Alfonsas Užiūnas

Alfonsas Užiūnas


Gimė	1939 m. liepos 23 d. Putinų kaime, Linkuvos sen., Šiaulių aps.
Mirė	† 2018 m. gegužės 16 d. (78 m.)

Sutuoktinis(-ė)	Danutė
Vaikai	Neda

Veikla	teisininkas krašotyrininkas

Išsilavinimas	1959 m. Linkuvos gimnazijos XXXV laida
Alma mater	1968 m. Vilniaus universitetas Teisės fakultetas

Alfonsas Užiūnas (g. 1939 m. liepos 23 d. Putinų kaime, Linkuvos sen., Šiaulių aps. – 2018 m. gegužės 16 d.) — teisininkas krašotyrininkas.

Biografija

Gimė 1939 m. liepos 23 d. Putinų kaime, Linkuvos sen., Šiaulių aps. 1948-1952 m. mokėsi Megučionių pradinėje mokykloje. 1959 m. baigė Linkuvos gimnazijos XXXV laidą. A. Užiūnas publicistika susidomėjo dar besimokydamas Linkuvos vidurinėje mokykloje. Jis su padėka ir šiluma prisimena lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus L.Skrupskelienę, V.Vilnonytę, V. Spudą.

Po mokyklos baigimo mokėsi Panevėžio hidromelioracijos technikume. 1960 m. buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnavo Baltarusijoje.

1963−1968 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Nuo 1961 m. dirbo prokuratūroje Vilniuje, Varėnos rajone, Kaune ir kitur.

1965-1966 m. – Vilniaus miesto milicijos valdybos milicininkas.

1967-1970 m. – Varėnos rajono ir Kauno miesto prokuratūros tardytojas.

1972-1986 m. – Kauno rajono VK sekretorius.

1986-1989 m. – Kauno I.Mičiurino TŪT dėstytojas.

1990-1992 m. – Pagynės (Kauno raj.) valst. ū. darbuotojas.

1993-1994 m. – mažo valstiečių ūkio savininkas.

1995-2000 m. – Kauno rajono prokuratūros prokuroras, jam suteikta I rango teisininko kvalifikacija.

Bendradarbiavo rajono ir respublikinėje spaudoje — „Auksinėje varpoje“, „Tėviškės žiniose“, „Tiesoje“, „Jaunimo gretose“, „Tarybų darbe“. Parašė knygas „Putinai. Kaimas prie Mūšos“(2001), „Taip buvo. Prokuroro užrašai“ (2005).

Tėviškėje

Sodybą sudarė penki pastatai. Medinis gyvenamasis namas skardiniu stogu stovėjo fasadu į pietus. Gal iki 1962 m. remonto pietinėje namo pusėje buvo ir gonkos. Kieme, sodo kampe, stovėjo medinė klėtis be prieklėčio. Kiek toliau nuo viduryje kiemo buvusio šulinio buvo pastatytas plūkto molio tvartas ir po tuo pačiu stogu – šieno daržinė. Šio pastato viduryje buvo įrengta bulvinė, o priešais ją – patalpa staliaus darbams, kurioje stovėjo varstotas. Šalia buvo dar viena – šieno daržinė. Rytiniame kiemo pakraštyje, kiek toliau nuo kitų pastatų, stovėjo medinė daržinė, į kurią sukraudavo laukų derlių.

Gerokai toliau nuo sodybos, prie Didžgriovio ir kūdros buvo medinė pirtis. Teodoras Užiūnas garsėjo kaip išradėjas ir geras aludaris. Jis pats savo rankomis ant tvarto stogo įrengė vėjo malūną su aštuoniais sparnais, kuriuos apkalė iš aerodromo parsineštais aliuminio skardos (nuo lėktuvų) ir faneros gabalais. Tame malūne maldavo grūdus ne tik duonai ir gyvuliams, bet ir salyklui. Beje, apie 1952 m. Linkuvos rajono komjaunuoliai malūno šeimininką nubaudė už „nukrypimą į kapitalizmą” ir užrakino malūno sparnus. Tik mamos, tuo metu jau apdovanotos I laipsnio motinystės medaliu, ašaros privertė rajono valdininkus nuimti spyną. Tada visi aštuoni vaikai vėl pasigardžiuodami kabino malūne maltų miltų košę ir laimingai užaugo. Tai Julija, Angelė, Valerija, Stasė, Liucija, Povilas, Bronė ir Alfonsas. Prie vėjinio malūno Teodoras Užiūnas jau buvo sukonstravęs vėjo sukamą dinamą ir kūrė akumuliatorių, kuris turėjo įžiebti elektros šviesą sodyboje. Deja, akumuliatorius sušalęs sprogo, o dinamą graužikai sugadino. Tad elektros teko palaukti iki 1962 m.

Ūkininkas žemę dirbo pats su pulku vaikų. Laikė du arklius, dvi karves ir kitų gyvulių bei paukščių

Alfonsas

Laiškas MAMAI...

Miela Mama... Esu septintasis iš aštuonių tavo pagimdytų ir užaugintų vaikų. Man šiandien jau 78 metai. Jauniausiajai Bronislavai - jau 74 metukai. Iš aštuonių Tavo vaikų žemiškąjį gyvenimą tęsia keturi: dvi dukros ir du sūnūs.

Skaitytojas puikiai žino, kad, pasitikdami Motinos dieną ir kitas šventes, mes dažnai širdyse ir mintyse rašom laiškus savo mamoms. Aš rašysiu ir tada, kai būsiu iškeliavęs ilsėtis tenai, kur Dievo globoje ilsiesi ir tu, Mama... Todėl, kad Mama niekada neišeina iš mūsų pasaulio.

Čia rašysiu daugiau apie Pakaunės kraštą, nes būtent ten gyveno dauguma Mamos giminaičių.

Dukros Angelė ir Liucija daug metų gyveno ir dirbo Kulautuvoje. Liucija Makauskienė gyvenimo kelionę baigė vyro Juozo Makausko tėviškėje gretimame Mozūriškių kaime. Ji palaidota Kulautuvos kapinėse. Nemažai Mamos artimųjų yra gyvenę ir dirbę Kaune. Tas kraštas Mamai visada buvo pažįstamas ir artimas.

Mūsų mama Valerija Šimkutė gimė 1899 m. Šiaulių apskrities Lygumų valsčiaus Norvaišų kaime. Šiame senoviniame lietuviškame kaime užaugo keturi broliai ir dvi seserys. XX a. pradžioje mama ištekėjo už tokio pat valstiečio Teodoro Užiūno ir atsikėlė į Linkuvos valsčiaus Putinų kaimą, kuriame išgyveno daugiau kaip 50 metų. Čia prie Mūšos šeimai buvo skirti 7 ha žemės, kuriuose įkurtoje sodyboje sunkiomis ir besikeičiančiomis sąlygomis sveiki užaugo 8 vaikai.

Jie visi, Mamai ir Tėčiui padedant, baigė vienokį ar kitokį mokslą, tėvams parodė vieną universiteto ir tris technikumų diplomus bei kitus profesinio mokymo dokumentus. Svarbiausia, kad mokslai baigti nepaisant skurdžių gyvenimo sąlygų. Vyresniosios seserys pas artimiausius ūkininkus buvo išleistos tarnauti jau nuo 16-17 metų, tenai įgijo ir ūkinio gyvenimo patirties.

Mamos didelė meilė ir kantrybė, platus ir visapusiškas gyvenimo pažinimas padėjo jai įveikti visus kasdienius sunkumus. Gyventa nelengvais visos valstybės pasikeitimų metais. Mamos didelis vidinis jautrumas, sugebėjimas suprasti esamą situaciją padėjo užauginti vaikus be pykčio ir didelių nesutarimų. Mama pasitikėjome mes, augantys vaikai, visi giminaičiai ir kaimo gyventojai. Ir šiandien matau, kaip ji, paglosčiusi ir pabučiavusi, išleido mane atlikti karinės tarnybos. Man nueinant, ji dar ilgai stovėjo prie gimtojo namo galo Putinų kaime. O po pusantrų metų, netikėtai naktį parvažiavus užtarnautų atostogų, mama, net nežinodama, kad grįšiu, kieme mane sutiko. Ją mačiau šalia, kai tanko korpuse netikėtai nuskendau, kai Putinų kaime pirmą kartą čiužinėdamas ant Mūšos su metalinėmis pačiūžomis (iki tol buvo tik medinės, savadarbės pačiūžos su prikalta metaline juosta), įlūžęs, skęsdamas, negalėjau rankomis surasti tvirto ledo krašto. Vėl šalia mintyse mačiau Mamą, kuri padėjo užčiuopti tvirto ledo kraštą ir išsigelbėti...

Būtų nelengva prisiminti visus Mamos atliktus darbus, kantriai padedant kitiems žmonėms sudėtingame pokario gyvenime. Ji daug padėjo to krašto partizanams, visiems. Gretimame Cibinavo kaime pas žmoną ir tris sūnus besilankantis kapitono Paltaroko-Algimanto būrio partizanas Jonas Blavieščiūnas su grupe draugų dažnai naktimis užeidavo pavalgyti mamos paruoštų užkandžių. Jauniausias partizano sūnus, statybos inžinierius Stasys, mano Megučionių pradžios mokyklos bendraklasis, jau Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, po darbo Hanoverio statybose, sugrįžo į Kauną ir dirbo inžinieriumi Pakaunės krašte. Toks bendravimas siejo mūsų šeimą ir su dešiniajame Mūšos krante Puknionių kaime gyvenusio partizano Alekso Trumpio (Ciongo) šeima. Mama neretai susitikusi su jo Motina, einančia per mūsų kaimą, mėgo pasišnekėti. Tik vėliau, jau ganydami kolchozo aveles, Girelės miško tankmėje radome visai išardyto partizanų bunkerio liekanas. Tada ir supratome, kad Alekso Trumpio Mama rytais nešdavo partizanams šviežio maisto ryšulėlį.

Kartais, ateidami į mūsų gryčią, partizanai pasivaišindavo prie kuklaus medinio stalo. O kartais ir prie medinio lango tėvukas jiems atnešdavo alaus ąsotį. Mama jiems pasiūlydavo sūrio, praeidama pro mūsų broliu lovą, stovėjusią prie lango; pamačiusi pakeltas galvas, užtraukdavo kaldros kraštą, sakydavo „nevėpsokit“. Mat mums būdavo įdomu pamatyti, kaip atrodo šalia durų ant suolo sustatyti keli partizanų šautuvai.

Mamai tik dabar galiu parašyti, kaip Kulautuvos sanatorijoje dirbusi mūsų sesuo Liucija kartais eidavo į Kulautuvos bažnyčią kartu`su savo kaimyne, buvusia mokytoja Stase Jasiūnaite. Sesuo Liucija suprato, kad Stasė savo kalbose labai santūri, nes labai nemyli sovietinės valdžios. Ji tada gyveno Komjaunimo gatvėje, medinio namo antrame aukšte, visai prie Liucijos buto. Iš pokalbių buvo aišku, kad ši kaimynė turi bendrų reikalų su požemine spaustuve, įrengta Domeikavos apylinkės Salių kaime po Vytauto Andriulio agurkams auginti pastatytu šiltnamiu. Dabar tenai požeminės spaustuvės „ab“ įrenginiai, išsaugoti nuo sunaikinimo dokumentai.

Alfonsas Užiūnas, Kaunas 2017-12-01

Nuotraukos

Putinai [Pakruojo rajonas]: kaimas prie Mūšos / Alfonsas Užiūnas. - Kaunas : "Žiemgalos" l-kla, 2001. Knyga skirta Putinų kaimui ir jo žmonėms atminti.
Taip buvo : prokuroro užrašai / Alfonsas Užiūnas. - Kaunas : [Arsaina], 2005. 1966 - 2002 metų nusikaltimai ir jų tyrimai.
Pirmasis : analitinis romanas, skirtas Lietuvos nepriklausomybei (1918-2008 m.) ir Kauno rajono žmonėms / Alfonsas Užiūnas. - Kaunas : Lututė, 2008. Analitinis romanas skirtas Lietuvos nepriklausomybei (1918-2008m.) ir Kauno rajono žmonėms.

Šaltiniai

Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės, Kaunas, 2005, p. 154.
Užiūno A. asmeninis archyvas, Kaunas, 2013. Vytautas Didžpetris
http://www.skrastas.lt/?data=2001-07-19&rub=1143711027&id=1146654380
Alfonsas Užiūnas. Putinai kaimas prie Mūšos. Skiriama gimtajam Putinų kaimui ir jo žmonėms atminti. Ats. redakdorius Vytautas Didžpetris, Redaktorė Laima Junevičienė. "Žiemgalos" leidykla. 2001. Kaunas. 74 psl. ISBN 9955-434-06-6 [1]