Antanas Šidlauskas (1920)

Antanas Šidlauskas (Jonas Jonaitis)

Antanas Šidlauskas 1978 m.

Gimė	1920 m. birželio 4 d. Pakruojo rajono Puknionių kaime
Mirė	† 2018 m. balandžio 13 d. (97 m.) Šilutėje

Tėvas	Juozas Šidlauskas
Motina	Eugenija Mačinskaitė-Šidlauskienė
Sutuoktinis(-ė)	Šarlota Jonaitienė (Rudytė)
Vaikai	Renata Zibergienė, Marijus Šidlauskas

Veikla	ekonomistas, teisininkas, kraštotyrininkas

Išsilavinimas	1938 m. Linkuvos gimnaziją (XIV laida)
Alma mater	1944 m. VU teisės fakultetas VU ekonomika

Jonas Jonaitis (iki 1945 m. Antanas Šidlauskas, g. 1920 m. birželio 4 d. Puknionių kaime, Pakruojo v., Šiaulių aps.– 2018 m. balandžio 13 d. Šilutėje) – ekonomistas, teisininkas, kraštotyrininkas.

Biografija

Tėvas Juozas Šidlauskas (1889-1966) m.

Tėvo brolis Povilas Šidlauskas (1890-1973) m.

Tėvo sesuo Paulina Šidlauskaitė (1888-1908).

Seneliai Julijonas Šidlauskas(1857-1903) ir Emilija Eleonora Rudytė (1868-1910) m. (iš Steigvilių kaimo), palaidoti Linkuvos kapinėse.

Mama Eugenija Mačinskaitė-Šidlauskienė (1893-1960) m. (iš Laborų kaimo).

Brolis Jonas Šidlauskas (1914-1993) m.

Brolis Juozas Šidlauskas (1927-2015) m.

Sesuo Ona Šidlauskaitė-Žigienė (1921-1965) m.

Sesuo Emilija Šidlauskaitė-Virkštienė.

Sutuoktinė Šarlota Jonaitienė (Rudytė) (1921-2013)

Dukra Renata Zibergienė (g. 1948-11-05)

Sūnus Marijus Šidlauskas (iki 1998 m. Jonaitis) (g. 1953-05-01)

Baigęs Laborų pradinę mokyklą mokėsi Linkuvoje. Antanas Šidlauskas 1938 m. baigė Linkuvos gimnaziją (XIV laida), o 1944 m. Vilniaus universiteto teisės fakultetą. 1945 m. traukėsi į Vakarus, bet buvo sugautas ir suimtas. Pavyko pabėgti. Kurį laiką slapstėsi. Vėliau pakeitęs pavardę, dirbo Žemės ūkio banko Pagėgių ir Šilutės skyriuose (1946-1959), Šilutės melioracijos statybos valdybose (1959-1980).

Kadangi nauja pavarde neturėjo išsilavinimą liudijančių dokumentų, baigė Šilutės darbo jaunimo vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo ekonomiką.

Parašė per 40 kraštotyros tematikos straipsnių, atsiminimų apie profesorių Mykolą Romerį, Klaipėdos krašto visuomenės veikėją Joną Kybrancą.

Iš vokiečių kalbos išvertė Johano Zembrickio ir Arturo Bitenso veikalą „Geschichte des Kreises Heydekrug“ („Šilokarčemos apskrities istorija“), kuri išleista 2008 m.

Šilutės miesto garbės pilietis (1999).

Šeima

Prie ąžuolo 2023-05-20
Į senelio tėviškę prie Mūšos
Anūkas Kristupas Šidlauskas prie senelio Linkuvos gimnazijos.2023-05-20
Kapas Linkuvoje. 1. Povilas Šidlauskas (1816-1900), 2. Povilo sūnus Julijonas Šidlauskas (1853-1903). Jis-prelato Povilo Šidlausko tėvas; 3. Julijono žmona Emilija (Rudytė) Šidlauskienė (1868-1910), kilusi iš Steigvilių. Steigvilių kapuose palaidoti jos tėvai ir brolis kunigas Ignotas Rudis; 4. Julijono ir Emilijos dukra Paulina Šidlauskaitė (1888-1908), mirusi nuo džiovos; 5. Julijono ir Emilijos dukra Angelė Šidlauskaitė (1893-1900), mirusi nuo skarlatinos. Paminklo autorius Juozas Zikaras
„Kokia svarbi ši diena mums visiems. Kiekviena mano a.a. senelio diena prasidėdavo ritualu nuplėšiant popierinio kalendoriaus lapelį. Kovo 11 d. kalendoriaus lapelį jis išsaugojo kaip relikviją. Išties, stebuklingas sekmadienis. Su mūsų visų švente!“ Anūkas Kristupas.
Juozo Šidlausko (1889-1966) šeimos gyvenamasis namas Puknionių kaime (Linkuvos parapija). Ant pamatų matosi data - 1934 m. Pirmas iš kairės - kun. Povilas Šidlauskas, kuris atvyko pasisvečiuoti pas brolį šiuo automobiliu.
Puknioniai. Stovi viršuje ketvirtas iš dešinės Ignas Šidlauskas, šeštas iš dešinės Antanas Šidlauskas
Antano tėvas Juozas gimė 1889 metų kovo 11 dieną (lygiai po 101 metų buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė) Puknionių kaime. Taip pat įraše (kairėje pusėje vertikaliai) yra pažymėta, kad 1913 metų sausio 22 dieną Linkuvos bažnyčioje Juozas susituokė su Eugenija Mačinskaite.
Viduryje Kristupas Šidlauskas, Antano Šidlausko anūkas 1-as iš kairės Rytas Šidlauskas, Juozo Šidlausko sūnus, 1-as iš dešinės Andrius Urbonas, Jono Šidlausko anūkas 1987 m. Linkuvos kapinėse prie Julijono ir Emilijos (Rudytės) Šidlauskų kapo.
http://www.silaine.lt/2008/2008-12-23/Zembrickis-24.htm?fbclid=IwAR2ALnPPZ4cg4NGMXpsQFLL73PSPjEbsLO3y3mfrAlSkDEXzzjXl5CHaukk
Jonas, Emilija, Antanas, Juozas Šidlauskai
Antanas Šidlauskas 1993-05
Laborų kaimo Mačinskaitės su savo mama (sėdi antra iš kairės) Ona Mačinskiene (Stasiukaite) iš kairės: Valerija Mačinskaitė-Vilkienė, Elena Mačinskaitė-Jasiūnienė, Eugenija Mačinskaitė- Šidlauskienė, Rozalija Mačinskaitė Ambraziejienė.
Puknioniai. 1967-06-11, per Juozo Šidlausko mirties metines.
Antano Šidlausko šeima 1995 m.
Linkuvos valsčiaus valdyba 1930-1932 m. Sėdi: Čėsna, Feliksas Niaura, gimn. direktorius Ignas Brazdžiūnas, viršaitis Antanas Janauskas, Juozas Šidlauskas (1889-1966), Jonas Lingė (1891). Stovi: Motiejus Vilipas, agronomas Martinaitis, Juozapas Požela iš Steigvilių (1883-1969), imtynininko Karolio Poželos brolis, gyveno Ziniūnų dvare), Juozas Šešplaukis, než.
Emilija Eleonora Rudytė-Šidlauskienė (1868-1914) m.
Julijonas Šidlauskas (1856-1903) m.
Eugenija Mačinskaitė-Šidlauskienė (1893-05-03-1960-04-20) m.
Juozas Šidlauskas (1889-03-11-1966-06-11) m.
Ignas Šidlauskas (1892-1960) m.
Juozas Šidlauskas (1927-2015) m.
Ona Šidlauskaitė-Žigienė (1921-1965) m.
Kunigas Ignotas Rudis apkabinęs Jurgį Rudį, greta sėdi Emilija Eleonora Šidlauskienė ir stovi 1 iš deš. Julijonas Šidlauskas 1902 m.
Broliai Šidlauskai iš kaires Ignas, Juozas, Povilas Šidlauskas
Sėdi iš kairės kanauninkas Povilas Šidlauskas, Eugenija Šidlauskienė (Mačinskaitė), Juozas, Ignas. Stovi iš kairės Klemensas Virkštys, Antanas Šidlauskas, Emilija Virkštienė, Juozas Šidlauskas, Ona Žigienė, Jonas.
Škaplierinės atlaidai.Sėdi ant žolės iš kairės: Albinas Paltarokas, Kastutė Buožytė, Stasė Treškaitė, Birutė Šalčiūnaitė, Em.Dzerkelytė, Em.Šešeikaitė, Felė Jarašūnaitė, Gudjurgis, sėdi II eilėje: P.Stepanas, prof. St.Šalkauskis, sūnus Julius Šalkauskis, kun. J.Danys, kun. Jurgis Danys, vysk. Kazimieras Paltarokas, karalienė, kun. A.Lipniūnas, du než., kapel. A.Baltrukėnas, Stovi V.Pupinis, P.Simonaitis, Jonas Jarašūnas, J.Šatkauskienė, Motiejus Kvedaras, Antanas Vyskupaitis, Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis, Antanas Šidlauskas (1920), kun. Vladas Kremenskas, Jonas Jurgaitis, kun. Vaškevičius, Petraitis, než. Eduardas Pašakinskas, Bagdonavičius (Pamūšis), pask. eilėje: než. kun. A.Valančiūnas, Jonas Matrišius, kun.Treška, Ona Paltarokaitė, V.Bagdonavičiūtė, Burkus.1938 m.
Stovi viršuje iš kairės kun. J.Morkvėnas, V.Maciūnienė, vysk. K.Paltarokas, V.Paltarokaitė, L.Šiaučiūnaitė, kun. Antanas Baltrukėnas. Sėdi iš kairės: Em.Paltarokaitė, J.Paltarokas, kun. Povilas Šidlauskas, O.Paltarokaitė-Vitėnienė, kun. Jurgis Danys (1898).
Antanas Emilija Juozas Ona Jonas Šidlauskai
Juozas ir Eugenija Šidlauskai iš Sibiro 1954 m.
Kun.Povilo Šidlausko laidotuvės. Iš kairės pirmas Antanas Šidlauskas (1920). Antras iš dešinės Juozas Šidlauskas.

Studijų metai

Antanas Šidlauskas sėdi centre 1940 m. Zigmas Markevičiaus buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto ateitininkų korporacijos "Iustitia" (sutrumpintai korp!Iustitia) narys, vėliau vadovas. Z.Markevičius buvo kaunietis, baigęs "Aušros" gimnazij, Kazys Umbrasas-literatūros tyrinėtojas, prozininkas, vertėjas.
Iš kairės A.Misevičius, B.Vaitiekūnas, E.Dzerkelytė, A.Vyskupaitis, T.Šomkaitė, V.Vaitiekūnas ir E.Pašakinskas. 1939 m.
Sėdi E.Pašakinskas, A.Žilgužytė, E.Dzerkelytė, L.Barauskas, už jo A.Misevičius ir Rumbauskas, Markevičius, A.Šidlauskas, stovi T.Šomkaitė. 1939 m.
Antano Šidlausko studentiška kepuraitė 1938-1940 m.

Antano Šidlausko prisiminimai (Laborų pradžios mokykloje)

(...) Mokykla man buvo šventovė į kurią ruoštis pradėjau dar nesulaukęs 7-rių metų. Skaityti išmokino mama, sukdama „ratelį“ (tai vadinamas „ratinys“, kuriuo kaime buvo verpiami lino siūlai). Čia verpdama ji su virbalu man rodydavo raides elementoriuje, o ryte rydavau. Skaityti išmokau greitai, tėvas sakė, kad tą vaiką reikia leisti į mokslus. Rašyti išmokau su „gripeliu“ ant specialios lentelės, nuo kurios parašytas raides (ir žodžius) buvo galima nutrinti (nušluostyti) drėgnu skudurėliu ir vėl rašyti. Šį darbą dirbau su didžiuliu noru, todėl dar prieš mokyklą jau gerai skaičiau ir rašiau. Todėl tėvas, berods, 1927 metais užsakė man vaikišką laikraštį „Žvaigždutę“, kurios pirmojo numerio aš laukiau daugiau, negu bet ko kito savo gyvenime. O to pirmojo numerio atėjimą į namus prisimenu kaip vakar įvykusį įvykį.

Dienoraštis

Šaltą žiemos vakarą, jau sutemus, į mūsų trobos „gryčią“ (virtuvę) atėjo kaimynas Ruozinis ir pareiškė: „Antanuk, aš tau atnešiau laikraštį, kurį šiandien parsivežiau iš Linkuvos pašto. Ir padavė man „Žvaigždutę“. Prie degančios virtuvės plytos šviesos peržvelgiau „Žvaigždutę“, bet skaityti buvo per tamsu. Užtat sekančią dieną aš ją perkaičiau nuo pirmo iki paskutinio lapo. Tai buvo atradimas – naujas pasaulis. O koks geras tas Ruozinis, kad atnešė, nors šiaip jis nebuvo labai mėgiamas. „Žvaigždutė“ buvo leidžiamas vaikams – angelaičiams (buvo tokia vaikų organizacija), labai geras religinio turinio leidinys vaikams.

Pagaliau atėjo vasaros pabaiga, aš jau buvau 7-rių metų. Vieną popietę prie pat tėviškės sodybos aš meškeriojau Mūšos upėje. Staiga ateina prie manęs mano vyresnis brolis Jonas ir sako: „tau rytoj reikia eiti į mokyklą!“ „Iš kur tu žinai?“ – klausiu aš.

„Buvo atėjęs seniūnas ir pasakė, kad rytoj tu turi į mokyklą“ – paaiškino brolis. Noras meškerioti praėjo . Tai bent naujiena „eiti į mokyklą“! Tai ne eilinis įvykis, tai kai kas svarbaus, tai kažkas sukrečiančio. Aš dar ir šiandien matau kaip ištraukiau meškerę iš vandens, suvyniojau siūlą aplink kotą, padėjau meškerę į „lazaunę“ ir nuėjau į „gryčią“. Nuėjau ruoštis naujam gyvenimo tarpsniui, kūnas persmelktas žinios „rytoj einu į mokyklą“. Laborų pradžios mokykla stovėjo ant kalnelio dešinėje kelio pusėje, atvažiuojant nuo Zimbiškių kaimo į Laborų kaimą. Ji stovėjo pačioje Laborų pradžioje. O Laborų kaimas buvo didelis, čia gyveno daug ūkininkų, čia gimė ir augo mano mama Eugenija Mačinskaitė.

Laborų pradžios mokyklos mokytojas buvo pavasarininkas Adomaitis, nebejaunas vyras, kalbėjo žemaitiška tarme. Mūsų krašte žemaitis tuo metu buvo retas dalykas.

Mokyklos name dešinėje pusėje buvo mokyklos klasė, o kairėje gyveno pats mokytojas. Klasę nuo buto skyrė ne mažas koridorius, kuriame mes mokiniai dažniausia rinkdavomės per pertraukas. Mokytojas gyveno su šeimininke, kuri nebuvo jo žmona, bet tvarkė namų ūkį – virė, skalbė, palaikė švarą.

Pirmieji metai mokykloje man buvo lengvi, nes aš mokėjau ir skaityti, ir rašyti, ir skaičiuoti. Aš daugiausia stebėjau, kaip kiti nieko nemoka ir kaip mokytojas vargsta su jais. O mokytojas buvo piktas, kartais ir su liniuote suduodavo per ištiestą delną, ir papešdavo, ir prie lentos paklupdydavo. Buvo jau kalbama, kad vaikų fiziškai bausti nevalia, tačiau kalbos sau, o gyvenimas sau. Aš bausmės nesu gavęs, nes į mokytojo klausimus atsakydavau ir viską suprasdavau geriau, nei kiti. Mokiniai prigalvodavo ir negerų dalykų: sprogdindavo paraką, pasidarydavo medinius pistoletus ir šaudydavo iš pasigamintų šovinių, ypač pakeliui į mokyklą ir iš jos. (...) Mane viliojo knygos ir žinios, nors vaikiškų išdaigų neišvengdavau. Dažnai įsileisdavau į muštynes sniego gniūžtėmis. Kartą po pamokų taip mėtėmės sniegu, kad visiškai sušlapo mano pirštinės, o į namus iš mokyklos pareiti buvo 3 kilometrai. Matyt, pradėjo šalti, ir aš, kol šlapiomis pirštinėmis grįžau į namus, nušalau rankų pirštus. Po to ant pirštų atsidarė žaizdos, pirštai sutino ir blogai gijo. Teko ilgai vargti ir kentėti. Tie nušalę pirštai ir liko kiek storesni ir labai jautrūs šalčiui.

Mokslas pradžios mokykloje man vieni juokai. Per 2 metus aš baigiau 4 skyrius. Iš bendramokslių pradžios mokykloje aš pasimenu Čerapoką Karolį iš Puknionių kaimo, Venslauską iš Laborų kaimo, Martišiutę ir Martišių iš Triškonių kaimo, Pranckevičiūtę iš Zimbiškių kaimo. Plačiakis Aleksas laikė save nenugalimu. Aš irgi laikiau save ne iš silpnųjų. Atsitiko taip, kad visi nutarė, kad mudviem reikia išbandyti jėgas. Su Plačiaku susikibome „ristynių“. Besigalynėjant abudu kritome ant medinių grindų. Pajutau, kad mano kairė ranka nukentėjo. Nebesvarbu buvo kas laimėjo, o pajutau, kad aš rankos nebevaldau. Pasigirdo skambutis, visi nuėjome į klasę. Mokytojui įeinant, visi atsistojome, ir aš pajutau, kad mano kairė ranka pati nevaldoma nuslydo suolu. Tik pirštų galais sulaikiau ją ant apatinės iškilios krašto briaunos.

Mokytojas Adomaitis iš kart pastebėjo, kad aš labai išbalęs, ir paklausė kas man yra, kad kažkas negerai su ranka. Tada jis man liepė eiti kartu ir nusivedė į savo buto kambarį, paguldė į lovą. Netrukus ranka taip sutino, kad reikėjo perkirpti marškinių rankovę. Susirinko bobulių pažiūrėti, kas su manimi atsitiko. Atėjo iš Laborų mano mamos sesuo Elena su savo draugėmis. Buvo kalbama, kad ranka išnarinta, reikia atstatyti kaulus ir sąnarius į savo vietas. Prasidėjo rankos traukimas. Traukė ir vyrai, traukė ir moterys aš prakaitavau ir tylėjau. Tai truko iki tol, kol aš išgirdau mokyklos koridoriuje mano mamos balsą. Ji skaudžiai priekaištavo mokytojui, kad jis neužtikrino jos sūnaus saugumo.

Pagaliau atvažiavo pakinkytas vežimas, kuris turėjo mane vežti į Linkuvą pas gydytoją. Vežė paguldytą šiauduose, lydėjo mama ir jos sesuo Elena. (...)

Parvažiavau į namus Puknioniuose su sugipsuota ir parišta ranka. Tą žiemą į mokyklą nebeėjau. Tai buvo, turbūt, 1927-1928 metai. (...)

Antanas Šidlauskas (1920)

Laikraštėlių kolekcija : Jaunystės žiedai. - 1938-1940. 409 : Nr.2, 1938 m. kovo mėn. [20 d.] / red. Antanas Šidlauskas; red. komisija: V. Baltaragytė, Vincentas Pupinis, Petras Petrušaitis, V. Stanevičius; iliustr. K. Čepaitis. - 1938

Laikraštis „Jaunystės žiedai“

Antano Šidlausko (Jono Jonaičio) knygos vertimo pratarmė.

Padėka Linkuvos gimnazijos vokiečių k mokytojai. E. Bušackytei
Elena Bušackytė paliko ryškų pėdsaką

Antano Šidlausko prisiminimai (14 laida Linkuvos gimnazijoje)

(...) Adomaitis, sutikęs mano tėvą, pasakė: „Tavo sūnus Antanas labai gabus, jam netinka lankyti pradžios mokyklą, galite jį jau leisti į gimnaziją. Į pirmąją klasę egzaminus jis tikrai išlaikys.“ Tėvui patiko toks mokytojo pagyrimas, ir jis nutarė leisti man laikyti egzaminus tiesiai į antrąją gimnazijos klasę. 1929 m. vasarą išvežė mane į Ziniūnų kaimą, pas mamos seserį Oną Mačinskaitę-Poželienę. Čia aš turėjau ne tik svečiuotis, bet ir ruoštis egzaminams į antrąją Linkuvos gimnazijos klasę. Pas Poželas Ziniūnuose tą vasarą lankydavosi studentas Kasperavičius, kuris korepetuodavo (mokindavo) Poželų dukras Feliciją ir Onutę. Su vyresniąja Felicija gal jis kiek ir flirtuodavo, o Onutę, kuri buvo mano metų, tikrai pamokindavo, ruošė gimnazijai. Ta proga Kasperavičius buvo paprašytas ir mane paruošti į antrąją klasę.

Tas mokslas su Kasperavičiumi buvo tiesiog juokas. Jis pasirodydavo tik sekmadieniais ir tikrindavo, ką mes išmokę per savaitę. O mudu su Onute per savaitę nieko nesimokindavome, eidavome skinti vyšnių, serbentų, lakstydavome po kiemą, išeidavome į laukus, eidavome žiūrėti, kaip veža javus, rauna linus, ir kt. Aš kartais primindavau Onai, kad reikia ruošti pamokas, o ši mane iškvailindavo, sakydama, kad studentas niekada nebara, nežiūri ar moki, ar nemoki. Man belikdavo sutikti su Ona, nes ji buvo „šeimininkė“, o aš „svečias“. Teta Poželienė maitino gerai, kepdavo tortus, vaišindavo medumi. Studentas reikalaudavo silpnai, mes su Ona vis kartu tai sode, tai laukuose – šitaip smagiai bėgo ši vasara.

Pagaliau atėjo ruduo. Mane atvežė į Linkuvą laikyti egzaminų į antrąją gimnazijos klasę. Gimnazijos direktorius Ignas Brazdžiūnas buvo nusiteikęs rimtai egzaminuoti stojančiuosius eksternu.

Egzaminai truko gal kokią savaitę. Atsimenu, kad laikiau matematikos egzaminą, geografiją, istoriją, lietuvių kalbą ir dar kažką. Per matematikos egzaminą reikėjo išspręsti uždavinį. Paskutinis veiksmas buvo dalybos veiksmas, o tas skaičius niekaip nepasidalijo. Supratau, kad kai kas negerai.

Prieš paskelbiant egzaminų rezultatus, buvo ilgoka pertrauka. Aš pradėjau žaisti su kamuoliu gimnazijos kieme. Mano partneris ir aš pajutome, kad kiemas ištuštėja. Aš nuskubėjau į gimnazijos salę, kur jau visi buvo susirinkę, o direktorius Ignas Brazdžiūnas pranešinėjo egzaminų rezultatus. Aš klausiausi, bet savo pavardės niekur neišgirdau. Kai viskas baigėsi, sėdau ant dviračio ir išvažiavau namo. Reikia čia pridurti, kad dviračiu važinėti sėdėdamas ant sėdynės negalėjau, nes nesiekiau pedalų, tad važiavau „perkišęs koją“.

Namuose tėtis klausia, kaip gi egzaminai. Aš jam atsakau:

– Viskas gerai. Niekas manęs blogai neminėjo, matyt egzaminus išlaikiau. Tėvui pasirodė, kad kažkas ne taip. Rytojaus dieną jis pats nuvažiavo į Linkuvą ir kalbėjosi su direktoriumi Ignu Brazdžiūnu.

Grįžęs namo ir sako:

– Brazdžiūnas mane apibarė, kad mes iš vaiko per daug reikalaujame, manome, kad 10 metų vaikas, būtų antroje gimnazijos klasėje. Ir taip jis kai kuriuos egzaminus išlaikė gerai. Tačiau neišlaikė matematikos ir geografijos. Kadangi vaikas, matyt, gabus, aš jį sutinku priimti be egzaminų į pirmąją gimnazijos klasę.

Tėvas padėkojęs Brazdžiūnui ir sutikęs, kad aš nuo rugsėjo 1 d. (1930 m.) eisiu į Linkuvos gimnazijos pirmąją klasę. Taip prasidėjo mano įdomus paauglystės ir jaunystės laikotarpis – 8 metai Linkuvos gimnazijoje.

Linkuvos gimnazija buvo kultūros ir švietimo židinys Šiaurės Lietuvoje.

Pirmoje ir antroje klasėse man mokslas sekėsi vidutiniškai. Trimestro eigoje prisirinkdavau daug dvejetų, trimestriniai pažymiai buvo beveik be dvejetų. Antrus metus nesėdėjau nė vienoje klasėje.

Persilaužimas moksle įvyko, berods, trečioje klasėje. Iš lietuvių kalbos diskantų ir rašinių gaudavau paprastai 2. Nuskaidrėjimas atėjo labai staigiai. Pajutau, visos gramatikos ir sintaksės taisyklės staiga nušvito. Pagaliau eilinis lietuvių kalbos rašomasis darbas. Dalyką šiuo metu dėstė mokytojas Pranas Markelis. Kai atnešė ištaisytus sąsiuvinius, labai domėjaus, kaip aš parašiau. Mokytojas, kaip visada aiškino klaidas, sakė kad daug darome klaidų. Pagaliau pareiškė:

– Šį kartą vienas iš jūsų darbą parašė labai gerai, nors iki šiol darydavo daug klaidų. Nežinau, ar jis nusirašė, ar įvyko koks lūžis. Tuojau įsitikinsime, kaip čia yra.

Širdyje jaučiau, kad kalbama apie mane. Kai pašaukė mane prie lentos, buvo viskas aišku. Mokytojas Pranas Markelis diktavo sakinius, o aš juos rašiau ant lentos. Nepadariau nė vienos rašybos ir skyrybos klaidų, visus kablelius ir kitus ženklus paaiškinau be priekaištų.

Markelis pareiškė:

– Atrodo, kad Šidlauskas padarė perversmą, jis viską puikiai žino ir supranta, tad ir ateityje jis rašys gerai, be klaidų.

Sąsiuvinyje stovėjo suraitytas penketas. Po to ligi gimnazijos užbaigimo rašinius rašiau gerai, ne retai mokytojas skaitydavo juos kaip pavyzdį visai klasei.

Kokia šio „perversmo“, priežastis, aš ir šiandien tiksliai pasakyti negaliu Tik staiga pajutau, kad visos taisyklės lyg atsiveria paslapčių skrynia, kad rašyboje viskas aišku, o mintis reikšti raštu taip malonu, taip paprasta...

Nuo to laiko ir kiti dalykai ėmė geriau sektis, tapau vienu iš pirmaujančių moksleivių. Dvejetas tapo retas dalykas. Ėmiau skaityti knygas, ypač laikraščius ir žurnalus. Pradėjau domėtis retorika, skaičiau knygas apie senovės graikų filosofus, apie iškalbos meną. Ciceronas, Platonas ir kiti senovės graikų ir romėnų mokslo ir valstybių vyrai buvo mano idealas. Klasėje draugų buvau vadinamas Sokratu. Gaudyte gaudžiau literatūrą apie iškalbos meną, dar gimnazijos suole domėjaus iškalbingais vyrais Lietuvoje: prof. Kaziu Pakštu, kun. Mykolu Krupavičiumi, prof. Juozu Eretu, advokatu Mykolu Šleževičiumi, kun. Alfonsu Lipnicku (Lipniūnu), advokatu Antanu Tumėnu, studentu Pranu Dielininkaičiu ir kt. Apie kai kuriuos iš šių vyrų man daug pasakodavo mano tėvelis Juozas Šidlauskas, kuris ir pats nevengdavo viešai pakalbėti, nors sakydavo, kad jam tai sunkus darbas.

Retorika tiek buvo įsisukusi į mano dvasią, kad aš jos nepamiršdavau ir atostogų metu. Parvažiavęs į namus į namus Puknioniuose ištaikydavau progą „pasakyti prakalbą“ kur nors nuošalėje – pievoje ar prie Mūšos upės. Tai buvo mano „kalbos į tautą“. Jau galėjau laisvai kalbėti pusvalandį ir ilgiau, bet kokia sugalvota tema.

Sykį sumaniau pasakyti prakalbą tėviškėje nuo didžiojo akmens, kuris gulėjo Mūšos vandenyje prie tėvų sodybos. Norėjau, kad namo kalbos pasiklausytų šunys ir paukščiai, kurių apsčiai buvo šią gražią vietą supančiuose krūmuose ir karklynuose. Čia aš galėjau kiek tinkamas moduliuoti savo kalbos toną ir naudotis kitomis retorikos priemonėmis, apie kurias tiek daug buvau skaitęs. Ant šio akmens balso rezonansas buvo puikus: aplink vanduo kairėje upės krantas, o dešinėje (žiūrint į sodybą) tankūs krūmai. Na ir kalbėjau tą sykį, gėrėdamasis savo mintimis ir jų išraiškos formomis...

Kai nusimaudęs grįžau į namus, mano mama ir sako:

– Vaikeli, aš girdėjau, kaip tu ten kalbėjai nuo didžiojo akmens. Kaip tu gražiai kalbi, aš negalėjau atsiklausyti. Aš ne viską ten supratau, bet tavo žodžiai griebia už širdies. Tai būtų iš tavęs puikus kunigėlis... Kam tu tą prakalbą sakei?

– Mama, aš mėgstu pasikalbėti vienas su gamta, – atsakiau aš. – Jaučiu, lyg manęs klausosi minia, aš noriu ją uždegti, noriu pakelti dideliam žygiui, geriems darbams. Nemaniau, kad tu girdėsi mano kalbą, bet smagu, kad ji tau patiko...

Gimnazijoje pradėjau domėtis visuomenine veikla, aktyviai dalyvavau minėjimuose, šventėse. Ne daug kartų teko skaityti pranešimus gimnazijos salėje. Prisimenu, kad būdamas kurioje tai vyresnėje gimnazijos klasėje mokytojų ir mokinių susirinkime salėje skaičiau pranešimą apie Klaipėdos uosto reikšmę Lietuvai. (tai buvo 1936-1938 m.) Būnant septintoje ar aštuntoje klasėje, buvo suorganizuota V.Krėvės-Mickevičiaus istorinio kūrinio „Šarūnas“ literatūrinis teismas. Teismas vyko kelias dienas gimnazijos salėje. Aš dalyvavau teisme Šarūno kaltintoju. Gynė Šarūną mano klasiokas Povilas Simonaitis ir kiti. Prisimenu, kad paskutinėje kaltinimo kalboje pacitavau Fridricho Šilerio žodžius iš jo veikalo „Vilius Telis“:

„Zu weit getrieben, verfehlt die Strenge ihres weisen Zwecks, und allzu straff gespannt, zerspringt der Bogen.“

(„Per toli nuėjęs grįžtamumas praranda savo išmintingą tikslą, ir per stipriai įtemptas lankas – lūžta.“) Salė buvo pilna, visi klausėsi šios vokiškos citatos. Mačiau, kaip mūsų kapelionas kun. Pranas Baltrukėnas, sėdėjęs pirmoje eilėje, net ausį pasukęs klausėsi. Vokiški žodžiai, matyt, ne visiems patiko. Po oficialių kaltinamojo ir gynėjų kalbų buvo leista pasisakyti ir klausytojams, iš salės. Pasisakė Linkuvoje žinomas jaunalietuvis Vengrys.

Nuo kokios 6-osios klasės buvau literatų būrelio pirmininkas gimnazijoje. Šį būrelį globojo literatūros mokytojas Petras Mikutaitis. Jis buvo kairiųjų pažiūrų, vėliau paaiškėjo – buvo komunistas.

Vėliau lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė Juozas Vaitiekūnas, atkeltas į Linkuvą iš kitos gimnazijos. Tai buvo išvaizdus vyras, petingas, visuomet tvarkingos išvaizdos. Mokytojas Vaitiekūnas mokėjo pasisakyti per iškilmingas progas, minėjimus. Kartą Vaitiekūnas tarė žodį mietelio turgaus aikštėje, degė laužas... Vaitiekūnas savo kalboje pasakė: – Laužas yra laisvės simbolis! Man, besidairančiam į retorikos plonybes, tas posakis įstrigo ir išliko ligi šių dienų.

Po Vaitiekūno literatūrą Linkuvos gimnazijoje dėstė mokytojas Jonas Vadeikis. Jis buvo eruditas, žinovas, vertėjas, tarp kitko išvertęs į lietuvių kalbą ir moksleivių mėgiamą romaną „Vinetu“. Jo literatūros pamokos buvo labai įdomios, išsamios. Man patiko sekti jo pamokas, klausytis jo įdomių minčių. Gaila, kad kiti neklausė tų įdomių literatūrinių išvedžiojimų, į kuriuos Vadeikis įdėdavo tiek daug savo sielos.

Po to atsirado mokytojas Petras Mikutaitis, perėmė literatų būrelio globą. Aš, kaip būrelio pirmininkas, bendradarbiavau su P. Mikutaičiu. Jis mane vertino, padėjo būrelio veikloje Moksleivių tarpe sklido kalbos, kad jis gyvena labai užsidaręs, kukliai, mažai bendrauja su kitais mokytojais. Tačiau literatūros klausimais su juo sutardavome. Būrelis ruošdavo rašytojų minėjimus, literatūros valandėlę, leido šapirografuotą leidinį. P. Mikutaitis visur mielai padėdavo.

1938 m. pavasarį mūsų abiturientų laida šventė gimnazijos salėje išleistuves, kuriose dalyvavo 1938 m. abiturientai, mokytojai ir kai kurie abiturientų tėvai. Prisimenu, kaip šio pokylio metu priėjo prie manęs mokytojas P.Mikutaitis ir tarė:

– Antanai, kur ruošiesi studijuoti?

– Dar tiksliai nežinau, bet greičiausia važiuosiu į Kauną studijuoti teisės Vytauto Didžiojo universitete – atsakiau.

– Aš tau patariu studijuoti Kaune, bet tuose universiteto rūmuose, kur yra Humanitarinių mokslų fakultetas. Čia tau tinkamiausios studijos!

Vis dėlto aš pasirinkau Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. O Linkuvos gimnazijoje virė gyvenimas. Nuo pat pirmųjų dienų aš pamėgau kalbas. Be gimtosios Linkuvos gimnazijoje buvo dėstomos lotynų, anglų ir vokiečių kalbos.

Pirmoji mano anglų kalbos mokytoja buvo Palmira Kutraitė. Ji buvo kilusi nuo Biržų, evangelikė, smulkaus kūno sudėjimo, žema, tačiau sportiškai pasitempusi jauna moteris. Ji anglų kalbą dėstė labai gerai. Nežinau kaip su tarimu, tačiau gramatiką ji perdavė puikiai. Man iš karto labai patiko anglų kalba, ir tai P.Kutraitės nuopelnas. Patiko ir pati mokytoja, nes buvo graži, pasipudravusi. Anglų kalbos diktantus aš rašiau be klaidų, atsakinėjau prie lentos taip pat gerai.

Žiemą mes moksleiviai linkuviai eidavom į Balsevitynės sodą pačiužinėti ant ten esančio užšalusio prūdo. Ten neretai su pačiūžomis net aš nueidavau, kartais ateidavo ir mokytoja palmyra Kutraitė. Ir koks man buvo siurprizas, kai jinai paėmusi mane už rankos, apčiuožė drauge su manim gal ne vieną ratą ant to prūdo. Kokia man buvo garbė ir koks pavydas apėmė kitus, tai mačiusius!

Deja, P.Kutraitė neilgai mokytojavo Linkuvoje. Ji buvo iškelta kitur, o anglų toliau dėstė mokytojas Juozas Dominauskas. Man ir toliau patiko anglų kalba, aš ieškojau progų ją gilinti.

Aš pradėjau domėtis vokiečių kalba, kurią mums dėstė mokytoja Elena Bužackytė. Tai daili, jauna moteris, kilusi iš dvarininkų šeimos. Vėliau ji ištekėjo už mokytojo Aleksandro Zujaus.

Elena Bužackytė vokiečių kalbą dėstė įdomiai, reikalavo ne tik gramatikos, kiek praktiško kalbos žinojimo. VII ar VIII klasėje mes mokėmės iš Fr.Šilerio „Wilhelm Tell“. E.Bužackytė dėjo daug pastangų atskleisti moksleiviams šio veikalo gamtos grožį, o svarbiausia parodyti, koks brangus dalykas yra laisvė ir koks baisus dalykas yra tironija. Dėka mokytojos E.Bužackytės aš pamilau Fridrichą Šilerį ir jo laisvės idėją. Aš pradėjau domėtis vokiečių kalba, ėmiau savarankiškai dirbti šioje srityje. Susitaupęs pinigų nusipirkau vokiečių ir anglų kalbų žodynus ir pradėjau skaityti literatūrą vokiečių kalba. Tai padėjo man pamilti ne tik Gėtę ir Šilerį, bet ir vokiečių kalbą. Tas faktas, kad Gėtė studijavo teisę, daug prisidėjo prie to, kad ir aš baigęs gimnaziją, pasirinkau teisės studijas.

Linkuvos gimnazijoje daug dėmesio buvo skiriama lotynų kalbai. Šią kalbą mes mokėmės nuo 3-osios klasės berods, penkias valandas per savaitę. Lotynų kalba daugeliui keldavo siaubą. Pirmasis lotynų kalbos mokytojas buvo Stasys Dumčius. Tai mažiukas, asketiško sudėjimo, labai griežtas mokytojas. Jis nepripažino jokių kompromisų lotynų k. mokėjime. Jis reikalaudavo, kad vertimas iš lotynų kalbos būtų atliekamas taisyklinga sklandžia lietuvių kalba. Nepripažino jokio pažodinio vertimo. Jis negailėdavo laiko leisti ieškoti ir surasti patį tiksliausią ir gražiausią atitikmenį lietuvių kalboje atskiriems lotynų kalbos žodžiams ir posakiams. Taigi per lotynų kalbos pamokas mes mokėmės ir sklandžios lietuvių kalbos.

Vėliau lotynų kalbą mums dėstė mokytojas Antanas Šuopys. Jis buvo ne toks griežtas, kaip mokytojas Dumčius, mėgo paplepėti su mokiniais. Su mokytoju mes skaitydavome ir versdavome Horacijaus eilėraščius. Jis mėgo šį poetą, gėrėdavosi jo hegzametru. Aš ir šiandien prisimenu šias Horacijaus eiles:

„Tu ne quaesieris, scire nefas, quem mihi, quem tibi finem di dederint, Leocoone (...) Carpe diem, quam minimum credula postero.“

Komentuodamas eiles, Šuopys mums aiškino, kad poetas, gal būt, kur nors ant upės kranto besėdėdamas su savo drauge, ištarė šiuos žodžius, kurie lietuviškai būtų taip išverčiami:

„Tu, Leokoone, neklausk (žinoti negalima), kokį man ir kok tau dievai paskyrė likimą (...); Naudokis šia diena, kuo mažiau tikėdamasis rytojumi.“

Aštuntoje klasėje mes skaitėme knygutę „Caius Iulius Caesar: de Bello Gallico“ (liet. Gajus Julijus Cezaris, „Galų karo užrašai“). Reikėjo skaityti sunumeruotas eilutes, jas sklandžiai versti į lietuvių kalbą, žinoti tikrą žodžių reikšmę ir jų gramatines formas. Lotynų kalbos egzaminas brandos atestatui gauti buvo iš sunkiausiųjų. Prieš šį egzaminą į Linkuvos gimnaziją atvažiavo švietimo ministerijos atstovas Račkauskas. Jis dalyvavo lotynų kalbos egzamine. Jokių bilietų nebuvo. Egzaminuojamasis gavo Cezario knygutę, turėjo įkišęs pirštą atsiversti bet kokį knygutės puslapį, skaityti, versti, ir atsakinėti į klausimus. Tai buvo nelengva loterija. Ypač kad tai buvo lotynų kalba. Aš egzamino nebijojau, nes pasitikėjau savo jėgomis. Tačiau buvo baugu stebėti, kaip šį egzaminą laikė kai kurios mūsų mergaitės. Rankos taip drebėjo, kad niekaip nepataikė įkišti pirštą į knygą. Pagaliau kai atsivertė, tai drebėjo balsas ir visas kūnas. Iš skaitymo ir vertimo nieko neišliko. Kai kurie taip ir neišlaikė šio „Račkausko egzamino!“

Matematiką mums dėstė Bronislovas Ketarauskas ir Aleksandras Zujaus, fiziką – direktorius Steponas Vaitkevičius. A.Zujus dar dėstė astronomiją. Jis mėgdavo per pamokas nukrypti nuo dėstomo dalyko, pafantazuoti. Linkuvos gimnaziją lankė daugiausia lankė Linkuvos valstiečių ir kaimyninių valsčių ūkininkų vaikai. Todėl mokiniams mokymosi metu buvo reikalingas Linkuvoje būstas – kambarėlis ir šeimininkė, kuri paruoštų maistą, tvarkytų patalinę ir kambarį.

Apie Linkuvos šeimininkes, pas kurias teko gyventi, su kuriomis teko bendrauti pridedami atskirai parašyti prisiminimai. Kūno kultūrą ir muziką mums pradžioje dėstė Kazimieras Jovaiša, vėliau vyresnėse klasėse Izidorius Austynas. Jis niekaip nesuprato linkuviečių mentaliteto ir nuolat kritikuodavo Linkuvos moksleivius ir jų kaimietišką laikyseną bei galvoseną. Tuo tarpu Kazimieras Jovaiša buvo įdomus žmogus. Pamokose griežtas. Už pamokos ribų – moksleivių draugas. Ne paslaptis, tualete jis pasiūlydavo moksleiviams cigaretę ar papirosą. Per kūno kultūros pamokas jis daug laiko skirdavo pasitempusiai moksleivių laikysenai, mokindavo kaip pasisveikinti gatvėje. K.Jovaiša organizuodavo mokinių orkestrėlius, puoselėjo muziką ir dainą.

Vyresnėse klasėse mokslas man sekėsi. Buvau visada vienas iš pirmūnų. Klasėje gerai mokinosi Vincas Pupinis, Teodora Šomkaitė, Adelė Žilgužytė.

Su Konstancija Buožyte (mokytojo Buožio dukra) susipažinau dar pirmoje gimnazijos klasėje, kai gyvenome pas šeimininkę tame pačiame name, kur gyveno ir Buožių šeima. (...)

Mano mokymosi metu Linkuvos gimnazija buvo valstybinė. Linkuva buvo valsčiaus centras ir didžiavosi savo gimnazija. Kaimyninis Pakruojis irgi buvo valsčiaus centras, tačiau gimnazijos neturėjo. Kuriuo tai metu užvirė aistros dėl to, kur gi turėtų būti gimnazija – Linkuvoje ar Pakruojyje. Buvo nuomonių, kad iš viso čia gimnazija nereikalinga, bent jau valdiška. Lietuvos švietimo ministerijoje buvo šis klausimas darbotvarkėje.

Linkuviai pakilo kovoti už tai, kad Linkuvoje išliktų valdiška gimnazija, kuri turėjo senas ir garbingas tradicijas. Su Linkuvos gimnazijos įkūrimu ir jos palaikymu buvo susiję tokie įtakingi žmonės, kaip pirmasis Linkuvos gimnazijos direktorius Ignas Brazdžiūnas, Linkuvos bažnyčios klebonas kan. Liudas Šiaučiūnas ir kt. Mano tėvelis Juozas Šidlauskas, kuris buvo Linkuvos valsčiaus tarybos nariu ir gimnazijos tėvų komiteto nariu, taip pat aktyviai rėmė Linkuvos gimnazijos išlaikymo reikalą.

Gal 1936 m., kai aš buvau jau šeštoje klasėje, buvo sudaryta linkuvių komisija, kuri turėjo važiuoti į Kauną pas švietimo ministrą prof. Juozą Tonkūną dėl Linkuvos gimnazijos apgynimo reikalų. Tos komisijos nariu, gal ir pirmininku, buvo ir mano tėvelis Juozas Šidlauskas. Komisija nutarė, kad važiuojant į Švietimo ministeriją reikia nusivežti argumentuotą raštą dėl Linkuvos gimnazijos būtinumo. Ir netikėtai tokį raštą suredaguoti buvo pasiūlyta man, nes, matyt, kai kam patiko mano lietuvių kalbos ir literatūros rašiniai, ir mano, kaip literatų būrelio pirmininko veikla. Aš sutikau ir tokį raštą prof. J.Tonkūnui parašiau. Mano raštas buvo peržiūrėtas komisijoje ir pripažinta, kad jis tinkamas vežti į Švietimo ministeriją. Ypač mano kūrinį pagyręs kan. L.Šiaučiūnas.

Tėvelis, parvykęs iš Kauno, pasakojo apie komisijos vizitą pas ministrą prof. J.Tonkūną, kuris palikęs labai gerą įspūdį ir teikęs vilties, kad gimnazija Linkuvoje išliksianti. Ji ir išliko. Kai buvo baigtas prie senojo gimnazijos pastato naujas priestatas su šviesiomis klasėmis ir puikia sale, mus, moksleivius, surikiavo prie gimnazijos naujų rūmų esančioje vejoje, kur įvyko iškilminga rūmų atidarymo ceremonija. Specialiai tam reikalui pastatytoje tribūnoje Lietuvos Švietimo ministerijos viceministras Kazimieras Masiliūnas, kurio pirmieji žodžiai man taip įstrigo į atmintį, kad juos ir šiandien dar atsimenu:

- Labai malonu man, ministerijos siųstam... Vakare ta proga įvyko iškilminga vakarienė dalyvaujant viceministrui K.Masiliūnui. Savo atsiminimuose mokytojas Aleksandras Zujus (žiūr. „Linkuva“, Čikaga, 1978 m., 279 psl.) rašo, kad vakarienės metu atsistojo vienas ūkininkas ir išdrožė, kad linkuviai nepatenkinti, jog į iškilmes nesiteikė atvažiuoti pats švietimo ministras, o atsiuntė tik savo padėjėją. Kiek prisimenu, mano tėvelis yra man sakęs, kad šitokią kalbą esą išdrožęs jis pats – Juozas Šidlauskas. Linkuvos gimnazijoje gana aktyviai veikė moksleiviai ateitininkai. Ateitininkų žurnalai „Ateities spinduliai“ (žemesniųjų klasių moksleiviams) ir „Ateitis“ (vyresniųjų klasių moksleviams) buvo gausiai prenumeruojami ir skaitomi. Tautinės (tautininkų) pakraipos moksleiviai skaitė , „Mokslo dienas“, o kairieji socialistai – „Moksleivį“. Šie pastarieji buvo negausiai paplitę.

Aš nuo pat pirmųjų klasių įstojau į ateitininkų gretas ir jose išbuvau visą mokymosi gimnazijoje (1938-1938) laiką ir vėliau universitete. Atidžiai skaičiau „Ateities spindulius“ ir „Ateitį“, buvau šių žurnalų bendradarbis. Ne viena korespondencija iš Linkuvos gimnazijos moksleivių gyvenimo mano vardu buvo atspausdinta šiuose žurnaluose. Korespondencijas aš paprastai pasirašydavau slapyvardžiu „Šiluvis“. Mūsų šeimoje net buvo kilęs sumanymas mūsų pavardę „Šidlauskas“ sulietuvinti į „Šiluvis“, tačiau šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.

Dar būdamas gimnazijos suole aš jau bandžiau rašinėti ne tik į moksleivių spaudą, bet ir į dienraštį „Rytas“ – vėliau „XX amžius“– į ūkininkų laikraštį „Mūsų laikraštis“ ir net į jumoro laikraštį „Kuntaplis“. Gal 1936 m. (būdamas šeštoje klasėje) aš parašiau straipsnį „Veidu į jūrą“, kurį laikraštis „Mūsų laikraštis“ Jūros dienos proga atspausdino vedamuoju. Tai buvo didelis mano laimėjimas. Iš viso mane domino Lietuvos vakarai, jūra, Klaipėdos uostas. Viena proga gimnazijos salėje skaičiau paskaitą „Klaipėdos uosto reikšmė Lietuvai“. Ši paskaita sudomino mokytojus, buvo gražių atsiliepimų. (...) 8-eri metai Linkuvos gimnazijoje – tai mano klestėjimo ir brendimo metai. Pirmosiose klasėje labai pasiilgdavau namų, todėl kiekvieną šeštadienį po pamokų pėsčias lėkdavau į namus, į gimtąjį Puknionių kaimą. Nuo Linkuvos tai buvo 7 km kelio. Batus į ranką, ir basas pirmyn. Nuo Linkuvos iš pradžių eidavau palei siaurąjį geležinkelį ligi kelio į Kalpokų kaimą. Toliau vieškeliu per Kalpokus iki Megučionių kaimo, kuris radosi kiek kairiau nuo vieškelio. Po to šis vieškelis vingiavo ligi Zimbiškių kaimo. Kaimo pradžioje paprastas, ne žvyruotas kelias suko į kairę, į Puknionius. O vieškelis per Zimbiškius ėjo toliau į Laborų kaimą, kur buvo mano lankytoji pradžios mokykla ir taip pat mano mamos tėviškė.

Žinoma, kelionės pėsčiomis namo buvo įmanomos tik rudenį ir pavasarį. Žiemą tėvas parsiveždavo šeštadienį į namus rogėmis. (...)

Nuotraukos

Linkuvos gimnazija. Pas kapelioną Antaną Baltrukėną sode 1938 m. 14 laida
Kapel.A.Baltrukėno tėviškės palaukė su gimnazistais Iš deš. sėdi:P.Stepanas, brolis Adolis Baltrukėnas su dukrele, jų tėvukas, než., motinėlė, R.Poželaitė, Verutė Jarašūnaitė, Valė Petrauskaitė, II e. iš kairės sėdi:V.Valčiulytė, Emilija Daktaravičienė, Brazdžiūnas, A.Marcinkus, J.Jurgaitis, Strazdas, Morkvėnas, už jų aukštyn než., mokyt. Dominauskas, než., ketvirta Kazytė Navickaitė, 2 než., Ada Žilgužytė, kapel. A.Baltrukėnas, Felė Jarašūnaitė, Emilija Paltarokaitė, Antanas Šidlauskas (1920).
Kūno kultūros pasiekimų ženklas
1938 m Linkuvos gimnazijos baigimo atestatas 1 p.
1938 m Linkuvos gimnazijos baigimo atestatas 2 p
Čia gyveno mokytojai
Gyveno Buožiai, Rožanskienė, Radžiai, Gaigalai, Patkauskienė, Valančiai. Tuo laiku namo savininkė buvo Anušauskienė

Kelionė į Tėviškę 1998 m. liepos 18-19 d.

1998 m. pavasarį sukako 60 metų, kai mes 1938 m. baigėme Linkuvos gimnaziją. Laiškuose klasės draugė Teodora Šomkaitė-Katilienė iškėlė mintį, kad reiktų 1998 m. per Škapliernos atlaidus susitikti Linkuvoje. Mūsų klasės draugas Motiejus Kvedaras, gyvenantis JAV, pritarė šiam sumanymui ir su savo kolega Antanu Braziu, taip pat gyvenančiu JAV, sutarė 1998 m. liepos 18-19 d. padaryti Linkuvoje dviejų laidų (1938-1939 m.) abiturientų susitikimą, kuriam pritarė ir Lietuvoje gyvenantys klasiokai.

1998 m. liepos 18 d. (šeštadienį) mes – aš, sūnus Marijus, jo žmona Ina ir anūkas Lukas – išvažiavome iš Klaipėdos per Šiaulius į Linkuvą savo automobiliu. 12 val. išklausėme šv. Mišias Linkuvos bažnyčioje. Žmonių nedaug, tai toli gražu ne tiek, kiek susirinkdavo per Škaplierną į bažnyčią žmonių anais mūsų jaunystės laikais.

Linkuvos bažnyčioje buvau pirmą kartą po 1938 m. Bažnyčia papuošta, bet tie patys pažįstami altoriai, tos pačios dekoracijos. Atrodė, kad aš stoviu čia, jaunas abiturientas, žvelgiu į Šv. Marijos paveikslą didžiajame altoriuje, žvelgiu į dešinę pusę, kur nišoje, prie šalutinio įėjimo į bažnyčią stovėjo suolas, kuriame sėdėdavo mano mama su savo seserimis. To suolo jau nebėra, nebėra ir mamos... Prie dešiniojo altoriaus iš zakristijos išeidavo pasiklausyti pamokslo pagarbūs Linkuvos valsčiaus ūkininkai – Janauskas, Šomka, Pupinis, ir mano tėvelis Juozas Šidlauskas. Šį kartą niekas iš zakristijos pasiklausyti pamokslo neišėjo... Pamokslą sakė jaunas kunigas ne iš sakyklos, bet prie didžiojo altoriaus pamaldų metu. Paminėjo, kad šiandien į Linkuvą susirinko susitikti dviejų laidų –XIV ir XV (1938-1939) m. abiturientai, išvardijo visus mirusius tų laidų vyrus ir moteris.

Po šv. Mišių visi susirinkome į Linkuvos vidurinės mokyklos mokytojų kambarį, kur buvo paruoštos vaišės. Vidurinė mokykla dabar jau buvo kitame pastate, kuris stovi netoli nuo buvusios gimnazijos, kurią mes baigėme. Buvusios gimnazijos pastatas gražesnis, nei dabartinės vidurinės mokyklos, kuri pastatyta 1939 m. Buvusioje mūsų gimnazijoje dabar įsikūrė mokykla-internatas.

Mūsų vaišių nuotaiką slėgė skaudus įvykis. Motiejus Kvedaras, atvykęs drauge su Antanu Braziu iš JAV dalyvauti šiame susitikime, būdamas pas seserį Šiauliuose, staiga nuo širdies smūgio mirė kelios dienos prieš susitikimą. Jo laidotuvės vyko Linkuvos kapinėse liepos 17 d. t.y. mūsų susitikimo išvakarėse. Prieš pradėdami iškilmingus pietus, kuriems vadovavo Antanas Brazys, tylos minute prisiminime Motiejų Kvedarą ir visus kitus abiejų laidų mirusiuosius kolegas.

Vaišės buvo puikios, palydėtos kalbomis, „ilgiausiais metais“, prisiminimais, suvenyrais ir kt. Dalyviai, žinoma, jau visi apie 80 metų amžiaus su įvairiais negalavimais. Iš mūsų klasės 21 moksleivio buvo išlikę gyvi tik 9, iš kurių susitikime dalyvavo 5: Felicija Jarašiūnaitė-Marcinkienė, Teodora Šomkaitė-Katilienė, Bronius Vilimas-Užbalis, ir aš, Antanas Šidlauskas (1920) (dabar Jonas Jonaitis).

Vaišės užtruko iki vidurnakčio. Nakvoti teko tame pačiame mokytojų kambaryje. Ant sofos, be jokios patalynės. Kitą dieną (07.19 sekmadienį) papusryčiavę mokykloje išėjome į bažnyčią. Mieste judėjimas didelis, visur pilna žmonių ir mašinų. Jaučiasi, kad esame atlaiduose. Aplink bažnyčią pilna karabelninkų ir visokių prekeivių. Bažnyčioje atsisėsti vietos nėra. Aš, kiek palaukęs, iš bažnyčios išėjau, palikęs ten savo drauges, kurios vis tik dar gavo kai kur prisėsti. Nutariau apeiti gatves ir namus, kuriuose teko gyventi besimokant gimnazijoje.

Linkuva vis tik pasikeitusi į gerąją pusę. Gatvės asfaltuotos, gana švarios. Vietoje aplūžusių žydų lūšnų nauji gražūs pastatai. Tebėra ir aptriušusių pastatų. Prieinu prie namo, kuriame gyvenau įstojęs į I-ąją gimnazijos klasę (1930 m.). Gyvenome drauge viename kambaryje su Povilu Švereika pas šeimininkę Anušauskienę. Tam pačiame name gyveno ir mokytojo Buožio šeima: jis, jo žmona, ir jų 2 dukterys Konstancija ir Liuda. Konstancija (Kastutė) lankė jau 2-ąją gimnazijos klasę, Liuda buvo jaunesnė.

Konstancija liko antrus metus 2-oje klasėje, todėl nuo 2-os klasės jau mokėmės drauge. Tas namas gerai išsilaikęs, net geriau atrodo, kaip tąsyk. Tik gyventojai, žinoma, kiti. Šalia tebestovi medinis pastatas, kuriame buvo klasės vyresniems moksleiviams.

Nuo šio prisiminimais apgaubto namo pasuku į gimnazijos pusę, į vadinamą Balsevitynę, kur moksleiviai rinkdavosi tiek vasarą, tiek žiemą. Vasarą – į medžių pavėsį pailsėti, pasišnekučiuoti, žiemą – pačiužinėti ant ledo. Ir dabar čia gražu: daug medžių, žalumos, pavėsio.

Netoli ir buvusios gimnazijos raudoni rūmai, statyti tarpukario laikotarpiu (gal 1935 m.). Čia praleistas gražiausias jaunystės laikotarpis: semtasi žinių, svajota, planuota. Atsisėdęs prie šių rūmų ant suoliuko gal valandą laiko skendau prisiminimų verpetuose, savo klasės draugų ir draugių šurmulyje, atmintyje prabėgo mūsų gerų mokytojų siluetai... O dabar čia šį sekmadienį ramu, tylu, bet kai kur ore tvyro praeitis, kurios niekas nebegrąžins, kai kokioje erdvėje juntama kartų sąsaja, kuri įprasmina gyvenimą, ryškina dabartį ir skaidrina ateitį. Kad taip mano anūkai gerai suprastų tuos nematomus, bet egzistuojančius saitus su praeitimi ir neleistų jiems nutrūkti...

Atsisveikinę su Linkuvos vidurinės mokyklos direktoriumi A.Dičpetriu ir jo žmona (jiedu daug prisidėjo prie mūsų susitikimo suorganizavimo), Marijus, Ina, Lukas ir aš pasukome į tėviškę, į Puknionius. Pažįstamas kelias eina per Kalpokus, Zimbiškius. Puknionių kaimo nebėra, jis išnykęs natūroje ir panaikintas oficialiai, paskelbiant „Vyriausybės žiniose“, kad tokio kaimo nebėra. Važiuodami Zimbiškių kaimo link kairėje matome Megučionių kaimą, kuriame anais laikais gyveno mūsų tolimas giminaitis Vilkas. Megučioniuose buvo įsikūręs centras kolūkio, kuris sovietiniais laikais valdė ir mūsų tėvų žemę Puknioniuose.

Zimbiškių kaimas dar gyvuoja, bet apmiręs, mažai gyvybės ženklų. Nuo Zimbiškių reikia pasukti į kairę važiuojant į Puknionius. Atstumas tarp Zimbiškių ir Puknionių kokie 2 km. Čia visada būdavo prastas, o pavasarį ir rudenį neišvažiuojamas kelias. Nustebau, kad dabar čia platus, žvyruotas kelias, kuriuo puikiai galima važiuoti automobiliu. Prieš buvusį tėvų ūkį kelias pasuka į kairę (tikriausiai į Petrašiūnus), o mes paprastu lauko keliuku su mašina privažiuojame buvusią tėvų sodybą, kuri panaši į miškelį ant pat Mūšos kranto.

Atsidūrus čia, kur stovėjo gimtieji namai, tvartas, daržinė, klėtis, kur buvo užveistas sodas, gėlių darželis, kur per gimtinės langą matėsi upė Mūša ir už jos teletnikas (pieva), kur augo mūsų rankomis sodinti ąžuolai, liepos, eglės, kur žydėdavo alyvos (mama sakydavo: bezdai), kai kur širdies gilumoje sutvinksi nepaprastas jausmas, darosi kažkaip gera, jauku, sava... Nespėji dairytis ir prisiminti, kur kas buvo. Norisi viską išpasakoti artimiesiems, bet jų jau tiek mažai beliko: tik sūnus ir anūkas, kurie čia yra kartu ir drauge. O kur visi kiti, kurie čia gyveno, džiaugėsi laime ir išgyveno nesėkmes: mama, tėtis, brolis Jonas, sesuo Onutė, dėdė Ignas, dėdė Povilas, visa dėdžių plejada iš mamos pusės.

Į buvusią tėviškės sodybą atvažiavome per kviečių lauką. Kviečiais čia apsėtas visas tėvų laukas (40 ha) ir net pati sodyba, kur stovėjo trobesiai. Didžiulės kviečių varpos tiesiog žvelgė į Mūšos vandenį, nes sodyba stovėjo prie pat Mūšos kranto. Kokia milžiniška kviečių gausa čia bręsta, kokios puikios auksinės varpos! Čia, šioje derlingoje tėviškės žemėje, bręsta kviečių grūdai, švarūs, be piktžolių. 20 varpų ant ilgesnių kotų nuskynėme ir parsivežėme į Šilutę. Čia, ant rašomojo stalo, jos primena man Puknionius, tėviškę, mano tėvelius ir visus artimuosius, primena laimingas jaunystės dienas. Tos kviečių varpos tokios švarios, grūdingos, tartum išaugusios mūsų šeimos darbuose, palaistytos prakaitu, palaimintos vasaros vakarų tylos, mėtos kvepėjimo, vakarinės griežlės giesmės, lakštingalos suokimo. Aš sakiau, kad niekur kitur tokie kviečiai neuždera, kaip čia Puknioniuose, prie Mūšos...

Kas matė anksti rytą linguojantį prie Mūšos rugių lauką, kai plaukia varpos, tas nieko gražesnio neras, nieko egzotiškesnio nepatirs nei Havajuose, nei Paryžiuje, nei Provanse, nei Kuršių Neringoje... Kokia Apvaizdos dovana gimti prie Mūšos, kur vasaros vakare pakyla paslaptingas rūkas, žuvys pleškenasi sietuvoje, kur pakrantėse šnara vėžiai, kur žemėje ir ore tvyro meilė darbui, pagarba žmogui... Čia neegzistuoja tokios sąvokos, kaip kriminologija, kenkimas, sukčiavimas. Žmonės dirba iki prakaito, po to ilsisi, kietai miega, kad naujoj, šviesioj dienoj vėl galėtų dirbti, džiaugtis gyvenimu ir gamta. Ar mes gerai suprantame, ką mums duoda pirmapradė gamta?

Antanas Šidlauskas (1920)

Vaizdas:Cquote1.png

O dabar čia šį sekmadienį ramu, tylu, bet kai kur ore tvyro praeitis, kurios niekas nebegrąžins, kai kokioje erdvėje juntama kartų sąsaja, kuri įprasmina gyvenimą, ryškina dabartį ir skaidrina ateitį. Kad taip mano anūkai gerai suprastų tuos nematomus, bet egzistuojančius saitus su praeitimi ir neleistų jiems nutrūkti...

(Antanas Šidlauskas (1920), Atsiminimai, p. 343)

Atsiminimai apie Puknionių kaimą

Vaizdas:Cquote2.png

Gimiau 1920 m. birželio 4 d. Puknionių kaime, Linkuvos valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Gimtoji sodyba stovėjo prie pat Mūšos upės kairiojo kranto, kur be mūsų trobesių šalia ant to paties kairiojo kranto stovėjo dar ir vadinamojo dvaro trobesiai ir sodyba. Kai buvau vaikas, prisimenu, kad dvare ūkininkavo latvis Ruozinis, po to jau vėliau, man besimokant, dvare šeimininkavo Žukauskas. Ruozinis buvo geras, draugiškas, kaimynas dažnai užeidavo pas mus, pakalbindavo mus vaikus. Mūsų tėvelis sakydavo, kad Ruozinis turėjo vieną ydą: jis pavydėdavo, jei kaimynui sekdavosi geriau, kaip jam pačiam, pvz., kaimynui geriau užderėdavo kviečiai ir pan. Žukauskas buvo užsidaręs viengungis, vengdavo kaimynų. Po kurio laiko jis vedė Puknionių kaimo gyventoją Jono Šomkos dukterį Eleną, kuri buvo už jį daug jaunesnė, gal kokia 20-čia ar daugiau metų. Puknionių kaimas stovėjo išsidėstęs abiejose Mūšos pusėse. Jei kairėje pusėje buvo tik mūsų ir dvaro sodybos, tai dešinėje eilė nestambių ūkininkų sodybų: Jono Šomkos, Trumpio, Jono Šidlausko, Igno Šidlausko, Ūdros ir kt. Dešinės pusės gyventojai turėjo nedidelius sklypus žemės, kuklius trobesius, gyveno kukliai. Sodybose turėjo šiokius tokius sodus, eidavo Mūšoje žvejoti. Trobesiai buvo mediniai arba iš molio statyti (tvartai).

Kairėje Mūšos pusėje esantys dvaro trobesiai buvo geresni, kai kurie mūriniai, tačiau pats dvaras buvo gana apleistas. Dvaro žemės tęsėsi nuo upės Mūšos link Zimbiškių ir Laborų kaimų. Mūsų ūkio žemės šiaurėje ribojosi su dvaro žemėmis, kurias nuo mūsų skyrė lauko keliukas, jungiąs Puknionių kaimą su Laborų kaimu (apie 3 km.) Mano tėvo Juozo Šidlausko (taigi, Puknioniuose gyveno trys Šidlauskų šeimos, kurios buvo surištos tik tolimais giminystės ryšiais) ūkis buvo pats tvirčiausias (ekonomiškai) Puknionių kaime. Tėvas, netekęs savo tėvų, nuo pat jaunystės čia ūkininkavo, buvo darbštus, tvarkingas (negėrė ir nerūkė), pasistatydino naujus trobesius (gyv. namą, tvartą, pirtį ir kt.) Žemė buvo gera, bet sunkiai dirbama (molis). Sėdavo daug linų, kviečių, augindavo cukrinius runkelius. Taigi, ūkininkavime vyravo techninės kultūros.

Aš gimiau dar senoje grytelėje, kuri buvo dengta šiaudų stogu ir stovėjo netoli tvoros, skiriančios dvaro sodybą nuo mūsų sodybos. Trobelė stovėjo prie pat Mūšos, netoli šakoto ąžuolo ir kiek toliau nuo dvikamienės liepos. Mama pasakodavo, kad kai žaibas trenkęs į tą aukštąją liepą vieną naktį, aš iškritęs iš lopšio. Aš to atsitikimo neatsimenu. Mūsų sodyba stovėjo rytinėje tėvo valdomos žemės dalyje, kaip jau minėjau, prie pat dvaro sodybos. Ūkis pagal kairįjį Mūšos krantą tęsėsi gana toli į vakarus, užėmė 33 ha žemės plotą. Vėliau tėvas nupirko iš dvaro dar 7 ha žemės, todėl ūkis galutinai užėmė 40 ha. žemės plotą. Palei Mūšą ilgu ruožu driekėsi pievos, kurias kiekvieną pavasarį užliedavo ištvinę Mūšos vandenys ir natūraliai patręšdavo jas. Todėl pievoje augo gera, vešli žolė, kurią dalinai per vasarą nuganydavo, dalinai nušienaudavo šienui.

Puknionių kaimo ribose, kur Mūša darė posūkį į kairę ir vėl puslankiu grįžo į dešinę, to puslankio viduje buvo pieva, (tam dešinėje Mūšos pusėje), kurią visi vadindavo telėtniku (matyt, nuo rusiško žodžio „телятник“ – veršidė). Kiek aš prisimenu, ta pieva – telėtnikas priklausė mano tėvui, čia buvo mūsų ūkio žemė. Tėvai pasakojo, kad anksčiau telėtnikas priklausęs anoj pusėj Mūšos esančiam Puknionių kaimui, kur gyventojai čia suleisdavo savo gyvulių prieauglį (nuo to, matyt, ir pavadinimas. Mums norint pakliūti į telėtniką, reikėdavo keltis per Mūšos upę, o anoj pusėj gyvenantys gyventojai telėtniką pasiekdavo per sausumą. Todėl dažnai lyg ir iš tradicijos, į telėtniką iš kaimo pusės ateidavo pasiganyti įvairūs gyvuliai. Tai buvo gerai matoma pro mūsų trobos langus. Mama, pastebėjusi, kad telėtnike ganosi svetimi gyvuliai, varydavo mus vaikus tuos gyvulius išvaryti. Ties troba per Mūšą buvo nutiestas primityvus lieptas į telėtniką. Tuo lieptu mes, vaikai, bėgte perbėgdavome, o suaugusiems reikėdavo atsargiai eiti, kad neįkristų į vandenį. Įkristi buvo nepavojinga, nes Mūša vasarą toj vietoje buvo negili (iki kelių). Mes vaikai dažnai tiesiog perbrisdavome upę.

Telėtnike augo vešli žolė, kuri dažniausia būdavo nupjaunama šienui pirmojo šienavimo metu. Po to ant atolo dažniausia ganydavo gyvulius (karves, paleisdavo supančiotus arklius). Kartais ir avis išgindavo į telėtniką. Gyvuliai į telėtniką patekdavo tik perbridę upę. Jie prie to buvo pripratę ir be ceremonijų tai atlikdavo. Su avimis būdavo kiek sunkiau: jos nemėgo vandens ir vengdavo bristi per upę. Jas tekdavo stumte stumti į vandenį. Jeigu jau viena avis perbrisdavo, tai paskui tą eidavo ir kitos. Dėl tos priežasties avys būdavo rečiau genamos į telėtniką.

Vienas iš gražiausių darbymečių Puknioniuose būdavo šienapjūtė. Pirmą kartą žolę šienui pjaudavo birželio pabaigoje (apie šventą Joną). Pačios ilgiausios vasaros dienos. Rytą ir vakarą rasa, kaip ašarų lašai, dengdavo medžius ir žolę. Žolę rankiniais dalgiais pjaudavo daugiausia anksti rytą, kol būdavo rasa. Iš vakaro išplakdavo dalgius, o rytą, saulei patekėjus, dviese ar trise išeidavo į lankas. Pjaudavo vienas kitam lipdami „ant kulnų“, tai būdavo savotiškas lenktyniavimas, natūralus, draugiškas, be jokios prievartos. Pagrindinis lenktynių stimulas būdavo pareiga sąžiningai atlikti darbą, pasigaminti vertingo pašaro. Arklinės šienapjovės atsirado jau vėliau, mūsų tėvelis turėjo tokią nusipirkęs, tačiau su ja pjaudavo tik gana lygią pievą. Kadangi mūsų ūkio pievos, kurias kas pavasarį užliedavo vanduo, buvo palyginti, nelygios, duobėtos, su kupstais, jas šienaudavo sėkmingiau su dalgiais.

Šieną pjaudavo daugiausia nuo saulėtekio iki pusryčių, kol „nukrisdavo“ rasa. Drėgną žolę pjauti lengviau, dalgis geriau ją „ima“. Tai pirmoji sodžiaus darbo dienos dalis, kurią pas mus vadindavo „kėlena“.Tokių kėlenų per dieną būdavo trys: pirmoji iki pusryčių, antroji nuo pusryčių iki pietų, trečioji nuo pietų iki vakaro. Tarp antrosios ir trečiosios kėlenų - po pietų – būdavo nuo vienos iki pusantros valandos pietų poilsio pertrauka, kurios metu sodžiaus žmonės eidavo į pavėsį pamiegoti. Anksti kėlusiems žmonėms šis poilsis būdavo reikalingas. Žinoma, tokia darbo dienos programa Lietuvos kaime buvo tik vasarą, per didžiuosius darbus.

Dalgiais šieną supjaudavo į pradalgius. Kad žolė geriau išdžiūtų, pradalgius reikėdavo „išmušinėti“, t.y. su grėblio kotu ar kitu panašiu įrankiu plačiau ir ploniau paskleisti. Jeigu žolės pjovimas dalgiu buvo nelengvas vyriškas darbas, tai pradalgių mušinėjimas gana lengvas darbas, kurį sugebėdavo atlikti vaikai ir paaugliai. Aš irgi esu daug pradalgių išmušinėjęs Puknioniuose, būdamas moksleiviu ir studentu.

Per gražią saulėtą vasaros dieną išmušinėtas šienas išdžiūdavo, ypač jeigu dar pūsdavo gaivus sausas vėjelis. Todėl pavakariais tokį šieną buvo galima grėbti į kupetas ir sekančią dieną vežti į daržinę. Iš kupetų kilnojant šieną į aukštaitiškus vežimus – „uores“ ir vėliau iš uorių iškraunant į stirtas daržinėje šienas, esant sausam orui, dar daugiau pradžiūdavo ir gerai laikydavosi stirtose. Šieno stirtas daržinėje pas mus vadindavo „strėkiu“. Visa procedūra vykdavo taip: iš kupetų šieną su šakėmis į uorę kraudavo suaugęs vyras, uorėje šieną mindydavo ir jį traukdami išdėliodavo moteris arba net vaikas, po to vyras ant uorės važiuodavo su šienu į daržinę, kur iš uorės su šake išmesdavo šieną į strėkį. Ant strėkio darbuodavosi moteris, kuri šieną strėkyje atitinkamai paskirstydavo, išdėdavo strėkio kraštą, šieną sumindydavo. Nelengvas darbas buvo ir uorės mindymas. Uorę, ypač jos viršutinę dalį, reikėjo taip nukrauti, kad vienas šieno glėbis prispaustų kitą ir neleistų jam nuvirsti. Vis dėlto pasitaikydavo, kad važiuojant į daržinę dalis šieno nuvirsdavo, tai buvo negarbė uorės mindytojui.

Kas gi tas šieno vežimas – uorė? Tai vežimas ant 4 ratų su aukštais medinių strypų į viršų platėjančiais šonais, vieno arklio traukiamas vežimas. Kadangi uorė būdavo pakankamai aukšta, tai ji būdavo nestabili, ir važiuojant nelygiu keliu arba posūkyje lengvai apvirsdavo. Žodžiu, uorė buvo gana latentinis vežimas, kurio svorio centras gana nepastovus ir aukštas. Važiuoti ant tokios latentinės uorės yra tekę daug kartų, sumaniai judant išvengti galimų apsivertimų, bet yra tekę ir nukristi nuo virstančios uorės.

Darbas prie šienavimo būdavo nelengvas, bet švarus, įdomus. Žolės ir šieno aromatas stebuklingas. Sausas šienas minkštas kaip vata. Blogiau būdavo, jei šienapjūtę lydėdavo lietingi orai. Ypač blogai, jeigu išlydavo apdžiūvusį šieną. Jis prarasdavo kokybę, iš naujo džiūdavo žymiai sunkiau. Jeigu drėgnas šienas pakliūdavo į stirtą (strėkį), jis kaisdavo, pabaldavo, toks šienas tapdavo nepilnaverčiu. Kraunant į stirtą drėgną ar pilnai neišdžiūvusį šieną, berdavo į šieną druskos, kad jis geriau laikytųsi.

Telėtniko žolę daugiausia nupjaudavo šienui, kurį reikėdavo parvežti į daržinę per upę. Tai buvo nemenka problema. Prie namų upė buvo negili, galima buvo pervažiuoti nesušlapinant šieno. Iš telėtniko įvažiavimas į upę taip pat buvo nesunkus, nes krantas čia buvo lėkštas. Tačiau kitoje upės pusėje krantas buvo aukštokas, įtraukti uorę su šienu vienam arkliui buvo nelengva, taip pat buvo galimybė apsiversti. Todėl šiame krante palygindavo vietą keliui, ir arklys išsitempęs užvilkdavo uorę į krantą. Be to, upėje būdavo nematomų akmenų, ant kurių užvažiavusi uorė galėjo apsiversti, išversdama sausą šieną į vandenį. Todėl čia važiavimas buvo susijęs su įvairiomis kliūtimis ir pavojais, todėl kiekvienas iš telėtniko sėkmingai perplukdytas šieno vežimas buvo sutinkamas su džiaugsmu visoje mūsų šeimoje.

Šienapjūtė prie Mūšos krantų – tai rimtas darbas ir romantika. O kai kvepiantis šienas gulėdavo stirtose, eidavome ant šieno miegoti. Koks gilus ir sveikas miegas!

Tėviškės sodyba buvo gražioje vietoje, ant pat Mūšos upės kranto. Per gyvenamojo namo pietinius langus buvo matyt upė, lieptas, antroje pusėje žaliuojantis telėtnikas, dešinėje pusėje gražiais krūmais apaugęs iš telėtniko pusės Mūšos status krantas. Čia gyveno ir veisėsi vėžiai. Pavasarį krūmuose suokdavo lakštingala. Prieš vakarą virš pievų pakildavo nedidelis rūkas, sugiedodavo griežlė, siūbuodavo uolų pulkeliai. Nekartą tylų vasaros vakarą tekdavo po dienos darbų grįžti pamūšiais namo ir klausytis šios nepakartojamos gamtos simfonijos ir matyti stebuklingus vaizdus. Norėdavosi amžinai pasilikti čia, kur alsuoja ir kvepia tėviškės žemė, kur garuoja Mūšos vandenys, kur ilgesingai gieda lakštutė. Jausdavai, kaip vešliai derlingoje žemėje keroja ir stiebiasi javai, kaip tyloje paskendęs plaukia (žydi) rugių laukas, kaip Mūšos sietuvoje pliauškina žuvys. Apima noras įsilieti į pirmapradės gamtos ansamblį. Nujautimas, kad šie egzotiški pasivaikščiojimai pamūšiais kada nors pasibaigs, dar labiau kerėdavo dvasią, traukdavo pabūti čia iki išnaktų.

Mūša tai, rodos, ne Dubysa ir ne Šešupė, kurios tarp poetų apdainuotos, bet man ji buvo ir poezija, ir išgyvenimas. Visai netoli nuo namų platoka Mūšos vaga, matyt, kada tai buvo dirbtinai susiaurinta, supilant skersinį pylimą, iki kokių 3 m. vagos pločio. Tai taip mūsų vadinama „salelė“. Toje sraunioje vietoje, kur vanduo tekėdavo gana srauniai, kadaise buvęs įrengtas nedidelis vandens malūnas. Po vandeniu galima buvo matyti apsamanoję mediniai likučiai. Po šio susiaurėjimo vanduo krisdavo į plačią ir gilesnę daubą, kurioje nuo seno gulėjo didelis akmuo. Vasarą vandeniui nusekus, dalis akmens iškildavo iš vandens paviršiaus. Tą akmenį mes taip ir vadindavome „didysis akmuo“. Ant jo galima buvo susėsti keliems vyrams. Akmuo apvalainas, lygus, saulės spindulių įšildytas. Aplinkui, toje dauboje buvo gera maudytis, o paplaukus patogiai pasėdėti ant akmens, kojas panėrus į vandenį. Kai vanduo pakildavo, akmens nebūdavo matyti. Aplinkui buvo daug žuvies, kuri turėjo patogias sąlygas veistis. Dešinėje daubos pusėje – krūmai, statokas krantas, kairėje pusėje – ajerynas, negilu, dumblas. Pačioje duobėje švarus smėlėtas dugnas. Čia mėgo gyventi lydekos, ešeriai, kuojos, lynai. Buvo ir vėgėlių, kurios laikydavosi ir po didžiuoju akmeniu. Mūšoje buvo ir vėžių, kuriuos gaudydavome rankomis (urvuose) ir su tinkliniais lankeliais, taip vadinamais keseliais (naktį).

Puknioniai buvo nedidelis nuošalus kaimas, prisiglaudęs iš kairės ir iš dešinės prie Mūšos. Mūša skyrė Linkuvos valsčių nuo Pakruojo valsčiaus. Nuo mūsų namų buvo tas pats atstumas tiek iki Linkuvos, tiek iki Pakruojo (apie 7 km.). Tad mūsų ir dvaro sodybos priklausė Linkuvos valsčiui, o kitos Puknionių kaimo sodybos, esančios dešiniajame Mūšos krante, priklausė Pakruojo valsčiui. Todėl bendravimas linkuviečių puknioniškių su pakruojiečiais puknioniškiais buvo menkas, nes juos skyrė ne tik Mūša, bet ir skirtingi valsčiai.

Sekmadieniais tėvai važiuodavo bažnyčion į Linkuvą ir retai į Pakruojį, kai ten būdavo kokie dideli atlaidai. Mūsų, vaikų gyvenimas gravitavo tik į Linkuvą, Pakruojo mes beveik nepažinojome, nors šiandien mūsų tėviškė priklauso Pakruojo rajonui. Linkuvoje buvo gimnazija, kurioje mokėmės, bažnyčia, kurioje meldėmės.

Pradžios mokyklą lankiau Laborų kaime, kuris buvo už kokių 3 km. nuo Puknionių. Laboruose buvo mano mamos tėviškė. Mamos tėvas Kasparas Mačinskas turėjo Laboruose vidutinio dydžio ūkį ir išaugino 11 vaikų. Mano mama Eugenija Mačinskaitė turėjo 6 brolius ir 4 seseris. Mačinskų vaikai pagal amžių rikiavosi šitaip: Kasparas, Ona, Valerija, Vladas, Petras, Eugenija, Aleksas, Ignas, Antanas, Elena, Rozalija. (...)

Kristupo Šidausko pastaba:

Mano duomenimis, Mačinskų vaikai pagal amžių ir gimimo metus: Ona (gim. 1891-11-21), Eugenija (g. 1893-03-05), Valerija (g. 1894), Vladas (1896-02-02), Kasparas (1899-01-02), Petras (1900), Antanas (apie 1902?), Elena (1903-06-29), Rozalija (1904-04-20), I gnas (1905-08-13), Aleksandras (1906-12-08), Felicija (1908-10-5, mirė kūdikystėje).

Puknioniuose pas Šidlauskus gyvendavo bernas pavarde Tribulas. Jis labai mylėjo mano senelį Antanuką, jie daug bendraudavo, kai seneliui buvo 8-12 metų, Tribulas su juo kartu vėžiaudavo, meškeriodavo, užsiimdavo, pamokydavo daug dalykų apie gamtos paslaptis ir t.t.. Tribulas seneliui buvo kaip kaimo guru. Nes tėvai neturėdavo daug laiko užsiimti su vaikais. Kai vasarą po darbų visi eidavo numigti, Tribulas su seneliu eidavo vėžiauti Mūšoje.

(Antanas Šidlauskas (1920), Atsiminimai)

Nuotraukos

Juozas Šidlauskas prieš vedybas
Juozukas ir Miliute su mylimiausiu veršeliu matosi šieno daržinė ir klėtis
Šidlauskai 1918 m.
Šidlauskai išvažiuoja į Linkuvos bažnyčią
Šidlauskai su giminaičiais Puknioniuose
Eugenija ir Juozas Šidlauskai su vaikais. Didysis Puknionių ąžuolas atrodė apie 1930-uosius.
Antanas Šidlauskas Linkuvos gimnazistas
Eugenija ir Juozas Šidlauskai su sūnumis Jonu ir Antanu 1920 m.;
Eugenija ir Juozas Šidlauskai su vaikais: iš kairės Juozu, Antanu, Jonu, Ona, Emilija Puknionių kaime priešais savo namą;
Puknionių kieme per Juozo Šidlausko mirties metines 1967-06-11 Stovi iš kairės: Emilija Virkštienė (Šidlauskaitė), Jonas Šidlauskas, Šarlota Jonaitienė, Jonas Jonaitis (Antanas Šidlauskas), Renata Jonaitytė, kun. Povilas Šidlauskas, Virginija Šidlauskaitė, Henrikas Žigas, Zofija Šidlauskienė, Juozas Šidlauskas. Pirmoje eilėje iš kairės: Marijus Jonaitis, Vanda Virkštytė, Gintautas Virkštys, Povilas Virkštys, Rimanta Šidlauskaitė, Klemensas Virkštys.
Stovi iš kairės: Emilija Virkštienė (Šidlauskaitė), Šarlota Jonaitienė, Jonas Jonaitis (Antanas Šidlauskas), Renata Jonaitytė, kun. Povilas Šidlauskas, Virginija Šidlauskaitė, Henrikas Žigas. Pirmoje eilėje iš kairės: Marijus Jonaitis, Vanda Virkštytė, Gintautas Virkštys, Povilas Virkštys, Rimanta Šidlauskaitė.
Šidlauskų palikuonys (pusbroliai ir pusseserės) Puknioniuose prie topolio 1970-08-23 Iš kairės: Virginija Šidlauskaitė, Rimanta Šidlauskaitė, Gintautas Virkštys, Marijus Jonaitis.
"Senelio lankelėje" Puknioniuose 1970-08-23 Iš kairės: Jonas Jonaitis (Antanas Šidlauskas), Šarlota Jonaitienė, Marijus Jonaitis.
Tėviškės lankomis 1970-08-23 Gintautas Virkštys, Virginija Šidlauskaitė, Rimanta Janulevičienė, Marijus Jonaitis.
Tartum šienapjūtei išsirikiavę tėviškės pievose, priekyje Gintautas Virkštys, iš kairės: Marijus Jonaitis, Rimanta Šidlauskaitė, tolumoje Jonas Šidlauskas, Virginija Šidlauskaitė, Henrikas Žigas ir kt.
A.Šidlausko gimtinė Puknioniuose 1970 m.
Puknioniai 1970-08-23
1970 prie Puknionių Šidlauskų ąžuolo
1970 tėviškėje Puknionių km.
Puknioniuose Šidlauskai 1970 m.
Puknioniuose 1987 m.
Puknioniai Ąžuolas 2019-08. Anūkas Kristupas su šeima
Laborų kaime radome Mačinskų sodybą (Kristupo čia tikriausiai gimė prosenelė Eugenija Mačinskaitė, jos tėvai Gasparas ir Ona (Stasiukaitė) Mačinskai) Kristupas išsaugojo senelio Antanas Šidlauskas (1920) dienoraštį ir visos giminės nuotraukas. 2020-07-05

Putinai. Kaimas prie Mūšos

ŠIDLAUSKAI

Vakariniame kaimo pakraštyje, prie Mūšos, buvo Juozo Šidlausko (1888– 1966) 41 ha ūkis. Šeimoje užaugo penki vaikai: Jonas, Antanas, Onutė, Emilija ir Juozas. Šidlauskų sodyba stovėjo ant paties Mūšos kairiojo kranto ir įėjo į Puknionių kaimo ribas, nes visas Puknionių kaimas buvo dešiniajame upės krante. Šidlauskams priklausė dešinėje Mūšos pusėje plytinčios pievos gabalas, į kurį buvo nepatogu perkelti gyvulius ar daiktus. Jame dažniausiai ganydavo telyčias ar veršiukus.

Sodyba buvo graži ir turtinga, nes J. Šidlauskas nebijojo darbo ir taikė ūkyje pažangesnius to meto žemdirbystės metodus. Ties sodyba per upę visada būdavo lieptas, įrengtas siauresnėje vagos vietoje, kur upei kelią pastodavo senojo malūno užtvankos likučiai. Gal dėl to upėje, giliausioje vietoje, per gerą pusmetrį iš vandens kyšojo didelis akmuo. Sodybą sudarė penki pastatai. Ant aukšto upės kranto galu stovėjo medinis dviejų galų gyvenamasis namas skardiniu stogu, o kieme – vasaros virtuvė, didelis mūro tvartas su šieno daržine ties viduriu. Tvarte buvo išgręžtas vienintelis visame kaime artezinis šulinys gyvuliams girdyti. Kieme galu į Mūšą stovėjo kiaulidė bei po tuo pačiu stogu įrengta „lozaunė” (patalpa įrankiams ir padargams, staliaus prietaisams laikyti). Šiek tiek toliau nuo sodybos buvo medinė daržinė, į kurią sukraudavo laukų derlių, o žiemą laikydavo šiaudus ir pelus. Pačiame vakariniame Šidlauskų žemės krašte, prie Laborų kaimo ribos, buvo alksniais apaugęs plotelis, kurį vadino „Senelio lanka”. Antrojo pasaulinio karo metais Šidlauskų žemėje, gal už 200 m nuo Mūšos, buvo įrengtas žemės pylimas, iš už kurio buvo galima šaudyti iš įvairių ginklų (gal ir lėktuvų). Mat J. Šidlausko, P. Žukausko, A. Lukšo ir S. Šimo žemėse buvo įrengtas karo aerodromas, kuriuo naudojosi ir vokiečių, ir rusų kariškiai. Lėktuvai kilo ir leidosi iš rytų į vakarus, t. y. prieš vėją. Karinis aerodromas atnešė daug nelaimių Putinų, Zimbiškių ir kitų kaimų paaugliams. Pokario metais jie, nepaisydami tėvų draudimo, aerodrome ieškodavo sprogmenų, juos ardydavo ir sprogdindavo. Suaugusieji iš aerodromo parsinešdavo ne vieną aliuminio skardos gabalą ar žaliai dažytą dėžę nuo šovinių. Gerai paieškoję rasdavo ir parako.

J. Šidlauskas turėjo visus naminio alaus darymo prietaisus, ir prieš šventes, laukdamas į svečius atvažiuojant vaikų ir giminių darydavo alų.

Alfonsas Užiūnas

Laiškas

Gerb. pone Užiūnai,

Ačiū už Jūsų malonų laišką, kuris mane ir nustebino, ir pradžiugino. Argi dažnai žmogus gauni laišką iš žemiečio, su kuriuo riša bendra Tėviškė ir mieli vaikystės prisiminimai… Juk mes vienas kito turbūt nepažįstame, bet esame artimi savo kilmės šaknimis, bendra Putinų ir Puknionių padange, kur mūsų jaunystėje taip ryškiai skambėdavo pamūšio pievose griežlės giesmė.

Jūsų sumanymas aprašyti Putinų ir gretimų kaimų žmones, kurie čia gyveno iki kaimų sunaikinimo, yra sveikintinas. Tai padaryti pats laikas, nes juo toliau, juo daugiau dalykų nueina užmarštin. Gal ir aš galėčiau čia Jums padėti, aprašydamas mano tėvelio Juozo Šidlausko ir mamos Eugenijos Mačinskaitės, kilusios iš netolimo Laborų kaimo, šeimas. <…>

Mano tėvai yra mirę, kai grįžo iš tremties Sibire. Aš baigiau teisės studijas Vilniaus universitete 1944 m., bet jurisdikcijos sistemoje nedirbau, nes, užėjus sovietams, pabėgau iš enkavedistų nagų, turėjau pakeisti pavardę ir visą curriculum vitae. Su Dievo pagalba pasisekė išgyventi visą okupaciją ir sulaukti Nepriklausomybės atstatymo. Dabar esu pensininkas, turiu visuomeninių pareigų, šiek tiek vertėjauju.

Aš prisimenu, kad mano tėvas minėdavo Jūsų tėvelio Teodoro Užiūno pavardę, prisimenu, kad vykdamas į Petrašiūnus praeidavau Putinų kaimą. Ar ši vietovė dar išlikusi, turbūt ne? Puknionių kaimo nebėra nė žymės, vietovė oficialiai išbraukta iš kaimų sąrašo.

Aš linkiu Jums sėkmės darbe ir Jūsų kraštotyriniuose užmojuose. Su sveikinimais ir geriausiais linkėjimais.

Jonas Jonaitis (Antanas Šidlauskas)

1998 01 10