno autoportretas. 1933 m.
A.Motiejūnas su seserimis Brone ir Stanislava. 1932 m.
Tapytojas Alfonsas Motiejūnas
A.Motiejūnas su žmona Valerija Mikulėnaite - Motiejūniene ir dvynukais sūnumis Rimantu ir Eugenijum. 1962 m.
Alfonsas Motiejūnas ir sesuo Bronislava Motiejūnaitė - Mitienė apie 1937-1938 m.
Centre Linkuvos gimnazijos inspektorius Alfonsas Motiejūnas ir Janina Liumaitė-Kairienė 1945 m.
Juozas Motiejūnas (1871-1968) Alfonso tėvas
Tėvas Juozapas Motiejūnas (1871)
.jpg)
.jpg)
Kūryba
Nutapė peizažų („Ežių panaikinimas“ 1950 m., „Debesuota diena“ 1958 m., „Prie Verkių“ 1961 m., „Sodyba“ 1963 m., „Pilka žiemos diena“ 1964 m., „Vilniaus fabrikas“ 1965 m., „Senasis Vilnius“, „Laukai prie Vilniaus“, abu 1966 m., „Laivai Drėvernoje“ 1971 m., „Nida“ 1972 m., „Senieji Trakai“ 1977 m., „Nemunas prie Alytaus“ 1978 m.), portretų (J. Vilučio, L. Tamulio, abu 1965 m.), natiurmortų („Natiurmortas su gėlėmis“ 1962 m.), sukūrė grafikos, scenografijos kūrinių.
Peizažams būdingas ekspresyvumas, impresionistinis motyvų interpretavimas, grynų spalvų darna, šiurkščios faktūros, savita tapybos maniera (vibruojančios spalvos, šviesos žaismas), portretams – tikslus piešinys, psichologiškumas, portretuojamojo charakterio išryškinimas.
Nuo 1941 m. dalyvavo parodose, individuali paroda surengta Vilniuje 1963 m.[1]
Linkuvos vidurinėje mokykloje
Linkuvos gimnazijos V laidos abiturientų vinjetės 1925-1932 m. Nuotraukos padarytos Linkuvoje fotoatelje „Svajonė“. Piešė Alfonsas Motiejūnas, J. Valiulis. Fotografavo J.Masiulionis.
Linkuvos gimnazijos I laida 1925 m.
Linkuvos gimnazijos II laida 1926 m
Linkuvos gimnazijos III laida 1927 m.
Linkuvos gimnazijos IV laida 1928 m.
Linkuvos gimnazijos V laida 1929 m.
Linkuvos gimnazijos VI laida 1930 m.
Linkuvos gimnazijos VIII laida 1932 m. Piešė Alfonsas Motiejūnas
Spektaklis „Laimės gėlė“ 1933-04-23
21 laidos tradicinis spektaklis „Atžalynas“ 1945 m. vasario 2 d. Režisavo Apolinaras Radžius, dekoracijas piešė Alfonsas Motiejūnas
Tapybos darbai
B. ir A. Mitės Tapė Alfonsas Motiejūnas.
Laukai...
Peizažas III 1975 m.
Dailininkės Stasės Žilienės portretas.
„Gėlės“ 1956 m.
Piešiniai
Spalvų kelionės.
Autoportretas su ausine kepure. 1950 m.
Močiutės portretas. 1950 m.
Žmonos portretas. 1950 m.
Autoportretas su skrybėle. 1951 m.
Autoportretas. 1951 m.
Autoportretas. Apie 1951 m.
Žmonos portretas 1951 m.
Prisiminimai
Alfonso Motiejūno darbų paroda Pakruojyje nuo 2022-05-18
Kraštiečio dailininko Alfonso Motiejūno atminimui
110-asis gimtadienis į gimtąjį Pakruojo kraštą sugrąžino atmintį apie iš Linkuvos apylinkių Ruponių kaimo kilusį tapytoją Alfonsą Motiejūną (1912-1979). Mažai žinomą Lietuvoje ir beveik nežinomą gimtinėje. Sugrąžino pačiu spalvingiausiu laiku – nubėgant į vasarą margaspalviais žiedais pasipuošusiam pavasariui. Tas sugrįžimas – neatsitiktinis. Juk ne kam kitam, o būtent Alfonsui Motiejūnui priklauso frazė: „Iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos, o gamtoje juk tūkstančiai spalvų...“. Apžavėtas jų, leisdavosi į kūrybines keliones po Lietuvą. Dėl jų ir buvo pramintas tapybos klajūnu.
Džiugu, kad Alfonso Motiejūno tapybos paroda, minint jo 110-ąjį gimtadienį, pasiekė ir gimtinę. Gegužės 18 d. ji atidaryta Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje. Gegužės 31 d. 17 val. toje pačioje erdvėje rengiamas ir vakaras-portretas „Tapybos klajūnas“, skirtas dailininko gyvenimui ir kūrybinei veiklai. Jis – vienas iš Lietuvos kultūros tarybos ir Pakruojo rajono savivaldybės remiamo projekto „Menų ir kartų jungtys: Iš Pakruojo krašto kilę menininkai ir vietos jaunimas“ renginių. Vakare-portrete dalyvaus dailėtyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė, dailininko sūnus Rimantas Motiejūnas, dukterėčia, literatūrologė, kritikė dr. Donata Mitaitė. Renginiui spalvų suteiks aktorius Romanas Dudnikas, skaitovė Angelė Statkuvienė.
Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos ir Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos jaunieji smuikininkai kartu su mokytoja Ligita Stravinskiene laiką su atmintimi apie dailininką sušildys muzika. Renginio vedėja – Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo erdvės vyresn. bibliotekininkė Lina Ramonienė.
Genė Juodytė - Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė
Vakaras-portretas „Tapybos klajūnas“
Pakruojyje atmintis apie kraštietį tapytoją Alfonsą Motiejūną atgijo vakare-portrete
Paskutinę pavasario dieną Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje prisimintas prieš 110 metų Linkuvos apylinkių Ruponių kaime gimęs dailininkas Alfonsas Motiejūnas (1912-1979). Vakare-portrete „Tapybos klajūnas“ (jį vedė Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo erdvės vyresn. bibliotekininkė Lina Ramonienė), kaip ir dailininko kūryboje, netrūko spalvų. Suteikė jų ne tik A. Motiejūno kūrybos paroda, bet ir dailininko sesers Bronės Mitienės bei studijų laikų draugo, o vėliau ir kolegos, žymaus tapybos meistro Algirdo Petrulio atsiminimai. Juos perskaitė raiškaus žodžio meistrai: buvusi mokytoja Angelė Statkuvienė ir Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Romanas Dudnikas. Į atsiminimus vakaro dalyvius nukėlė dailininko sūnus Rimantas, dukterėčia, literatūrologė, humanitarinių mokslų dr. Donata Mitaitė. A. Motiejūno kūrybą pristatė dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų dr. Ramutė Rachlevičiūtė. Iš išgirstų atsiminimų, pasakojimų dėliojomės dailininko portretą. Paprasto ir labai žemiško žmogaus, kuriam ypatingai svarbus buvo ryšys su šeima, gimine. Žmogaus-menininko portretą, kurio gyvenime nesiliejo alkoholio upės, kur nebuvo ir bohemos. Šilumos ir jaukumo susirinkusiems suteikė muzika, atliekama Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivių Elijos Makauskaitės, Ugnės Urbutytės ir Pakalnio Juozo Pakalnio muzikos mokyklos smuikininkų ansamblio (vadovė Ligita Stravinskienė). Džiaugiamės, kad renginys patiko ir jaunimui. Linkuvos gimnazijos moksleiviai jam skyrė nuo 75 iki 95 procentų taškų iš šimto.
Vakaras-portretas „Tapybos klajūnas“ – vienas iš projekto „Menų ir kartų jungtys: iš Pakruojo krašto kilę menininkai ir vietos jaunimas“, kurį vykdo Pakruojo Juozo Paukštelio viešoji biblioteka, o remia Lietuvos kultūros taryba ir Pakruojo rajono savivaldybė, renginių.
Pažintis su tapybos klajūnu...
VIENAS RYŠKIAUSIŲ LIETUVIŲ KOLORISTINĖS TAPYBOS ATSTOVŲ – ALFONSAS MOTIEJŪNAS. IŠ RUPONIŲ KILĘS, MAŽAI ŽINOMAS LIETUVOJE, BEVEIK NEŽINOMAS GIMTINĖJE, Į PAKRUOJO GAISRININKŲ DRAUGIJOS STOGINĘ SUGRĮŽO RAIŠKIU, SPALVINGU KŪRĖJO PORTRETU...
ATMINTIES kelionė – 110-ajam Alfonso Motiejūno gimtadieniui. Kraštiečiui, tapiusiam peizažus, portretus, natiurmortus, grafikos, scenografijos kūrinius... Dalis jų iš Lietuvos dailės muziejaus pateko į tapybos parodą ir kūrėjo vakarą- portretą Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje.
Daugybę Lietuvos vietų apkeliavęs dailininkas, paliko savitą tapybos manierą, amžinu devizu tapusį sakymą: „ iš viso, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos, o gamtoje juk tūkstančiai spalvų“... Kilusio iš vargingos šeimos, nebijojusio skurdo, sunkių gyvenimo išbandymų, neprapuolė tapytojo noras kurti. Atminimo keliu A. Motiejūnas sugrįžo ne tik savita kūrybos maniera, spalvų skambėjimu...
Renginio vedėjos, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo erdvės vyresniosios bibliotekininkės Linos Ramonienės žodžiais, šis laikas – su atmintimi, su muzika, su pajautimu, kad ne viskas nueina į užmarštį.
Didingų paveikslų apsuptyje A. Motiejūno drobėse išreikštus išgyvenimus, nuotaikas apmąstyti skatino Pakruojo Juozo Pakalnio muzikos mokyklos smuikininkų ansamblio, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos smuikininkių, pakruojiečių Elijos Makauskaitės, Ugnės Urbutytės (smuikininkų mokytoja Ligita Stravinskienė) atliekamos melodijos.
Praskleidžiant laiko skraistę, susipažinti su darbščia, darnia Onos ir Alfonso Juozo Motiejūnų šeima, kurioje augo būsimasis dailininkas, praėjęs nelengvą gyvenimo kelią, padėjo skaitovė Angelė Statkuvienė. Ištraukoje iš A. Motiejūno knygos „Spalvų kelionės“ sesers Bronės Motiejūnaitės-Mitienės atmintimi, Alfonsas norėjo būti dailininku, rėkdavo ir rėkdavo: „Oi kas sodai do sodeliai, kada žydi, kada ne. Oi kas mergos do mergelės, kada myli, kada ne“. Jau geras bernas buvo. Paskui kažkaip pradėjo piešti, seklyčioj visos sienos būdavo apkaltos didžiausiais piešiniais. Gal paveikė dailininkas Vilutis, vyresnis už Alfonsą. Jis gyveno kaimynystėj, buvo mūsų kaimyno brolio sūnus... Alfonsas pradėjo sukti galvą, kaip įstoti į Meno mokyklą. Išvažiavo į Kauną su tėvo duotais 100 litų. Įstojo, bet pinigai baigėsi. Sugrįžo, dirbo Linkuvos kooperatyve, užsidirbo pinigų, nusipirko dviratį, vėl išvažiavo... Tada jam mokytis padėjo du kunigai... Mokantis jam buvo sunku, pinigų mažai, iš kur įdėti pinigų namiškiai neturi. Jis atsiunčia telegramą – „Duonos“. Tai kepalą duonos apsiuvam skudurėliu, dedam į paštą ir nuveža...“
Mamos prisiminimus užrašė Donata Mitaitė. Dailininko dukterėčia, literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė su renginio dalyviais taip pat dalijosi mintimis apie dailininką, tiesiog vadintą Dėde... Išliko motinos pasakojimas. Kraštietė kritikė perskaitė keletą A. Motiejūno laiškų, jam būdingu rašymo stiliumi, humoro jausmu... Dėdės paveikslo dėlionė – iš to, kas liko atmintyje ir širdyje, iš susitikimo akimirkų, iš pageltusių to laiko nuotrupų ir nuotraukų.
Dailininko sūnų Rimantą Motiejūną pirmiausia džiugino renginys. Dalindamasis mintimis apie Tėvelį, pabrėžė darbštumą, prisimena vis piešiantį... Parodoje kvietė grožėtis jo dailės kūriniais, o iš tapybos galima pasimokyti kompozicijos, potėpio, spalvų...
Tapytojo A. Motiejūno mokytojais buvo garsūs to meto kūrėjai – Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Adomas Galdikas... Dirbdamas Vilniaus dailės institute, dėstė piešimą. Ankstyvose dailininko drobėse juntama jo mokytojo J. Vienožinskio įtaka. Paveiksluose – realistinis piešinys, žalsvai ar melsvai pilka spalvų gama. Kūryboje dulsvuką peizažų koloritą, ramų potėpį pakeičia aštrūs, ryškių spalvų kontrastai... J. Vienožinskis gabiausiu mokiniu laikė A. Motiejūną ir Algirdą Petrulį. Pastarojo prisiminimus perskaitė Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorius Romanas Dudnikas. Pasak Meno mokyklos bendramokslio, studijų draugo, Alfonsas buvo geras piešėjas. Mūsų temperamentai skyrėsi: jis buvo impulsyvus, aš ramesnis... Sovietiniais metais abu išmesti iš Dailės instituto kartu darėme etiketes Dailės kombinate... Turėjau padaryti piešinį saldainiams „Elbrusas“. Pasiėmiau enciklopediją, žiūriu, kokios Elbruso kalnuose gėlės auga, ar būna edelveisų. Alfonsas sako: “Kas ten žino apie tuos kalnus, daryk, kaip ant cigarečių „Kazbekas“...
Pasakojimai pagyvino spalvingą A. Motiejūno portretą. Prie dailininko kūrybos prisilietė menotyrininkė, dr. Ramutė Rachlevičiūtė. Apžvelgusi kūrybingos asmenybės kelią, supažindino su gaivališku temperamentu, kompozicijomis, natūralizmu, specifinėmis spalvomis, vizitine menininko kortele... Patys geriausi, brandžiausi, ryškiausi A. Motiejūno kūriniai nuo 1956-ųjų.
Pirmą kartą surengta kraštiečio kūrybos paroda, atminimo vakaras-portretas... „Tapybos klajūnas“ sugrįžo į gimtąjį kraštą. Scenarijaus autorės, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresniosios bibliotekininkės kraštotyrai Genės Juodytės nuomone, norisi daugiau žinoti ir geriau pažinti garsius žmones... Tai – vienas iš projekto renginių „Menų ir kartų jungtys: iš Pakruojo krašto kilę menininkai ir vietos jaunimas“, remiamo Lietuvos kultūros tarybos ir rajono savivaldybės. Menas – sielos, charakterio, prigimties išraiška, tapybiškai spalvinga kalba, įkvepianti atidžiau pažvelgti ir į A. Motiejūno „klajūnišką“ judėjimą. Amžiną judėjimą, klausantis ne tik jaunųjų smuikininkų melodijų skambėjimo, bet ir jaučiant dailininko sukurtų kūrinių virpėjimą...
Nijolė Padorienė „Auksinė varpa“ 2022-06-11
Rimantas, jo brolio- Eugenijaus žmona Virginija. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Angelė Statkuvienė - ištrauka iš A. Motiejūno Spalvų kelionės. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Rimantas Motiejūnas- mintimis apie tėvą - tapytoją Alfonsą Motiejūną. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Rimantas Motiejūnas, kas išgyventa- į atmintį. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Ramutė Rachlevičiūtė. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Linkuvės gimn. direktorė Daiva Danielienė ir pavad. Violeta Gelažienė. Fotografavo Rimantas Motiejūnas.
Alfonso Motiejūno dukterėčia Donata Mitaitė. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorius Romanas Dudnikas. Fotografavo Nijolė Padorienė.
Rimantas Motiejūnas- dailininko Alfonso Motiejūno sūnus dėkingas už spalvingą vakarą - portretą.Fotografavo Nijolė Padorienė.
Alfonso Motiejūno darbų paroda Trakuose nuo 2022-04-12
Alfonso sūnus Rimantas Motiejūnas
Meninių parodų kuratorė - Edita Tamulytė.
Trakų kultūros rūmų direktorius Edvardas Keizikas
A.Motiejūno darbas E.Tamulytės senelis.
Edita Tamulytė prie senelio portreto
Alfonsui Motiejūnui – 110
(1912 04 12 - 1979 04 07)
Dailininkas, pedagogas Alfonsas Motiejūnas gimė Ruponių kaime. Jo tėvas Juozas Motiejūnas buvo mažažemis valstietis, amatininkas mūrininkas, statęs namus ne tik tvirtai, bet ir „kad gražu būtų“. Matyt, potraukį menui paveldėjo ir sūnus, vaikystėje piešdavęs ant klėtelės, ant tvarto durų...
Linkuvos gimnazijos auklėtinis turėjo padirbėti pardavėju, kad sutaupytų pinigų ir galėtų mokytis Kauno meno mokykloje, į kurią stoti paskatina ten jau mokęsis linkuvietis Jonas Vilutis. 1938 m. A. Motiejūnas studijas tęsia Vilniaus dailės akademijoje, kurią baigia 1941 m. Jo mokytojai buvo garsūs to meto dailininkai J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, A. Galdikas... Didelės, spalvingos studijų metų drobės dingsta karo metu, o jaunas dailininkas priverstas grįžti į tėviškę. Įsidarbina Linkuvos gimnazijoje piešimo mokytoju. Atsiminimuose užfiksuota, kad tada dar mokinei Stasei Lovčikaitei jis pranašavo dailininkės karjerą. Šiuo neramiu metu A. Motiejūnas beveik netapė ir tik 1945 m. pradėjo intensyvų kūrybinį darbą, ėmė dalyvauti parodose, dirbo Vilniaus dramos teatre dailininku. 1948 m. priimamas į Dailininkų sąjungą, dėsto Vilniaus dailės institute, o 1952 m. perina dirbti į „Dailės“ kombinatą.
Pagrindinė A. Motiejūno kūrybinio palikimo dalis – peizažai. Temperamentinga, ekspresyvia tapybos kalba jis pasakoja apie gimtojo krašto grožį: daugybė pavasario, vasaros, rudens ir žiemos motyvais nutapytų paveikslų! Ištisą metų ciklą, kuriame emocionaliai perteiktos skirtingos nuotaikos, sudaro peizažai iš Vilniaus apylinkių, o kur dar pajūrio vaizdai: Klaipėda, Palanga, Nida, Šventoji, ramūs Drevernos peizažai...
A. Motiejūnas buvo ir prityręs portreto meistras. Nutapyta autoportretų, tėvo, motinos, dėdės ir tetos A. Mitės ir B. Mitienės – Motiejūnaitės, daugybės darbininkų, žemdirbių, jūreivių, kultūros veikėjų, vyrų ir moterų portretų. Būdamas tikras peizažo meistras, dažnai tapė portretą peizažo fone, tarsi norėdamas pabrėžti žmogaus ryšį su gamta.
Tapytojas paliko ir nemažai išraiškingų, įdomaus kolorito natiurmortų, kur autorius atvirai žavisi spalvomis. Čia daug baltos, geltonos, mėlynos spalvų, ryški kontūro linija. Visada sodri ir spalvinga buvo dailininko paletė, veržlus jo potėpis, jis buvo pilnas kūrybinių sumanymų, energijos, gyvenimo džiaugsmo. Deja, netikėta mirtis ištiko dailininką Alfonsą Motiejūną pačiame kūrybinių jėgų brandume.
Aldona Ašmonavičienė - Linkuvos gimnazijos muziejininkė
|
Dėdė Alfonsas Motiejūnas (1912-1979), labai mamos ir mūsų visų mylėtas jos brolis, vienas iš giminės aštrialiežuvių. Mirė, eidamas šešiasdešimt aštuntuosius. Tada jis man, pirmakursei, atrodė jau senas. Dabar tokio amžiaus žmonės - beveik jauni. Jei matyčiau tik piešinius ant sienų, niekaip neatspėčiau autoriaus. Man dėdės darbai - pirmiausia ryškių spalvų peizažo ekspresija. Po staigios tėvo mirties pusbrolis sakė, kad jam labai sunku žiūrėti į paveikslus - juose tiek gyvenimo džiaugsmo, o autoriaus nebėra.
|
|
|
|
Dailininkas ir jo mecenatas. Deja, turbūt niekas man jau nepasakys šito mecenato vardo ir pavardės. Mamos atmintyje buvo likę pavardės: kunigas Blutis ir tarsi kunigas Juknevičius. Kur jie dirbo ir gyveno, nežinau, pasiklausti nebeturiu ko. Žinau tik, kad be jų pagalbos dėdė nei Kauno meno mokyklos, nei Vilniaus dailės akademijos baigęs nebūtų. Senelio 5 ha buvo per mažai sūnaus mokslams finansuoti. Dėdienė sakydavo, kad, kai 1951 m. dėdė buvo šalinamas iš Vilniaus dailės instituto, kur kelis metus dėstytojavo, kažkas pasakė frazę: "Ką mes laikom institute? Klebono augintinį!". Nežinau, tai tiesa ar šeimos legenda. Tokio, kaip šioje nuotraukoje (ne tik amžiaus - ir aprangos, stovėsenos), jo neprisimenu. Labai bohemiško - irgi ne, nors per jo 100-čiui skirtos parodos atidarymą 2012 m. ir bohemiškų istorijų buvo papasakota. Prisimenu kartais surimtėjantį aštrialiežuvį. Ir labai patinka frazė iš interviu senam "Litmeny": "Atvirai pasakius, iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos, o gamtoje juk tūkstančiai spalvų" (Alfonsas Motiejūnas). |
|
|
|
Dėdės šeima prie gimtosios gryčios. Valerija, Alfonsas, Eugenijus ir Rimas Motiejūnai. Tokios gryčios aš nemačiau, "mano laikais" namas jau buvo apkaltas lentelėmis. Nelabai žinau, kuris čia langas, gal rytinis . Ir metų nežinau. Dvyniai pusbroliai gimę 1951 m. O istoriją man pasakodavo tokią: vaikai gimė, neprisimenu, prieš pat ar tuoj po to, kai jų tėvas buvo pašalintas iš darbo Dailės institute. Šeimai tai buvo smūgis. Dėdienė dirbo mokytoja (Antanas Jonynas, ar atpažįstat?), trūko pinigų, vaikai įsisirgo. Galų gale vieną nuvežė pas vienus senelius, kitą - pas kitus. Nors nuo kokių 6 mėnesių iki mokyklos augę atskirai, pusbroliai išliko labai artimi - dvyniai. O kai jie buvo mokinukai ir studentai, visos vasaros prabėgdavo kartu, vienkiemyje. Trijų iš nuotraukoje užfiksuotų jau nebėra. Paskambinti ir kiek maivydamasi pasakyti "Sveikas, brangus pusbroli" galiu tik tam susiraukėliui ant tėvo kelių. Rimui. Jis net yra sakęs, kad sapnuoja tik vienkiemį, ne Vilnių. Jie su mano mama be proto vienas kitą mylėjo (nors ji turbūt kaip savo vaikus mylėjo juos abu, bet šitą - ypatingai: augino nuo kūdikystės, net jų humoro jausmas buvo labai panašus). Rimas yra ne kartą sakęs, kad sapnuoja tik vienkiemį, ne Vilnių. O kartą rudenį, klajojant po kombaino likusiom ražienom (fotografas!), vis klausinėjo manęs: "Ar matai, kaip čia gražu?". Turbūt tik augusiems Šiaurės Lietuvos lygumose jos gražios. Kiti dažniau sako: kaip lygu, nyku. |
|
|
|
 Algirdas Petrulis (1915-2010) Su Alfonsu Motiejūnu kartu studijavom. Tuo metu „Naujojoj Romuvoj“ Paulius Augius-Augustinavičius, grafikas, parašė, kad Meno mokykloj esam du gabūs tapytojai Alfonsas ir aš. Ten įdėta ir Alfonso darbo „Bulviakasis“ reprodukcija. Meno mokykloj buvo dvi studijos: senojo Kalpoko ir Justino Vienožinskio. Mes, kurie linkom į modernizmą, mokėmės Vienožinskio studijoj. Kalpokas buvo geras tapytojas, bet pedagogas nekoks. Vienožinskis tai darydavo taip: jis neateina visą savaitę – jeigu mato, kad visi dirba, tai ko jam kištis. Alfonsas buvo geras piešėjas. Mūsų temperamentai skyrėsi: jis buvo impulsyvus, aš ramesnis. Atmosfera mokykloje buvo nebloga, visi maištai jau buvo pasibaigę, mes girdėjome mokyklos senbuvius apie juos pasakojant. Mat anksčiau pedagogai patys rinkdavo direktorių, bet staiga valdžia nutarė ir paskyrė Šklėrių. Šklėrius neblogas žmogus, bet... paskirtas. Ant Meno mokyklos frontono atsirado užrašas „Šalin parazitus!“ Ir tokius dažus pekliškus sugalvojo, kad užrašas lyg ir išnyksta, bet tik drėgniau – vėl pasirodo. Valdžia maištininkus nubaudė: Gudaitį, Strolį, dar kažką išsiuntė į Paryžių, atsikratė tokiu būdu. Įmesk lydeką į vandenį... Mūsų studija įsikūrusi ten, kur anksčiau buvo Čiurlionio galerija, Ąžuolų kalne. I aukšte – grafikos klasės, II aukšte – tapyba, dvi studijos viena prieš kitą: Kalpoko ir Vienožinskio. Alfonsas buvo baigęs tik progimnaziją, aš gimnaziją. Meno mokykloj kai kas buvo dėstoma tik dėl akių: tikyba ir panašūs dalykai. Svarbiausių disciplinų (lotynų kalbos ir matematikos) nebuvo. Alfonsas kažką papildomai turėjo mokytis, man teorinių dalykų nebereikėjo, II kurse pradėjau specialybę. O jis turbūt turėjo praeit grafiką, skulptūrą susipažinimui, o paskui jau – specialybė. Baigus Mokyklą, diplome buvo parašyta (senukai dėstytojai savimi pasirūpino): „Su teise dėstyt meno dalykus (išskyrus Meno mokyklą)“, nors faktiškai toje mokykloje dėstė buvę mokiniai. Sovietiniais metais abu išmesti dailės instituto kartu darėm etiketes Dailės kombinate. Būdavo, geresnę etiketę padarai Meno tarybai, paprastesnę – fabrikui. Fabrikui meniškesnė nepatiks... Motiejūnas su Žilium prie to jau buvo įpratę, kai aš tik atėjau. Turėjau padaryti piešinį saldainiams „Elbrusas“. Pasiėmiau enciklopediją, žiūriu, kokios Elbruso kalnuose gėlės auga, ar būna edelveisų. Alfonsas sako: „Kas ten ką žino apie tuos kalnus, daryk kaip ant cigarečių „Kazbekas“. Kurį laiką teko kartu ten dirbti. Apie Alfonsą galiu tik gerai kalbėti, nors mūsų stiliai skyrėsi. Dailininkas jis geras, susitikdavom parodose. |
|
Alfonso Motiejūno spalvų kelionės
|
|
Alfonsą Motiejūną galėtume pavadinti tapybos klajūnu, kuris, ieškodamas savo stiliaus raiškos, meistriškumo, jam artimų spalvų skambėjimo, lakoniškumo tiek gamtoje, tiek žmonėse ar daiktuose, su molbertu ant pečių apkeliavo daugybę Lietuvos vietų. Šių paieškų devizu galėtų būti ir dailininko pasakyta frazė: „Iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos.“ Minint A. Motiejūno (1912–1979) šimtąsias gimimo metines, Vilniaus Radvilų rūmų muziejuje surengtoje parodoje eksponuojama tapyba, piešiniai, dokumentinė medžiaga, atskleidžianti kintantį kūrybingo tapytojo kelią. Po studijų Kauno meno mokykloje ir Vilniaus dailės institute postimpresionizmui artimą, stilizuotų formų tapybos sampratą nustūmęs į šalį, spalvų paletę išgryninęs iki ryškių skambių tonų, pastozinius potėpius užauginęs iki reljefiškumo, jis įsitvirtino lietuvių tapyboje ir tapo vienu ryškiausių koloristinės tapybos atstovų. A. Motiejūnas savo meninio augimo pagrindu pasirinko studijas, kur jo mokytojais tapo žymiausi to meto kūrėjai, pedagogai Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Jonas Šileika, Adomas Galdikas ir ypač Justinas Vienožinskis, padėjęs išsiugdyti reiklumą sau, skatinęs jo begalinį norą kurti. Dėl nepriteklių ir skurdo, įvairių kliūčių ir blaškymosi A. Motiejūnas itin aktyviai kūrė bet kokiomis sąlygomis – dirbdamas Vilniaus dailės institute, Vilniaus Valstybiniame dramos teatre ar Vilniaus „Dailės“ kombinate. Sovietmečiu susiformavęs Vilniaus „Dailės“ kombinato save „tiražuojančio“ dailininko įvaizdis šioje parodoje koreguojamas, labiau išryškinant 5–6 dešimtmečio mažiau žinomus tapybos darbus, piešinius. Paroda įvardijama kaip dailininko „spalvų kelionės“, nes atskleidžia meninio kelio kūrybos trajektorijas ne tik vietos ir laiko, bet ir stilistinės raidos paieškų požiūriu. A. Motiejūno tapybos stilistika keitėsi ir atspindi to laiko dailės tendencijas. A. Motiejūnas nevažinėjo po užsienio šalis, bet keliavo po savo kraštą. Šiose kelionėse atrado naujų spalvos, kompozicijos impulsų. Eksponuojami 75 tapybos darbai ir piešiniai iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos dailininkų sąjungos, Vilniaus dailės akademijos muziejaus, privačių kolekcijų bei dokumentinė medžiaga iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Didžiausia tapybos ir piešinių kolekcija saugoma Lietuvos dailės muziejuje (158 tapybos ir 44 piešiniai), kuris ir inicijavo šią parodą. Dalis kūrinių buvo įsigyta iš bendrų parodų nuo 1944 m. 1984 metais dailininko žmona Valerija Motiejūnienė muziejui perdavė 66 tapybos darbus. Rengiant šią parodą, sūnus Rimantas muziejui padovanojo 28 piešinius ir eskizus. Parodoje eksponuojami ir privačiose kolekcijose saugomi kūriniai. KELIONĖ TAPYBOS LINK. Alfonsas Motiejūnas gimė 1912 m. balandžio 12 d. Ruponių kaime, Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje Alfonso Juozo Motiejūno ir Onos Šuminaitės šeimoje. Tris vaikus auginanti šeima gyveno vargingai. A. Motiejūnas vaikystėje, paveiktas kaimynystėje gyvenusio dailininko Jono Vilučio, pradėjo piešti. Į Kauno meno mokyklą įstojo 1933 m. Mokykloje dėstė Jonas Šileika, Vytautas Kazimieras Jonynas, Adomas Smetona, Ignas Šlapelis, Adomas Galdikas, Petras Kalpokas. Meno mokyklos tapybos studijoje itin artima buvo Justino Vienožinskio tapybos samprata, kuri rėmėsi kūrybišku spalvos, kompozicijos ir gamtos formų panaudojimu. J. Vienožinskis mokinius skatino „tapomą objektą – natiurmortą, portretą, žmogaus figūrą ar peizažą – gerai įkomponuoti drobėje ir, siekiant kuo didesnio spalvinių dėmių sąskambio, dekoratyvumo, paveikslo spalvinės vienovės, iš karto visą drobę padengti dominuojančiomis spalvomis“. Paulius Augis-Augustinavičius atkreipė dėmesį į du gabius Kauno meno mokyklos mokinius – A. Petrulį bei A. Motiejūną, o žurnalas „Naujoji Romuva“ (1939, nr. 25–26, p. 524–525) publikavo A. Motiejūno darbo „Bulviakasis“ reprodukciją. Baigęs Kauno meno mokyklą, 1938 metais A. Motiejūnas įstojo į Vilniaus dailės akademiją. Ten mokėsi gerai, kai kuriuos dalykus patenkinamai, bet ypač sekėsi kompozicija, piešimas bei tapyba, už kurią buvo gavęs apdovanojimų ir net pirmąją premiją. 1942 m. birželio 6 d. A. Motiejūnui buvo įteiktas Vilniaus dailės akademijos diplomas, pasirašytas diplominio darbo vadovo, tapybos katedros vedėjo, prof. J. Vienožinskio ir Vilniaus dailės akademijos rektoriaus Viktoro Vizgirdos. Atlikęs diplominį darbą „Pavasario darbai“ gavo įvertinimą „labai gerai“. Minėto kūrinio likimas nežinomas, bet pagal publikuotą darbo „Bulviakasis“ nespalvotą reprodukciją galima spręsti A. Motiejūno kūrybos bruožus: monumentalios, apibendrintos formos, neskubrūs figūrų judesiai, perteikta erdvės perspektyva ir skaidraus potėpio dinamiškumas. Vilniaus dailės akademijos muziejuje aptikta studijų laikų „Kompozicija su trimis figūromis“ (1942) papildo to meto braižą prigesintų spalvų koloritu, konstruktyvaus piešinio struktūra. Apskritai šio laikotarpio kūrinių išliko labai mažai. Du ankstyvuosius studijinius darbus saugo ir dailininkės Gražinos Vitartaitės šeima. Karo metais dailininkas nieko netapė, nes „nebuvo nei noro, nei sąlygų tam darbui“, o po 1944 m. Vilniuje vykusios Lietuvių dailės parodos sulaukė ir griežtokos Juozo Keliuočio kritikos. Pokario metais nuo 1946-ųjų su pertraukomis dirbo dailininku-scenos dekoratoriumi Vilniaus valstybiniame dramos teatre. Kūrė scenografiją ir kostiumus pokario laikotarpio ideologizuotiems spektakliams pagal tarybinių rašytojų pjeses, kur dominavo sausas dokumentalumas, stalininio laikotarpio ideologija („Didžioji jėga“, rež. Balys Lukošius, 1948). Ten gaudamas itin mažą uždarbį, nuolat stengėsi ištrūkti iš teatro ir primygtinai prašėsi atleidžiamas. Aktyviau dalyvauti parodose A. Motiejūnas ėmė tik po karo. Kūrė dideles, išsiskiriančias, spalvingas drobes. Dar 1944 metų renuariško grakštumo kupinoje kompozicijoje „Sode“ matyti išskirtinės ryškių spalvų dermės, plastinis formų ritmas. A. Motiejūnas buvo vienas pirmųjų tapytojų, sugebėjusių tapybą išlaisvinti iš prigesintų, purvinų pokario metų spalvinių tonų, literatūriško motyvų vaizdavimo. Dirbdamas Vilniaus dailės institute (1947–1951), dėstė piešimą. Katedroje bendravo su A. Petruliu, J. Vilučiu, J. Vienožinskiu, kuris A. Motiejūną ir A. Petrulį vertino kaip gabiausius savo mokinius, tačiau teigė, kad A. Motiejūnui darbas „Dailės“ kombinate neatnešė kūrybinės sėkmės. Nenorėdamas pasiduoti ideologiniam spaudimui, nesutikęs laikyti marksizmo-leninizmo egzamino, buvo priverstas iš instituto pasitraukti. Kaip prisimena A. Petrulis, sovietiniais metais abu, išmesti iš instituto, darė etiketes „Dailės“ kombinate. Labiausiai nemėgęs grafikos, visą gyvenimą dirbo taikomosios grafikos srityje – kūrė kelio ženklus, etiketes, saldainių dėžutes ir kitokius pramonės gaminius. Pirmąją personalinę parodą A. Motiejūnas surengė Lietuvos dailės muziejuje 1963-iaisiais, metais vėliau negu buvo jo penkiasdešimtmečio jubiliejus, reikliai siekdamas geresnio rezultato. Nors eksponavo keletą ideologiškai privalomų pionierių, kolūkiečių portretų, industrinių peizažų, bet dominavo skaidrūs, lengvo potėpio spalvingi peizažai, portretai ir natiurmortai. Dirbdamas dailininku Vilniaus „Dailės“ kombinate, įgyvendino savo kūrybinės kelionės idėją ir tiesiogine prasme – keliavo ir kūrė kūrybinėse stovyklose Palangoje, pleneruose kolūkiuose bei tarybiniuose ūkiuose, tapė peizažus, darbininkų ir kolūkiečių portretus, bet tai buvo ir užsakomieji melžėjų, brigadininkų, kolūkių pirmininkų portretai. Todėl atsirado supanašėjusių motyvo, kompozicijos štampų. PEIZAŽŲ KAITA. Peizažas A. Motiejūno kūryboje buvo išskirtinis žanras. Jis tapė ne tik Lietuvos kaimo vaizdus: upes, ežerus, miškų ir laukų plotus, bet mėgo pajūrio, katerių motyvus, dažnos ir miestų panoramos bei jų fragmentai. Jautrus koloristas perteikė metų laikų motyvo kaitą, pabrėžė gamtos formų transformacijas. Todėl peizažuose itin svarbi erdvė kaip emocinis tų paieškų liudijimas, leidžiantis klajūnui aprėpti ir atskleisti subjektyvias būsenas. A. Motiejūno peizažuose matomas 6–7 dešimtmečiams būdingas lietuvių dailės siekis atsinaujinti. Pramoninis postūmis skatino tapyti statomo Vilniaus vaizdus, gamyklų statybų panoramas. Senąjį Vilnių A. Motiejūnas pamatė kaip monumentalią panoramą, panašiai kaip Vladas Eidukevičius – Kauno senamiestį. Panoraminio vaizdo formų ir spalvų įvairovę A. Motiejūnas išskleidė iki tolių nusidriekusioje erdvėje „Vilnius“ (1966), „Gamykla prie Nemuno“ (1961), „Vilniaus fabrikas“ (1965). Ankstyvuosiuose darbuose ryškūs kameriniai motyvai, tapybos stilistika su margaspalvių detalių gausa („Nidos žvejo kiemas“, 1957), gamtos nuotaikų kaita „Vėjuotoje dienoje“ (1959), įstrižais potėpiais („Laukuose prie Vilniaus“, 1966), šaltų spalvų dermės išryškina gamtos kontrastus („Žiema“, 1961). Sodriame žalsvai melsvame minėtų darbų kolorite juntama Antano Gudaičio tapybos įtaka, bet šiltų tonų spalvų gama vėlesniuose darbuose kūrybiškai transformuojasi į ryškesnes, kontrastingas spalvas, dinamišką formų judėjimą. A. Motiejūno aštuntojo dešimtmečio peizažai keičiasi dekoratyvumo linkme. Geriausi peizažai faktūromis ir spalvų ritmais skleidžia tikrą meninės kelionės džiaugsmą. Dominuoja dereniška, fovistinė ryškaus kolorito, ekspresyvaus potėpio dekoratyvi plastika. Puikus piešėjas ir improvizatorius tapė atviromis spalvomis, dėjo pastozinius potėpius, vaizduodamas katerius, prieplaukas, jūros pakrantes, atskleidžiančias dailininko aistrą stichijai („Laivai Drevernoje“, 1971). Gaivališkas spalvų žaismas, reljefiški potėpiai, spalvų fejerverkai papildo kompozicinę išmonę („Vilniaus panorama rudenį“, „Drevernos bakūžė“). PORTRETŲ DINAMIZMAS. Portretai A. Motiejūnui buvo svarbi kūrybos sritis. Nors ir buvo geras piešėjas, nuolat piešė ir tobulino įgūdžius. Ankstyvuosiuose portretuose be juntamo dėmesio formos tikslumui, detalėms, naudojo fono, aplinkos spalvinių sąskambių raišką („Dailininkės Stasės Žilienės portretas“, 1962). Jautė portretuojamojo nuotaikas, gretinamas su gamtos nuotaikomis. Savo „Autoportretą (1962) nutapė žiemos peizažo fone, palinkusį ties molbertu, šaltom prislopinto kolorito spalvomis. Menininko klajūno įvaizdį atskleidė „Dailininko portrete“ (1976), pavaizduodamas save su molbertu, nešiną drobėmis, spalvingo laukų peizažo ir dangaus fone. Nutapė kolegų dailininkų Jono Vilučio, Valdo Gurskio, Jono Čeponio, Valentino Antanavičiaus portretus, skirtingai, kartais ekspromtu pagaudamas gyvą žvilgsnį, charakteristiką. Ieškojo naujesnių portreto komponavimo būdų, pavyzdžiui, tapydamas „Senį su barzda“ panaudojo renesansišką profilio portreto peizažo fone idėją. Tapydamas „Dvi merginas“ naudojo fovisto Henri Matisse’o pamėgtą žalsvų ir mėlynų spalvų kontrastą. Ramesniu ritmu, lyriška nuotaika pasižymi aštuntojo dešimtmečio motinos, tėvo, jūrininkų, žvejų, sodininkų, meškeriotojo, fermos darbininkų, artimų kaimynų ir giminių portretai, atspindintys dailininko „geros tapybos“ siekį. NESUSTINGUSI REALYBĖ. Tradiciniame klasikiniame natiurmorte perteikiama negyvosios gamtos idėja. A. Motiejūno natiurmortuose nėra šurmulio ir chaoso, bet esama vidinės dinamikos, tylaus šurmulio, darbo, įpročių aplinkos liudijimų. Natiurmortų motyvai sudaro keturias nuo kasdienybės neatsiejamas temines grupes. Tai gėlės, liaudies skulptūros, natiurmortai su maistu ir dailininko tapybos priemonių natiurmortai. Jurginų, bijūnų puokštės kuria postimpresionistų pamėgto racionalumo ir stabilumo įspūdį. Tokią rimtį ir darną autorius sugriauna foną nutapydamas degančia raudona spalva („Gėlės“, 1962). Peizažams būdingą ekspresyvų motyvų interpretavimą, grynų spalvų darną, šiurkščią faktūrą, vibruojančias spalvas, šviesos žaismą natiurmortuose keičia racionali motyvo kompozicija, silueto, potėpio raiška, vengia nusaldintų gražių gėlių natiurmortų, dažniau eskiziškai modeliuoja, neišbaigdamas drobės paviršiaus („Vazelė su gėlėmis“, 1962). Liaudies skulptūros, komponuojamos su gėlių vaza („Gėlių ir dievukų natiurmortas“, 1950), dvelkia koloristinio pasirinkimo šiluma, artima renuariškojo impresionizmo atradimams. Vidinė darna ir ramybė atsiskleidžia melsvų, gelsvų, rausvų tonų derme, vėliau jau retai matoma dailininko kūriniuose. „Senųjų meistrų skulptūros“ (1966) vaizduoja šventųjų dialogą, suteikiant jiems realių figūrų pavidalus. Maisto kompozicijos su peiliu, duona, žuvimis, sūriu ar ąsočiu primena J. Vienožinskio, André Deraino ar Paulio Cézanne’o nuoseklią daiktišką, sintetinamą tikrovę, kur laikas tartum sustoja, išnyksta epochų ženklai, nelieka nei socialinių problemų, nei idėjų. A. Motiejūnas spalvomis, pustoniais leidžia prabilti daiktui, kuris tampa gyvenimo liudytoju („Tapytojo natiurmortas“, apie 1970; „Natiurmortas“). „Tapytojo natiurmorte“ ryškios spalvos, įstrižai sukomponuoti teptukų, dažų pavidalai išreiškia tiesiogiai tvirtos dailininko kūrybinės energijos koncentraciją ir dinamiškumą. Tačiau A. Motiejūnui rūpėjo ir dvasinė žmogiškosios egzistencijos problema. Privačioje erdvėje liko ir viešose parodose nebuvo rodomos kompozicijos su „Nukryžiuotoju“ (1970), „Rūpintojėlis“ (apie 1970), kurie spalvomis ir įtaigia formos plastika atskleidžia krikščioniškosios kančios idėją. A. Motiejūnas šiandienos žiūrovui atsiskleidžia kaip jautrus koloristas, dinamiškos kompozicijos kūrėjas. Jo peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų specifinės, individualios koloristinės paieškos, dėmesys potėpio, faktūros išraiškai apima renuarišką impresionistinę, sezaniškąją postimpresionistinę ar derenišką fovistinę raišką. A. Motiejūno darbuose susijungė lietuvių liaudies meno, moderniosios tapybos ir savita temperamentinga raiška. |
|
Apie Alfonsą Motiejūną
Dailininkas Alfonsas Motiejūnas gimė 1912 m. balandžio 12 d. Ruponių kaime (Pakruojo r.) neturtingoje amatininko šeimoje, kurioje, be jo, augo dar dvi seserys – Stasė ir Bronė. Jei ne mecenatiška dviejų kunigų parama, Dailės mokyklos jis baigęs nebūtų. Deja, Stalino laikais būtent šita pagalba tapo pretekstu pašalinti dailininką iš Vilniaus dailės instituto, kuriame jis dėstytojavo.
Viena iš tiksliausių A. Motiejūno, kai dailininko, autocharakteristikų yra šita: „Atvirai pasakius, iš visko, kas yra pasaulyje gražaus, man patinka tik spalvos, o gamtoje juk tūkstančiai spalvų.“
Dailėtyrininkai, kaip labiausiai nusisekusius, mini A. Motiejūno peizažus: „Ežių panaikinimas“, 1950; „Debesuota diena“, 1958; „Prie Verkių“, 1961; „Pilka žiemos diena“, 1964; „Senasis Vilnius“, „Laukai prie Vilniaus“, 1966; „Nida“, 1972; „Senieji Trakai“, 1977; „Nemunas prie Alytaus“, 1978. Aleksandras Indriulaitis, pristatydamas A. Motiejūną, rašo: „Peizažams būdinga ekspresyvumas, impresionistinis motyvų interpretavimas, grynų spalvų darna, šiurkščios faktūros, savita tapybos maniera (vibruojančios spalvos, šviesos žaismas), portretams – tikslus piešinys, psichologiškumas, portretuojamo charakterio išryškinimas.“
Supažindindama almanacho skaitytojus su žemiečiu dailininku, pateikiu [...] tapytojo, A. Motiejūno bendramokslio, Algirdo Petrulio (1915 – 2010) bei jaunesniosios dailininko sesers Bronės Mitienės* (g. 1917), tebegyvenančios tėviškėje, pasakojimus, užrašytus 2009 m. vasarą.
Su Alfonsu Motiejūnu kartu studijavom. Tuo metu „Naujojoj Romuvoj“ Paulius Augustinavičius, grafikas, parašė, kad Meno mokykloj esam du gabūs tapytojai – Alfonsas ir aš. Ten įdėta ir Alfonso darbo „Bulviakasis“ reprodukcija. Meno mokykloj tada buvo dvi studijos: senojo Kalpoko ir Justino Vienožinskio. Mes, kurie linkom į modernizmą, mokėmės Vienožinskio studijoj. Kalpokas buvo geras tapytojas, bet pedagogas nekoks. Vienožinskis tai darydavo taip: jis neateina visą savaitę – jeigu mato, kad visi dirba, tai ko jam kištis. Alfonsas buvo geras piešėjas. Mūsų temperamentai skyrėsi: jis buvo impulsyvus, aš ramesnis. Atmosfera mokykloje buvo nebloga, visi maištai jau pasibaigę, mes girdėjome mokyklos senbuvius apie juos pasakojant. Mat anksčiau pedagogai patys rinkdavo direktorių, bet staiga valdžia nutarė ir paskyrė Šklėrių. Šklėrius neblogas žmogus, bet... paskirtas. Ant Meno mokyklos frontono atsirado užrašas „Šalin parazitus!“ Ir tokius dažus pekliškus sugalvojo, kad užrašas lyg išnyksta, bet tik drėgniau – vėl pasirodo. Valdžia maištininkus nubaudė: Gudaitį, Strolį, dar kažką išsiuntė į Paryžių, atsikratė tokiu būdu. Įmesk lydeką į vandenį... Mūsų studija įsikūrusi ten, kur anksčiau buvo Čiurlionio galerija, Ąžuolų kalne. I aukšte – grafikos klasės, II aukšte – tapyba, dvi studijos viena prieš kitą: Kalpoko ir Vienožinskio. Alfonsas buvo baigęs tik progimnaziją, aš gimnaziją. Meno mokykloj kai kas buvo dėstoma tik dėl akių: tikyba ir panašūs dalykai. Svarbiausių disciplinų (lotynų kalbos ir matematikos) nebuvo. Alfonsas kažką papildomai turėjo mokytis, man teorinių dalykų nebereikėjo, II kurse pradėjau specialybę. O jis turbūt turėjo praeit grafiką, skulptūrą susipažinimui, o paskui jau – specialybė. Baigus Mokyklą, diplome buvo parašyta (senukai dėstytojai savimi pasirūpino): „Su teise dėstyt meno dalykus (išskyrus Meno mokyklą)“, nors faktiškai toje mokykloje dėstė buvę mokiniai.
Sovietiniais metais abu išmesti iš Dailės instituto kartu darėm etiketes Dailės kombinate. Būdavo, geresnę etiketę padarai Meno tarybai, paprastesnę – fabrikui. Fabrikui meniškesnė nepatiks... Motiejūnas su Žilium prie to jau buvo įpratę, kai aš tik atėjau. Turėjau padaryti piešinį saldainiams „Elbrusas“. Pasiėmiau enciklopediją, žiūriu, kokios Elbruso kalnuose gėlės auga, ar būna edelveisų. Alfonsas sako: “Kas ten ką žino apie tuos kalnus, daryk kaip ant cigarečių „Kazbekas“. Kurį laiką teko kartu ten dirbti.
Apie Alfonsą galiu tik gerai kalbėti, nors mūsų stiliai skyrėsi. Dailininkas jis geras, susitikdavom parodose.
Bronė Motiejūnaitė – Mitienė
Mūsų tėveliai turėjo tik 5 hektarus žemės. Mamutė dirbdavo labai sunkiai. Ne šiaip sunkiai, o baisiai sunkiai. Ji visus javus su ruliu iškuldavo. Būdavo toks špikiuotas rulis. Įsikinko į jį arklį, patiesia daržinėj javus ir važiuoja, važiuoja ratu, kol iškulia. Tėvelis dirbdavo, mūrydavo (jo su draugais mūryta pati senoji Linkuvos gimnazija, Pakruojo dvaro tvora, tokie gražūs namai, važiuojant į Latviją...). Šeštadienį jis parvažiuodavo, išvėtydavo grūdus. Taip iškuldavo visą derlių, visus 5 hektarų javus, ir žieminius, ir vasarojų. O akmenų kiek čia buvo... Ir gryčios, ir kūtės pamatai aukšti, giliai į žemę įleisti, – iš akmenų. Tie akmenys mamutės su tėveliu iš savo žemės suvežti. Užtat mamutė sakydavo apie kolūkį: „Kaip jūs lengvai gyvenat, kaip jūs mažai tedirbat“. Mums juk akmenų nebereikėjo vartyt...
Iš pradžių, atsimenu, Alfonsas norėjo būti dainininkas, rėkdavo ir rėkdavo: „Oi kas sodai do sodeliai, kada žydi, kada ne. Oi kas mergos do mergelės, kada myli, kada ne“. Jau geras bernas buvo. Paskui kažkaip pradėjo piešti, seklyčioj visos sienos būdavo apkaltos didžiausiais piešiniais. Gal paveikė dailininkas Vilutis, vyresnis už Alfonsą. Jis gyveno kaimynystėj, buvo mūsų kaimyno brolio sūnus. Paskui tas Vilutis išvažiavo į Kauną mokytis. Dabartiniai dailininkai Vilučiai yra šitų Vilučių giminės. Alfonsas pradėjo sukti galvą, kaip įstoti į Meno mokyklą. Išvažiavo į Kauną su tėvo duotais 100 litų, įstojo, bet pinigai baigėsi. Sugrįžo, dirbo Linkuvos kooperatyve, užsidirbo pinigų, nusipirko dviratį, vėl išvažiavo... Tada jam mokytis padėjo du kunigai: kunigas Blutis, o antrojo pavardės tiksliai neprisimenu, lyg Juknevičius. Alfonsas, kai pradėjo dirbti, bandė pinigus grąžinti, bet kunigas pasakė, kad dabar jam nereikia, kai reikės, paprašys. Nepaprašė. Vienas iš tų kunigų paskui išvažiavo į Ameriką.
Kaime mokyklos tada nebuvo, tik Linkuvoj. Prisimenu, kad prieš pamokas ir po pamokų kalbėdavo maldą. Alfonsas baigė progimnaziją. Paskui jau už mokslą reikėjo mokėt, ir mokslai jam pasibaigė. Kai mokėsi Kaune, namo parvažiuodavo dviračiu. Taip nereikėdavo mokėti už bilietą. O, be to, kai važiuoji traukiniu, Šiauliuose atsiduri vakare, o traukinys į Kauną – tik rytą, turi per visą naktį stoty snaust. Žiemą gal ir važiuodavo traukiniu, neprisimenu.
Mokantis jam buvo sunku, pinigų mažai, iš kur įdėt pinigų namiškiai neturi. Jis atsiunčia telegramą – „Duonos“. Tai kepalą duonos apsiuvam skudurėliu, dedam į paštą ir nuveža. Greit nuveždavo. Telegramoj tik tas vienas žodis – „Duonos“. Vieną kepalą nuveža, paskui kitą. Atsimenu, kartą nuvažiavau pas jį, tos duonos nuvežiau. Reikia valgyti. Užvirino vandens, arbatos jis neturėjo. Pavalgėm to virinto vandens su duona. Parvažiavo į namus: tik batų viršus, apačia – kaip rėtis, o nusipirkt batų nėra iš ko...
Vienu metu Kaune gyveno pas pusbrolį Leonardą Motiejūną, tai jie visokių šunybių pridirbdavo. Vieną kartą nutvėrė dvi negyvas žiurkes, įdėjo jas į gražią dėžutę, gražiai perrišo, padėjo ant suoliuko, patys atsisėdo. Paskui pakilo, o dėžutę atseit pamiršo. Paėjo toliau – žiūri, kas bus. Sako, ėjo du tokie vyra, pamatė, kad užmiršta graži dėžutė, apsidžiaugė, kad ir viduj kažkas gražaus. Atidarė – žiurkės. Nusispjovė ir numetė.
Kai mokytojavo Linkuvoj, iš pradžių eidavo į darbą iš namų, paskui gavo kambarėlį mokykloj. Vieną kartą parėjo labai uždusęs. Klausiu, kas atsitiko? O jis ėjo namo iš darbo tiesiai per mišką, žiūri – priešais bunkeris. Jam pasirodė, kad jį tikrai matė, todėl išsigando, kad nušaus, tie juk bijo, kad neišduotų. Tai bėgte bėgo namo, bet jo nei vijo, nei šovė. Niekas tikrai ir nežino, gal jo nepamatė, gal tas bunkeris nebegyvenamas buvo.
Ką dar prisimenu?.. Kaip eidavom obuolių vogt. Mes vaikai buvom, o mūsų sodnas tik pasodintas, obuolių dar nėr. Kaime – didelis sodnas prie kelio. Tą sodną, būdavo, žydas nuperka, paskui obuolius veža į Linkuvą, pardavinėja. Tai mes eidavom vogt į tą sodną – labai mums tų obuolių reikėjo... Žydas saugodavo, bet kur tu išsaugosi nuo velniukų. Jei būtų pagavęs, gal ausis būtų nusukęs ar bent išbegėdijęs. Eidavom dieną, naktį nematyti nei sargo, nei obuolių, o dieną matosi, kur gražesni. Stasytė, vyresnė, į mūsų šaiką nesidėdavo, tik su broliu eidavom ir obuolių, ir į mišką voveriukų pažiūrėt – voverių lizdą buvom radę. Bet voverė išvaikydavo savo vaikus, ir mes iškrisdavom iš medžio, nepasigavę voveriuko. Eidavom į prūdą gaudyt žuvies. Neprisimenu, kaip gaudydavom, bet nepagaudavom. Nei man, nei Alfonsui su Stasyte draugauti nesisekė. Ji nepasakė tėvams, kad išvažiuoja stoti į vienuolyną, sakė, kad į kažkokios draugės šventę. Važiavo ir išvažiavo. Tai mamutė verkdavo ir verkdavo, kad Stasytė gyva palaidota. Dieną naktį verkdavo. Ir kaip ji ištvėrė?.. Paskui Stasytė parvažiuodavo jau su uniforma. Mamutė buvo nuvažiavusi į Įvilktuvių šventę. Ir Alfonsas ten buvo.
Su Alfonsu visada būdavo gera. Kai išvažiavo į Vilnių, vedė, būdavo, atvažiuoja. Grįžtam iš darbo, o jis jau stovi vartuose, eina pasitikti: „Kaip sekasi, kaip gyvenat?“
Užrašė Donata Mitaitė 2009 m.
- P.S.: Deja, Bronė Motiejūnaitė – Mitienė, gyvenusi savo tėviškėje, jau mirusi (gyveno 1917 – 2012 m.)
Nuorodos
- http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615100517/http:/www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3377&kas=spaudai&st_id=19657
- Tapybos paroda "Spalvos ilgesys". www.anonsas.lt
- http://www.tv3.lt/naujiena/593345/simtosioms-a-motiejuno-gimimo-metinems-atidaroma-brandi-jo-kurybos-paroda
- http://www.daile.lt/artist/motiejunas-alfonsas-99159428/
- http://www.vdaa.lt/naujienos_meno_nisa_09_06_16.htm
- http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120615100517/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3377&kas=spaudai&st_id=19657
Šaltiniai
- ↑ Aleksandras Indriulaitis. Alfonsas Motiejūnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. - 520 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
| ||||||