Algirdas Julius Greimas

Algirdas Julius Greimas


Gimė	1917 m. kovo 9 d. Tula (Rusija)
Mirė	† 1992 m. vasario 9 d. (74 m.) Paryžiuje (Prancūzija). Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone Greimų šeimos kape

Veikla	Mokslininkas kalbininkas, semiotikas, pedagogas, eseistas

Algirdas Julius Greimas (1917 m. kovo 9 d. Tuloje, Rusija – 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių kalbininkas, semiotikas, mitologijos tyrinėtojas, eseistas. Priskiriamas prie žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų. Lietuvis, nuo 1965 m. gyvenęs Paryžiuje ir vadovavęs semiolingvistinių tyrimų grupei bei specialiam seminarui, kurio pagrindu susiformavo garsi Paryžiaus semiotikos mokykla. Struktūrinės semantikos pagrindu sukūrė teksto semiotikos teoriją.

Anykštėno Biografija

Tėvai: Julijonas Greimas (1882–1942) – pedagogas pradžios mokyklos mokytojas, savivaldos organizatorius, politinis kalinys, miręs Rešiotų lageryje (Krasnojarsko kraštas, Sibiras, Rusija), ir Konstancija Viktorija Mickevičiūtė-Greimienė (1886–1956) – tarnautoja, tremtinė. Augo trijų vaikų šeimoje, buvo vidurinysis. Sesuo Gražina Greimaitė-Tupčiauskienė (1911–1988) – pedagogė, brolis Romualdas Greimas (1923–?) – emigrantas Australijoje.

Augo lietuvių pabėgėlių, Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukusių į Rusijos gilumą, šeimoje, kūdikystę praleido Tuloje, kur tėvas J. Greimas dirbo mokytoju lietuvių pabėgėlių mokykloje.

1918 m. vasarą su tėvais grįžo į Lietuvą. 1918–1919 m. augo Kunigiškiuose, Anykščių raj., iš kur tėvas buvo išvykęs 1915 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, o grįžęs toliau dirbo pradžios mokyklos vedėju.

Tėvams vis persikeliant, 1919–1927 m. augo Kupiškyje, 1924–1926 m. per dvejus metus sutrumpintu kursu baigė Kupiškio pradžios mokyklą, 1926–1927 m. mokėsi Kupiškio vidurinėje mokykloje, 1927–1931 m. baigė II–V klases Šiaulių berniukų gimnazijoje, 1931–1934 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. 1934–1936 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete teisę, jo dėstytojai buvo Mykolas Romeris, Vosylius Sezemanas, Vladas Jurgutis ir kiti. 1936–1939 m. Grenoblio (Prancūzija) universitete baigė prancūzų kalbos, dialektologijos ir kalbotyros studijas.

Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. A. J. Greimas atliko karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, 1940 m. baigė kariūnų aspirantų kursus ir buvo išleistas į karininkų atsargą. 1940–1944 m. jis gyveno Šiauliuose ir dirbo Šiaulių mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute mokytoju, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui ir dalyvavo pasipriešinimo vokiečių okupacinei valdžiai judėjime. Jis buvo vienas iš almanacho "Varpai" leidimo iniciatorių ir organizatorių, 1944 m. gegužės–birželio mėnesiais Šiauliuose išleido du paskutinius antinacinės rezistencijos laikraštėlio "Laisvės kovotojas" numerius.

1944 m. A. J. Greimas su šeima pasitraukė į Vakarus, įsikūrė Prancūzijoje. 1947–1949 m. jis buvo Paryžiaus Mokslinių tyrimų centro mokslinis tyrinėtojas slavistas. 1949 m. Sorbonos universitete jis apsigynė daktaro disertaciją iš prancūzų kalbos istorijos "Mada 1830-aisiais".

1950–1958 m. A. J. Greimas dėstė Aleksandrijos (Egiptas), 1958–1962 m. – Ankaros ir Stambulo (Turkija) universitetuose prancūzų filologijos disciplinas. Nuo 1962 m. jis buvo Puatjė (Poitiers, Prancūzija) universiteto prancūzų kalbotyros profesorius.

1960 m. kartu su bendraminčiais A. J. Greimas įkūrė Prancūzų kalbos tyrimų draugiją.

Nuo 1965 m. jis buvo Paryžiaus (Prancūzija) Aukštųjų visuomenės mokslų mokyklos Bendrosios semantikos studijų vadovas, vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 1965–1968 m. jis buvo Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius, 1969–1971 m. – Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas.

1971 ir 1979 m. A. J. Greimas lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitų ciklus Vilniaus universitete.

A. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmingumo mokslui. Jis sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus.

A. J. Greimas praturtino semiotiką originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, naratyvinės programos, semiotinio vyksmo ir veiksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei.

Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją. Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai.

Svarbiausi A. J. Greimo moksliniai ir eseistikos leidiniai:

1966 m. – "Struktūrinė semantika : metodo ieškojimas" (mokslinė studija prancūzų kalba, kiti leidimai: ispanų kalba – 1971 m., portugalų kalba – 1973 m., danų kalba – 1974 m., suomių kalba – 1979 m., prancūzų kalba – 1986 m., rusų kalba – 2004 m., lietuvių kalba – 2005 m.).
1968 m. – "Senosios prancūzų kalbos žodynas"
1970 m. – "Apie prasmę" (leidinys prancūzų kalba, straipsnių rinkinys).
1976 m. – "Mopasanas. Teksto semiotika : Praktinės pratybos" (leidinys prancūzų kalba), "Semiotika ir visuomenės mokslai" (studija prancūzų kalba, kiti leidimai: ispanų kalba – 1980 m., portugalų kalba – 1981 m.).
1979 m. – "Semiotika : Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas" (leidimas prancūzų kalba, pirmoji dalis, su Joseph Courtes), "Apie dievus ir žmones : lietuvių mitologijos studijos" (studija lietuvių kalba, kiti leidimai: prancūzų kalba – 1985 m., anglų kalba – 1992 m.).
1983 m. – "Apie prasmę II" (leidinys prancūzų kalba, straipsnių rinkinys).
1986 m. – "Semiotika : Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas" (leidinys prancūzų kalba, antroji dalis, su kitais autoriais).
1987 m. – "Apie netobulumą" (leidinys prancūzų kalba).
1989 m. – "Semiotika" (leidinys lietuvių kalba, mokslinių darbų rinktinė).
1990 m. – "Tautos atminties beieškant : apie dievus ir žmones" (leidinys lietuvių kalba, studija).
1991 m. – "Pasijų semiotika" (leidinys prancūzų kalba, su Jacques Fontanille), "Iš arti ir iš toli : literatūra, kultūra, grožis" (leidinys lietuvių kalba, straipsnių rinkinys).
1992 m. – "Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas : Renesansas" (su Teresa Mary Keane).
1993 m. – "Lietuva Pabaltijy : istorijos ir kultūros bruožai" (su Sauliumi Žuku).
1998 m. – "Gyvenimas ir galvojimas" (leidinys lietuvių kalba, straipsniai, esė, pokalbiai).
1999 m. – "Baimės ieškojimas" (leidinys lietuvių kalba, studija).
2001 m. – "Apie netobulumą" (leidinys lietuvių kalba, esė, kitas leidimas – 2004 m.).
2005 m. – "Lietuvių mitologijos studijos" (leidinys lietuvių kalba, mokslinių darbų rinkinys).

A. J. Greimo mokslinių darbų reikšmė buvo išanalizuota ir įvertinta 2 tomų įvairių šalių mokslininkų darbų rinktinėje "Semiotikos tikslai ir perspektyvos : darbai Algirdo Juliaus Greimo garbei" (1985 m.). 1966–1990 m. jo darbai pasaulio literatūroje buvo cituoti beveik 2 tūkst. kartų, jis pripažintas vienu labiausiai žinomų lietuvių pasaulyje.

A. J. Greimas buvo apdovanotas JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros fondo premija už knygą "Tautos atminties beieškant" (1989 m.).

Mirė 1992 m. vasario 27 d. Paryžiuje (Prancūzija). Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse-panteone Greimų šeimos kape.

Vilniaus universitete nuo 1992 m. veikia A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras.

J. Šinkūnaitė ir O. Voverienė sudarė ir išleido bibliografijos leidinį "Algirdas Julius Greimas : mokslinės kūrybos bibliografinė rodyklė, citavimo indeksas, citavimo analizė" (1994 m.). Miglė Anušauskaitė nupiešė ir išleido komiksų knygą "Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika" (2017 m., knyga pateko į kūrybiškiausių tų metų knygų 12-uką).

A. J. Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune, Vilniuje (Antakalnio seniūnijoje), Marijampolėje ir Bajoruose (Vilniaus raj.). Jo vardu pavadinta aikštė La Šosė (La Chaussee, Prancūzija), ten pat ant namo, kur mokslininkas gyveno, įrengta atminimo lenta. Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, jam dedikuota Ugnės Žilytės sukurta miniatiūra.

Prie gyvenamojo namo Kupiškyje, Vytauto g. 28, kur 1923–1925 m. augo A. J. Greimas, 2007 m. atidengta atminimo lenta (autorius – tautodailininkas Ramūnas Vizbaras). A. J. Greimo vardas ir jo veikla įamžinta Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pastato fasado memorialinėje lentoje (2009 m.) ir Šiaulių Didždvario gimnazijos pastato fasado memorialinėje lentoje (2010 m.). Greimų vardu pavadintas tiltas Prienuose, prie namo, kur gyveno A. J. Greimas, įrengta atminimo lenta.

Paminklas A. J. Greimui atidengtas Kaune, K. Donelaičio g., prie Vytauto Didžiojo universiteto (autorius – skulptorius Stasys Žirgulis, 2017 m.). Granito ir bronzos kompozicijoje šalia bronzinio biusto metalinėmis raidėmis įrašyti mokslininko žodžiai: "Tikrovė / yra / tiktai / tai, / kuo / tikima".

Prof. Karolis Rimtautas Kašponis 2004 m. parengė ir įvairiose Lietuvos ir kitų Europos šalių erdvėse eksponuoja parodą-dokumentinę studiją "Algirdo Greimo vaikystė" apie pirmąjį A. J. Greimo gyvenimo dešimtmetį.

Pasaulyje žinomo kalbininko, semiotiko ir mitologo A. J. Greimo 100-osios gimimo metinės Lietuvos iniciatyva įtrauktos į 2016–2017 m. UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą tarp daugiau kaip 40 pasaulio kultūrai, švietimui, mokslui, istorinei atminčiai svarbių šio laikotarpio datų (2015 m.). Filatelinių produktų serijoje "Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos" išleistas pašto ženklas ir vokas A. J. Greimo 100-mečio sukakčiai (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė, 2017 m.). Medalininkas Petras Repšys pagal filosofo Arūno Sverdiolo idėją sukūrė suvenyrinį ženklą-monetą "Vienas greimas" (2017 m.).

Išsilavinimas

Pirmojo pasaulinio karo metais šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, gyveno Tuloje, kur tėvas Julius Greimas mokytojavo lietuvių pabėgėlių mokykloje. 1919 m. Greimų šeima grižo į Lietuvą. Greimo vardu pavadintos gatvės Kaune ir Vilniuje. A. J. Greimo vardas įamžintas Prancūzijoje: Chaussee gyvenvietėje yra jo vardu pavadinta aikštė, ant namo, kuriame gyveno, atidengta memorialinė lenta.

Iki 1927 m. mokėsi Kupiškio progimnazijoje. 1929–1931 m. gyveno Šiauliuose, lankė berniukų gimnaziją. Marijampolėje baigė Rygiškių Jono gimnaziją. 1934–1935 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1936–1939 m. kalbotyrą Grenoblio universitete. Grįžęs į Lietuvą 1939 m. atliko karinę tarnybą. 1940–1944 m. gyveno Šiauliuose, mokytojavo Mergaičių gimnazijoje ir Prekybos institute, buvo Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lituania“ narys, priklausė Šiaulių kultūrininkų būreliui. Buvo vienas iš almanacho „Varpai“ leidimo iniciatorių.

1944 m. su šeima pasitraukė į Prancūziją. 1949 m. Sorbonoje apgynė daktaro disertaciją „Mada 1830-aisiais“. 1950–1958 m. dėstė Aleksandrijos, 1958–1962 m. Ankaros ir Stambulo, 1962–1965 m. Puatjė universitetuose. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. 1965–1968 m. Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinis sekretorius. 1969–1971 m. Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinis vadovas. Prof. A. J. Greimas 1960 m. drauge su bendraminčiais Prancūzijoje įkuria Prancūzų kalbos tyrimų draugiją, iš esmės žymėjusią lingvistikos atgimimą toje šalyje, prieštaraujant tradiciniams filologiniams kalbos tyrimams. Lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas Vilniaus universitete. Vilniuje yra Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras. Nacių okupacijos laikotarpiu dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime. Taip pat lietuvių emigrantų politinėje veikloje. A. J. Greimo teoriniai moksliniai tyrimai padėjo pagrindus semiotikai kaip kalbinių ir nekalbinių ženklų sistemų prasmingumo mokslui. Jis sukūrė teoriją, aprašančią ženklų sistemų susidarymo ir jų funkcionavimo universalius principus, tų sistemų ryšius ir sąveiką. Plėtodamas semiotiką, jis siekė padėti bendrosios humanitarinių mokslų metodologijos pagrindus. A. J. Greimas praturtino semiotiką originaliomis semiotinės struktūros, diskurso, prasmės izotopijos, naratyvinės gramatikos, naratyvinės programos, semiotinio vyksmo ir veiksmo, semiotinės komunikacijos, modalumo, kompetencijos ir kitomis sąvokomis. Jam buvo patikėtos Tarptautinės semiotikos asociacijos generalinio sekretoriaus, Tarptautinio semiotikos ir lingvistikos centro Urbine (Italija) mokslinio vadovo pareigos, šis mokslininkas laikomas vienu geriausiu pasaulio semiotiku. Nuo 1965 m. Paryžiuje vadovavo semiolingvistinių tyrimų seminarui, kurio pagrindu susiformavo Paryžiaus semiotikos mokykla. Savo darbuose semiotinius metodus jis pritaikė kalbos ir istorijos, mito, pasakos, literatūros kūrinio analizei. Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų A. J. Greimas parašė prancūziškai, prancūzų kalba išdėstė ir paties sukurtą bendrąją reikšmės teoriją. Mitologijos studijas ir eseistiką jis rašė ir lietuviškai. Mitologijai suteikęs aktualios struktūros statusą, tautinės atminties ieškojo dievų ir žmonių pasauliuose. Algirdas J. Greimas yra vienas iš šimto iškiliausių tūkstantmečio lietuvių, pažymėtų paminkle Vienybės medyje Vilniuje.

Veikla

1951 m. Greimas pasitraukia iš aktyvios politikos ir labiau atsideda kultūros klausimams.
1958 m. „Dirvoje“ kalbėdamas apie savąją lietuvišką veiklą jis sakosi prisiėmęs „kultūrinio juodadarbio pareigas“.

Jau būdamas 12 metų parašė avantiūrinį romaną. Daug skaitydavo Šiaulių miesto bibliotekoje, tad skaitymas pamėgdžiojo vaikų avantiūras ir parašė šį nuotykių romaną. Pirmoji Greimo prakalba buvusi apie Vaižgantą, kai kartą per metus visa gimnazija būdavo sušaukiama ir vienas mokinys skaitydavo paskaitą.

1942 m. mirus K. Binkiui Šiaulių teatre miesto inteligentai surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu Greimo pasakyta kalba „Binkis - vėliauninkas“ tapo ir viena pirmųjų publikacijų, 1943 m. pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.

Pokario metais, vadinamųjų perkeltųjų asmenų stovyklose Vokietijoje ir kiek vėliau Amerikoje, gyvavo kultūrinė „mažoji Lietuva“, pajėgusi subrandinti ištisą kūrėjų kartą. Greimas nusistatė principą: atsiliepti į visus kvietimus ir pasiūlymus, kuriuos gaus. Rašė į išeivijos spaudą, skaitė paskaitas įvairiuose susibūrimuose, išnaudojo kiekvieną progą užmegzti ryšius su Lietuva, aktyviausiai įsiterpė į nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūrinį gyvenimą.

1971 m. apžvelgė bendrosios struktūrinės metodikos problemas ir struktūrinį metodą, analizavo Gedimino sapno legendą;
1979 m. aptarė kai kuriuos literatūros tyrinėjimo principus. Paskaitos Vilniaus universitete sulaukė didelio visuomenės dėmesio, o taip pat ir ideologijos sargų susirūpinimo.

Rašė lingvistikos, semantikos bei semiotikos, lietuvių folkloristikos ir kitais klausimais, formulavo bendrosios semiotikos idėjas ir siekė jas pritaikyti kultūrinių procesų analizei. Kartu domėjosi, ar negalima šio metodo pritaikyti istorijos tyrimui, ypač, kai trūksta kitų šaltinių. Mokslininkas rašė prancūzų ir lietuvių kalbomis, prancūziškai rengė bendraautorinius darbus, lietuviškai – apie mūsų tautos kultūrą. Nuolat aiškino lietuvių skaitytojams savo koncepcijas, neretai interviu forma. Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais vis daugiau domėjosi lietuvių kultūra, ypač mitologija, bandė ją išryškinti pasaulinės kultūros kontekste. Analizuodamas senovės lietuvių kultūros reliktus, jis atskleidė mūsų protėvių pasaulėjautą. Nagrinėdamas lietuvių kultūros vyksmą, Greimas formulavo naujus kultūrologijos principus. Profesoriaus dėka ne vienas Vakarų mokslininkas atkreipė dėmesį į lietuvių kultūros fenomeno savitumą. A. J. Greimo moksliniai interesai tolydžiai plėtėsi. Jis sugebėjo į žinomus dalykus pažvelgti naujai, vertė susimąstyti dėl įsigalėjusių postulatų pagrįstumo.

Kūryba

Daugumą kalbinių bei semiotinių darbų parašė prancūziškai, o mitologijos studijas ir eseistiką – lietuviškai. Stambiausi leksikografiniai darbai: „Senosios prancūzų kalbos žodynas“ (1968 m.), „Viduriniosios prancūzų kalbos žodynas: Renesansas“ (1992 m., su T. A. Keane).

Sukūrė bendrąją reikšmės teoriją, kurią išdėstė prancūzų kalba rašytose knygose „Struktūrinė semantika“ (1966 m.), „Apie prasmę“ (1970 m.), „Mopasanas. Teksto semiotika: Praktinės pratybos“ (1976 m.), „Semiotika ir visuomenės mokslai“ (1976 m.), „Semiotika: Aiškinamasis kalbos teorijos žodynas“ (1, 1979 m., su J. Courtés, 2, 1986 m., kartu su kitais autoriais), „Apie prasmę II“ (1983 m.), „Apie netobulumą“ (1987 m.), „Pasijų semiotika“ (1991 m., su J. Fontanille).

Lietuviškai išleistos šios A. J. Greimo knygos:

„Apie dievus ir žmones“ (1979 m.), „Semiotika“ (1989 m.),
„Tautos atminties beieškant“ (1990 m.), „Iš arti ir iš toli“ (1991 m.),
„Gyvenimas ir galvojimas“ (1998 m.),
„Baimės ieškojimas“ (1999 m.).
„Apie netobulumą“ (2004 m.).
„Struktūrinė semantika“ (2005 m.).

Kitomis kalbomis išleistos knygos:

Maupassant: La sémiotique du texte. Paris: Seuil, 1983 (pranc. k.);
Des dieux et des hommes: [études de mythologie lith.]. Paris: Presses Univ. de France, 1985 (pranc. k.);
Sémantique structurale: [recherche de méthode]. Paris: Presses Univ. de France, 1986 (pranc. k.);
Sémiotique des passions: des états de choses aux états d’âme /Algirdas Julien Greimas, Jacques Fontanille. Paris: Seuil, 1991 (pranc. k.);
Dictionnaire de moyen français: La Renaissance / Algirdas Julien Greimas, Teresa Mary Keane. Paris: Larousse, 1992 (pranc. k.);
Of Gods and Men: [studies in Lithuanian mythology]. Bloomington; Indianapolis: Indiana University Press, 1992 (angl. k.);
La Lituanie un des Pays Baltes / Algirdas Julien Greimas, Saulius Žukas. Vilnius: Baltos lankos, 1993 (pranc. k.).

Šaltiniai

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius