Antanas Spudas (1904-2003)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Antanas Spudas
    Antanas Spudas (1904-2003).jpg

    Gimė 1904 m. vasario 25 d.
    Pakruojo rajone Gataučių kaime
    Mirė 2003 m. sausio 26 d. (98 m.)
    Linkuvoje

    Sutuoktinis(-ė) Stefa Kalinauskaitė, Ona Žulpaitė

    Veikla
    mokytojas, Linkuvos valsčiaus viršaitis (1942-1944)
    Organizacijos Joniškėlio žemės ūkio mokykla, Veprių žemės ūkio mokykla, Linkuvos valsčiaus viršaitis, Skliaustės pradinė mokykla, Židikų vidurinė mokykla.

    Išsilavinimas Linkuvos gimnazija, Dotnuvos žemės ūkio technikumas

    Antanas Spudas (1904 m. vasario 25 d. Gataučiuose - 2003 m. sausio 26 d. Linkuvoje) – mokytojas, Linkuvos valsčiaus viršaitis (1942-1944)

    Gyvenimo kelias

    Mama Teodora Šomkaitė-Spudienė (1866-1952) - ūkininkė.

    Tėvas Antanas Spudas (1851-1927) - ūkininkas.

    Vaikai: Teodora, Petras, Rozalija, Kazimira, Gasparas, Emilija, Liucija, Povilas, Cecilija, Elena, Teklė Spudaitė, Antanas, Baltramiejus.

    Antanas Spudas vedė Teodorą Šomkaitę 1884 m. sausio 17 d. ‎(senu stiliumi)‎. Nepilnais duomenimis po pirmagimės dukros Teodoros, apie 1886 metus, jiems gimė sūnus Petras, miręs mažas. 1897.10.20 gimė duktė Cecilija ‎("Ciliūtė")‎, anksti mirusi.

    Teodora Zislava Spudaitė (1885–1953) – vienuolė nazaretietė, Felicija Spudaitė (Cesilija, 1897–1899), Elena Spudaitė (Aliutė, 1899–1973) – vienuolė, Rozalija Bičkūnienė (Spudaitė, 1888–1977), Kazimiera Spudaitė (1889–1974), Gasparas Spudas (1891–1960), Emilija Pupinienė (Spudaitė, 1892–1978), Liucija Spudaitė (1894–1976), Povilas (1896-1944) Petras Spudas (1886–1887), Teklė Spudaitė (1902–1925), Antanas Spudas (1904-2003), Baltras Spudas (1906–1994).

    Povilas 1921 m. rugsėjo 13 d. Kaune susituokė su Paulina Šomkaitė (1898–1992) – Kauno Aušros gimnazijos mokytoja ir užaugino dvi dukras - Juliją Šepetienę ir Aldoną Gaulienę.

    Tėvai ūkininkavo Gataučiuose, o Antanas Spudas paveldėjo tėvo ūkį. Todėl studijavo agronomiją Dotnuvoje; dirbo Joniškėlyje ir Gataučių ūkyje.

    Nuo jaunų dienų siekė mokslo. Jau 1914 m. atvyksta į Mintaują, kur jau mokėsi vyresnis brolis Povilas. Kilus I-ajam pasauliniam karui, 1915 m. grįžo į Linkuvą. Vėliau tęsė mokslą Linkuvos gimnazijoje. ‎(Mokinio pažymėjimas Nr. 260, 1918/1919 mokslo metams lietuvių ir vokiečių kalbomis, patvirtintas apvaliu Linkuvos gimnazijos antspaudu ir gimnazijos vedėjo Igno Brazdžiūno parašu, išduotas 1918-11-10 d. A.M. archyvas)‎.

    1919 m. rudenį, brolio Povilo paruoštas, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Po mėnesio, užėjus bermontininkams, išvyko į Panevėžį ir mokslą tęsė 5-oje gimnazijos klasėje. Išvijus bermontininkus, vėl grįžta į Šiaulių gimnaziją. ‎(pažymėjimas Nr. 457, išduotas A.Spudui, 6-os klasės mokiniui, 1920 m. birželio 12 d. A.M. archyvas)‎.

    Įstoja į ateitininkų ir šaulių organizacijas. ‎(Lietuvos šaulių sąjungos Šiaulių skyriaus valdybos liudijimas Nr.23, kad A.Spudas yra LŠŠ Šiaulių skyriaus moksleivių būrio narys, išduotas 1920 m. spalio 14 d. A.M. archyvas)‎.

    1921 m. vėl mokosi Linkuvos gimnazijoje.

    1921 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Dotnuvos žemės ūkio technikumą. Priklausė technikumo Ateitininkų kuopai. 1922-09-30 buvo išrinktas į valdybą ir ėjo iždininko pareigas ‎(nuo 1923-06-24 valdyboje ėjo sekretoriaus‎ pareigas).

    1923 m. sausio mėnesį, kartu su grupe technikumo moksleivių-šaulių, dalyvavo Klaipėdos atsiėmimo operacijoje, tada vadintoje „sukilimu“.

    ‎1936 m. Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo Komiteto sprendimu apdovanotas Klaipėdos krašto išvadavimo bronziniu (2 laipsnio)‎ medaliu. ‎(Aktas -A.M. archyve)‎. 1924-07-01 baigia mokslus, įgydamas agronomo specialybę.

    1924-1930 m. mokytojauja Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, 1930-1940 m. - Veprių žemės ūkio mokykloje.

    Vepriuose vedė Stefą Kalinauskaitę, kuri 1938 m. mirė gimdydama antrą dukterį.

    1939 m. apdovanojamas už aktyvią veiklą Šaulių sąjungoje Šaulių žvaigždės medaliu ‎(aktas Nr. 8053. A.M. archyvas)‎.

    1940-1942 dirbo Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, 1942-1944-07-25 d. - buvo Linkuvos valsčiaus viršaičiu.

    Artinantis frontui, pasitraukė į uošviją, Bataičių kaimą.

    1945 m. persikelė į Skliaustę, dirbo žemės ūkio darbininku.

    1946-09-01 buvo paskirtas Skliaustės pradžios mokyklos mokytoju.

    1951-1953 m. vasaromis pas jį slapstėsi iš Sibiro tremties pabėgusi brolio Povilo žmona Paulina Spudienė.

    1951-01-01 buvo paskirtas „Gegužės 1-osios“ kolūkio pirmininku, bet juo išbuvo tik iki spalio mėnesio, kada gavęs mokytojo vietą, persikėlė į Židikus. Mokytojavo Židikų vidurinėje mokykloje. Vedė Oną Žulpaitę, su kuria susilaukė dukters ir sūnaus.

    1958-09-01 vėl grįžo į Skliaustę. Mokytojavo Skliaustės septynmetėje mokykloje.

    1967 m. išėjo į pensiją. Atgimimo laikais rašė atsiminimus.

    1993 m. dalyvavo Klaipėdos atsiėmimo 70-mečio renginiuose.

    1997-05-07 apdovanojamas DLK Gedimino Komandoro kryžiumi.

    Mirė 2003-01-26 d. Birštone.

    Palaidotas Linkuvos kapinėse giminės kape.

    2013 m. sausio 15 d. Lietuvos šaulių sąjungos Klaipėdos apskrities jūros šaulių 3-ios rinktinės vado įsakymu Nr.R3P-111, apdovanotas ‎(po mirties)‎ atminimo ženklu „Klaipėdos sukilimui 90 metų“ ‎(apdovanojimo aktas ir ženklas A.M. archyve)‎.

    Antano Spudo (1904-2003) atsiminimų

    Pasakojimas kaip buvo kuriama Linkuvos gimnazija. Gimnazijos steigėjams (1918 m.) Ignui Brazdžiūnui buvo 27 metai, Povilui Spudui) 22 metai.

    Antano Spudo vyresniojo namai Gataučiuose, kuriuose lankėsi Jurgis Bielinis.

    1915 metų rudenį, Ignui Brazdžiūnui (Antano Spudo pusbrolis) kviečiant, Povilas Spudas (Antano Spudo brolis) išvyko į Linkuvą mokytojauti. Išvykome ir mes visi, kurie buvome buvę Mintaujoje: Povilas, Teklytė, aš, Baltras. Kazytė vėl šeimininkavo. Apsigyvenome mokykloje. Povilas su I. Brazdžiūnu žemai, mes - antrame aukšte, langas į pietus. Vienas kambarys su virtuve. Pirmame aukšte dvi didelės klasės. Povilas mokė antrą ir ketvirtą skyrius, I. Brazdžiūnas - pirmą ir trečią pradžios mokyklos skyrius. Mokinių daug. Trys eilės suolų.

    Brazdžiūnų šeima apsigyveno greta mūsų panašiame kambaryje. Jiems šeimininkavo Brazdžiūnaitės: Teodora, Julė, Kazė. Mokėsi: Elena, Juozas, Ona. Tikybą mokė kun. Mykolas Lovčikas, dainavimą - vargonininkas Girdeika. Sunku buvo gauti sąsiuvinių, knygų. Daugelis turėjo grafitines lenteles, įtaisytas į medinius rėmelius, knygų dydžio. Jose rašydavo grifeliais. Rašant likdavo šviesus raštas. Jį ranka ar skudurėliu nutrynus, vėl buvo galima rašyti. Daugiausia jose spręsdavome uždavinius. Palėpėse buvo likę įvairių daiktų. su Juozu Brazdžiūnu išlandėme visas palėpes. Mūsų mėgstamiausias objektas buvo pakabinamų lempų bumbulai. Jie dėl svorio buvo pripildyti švininių šratų. Tuos šratus išpildavome, sulydę liedavome laimes, mainydavome su vaikais į šovinius ar kitus vaikams reikalingus daiktus. Tokiu būdu ne vieną tokią lempą išmontavome.

    Prie mokyklos buvo tvartelis. Atsivesdavome žiemai melžiamą karvę ir turėdavome kasdien šviežio pieno. Pašaro atveždavo iš Gataučių. prie mokyklos buvo nemažas sklypukas. Iki prasidedant vasaros atostogoms, karvę jame prasiganydavome. Taip gyvenome ir 1916/17 mokslo metais. Be mokslo klasėse, pradėjau rengtis į ketvirtą klasę.

    Povilo ir Igno Brazdžiūno inciatyva buvo sugalvota steigti gimnaziją. Sudarytas gimnazijos steigimo komitetas. Į jį įėjo ir klebonas L. Šiaučiūnas, turėjęs gerą vokiečių valdžios pasitikėjimą. Buvo gautas leidimas. 1918 metų rudenį laikau įstojamuosius egzaminus į ketvirtą klasę. Egzaminai vyksta keletą dienų. Į vokiečių kalbos egzaminą atvyksta vokietis. Rašėme apsakymą gotiškomis raidėmis. Direktorius Ignas Brazdžiūnas. Mokytojai: brolis Povilas Spudas, Mykolas Kripas, Juozas Gobis. Vėliau buvo Norutis, Matas Šalčius (dėstė rusų kalbą). Pradžios mokyklos mokytojas buvo Gaidamavičius.

    Kad padarytų daugiau vietos klasėms, mūsų šeima išsikėlė į miestelį, nuomavo butą. Ketvirta klasė buvo sudaryta iš 12 mokinių. Prisimenu keletą pavardžių: be manęs, Juozas Paukštelis, Elena Brazdžiūnaitė, Jonas Vėdaras, Stasys Kripas, Soročinskaitė, Korsakaitė, Rimkūnas, Atkočiūnas ir kiti. Klasė - mūsų buvusiame bute, antrame aukšte. Vos telpa 6 suolai. Mokėmės.

    Pasibaigė karas. Vokiečiai jį pralaimėjo. Per Linkuvą pradėjo važiuoti besitraukiančios vokiečių gurguolės. Atsiranda raudonarmiečių. Kuriama lietuviška valdžia. Nesnaudžia ir bolševikai. Susidaro kaip ir dvi valdžios. Klijuojamos ant sienų įvairios afišos: bolševikinės, tautinės. Naktį, išeidami, nuplėšome komunistines afišas. Prasidėjo suėmimai, šaudymai, įkaitų ėmimas. Buvo pranešta, kad bolševikai rengiasi paimti įkaitais brolį ir I. Brazdžiūną. Pradėjo slapstytis. I. Brazdžiūnas ateina į Gataučius ir abu išvyksta pasislėpti pas Mickų, mūsų pusbrolį Gataučiuose. Mama jiems siuntinėja maistą. Bolševikų įtampai sumažėjus, maždaug po savaitės laiko, grįžta į Linkuvą ir vėl tęsia mokytojų darbą.

    Apie knygnešių karalių Jurgį Bielinį Gataučių kaime.

    Antano Spudo atsiminimų.

    Prisiminus pirmąją knygą, iš kurios mokiausi skaityti, noriu keletą žodžių pasakyti apie jos pardavėją spaudos draudimo metais - Jurgį Bielinį. Jis taip darydavo ir spaudą leidus rusų caro valdžiai, kaip ir draudimo metu, apie ką pasakojo mano mama.

    Su vežimu įvažiuoja į kiemą pas mano tėvus (Antaną ir Teodorą Spudus) pažįstamas, bet nežinia kas, žmogus. Niekada nesakydavo, kas esąs, iš kur atvažiavo, kur važiuosiąs. Į trobą neidavo. Važiuoja į daržinę, iškinko arklį, veda į tvartą, jį pašeria. Vežimą, ką yra atvežęs, paslepia daržinėje. Tada eina pas darbininkus ir pradeda dirbti tą darbą, ką darbininkai dirba: malkas pjauti, skaldyti, gyvulius šerti, jei vasaros laikas, eina į lauką, padeda šieną, javus pjauti. Tik tada, kada visi eina į trobą, eina ir jis.

    Pasisveikina, pasitikrina, ar nieko svetimo nėra, tada atsineša iš daržinės savo važuvą, paduoda mamai paslėpti, apsinakvoja, apsigyvena. Rytą, pasiėmęs kiek savo prekių, išeina pėsčias, arklį ir vežimą palikęs. Išėjęs kartais tą pačią dieną nepareina. Arkliu nesirūpino, žinojo, kad jis bus pašertas, pagirdytas. Taip pragyvena kartais net ištisą savaitę. Jei išparduoda savo nešulį, parėjęs pasiima daugiau ir vėl išeina. Išvažiuodamas net klausiamas nesakydavo, kur važiuojąs. Jis - Jurgis Bielinis, buvo kilęs nuo Pasvalio, nors savo tikro antrašo ir pavardės nesisakydavo. Yra buvęs atvažiavęs su savo sūnumi. Taip elgdavosi spaudos draudimo metais ir ją atgavus po 1904 metų. Tik dabar be knygų pardavinėdavo ir kitas prekes. Yra pasakojęs tokią savo nelaimę: apsinakvojo pas vieną ūkininką. Nakčia, gulint lovoje, apstojo rusų žandarai. Vienmarškinis, basas, žiemos metu iššoko pro langą ir nuo žandarų pabėgo. Bet turėjo didelį nuostolį: neteko arklio, vežimo ir visos savo važuvos. Tačiau ta nelaimė nenutraukė jo knygų platinimo darbo. Vėl įsigijo arklį, vežimą ir toliau ir toliau užsiiminėjo savo verslu.

    Paskutinį kartą Jurgį Bielinį teko matyti 1917 metais - Pirmojo Pasaulinio karo metais laike pirmosios vokiečių okupacijos. Atėjo pėsčias, jau nevažiuotas. Pabuvo keletą dienų. Klausiame: „Po kuo paliksime: po vokiečiais ar po rusais?” - dar tebevyko karas. Atsakė: „Nei po vienais, nei po kitais. Turėsime savo valdžią - lietuvišką. Gyvensime nepriklausomi.” Nesuprantame, kaip galima gyventi be valdžios. Mums aiškino, kad bus rinkimai, kaip Amerikoje. Išsirinksime savo valdžią. Išėjo. Mama, tvarkydama jo patalynę, rado po pagalve pasidėtą ir pamirštą liemenę. Pakelia, apžiūri. Pilna prisiūta pinigų: rusiškų, vokiškų, auksinių. Padėjo, paslėpė. Po poros dienų sugrįžo. Išsigandęs, nusiminęs, klausia, ar nepalikęs savo liemenės. Atidavė. Labai dėkojo, išvyko.

    Tai buvo nepriklausomos Lietuvos pranašas. Išsipildė jo pranašystė 1918 m. vasario 16 dieną!

    Iš Antano Spudo (1904-2003) atsiminimų apie Linkuvos „magaziną”

    Šioje prisiminimų vietoje noriu šiek tiek papasakoti apie “magazinus”. Kitose Lietuvos vietose neteko matyti tokių „magazinų” kaip Šiaurės Lietuvoje - Skrebotiškyje, Linkuvoje, Pašvitinyje. „Magazinas” - tai didelis, iš akmenų ir plytų pastatytas sandėlis. Į „magaziną” aplink gyvenantys ūkininkai privalėjo suvežti atsargai grūdus. Atsargomis susirūpinta apie 1860-us metus kilusio badmečio - po dviejų lietingų metų sekė dvejų metų sausra. Nederlius. Žmonėms trūko maisto. Ūkininkai, negalėdami išmaitinti šeimynos, atleisdavo samdinius. Ruponiuose, mamos tėviškėje, neužsidarydavę durys nuo elgetaujančių. Paskirdavę dienos normą elgetoms. Dalydavę po mažą riekutę, kai pritrūkdavę sakydavo „prabočik”, lietuviškai „atleisk”. Norint apsisaugoti nuo tokio bado, sugalvota kaupti grūdus atsargai. Reikėjo pastatų. Valdžia pastatė „magazinus”. Linkuvos „magazinas” pastatytas 1849-ais metais. Į „magazinus” apylinkės ūkininkai privalėjo vežti nustatytą kiekį grūdų. Pastovėjusius metus kitus ir apgedusius grūdus reikėjo atsiimti ir į jų vietą pristatyti gerus, daugiausia rugius. Tokie grūdų kaitaliojimai vyko dar mano vaikystės metais. Vokiečiai nutiesė iš Petrašiūnų iki Linkuvos „magazino” siaurąjį geležinkelį grūdams išvežti. Vėliau Linkuvos „magazinas” buvo paverstas sale, kurioje vyko vakarėliai - vaidinimai, šokiai. 1929 metais „magazinas” dar buvo naudojamas sėklai, atvežtai po lietingų 1928 metų, kai nenunoko vasariniai javai, saugoti. Linkuvoje „magazinas” tebestovi dar ir dabar.


    Apie Gataučių gyventojų mokslus Mintaujoje (Latvijoje) iki Pirmojo pasaulinio karo

    Iš Antano Spudo atsiminimų. Man įstrigo ši A. Spudo frazė: “Kodėl to krašto moksleiviai vykdavo į Mintaują, o ne į Panevėžį ar Šiaulius? Mintaujoje buvo sustiprinta vokiečių kalba. Baigus gimnaziją lengviau buvo įstoti į aukštąsias mokyklas Vakarų Europoje”. Ir dešimties metų berniukas išvažiavo mokytis į mokyklą nutolusią 60 km nuo gimtojo kaimo.

    [...] Reikia stoti į gimnaziją, reikia mokėti rusiškai. nemoku nei skaityti, nei rašyti. Reikia mokytis trims: Povilui, Teklei ir man. Išnuomoja dviejų kambarių su virtuve butą miesto pakraštyje, čia pigiau. Mėnesiui nuomos mokame po 9 rublius. Adresas: Griunčiovskaja, Zalumu iela 30. 1914 metų po Kalėdų atostogų sausio mėnesį išvažiuojame rogėmis dviem arkliais 4 žmonės: Kazytė - už šeimininkę, į Mintaują (latviškai - Jelgava, rusiškai - Mitava, vokiškai - Mitau). Reikia pažymėti, kad tuo metu Mintaujoje dar labai jautėsi vokiškumas. Visose krautuvėse buvo galima susikalbėti rusiškai, latviškai, vokiškai. Mintauja nuo Gataučių apie 60 km. Tiek nuvažiuoti reikia visos dienos. Puskelėje, jau Latvijoje, Smilgių kruoge (užvažiuojamieji namai) visada sustodavome arklius pašerti, žmonėms pavalgyti, žiemos metu sušilti, išgeti karštos arbatos. Pirmą kartą nuvažiavę mūsų butą radome šiltą, iškūrentą. Tuo pasirūpino Giedrienė, didelio internato gimnazistams laikytoja. Jos laikomame internate, gimnazijos vadovybės legalizuotame, daugiausia gyveno lietuviai moksleiviai. Iš viso 18 - 20 žmonių. Ir broliai Gasparas ir Povilas pas ją gyveno. Dauguma Šiaurės Lietuvos moksleivių gyvendavo pas Giedrius. Giedrienės vyras buvo mokytas žmogus, padėdavo mokiniams jų moksle, mokėjo vokiečių kalbą. Mes su Giedriais bendravome. Vasarą Giedrienė buvo atvažiavusi ir į Gataučius.

    Kodėl to krašto moksleiviai vykdavo į Mintaują, o ne į Panevėžį ar Šiaulius? Mintaujoje buvo sustiprinta vokiečių kalba. Baigus gimnaziją lengviau buvo įstoti į aukštąsias mokyklas Vakarų Europoje. čia buvo trys gimnazijos: klasikinė, realinė ir moterų gimnazija. Klasikinėje gimnazijoje mokėsi vien tik vyrai, o moterų - mergaitės. Be mokslo su Mintauja siejo ir ekonominiai ryšiai. Čia veždavo parduoti grūdus, sėmenis. Geresnės buvo kainos, daugiau pirklių, lengviau parduoti. Iš Mintaujos parsiveždavo trąšų - zuperio. Mums produktus veždavo iš namų. Jei neatveždavo kaimynai, tai kas antrą savaitę atvažiuodavo iš namų tėvas ar kas kitas. Buvo užvažiuojamieji kiemai, kur arklius buvo galima pastatyti nakčiai į tvartus, žmonėms pernakvoti šiltose patalpose.

    Metus pasimokęs pas brolį privačiai, daugiausia rusų kalbos ir aritmetikos, 1915 metais nuo Kalėdų įstojau į parengiamąją klasę. Klasėje virš 30 mokinių: latviai, rusai, ir keletas lietuvių. Paminėtini: Mykolas Klungevičius, Zenonas Gelažius, Bumelis. Sėdėjau viename suole su latviu Ulmaniu, latvių prezidento Ulmanio giminaičiu. Su pagarba jis prisimindavo būsimą prezidentą. Mūsų parengiamosios klasės mokytoju buvo Bagdonavičius. Lietuvis, baigęs matematikos mokslą. Kadangi buvo lietuvis, aukštesnėse klasėse jam nebuvo leidžiama mokytojauti. Mokė rusų kalbą, istoriją, geografiją, dailyraštį. Piešimą ir dainavimą mokė kiti mokytojai. Visi mokytojai ir mokiniai buvo uniformuoti. Mokytojų uniforma: melsvas kostiumas, blizgantys antpečiai, blizgančios sagos, kantuotos kelnės. Mokinių uniforma: juodas kostiumas, palaidinė ar švarkas diržu sujuostas. Odinis diržas su misingine sagtimi ir raidės „MГ” - Mitavskaja gimnazija. Paltas pilkas. kepurė pilka, stačiu priekiu, su caro herbu priekyje. Uniforma privaloma.

    Pamokos prasidėdavo 8 val. ryto. 10 minučių prieš pamokas - malda. Maldai rinkdavomės į atskiras patalpas provoslavai, liuteronai, katalikai. Katalikų buvo lietuvių, lenkų, latvių. Dažnai ateidavo katalikų kunigas. Tikybos pamokos kiekvienai tautybei savo kalba. Sekmadieniais - bažnyčios lankymas privalomas. Mokiniai mišiose sustodavo klasėmis ir kapelionas prieš pamaldas tikrindavo.


    Apie mokytojų atlyginimus ir darbo sąlygas Joniškėlio žemės ūkio mokykloje 1924 metais.

    Antano Spudo atsiminimų.

    [...] Buvome trys mokytojai: aš, Juozas Sadūnas ir Povilas Snarskis. Pastarasis dėsto bendruosius dalykus, aš su Sadūnu - specialiuosius. Mokykloje dvi klasės. Man duoda dėstyti: bendroji ir specialioji žemdirbystė, geografija, istorija.

    Joniškėlio žemės ūkio mokykla (iš Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos fondo)

    Atlyginimas - dešimta kategorija - 380 litų per mėnesį. Padalinus šią sumą iš pamokų normos 18, gaunama vienos bendrų dalykų pamokos per savaitę mėnesinis atlyginimas. Specialios pamokos atlyginimas - pusantro karto didesnis, negu bendros. Dar gaunu pareigas - bendrabučio priežiūra - keturios savaitinės pamokos. Algos susidaro apie 500 litų mėnesiui. Apart to po 2 litrus pieno per dieną, keletas centnerių bulvių, rugių duonai. Apart to butas, kuras, šviesa.

    Atlyginimas geras, geresnis kaip pradinėse mokyklose ar gimnazijoje. Atlyginimą išmoka mėnesiui pasibaigus. Pinigus parveža iš Pasvalio banko. Dar moka švenčių priedus: 1/2 kategorinio atlyginimo Kalėdų šventėms, 1/2 - Velykoms. Vėliau šie priedai buvo panaikinti. Maitinomės visi trys mokytojai bendrai valgydami. Atsiskaitydavome mėnesiui pasibaigus visas išlaidas valgiui dalindami iš 3. Šeimininkę samdėme atskirai, kambario tvarkymas - atskirai [...]

    500 lt - tai 3 tarpukario Kauno darbininkų algos arba 1/10 Prezidento algos. Juolab už būstą Joniškėly nereikėjo mokėti, tai galima teigti, kad aukštos kategorijos mokytojų atlyginimai tarpukaryje buvo didesni nei 2020 metais.

    Nuorodos

    (Dėl pedagogų apdovanojimo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu ir Gedimino ordino medaliu)

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 100% (+22288-32=22256 wiki spaudos ženklai).