Antanas Terleckas
| Antanas Terleckas | |
|---|---|
| |
| Antanas Terleckas .... m. | |
|
| |
| Gimė | 1928 m. vasario 9 d. Krivasalis, Ignalinos raj. |
|
| |
| Veikla | rezistencinė
|
| Sritis | Lietuvos visuomenė
|
| Pareigos | |
|
| |
| Išsilavinimas | |
|
| |
| Žinomas už | disidentinę veiklą |
Antanas Terleckas (g. 1928 m. vasario 9 d. Krivasalyje, Saldutiškio valsčius, Ignalinos r.) – ekonomistas, visuomenininkas, politikas, disidentas.
Kilmė ir šeima
Tėvai – Pranas Terleckas (1896–1964); — Teklė Terleckienė (Mičėnaitė, 1902–1980). Tėvai buvo mažažemiai valstiečiai.
Broliai – Jonas Terleckas (1929 m. Krivasalyje, Ignalinos raj. - 1985 m.), nagingas stalius, sodininkas. – Vladas Terleckas (g. 1939 m. 1939 m. rugsėjo 13 d. Krivasalyje, Ignalinos raj.), ekonomistas, istorikas, socialinių mokslų daktaras, politinis bei visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras.
Šeima – žmona Elena Terleckienė (iki 1951 m. Keraitytė, 1925 m. rugpjūčio 1 d. Laukagalių kaime, Troškūnų valsč., Panevėžio apskr., Justino ir Uršulės Keraičių šeimoje - 2010 m. birželio 10 d. Vilniuje), ekonomistė, buhalterė, Vilniaus prekybos technikumo dėstytoja, rezistentė.[1] Jos brolis partizanas Stasys Keraitis 1948 m. žuvo ginkluoto pasipriešinimo kovoje.
Vaikai – Vilija Terleckaitė (Dailidienė, g. 1953 m. spalio 28 d. Vilniuje), lietuvių kalbos filologija (VU, 1971-1976), dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, rašytoja. – Gintautas Terleckas (g. 1958 sausio 29 d. Vilniuje), istorikas (VPI, istorijos pedagogikos fakultetas 1980-1985), dešimt metų dirbo mokykloje, kita penkiolika - vadovavo smulkiai įmonei, nuo 2015-04-14 dirba Trakų istorijos muziejaus Medininkų pilies skyriaus vedėju. – Ramūnas Terleckas (g. 1969 gegužės 9 d., Vilniuje), filologas, žurnalistas (VU, klasikinių kalbų filologija, 1987-1992).
Išsilavinimas
1944–1946 m. mokėsi Linkmenų progimnazijoje, 1946–1949 m. Vilniaus prekybos technikume.
1949–1954 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos fakultete. Įgijo finansų ir kredito specialybę.
1956–1957 m. mokėsi LMA Ekonomikos instituto aspirantūroje. Disertacijos temą pasirinko iš ekonominių doktrinų istorijos. Prasidėjus reakcijai po 1956-ųjų rudens įvykių Vengrijoje ir Vėlinių demonstracijų Lietuvoje, aspirantūros dėstytojai imasi pašalinti Antaną Terleck1ą už politines pažiūras. Dėstytojai kaltino, kad jis ironizavo marksizmo-leninizmo teiginius, šaipėsi iš SSKP politikos, teigė, kad tai, ką parašė Leninas ir Marksas – neprivaloma jų asmeninė nuomonė, kad valdžios požiūriu teisinga tik tai, kas naudinga kompartijai. 1957 m. gruodį buvo suimtas.
1964–1969 m. Vilniaus universitete neakivaizdžiai studijavo istoriją. Diplominį darbą „Lietuva Rusijos valdžioje 1795–1915 metais“ KGB konfiskavo ir A. Terleckui nebuvo leista laikyti baigiamųjų egzaminų.
Darbinė veikla
1954–1957 m. dirbo SSRS valstybinio banko Lietuvos skyriuje kredito inspektoriumi, Vilniaus miesto valdybos viršininko pavaduotoju (tuo pačiu metu mokėsi aspirantūroje).
1961 m. sugrįžęs iš konclagerio dirbo „Puntuko“ gamykloje dispečeriu, vyr. ekonomistu, vyr. inžinieriumi. Nuo 1967 m. dirbo Vilniaus valgyklų treste.
1974 m. paleistam iš kalėjimo dėl viešai reiškiamų politinių įsitikinimų KGB neleido dirbti pagal išsilavinimą ir gabumus: dirbo gaisrininku, durininku, darbininku Operos ir baleto teatre, Lietuvos kino studijos sandėlyje.
Kalinimai, bylos
Pirmą kartą areštuotas 1945 m. liepos 27 d. Buvo kaltinamas priklausąs neegzistavusiai „Geležinio vilko“ pogrindinei organizacijai. Po dviejų mėnesius tardymų, nesugebėjus įrodyti narystės šioje organizacijoje, paleistas iš Švenčionių kalėjimo.
1957 m. gruodžio 24 d. suimtas ir už antisovietinę veiklą nuteistas kalėti ketverius metus. Bausmę atliko Sibire, Taišeto ir Čiunos konclageriuose. Paleistas iš lagerio 1960 m. lapkričio mėn.
1973 m. gegužės 24 d. vėl suimtas, jam sufabrikuota byla už ,,piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi“ (tuo metu dirbo konditerijos cecho vedėju) ir nuteistas metus kalėti Vilniaus lageryje. Kalėjo iki 1974 m. gegužės 24 d.
1979 m. spalio 30 d. suimtas. Buvo kaltinamas nuolat rengęs įvairius antisovietinius tekstus, juos spausdinęs ir platinęs, siuntęs SSRS ir tarptautinėms organizacijoms bei jų vadovams. Buvo nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Kalinamas Permės srities lageriuose, vėliau ištremtas į atšiaurią Magadano sritį (tais laikas nė vienas lietuvis nebebuvo ten ištremtas), kur be specialaus leidimo niekas negalėjo jo aplankyti. Paleistas 1987 m. sausio 7 d.
Taip okupacinė valdžia A. Terleckui atsikeršijo už 45-ių pabaltijiečių Memorandumo parengimą ir jo išgarsinimą.
Politinė veikla
1941 m. birželį dėdės šeima ištremta, dėdė su žmona tremtyje mirė.
Gimtinėje 1945 m. kovo mėn. vyko viena didžiausių Lietuvos partizanų susidūrimų su okupacinėmis pajėgomis kova, žinoma Kiauneliškio kautynių vardu. Mūšyje žuvo dauguma Krivasalio ir Šiškinių kaimų vyrų. Tai sukrėtė jaunuolį ir visam gyvenimui nulėmė jo pažiūras.
Pirmoji byla buvo pradėta, suėmus Antaną Terlecką 1957 m. gruodžio 24-ąją – Kūčių vakarą. Prie padengto dar prieš kagėbistams ateinant ir pradedant kratą stalo šeima taip ir nesėdo. Buvo kaltinamas kaip pogrindinės antitarybinės organizacijos dalyvis.
1960 m. sugrįžęs iš Taišeto lagerių Antanas Terleckas netrukus tapo vienu aktyviausių sovietmečio rezistentų – jo ir savo vardu parašyti pareiškimai, laiškai, raginantys nutraukti Lietuvos okupaciją, buvo skelbiami per „Laisvės“, „Amerikos balso“, „Vatikano“ ir kitas radijo stotis. Vienas jų – 1975 m. lapkričio 23 d. parašytas atviras laiškas SSRS KGB pirmininkui J. Andropovui – buvo išleistas JAV atskira knygele ,,Gerbkite mano teises“. A. Terleckas 1975 m. rugpjūčio 4 d. parašė ir išplatino vadinamąjį ,,17 inteligentų laišką“ (nenurodant pavardžių), kuriame buvo kritikuojami „LKB kronikos“ leidėjai už nepakankamą dėmesį lietuvių tautos kultūrinėms ir politinėms aspiracijoms, apsiribojimą vien religinių laisvių gynimu.
1976–1977 m. kartu su draugais leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“. 1978 m. vasarą su bendraminčiais įkūrė Lietuvos laisvės lygą (LLL). A. Terleckas kovojo ir už kitų SSRS pavergtų tautų teises, bendradarbiavo su Rusijos imperijos disidentais, rezistentais. 1978 m. pasirodęs jo straipsnis „Dar kartą apie žydus ir lietuvius“ susilaukė palankaus žydų bendruomenės vertinimo. 1979 m. vasario 7 d. surengė spaudos konferenciją sovietuose akredituotiems Vakarų valstybių žurnalistams. 1979 m. vasarą kartu su LLL nariais leido nelegalų leidinį „Vytis“.
1979 m.vasarą kartu su bendraminčiais parašė ir išplatino „45 pabaltijiečių memorandumą“, raginantį likviduoti Baltijos valstybėse Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes.
Tai buvo pirmas pasaulinėms institucijoms skirtas lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą, lėmusį Baltijos ir kitų valstybių SSRS ir nacistinės Vokietijos okupaciją. Šis memorandumas, reikalaujantis išvesti svetimą kariuomenę iš Baltijos respublikų, susilaukė plataus atgarsio visame pasaulyje, aktualizavo Baltijos šalių okupacijos bylą. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – pirmą kartą per visą okupacijos laikotarpį šis klausimas svarstytas autoritetingame tarptautiniame forume, buvo keliamas kitose tarptautinėse konferencijose.
Lietuvos laisvės lyga savo veikloje vadovavosi tautų apsisprendimo teise. Pagrindinis Lygos tikslas: politinės ir tautinės sąmonės ugdymas, laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. Iki 1988 m. gegužės mėn. organizacija veikė nelegaliai, nuo to laiko – viešai konfrontavo su režimu: pilietinio pasipriešinimo ir nepaklusnumo akcijomis, demonstracijomis, protestais, kurių surengta keliasdešimt, ragino atkurti nepriklausomą valstybę, trauktis okupacinę kariuomenę. Reikalavo nedelsiamo ir nekompromisinio visiškos nepriklausomybės atkūrimo be jokio pereinamojo laikotarpio ir moratoriumo.
1987 m. rugpjūčio 23 d. A. Terlecko vadovaujama Lietuvos laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti. 1988 m. vasario 16 d. okupacinės valdžios puolimo ir persekiojimo sąlygomis LLL surengė Nepriklausomybės minėjimą. 1988 m. gegužės 22 d. įvyko viešas Didžiųjų trėmimų paminėjimas Vilniuje. 1988 m. birželio 14 d. LLL minint pirmųjų masinių trėmimų metines, LLL narys, Lietuvos partizanas Leonas Laurinskas pirmą kartą viešai iškėlė okupacinės valdžios uždraustą lietuvišką trispalvę vėliavą.
1988 m. rugsėjo 28 d. okupacinės valdžios ginkluota kariuomenė prieš LLL organizuotą protesto demonstraciją panaudojo jėgą. Šis įvykis, pavadintas „bananų baliaus“ vardu, tapo pretekstu Kremliui pakeisti vietinę Lietuvos valdžią.
1988 m. spalio 22–23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo metu Antanas Terleckas LLL vardu pasisakė už SSRS okupacinės kariuomenės išvedimą ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. LLL atstovas Vakaruose dr. Algirdas Statkevičius inicijavo parašų rinkimą už Lietuvos laisvę. Visame pasaulyje buvo surinkta daugiau negu 6 mln. parašų. Šios akcijos rezultatai įrašyti į Gineso rekordų knygą.
1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) kartu su Sąjūdžio ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą.[2]
1989 m. inicijavo Lietuvos gyventojų parašų rinkimą, kad iš Lietuvos būtų išvesta Sovietų Sąjungos kariuomenė. Įsitraukus į šią akciją Sąjūdžiui, buvo surinkta daugiau kaip 1,5 mln. parašų.
Antanas Terleckas ir LLL Atgimimo laikotarpiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo ryškiausias Lietuvos komunistų partijos politiniai priešininkai. LKP atsiskyrimą nuo KPSS laikė tik gudriu politiniu manevru, siekiant išlaikyti savo valdžią Lietuvoje. LKP laikė Maskvos valdžios atspara.
Antanas Terleckas aktyviai dalyvavo 1990 m. pradžios Lietuvos valstybės atkūrimo įvykiuose, buvo neatidėliotino Lietuvos valstybės atkūrimo akto skelbimo šalininkas. 1991 m. sausio tragiškų įvykių metu palaikė tuometinės AT pirmininko V. Landsbergio nekompromisinę politiką, reikalavo tuometinės K. D. Prunskienės ir A. M. Brazausko vyriausybės atsistatydinimo už, Antano Terlecko supratimu, rezgamas politines intrigas ir provokacijas, palankias agresyviai Kremliaus politikai.
Vėlesniais metais reiškėsi kaip aktyvus politinis veikėjas, negailėjęs kritikos įvairių politinių jėgų atžvilgiu. Palaikė stiprios valstybės, politinės liustracijos idėją, ne kartą dalyvavimo Seimo rinkimuose, 2000 m. buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą. 2005 m. protesduodamas prieš neteisėtą (A. Terlecko supratimu) prezidento R. Pakso nušalinimą įstojo į partiją Tvarka ir teisingumas (liberalai demokratai). 2008 m. išreikšdamas nepritarimą partijos Tvarka ir teisingumas politikai iš jos išstojo.
Įvertinimai
- 1998 m. 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas
- 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
- 2004 m. Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius
- 2009 m. „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžius
- 2012 m. Laisvės premija, LR Seimo nominacija
- 2013 m. Estijos Marijos Žemės Kryžiaus 3 klasės ordinas
Pomėgiai
Kai nediskutavo su bendraminčiais ir draugais, nerašė politinių straipsnių ar nesiklausė užsienio radijo stočių, augino sodą, namą Nemenčinės pl. Apsodino kleveliais ir beržais, suformavo alėją, vedančią nuo gatvės iki kiemo. Šiuo metu toje vietoje pastatytas modernus namas ir apie jį išklota trinkelėmis tokio dydžio automobilių aikštelė, kad daugumą medžių iškirto. Vis dėlto vienas kitas alėjos medis yra išlikęs.
Bibliografija
- Antanas Terleckas. Didysis sąmokslas prieš Lietuvą. – Kaunas, 1996. – 207 p.:ISBN 9986-517-46-X.
- Antanas Terleckas. Ko per tris minutes nespėjau pasakyti // Lietuvos aidas, 2006-07-17.
- Antanas Terleckas. Lietuvoje iš šalčio ir vėjų žemės sugrįžus (25-ieji Lietuvos okupacijos metai: rezistento dienoraštis. – Kaunas: Judex, 2006. – 291 p. iliustr. – ISBN 9955-581-60-3.
- Antanas Terleckas. Rezistento dienoraštis: 1966 metai. – Vilnius: Naujoji matrica, 2008. – 593 p.: iliustr. – ISBN 978-9986-645-23-8
- Antanas Terleckas. Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai, 1970–1986. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011. – 328 p. – ISBN 978–609-8037-15-9
- Antanas Terleckas. Ne pats pasirinkau savo dalią. – Vilnius: Versmė, 2013. – 344 p. – ISBN 978-9955-589-82-2.
- Antanas Terleckas. Apie veiklą politikoje ir pėdsaką istorijoje,in. Žmogus laiko taikinyje. Algirdas Brazauskas draugų ir oponentų akimis (sudarytojas Vilius Kavaliauskas – Vilnius, 633–642 p.: iliustr. - ISBN ar kodas: 9786094202766.
Nuorodos, šaltiniai
- http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-06-10-mire-pasipriesinimo-okupacijai-dalyve-elena-keraityte-terleckiene/46115.
- Gotlando komunikatas, 1989.
- Bronislovas Genzelis. Išėjimas į viešumą // Lietuvos žinios, 2010-08-11.
- Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki Nepriklausomybės. Dokumentai. Konferencijos medžiaga. Kalbos. Straipsniai. Bibliografija (sudarytojas ir redaktorius Gintaras Šidlauskas). – Vilnius: Naujoji Matrica, 2004. – 522 p.: iliustr. - ISBN 9986-645-15-8.
- Lietuvos laisvės lyga: nuo „Laisvės šauklio“ iki Nepriklausomybės. Antra knyga (sudarytojas ir redaktorius Gintaras Šidlauskas). – Vilnius: Naujoji Matrica, 2006. – 494 p.: iliustr. - ISBN 9986-645-20-4.
- Arvydas Anušauskas. Birutė Burauskaitė. Baltijos laisvė – Europos atsakomybė. – Vilnius: Seimo leidykla „ Valstybės žinios“, 2002. - 31-287 p.
- Juozas Banionis. Lietuvos laisvės byla Vakaruose 1975–1990. – Vilnius:Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002. 101–195 p.
- 2012 m. apie A. Terlecką sukurtas dokumentinis filmas „Neokupuotas“ (autorės Ramunė Sakalauskaitė ir Edita Mildažytė).
