Dūčių pradinė mokykla
| Dūčių pradinė mokykla | |
 | |
| Gyvenvietė: | Dūčiai |
Dūčių pradinė mokykla – dieninė, pradinio mokymosi bendrojo lavinimo mokykla, veikusi Dūčiuose (dabar Pakruojo rajone).
Istorija
Dūčių pradinė mokykla buvo atidaryta apie...
Mokytojas Jonas Žičevičius buvo pradžios mokyklos vedėjas.
1949 metais Dūčių pradinėje mokykloje dirbo mokytojai Paslavičiai (vyras ir žmona). Žuvus mokytojui Paslavičiui, išsikėlė kitur gyventi ir dirbti jo žmona.
1950 metais rugsėjo pirmąją į šią mokyklą atvyko dirbti mokytoja Genovaitė Stukaitė-Gutauskienė (1921-1994).
Ši mokytoja čia dirbo 16 metų, iki 1966 -jų mokslo metų. 1967 mokslo metais ji pradėjo dirbti Laipuškių pradinėje mokykloje.
Galerija
Dūčių pradinė mokykla 1953 m. mokyt. Genovaitė Stukaitė-Gutauskienė, A.Venislovas priekyje centre.
Mokytoja Eugenija Sviliūtė-Rapkevičienė (g.1927)
Dūčių pradinė mokykla Triškonių dvare. Kairėje stovi mokytoja Eugenija Sviliūtė-Rapkevičienė (g. 1927 m.) Uniūnų kaime, Linkuvos valsčiuje. 1967 m.
Dūčių pradinė mokykla 1959 m. Mokytoja Genovaitė Stukaitė-Gutauskienė. Mokiniai iš kairės: Janina Gudavičiūtė-Grigaliūnienė, Oda Gudavičiūtė-Lebedeva, Liuda Klausaitė, Pranė Martinaitytė, Elena Audzijonytė-Balčiūnienė, Vida Strockytė, Elvyra Mozurevičiūtė, Genovaitė Vaškevičiūtė-Vaičiulienė, Vidas Mozurevičius, Valentas Kriukas, Vida Martinaitytė, Elena Rupulevičiūtė, Danutė Kazokaitytė, Bronė Rupulevičiūtė, Sigita Ladygaitė, Valė Strockytė, Algis Martišius, Janina Malinauskaitė, Stasė Uogintaitė-Žakšauskienė, Ignas Balčiūnas, Adolis Mozurevičius, Karolis Kazokaitis, ?? Petras Malinauskas
Mokytoja Jadvyga Kikytė dirbo Dūčių pradinėje mokykloje. 1935 m.
Mokytojas Bronius Paslavičius
Mokytojas Bronius Paslavičius-Paslaitis (1910-1981 m.) dirbo Dūčių pradinėje mokykloje 1937 m.
.png)
Prisiminimai
Elenos Andzijonytės-Balčiūnienės (g.1949 m.) prisiminimai
Dučių pradinę mokyklą pradėjau lankyti būdama septynerių metų.
Šioje mokykloje man mokytis patiko, nes turėjome gerą, malonią mokytoja. Jos pavardė buvo Genovaitė Gutauskienė. Ji mane mokė nuo pirmos klasės.Čia, šioje mokykloje įsigijau naujų draugų, čia išliko daug geriausių prisiminimų...
pamenu, jog prie mokyklos šalia mūsų sporto aikštelės nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens žydėdavo visokios gėlės. Mūsų mokytoja nuo pat ankstyvo pavasario kartu su mumis plušėdavo. Mes, mokiniai, atsinešdavome nasturtų, serenčiukų, našlaičių ir kitokių gėlių sėklų, paruošdavome žemę, sėdavome atneštas sėkleles sodindavove ir daug jurginų. Mes pamilome gamtą, stengėmės, kad ir mūsų mokykla gražiai atrodytų.
Mūsų mokytoja mokėjuo gražiai groti. Prieš Naujuosius metus bei kitokias šventes paruošdavome programas. Susirinkdavo mūsų tėvai, kaimo gyventojai, atvažiuodavo svečių.
Malonu prisiminti savo pradinę mokyklą.
Elena Andzijonytė
1960-1961 mokslo metai
Mokytoja Genovaitė Stukaitė-Gutauskienė.
Mokiniai: Birutė Kriukaitė, Genovaitė Žemėtytė, Vida Strockytė, Irena Gasparavičiūtė, Ona Gudavičiūtė, Zenonas Babrauskas, Janina Mazūrevičūtė, Elena Audzijonytė, Danutė Kazokaitytė, Danutė Martinaitytė, Genovaitė Vaškevičiūtė, Stasys Martyčius, Vida Gasparavičiūtė, Ona Gudavičiūtė, Zenonas Babrauskas, Vidas Mozūrevičius, Liuda Klausaitė, Janina Malinauskaitė, Pranė Martinaitytė, Petras Martinaitis, Valys Kriukas, Algis Martyšius, Karolis Kazokaitis.
Mokytoja Eugenija Sviliūtė-Rapkevičienė ir prisiminimai
Norėčiau prisiminti pirmuosius darbo metus Dūčių pradinėje mokykloje.
Atvykau čia gyventi ir dirbti 1966-1967 mokslo metais. Prieš mane dirbo Genovaitė Stukaitė-Gutauskienė. Dūčių pradinėje mokykloje dirbau tik dvejus metus.
1968 metais buvo pastatyta nauja Triškonių kaime, ir aš, kartu su savo mokiniais atėjau dirbti į naująją mokyklą.
Taigi iš pradžių dirbau Dūčių pradinėje mokykloje. Domėjausi, iš kur kilo toks pavadinimas – Dūčiai. Vietiniai žmonės pasakojo, jog augusi tokia žolė, kuri vadinosi dūčė (ši žolė augusi durpyne). Manoma jog ir Dūčių kaimo pavadinimas kilęs nuo šios žolės pavadinimo.
Dūčių pradinėje mokykloje mokiau pirmą, antrą, trečią ir ketvirtąją klases. Mokinių buvo nemažai, teko rimtai darbuotis, stengtis išmokyti visus. Kaip ir visuomet, teko mokyti gabius, darbščius, pareigingus mokinius, tačiau buvo ir neklaužadų, tinginčių ruošti pamokas, mušeikų. Kai kuriuos tekdavo palikti kartoti kursą toje pačioje klasėje.
Mano auklėtiniai per darbų pamokas darbuodavosi prie mokyklos esančiame mokomajame-bandomajame sklype, tvarkėme mokyklos sporto aikštelę, prižiūrėjo gėlynus.
Mokiniai laukdavo švenčių, ypač Naujųjų metų. Jau iš anksto numatydavome, aptardavome, kokią programą ruošime, kaip šoksime, vaidinsime ar deklamuosime. Taip ir pradėdavome repetuoti. Visi nekantriai laukdavo pasirodymų. Į Naujametinę šventę atvykdavo tėveliai, giminės, pažįstami, svečiai. Po šventės visi dalindavomės įspūdžiais, aptardavome savo programą.
Įspūdinga būdavo ir Rugsėjo 1-oji. Mokiniai į mokyklą atskubėdavo su puokštėmis gražiausių rudeninių gėlių, tokie visi paaugę, išgražėję. Buvo gera su kiekvienu vėl kalbėtis apie mokslą, knygas, apie jų praleistas atostogas...
1968-1969 mokslo metus pradėjome naujojoje Laborų aštuonmetėje mokykloje. Tęsiau darbą su pradinukais. Erdvi, dažais kvepianti klasė. Čia sėdėsime, čia mokysimės, čia žaisime, šoksime, dainuosime, susirasime dar daugiau draugų. Ir taip prasidėjo mokslas ir darbas naujojoje mokykloje.
Vyresniųjų klasių mokiniai pakviesdavo pradinukus pasižiūrėti jų renginių, pas mažuosius per pertraukas užeidavo vyresnieji, – tęsėsi gražus bendravimas.
O metai vis ėjo... Mano mažieji pradinukai baigė aštuonias klases. Tokie jie man atrodė jau dideli ir savarankiški, nors žinojau, kad jiems dar ilgai reiks tėvų ir mokytojų globos. Ir taip jau vėliau kiekvienais metais baigdavo aštuonias ir devynias klases buvę mano auklėtiniai – mažieji pradinukai.
Kiek prisimenu, iki 1971 – jų metų Triškoniuose esanti mokykla vadinosi Laborų aštuonmetė mokykla (vėliau pavadinimas buvo pakeistas). Mokykla vadinosi Triškonių aštuonmetė mokykla.
Kai 1968 metais rugsėjo pirmąją atėjau į naująją mokyklą, sutikau savo kolegas – mokytojus. Kai kuriuos pažinau ir anksčiau.
Buvusi mokytoja Felicija Savickaitė mums prisistatė kaip mokyklos direktorė.
Įvyko pirmasis pedagogų tarybos posėdis. Kalbėjomės, pamenu, apie mokymo programas, vadovėlius, mokyklai keliamus uždavinius. Pamenu gerbiamos buvusios direktorės Felicijos Savickaitės žodžius: „Būkite vieningi, padėkime vieni kitiems, stenkimės išmokyti mokinius, gerbkime vieni kitus“. Tokie mes stengėmės būti. Mūsų direktorė buvo labai taktiška, rami, maloni. Jei iškildavo kokių nesusipratimų ar neaiškumų, stengdavosi viską išsiaiškinti, patarti, padėti.
Reikalavo iš mūsų, kad ruoštumėmės pamokoms, punktualiai ir stropiai atliktume visas užduotis ir pareigas. Ji pati visada būdavo punktuali. Ji šioje mokykloje tada dėstė rusų kalbą ir literatūrą.
Direktorė lankydavo pamokas, atidžiai stebėdavo,kaip mokiniai suvokia dėstomą medžiagą, kaip sekasi jaunam mokytojui ar vyresniam kolegai perteikti mokslo tiesas. Jei direktorei kada kas nors atrodydavo ne taip, kaip turėtų būti, tai aptardavo šiuos dalykus individualiai, labai taktiškai nieko neįžeisdama. Visada mums trokšdavo kuo nors padėti. Mūsų direktorė buvo labai gerbiama ir kaimo žmonių su kuriais ji bendraudavo. Į ją neretai kreipdavosi mokinių tėvai, svečiai iš rajono. Direktorė dalyvavo meno saviveikloje , dalyvaudavo moterų ansamblyje, turėjo gražų balsą. Ji buvo moterų tarybos pirmininkė.
Mokiniai
Dūčių kapeliai
Landsbergiai ir Pakruojo kraštas
Genė Juodytė
Yra Lietuvoje šeimų, kurių kelių kartų gyvenimai tapo neatskiriama tautos istorijos dalimi. Viena iš tokių – Landsbergiai. Sena ir garsi bajorų giminė, išauginusi Lietuvai ne vieną iškilią asmenybę.
Pavardė – nuo Landsbergo pilies
Landsbergių giminės pradžia siekia 1055 metus. Pagal senus vokiškus dokumentus giminės pradininku laikomas Verdeno (Vestfalijos kraštas, Vokietija) ministerialas Veselinas. Jo palikuonis riteris Pilypas Verdenietis 1294 m. tapo Landsbergo pilies, pastatytos šalia Rūro upės tuometinėje Bergo grafystėje, kaštelionu (pilies viršininku).
Jis pirmasis nuo pilies pavadinimo gavo Landsbergio pavardę. 1294–aisiais sukurtas ir Landsbergių giminės herbas. Jame pavaizduotos grotelės skyde, o virš jų – šuns galva su antkakliu. Tokie akcentai pasirinkti neatsitiktinai. Pilypas buvo atsakingas už pilies saugumą.
1450 m. vienas iš Landsbergių, vardu Vilhelmas, vesdamas turtingą vokietę, kraičio gavo Olpės pilį. Jo proanūkiai Vilhelmas ir Jonas XVI a. viduryje iš Olpės persikėlė į Kuršo kunigaikštystę.
Už gerą karo tarnybą Vilhelmas iš Kuršo kunigaikščio dovanų gavo Viekselno dvarą prie Tukumo (dab. Latvija). Kadangi buvo bevaikis, po mirties dvaras atiteko broliui Jonui, o vėliau dvarą paveldėjo pastarojo sūnus Adolfas.
Pirmasis Lietuvoje įsikūrė Adolfo sūnus Evartas (kituose šaltiniuose nurodomas Edvardas) Landsbergis. 1652 m. jis čia išsigijo du dvarus, iš kurių vienas buvo Pamūšyje (dab. Klovainių sen., Pakruojo r.).
Minimame dvare gyveno ne viena tos šeimos karta. Vienas iš Landsbergių buvo Pamūšio bažnyčios kunigas. Tas faktas užfiksuotas monografijoje „Daugyvenės kraštas“ (Kaunas, 1998). Čia rašoma, kad XIX a. „po paskutinio Pamūšio kunigo, dvaro kapeliono Landsbergio mirties bažnyčia kurį laiką neveikė“.
Grįždama prie pirmojo dvaro savininko Evarto (Edvardo), noriu paminėti, kad jis priklausė Vilniaus gubernijos bajorų bendrijai, o į žmonas buvo paėmęs garsios Tyzenhauzų giminės atstovę Oną. Pamūšio dvare gyveno ir jo sūnus Jurgis Adolfas. Pastarojo proanūkis Ignacas 1800-aisiais vedė senos vokiečių Vigontų (Wigandt) giminės atstovę Magdaleną ir kraičio gavo Triškonių dvarą (dab. Pakruojo r.). Magdalena ir Ignacas Landsbergiai užaugino visą būrį sūnų ir dukterų.
Vyriausiasis sūnus Karolis po Kražių mokyklos baigimo apsigyveno gimtuosiuose Triškoniuose, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1861 m. buvo išrinktas žemės teismo tarpininku. Sūnus Adolfas valdė Pavėzgių (dab. Pakruojo r.) dvarą. Buvo vedęs vokiečių kilmės Paberžės dvaro (dab. Kėdainių r.) savininkų Šilingų dukrą Konstanciją. Manoma, kad Konstancija ir Adolfas Landsbergiai palaidoti senosiose Pakruojo kapinėse.
Triškonių Landsbergiai (neskaitant kelių šeimų, kurios buvo sulenkėjusios) nenutolo nuo savo vokiškų šaknų, išlaikė liuteronų tikėjimą. Ši šeima – viena iš Landsbergių giminės atšakų, gyvenusių Pakruojo rajone. Iki šių dienų tarp Dūčių ir Triškonių kaimų esančiose kapinaitėse stovi masyvus obelisko formos paminklas, ženklinąs dvaro savininkų Magdalenos ir Ignaco amžinojo poilsio vietą. Tai seniausias Landsbergių giminės paminklas Lietuvoje.
Kompanščiznos Landsbergiai perėmė lenkiškas tradicijas
Kitai giminės atšakai priklausė Kompanščiznos (senuose dokumentuose nurodoma Kopanščyzna) dvare gyvenę Landsbergiai. Iki XIX a. 2-ojo dešimtmečio ta vieta vadinta ir Senąja Linkuva, ir Kopanščyžna, vėliau – tik Kompanščizna. Pirmasis čia apsigyveno garsaus Upytės pavieto sargybinio ir teisėjo Rapolo Pranciškaus Landsbergio (Rapolas – jau anksčiau minėto Pamūšio dvaro savininko Jurgio Adolfo anūkas) sūnus Kazimieras Landsbergis (1762–1842). 1797 ar 1798–aisiais iš dvarininko Bialkausko (Bialkovskio) nusipirko minimą dvarą. Su Bialkauskais buvo giminės. Kazimiero brolis Josefas buvo vedęs Kotryną Bialkauskaitę (Bialkovskytę). O kokie giminystės ryšiai siejo Triškonių ir Kompanščiznos Landsbergius? Paaiškinimas – trumpas: Kazimiero bei Ignaco tėvai buvo pusbroliai.
Kazimieras buvo vienas iš nedaugelio Kompanščiznos Landsbergių, vedusių vokietes. Jo žmona tapo vokiečių kilmės bajoraitė Bogumila Teofilė Podrezaitė (1784–1841). Ko gero prie Kazimiero Landsbergio Kompanščiznos dvaras buvo perstatytas.
Linkuvos gimnazijoje mokęsis Steponas Tamulionis (1927–2000) sūnui Evaldui yra pasakojęs, kad vokiečių okupacjos metais jis su kitais gimnazijos moksleiviais tvarkė minimo dvaro aplinką. Jis prisiminė, kad dvaras buvęs vienaukštis, ilgas medinis pastatas, turėjęs apie dešimt kambarių.
Po Kazimiero mirties Kompanščizna perėjo į jo sūnaus Vincento (1807–1857) rankas. Paskutinysis iš Landsbergių, valdęs dvarą, buvo taip pat Kazimieras (1842–1901). Jis – pirmojo dvaro savininko anūkas ir Vincento vyriausiasis sūnus (iš pastarojo santuokos su Vanda Kolbaite – aut. G. J.).
Kompanščiznoje gimė Kazimiero sūnus, vienas iš pirmųjų profesonalių Lietuvos bankininkų Česlovas Landsbergis (1869–?). Beje, pas jį Vilniuje Kazimieras Landsbergis ir praleido paskutiniuosius gyvenimo metus. Palaidotas Rasų kapinėse.
Nors tiksliai nenustatyta iki kada Kazimierui priklausė Kompanščiznos dvaras, manoma, kad iki XIX a. pabaigos. Vėliau dvarą įsigijo dvarininkai Bagdonavičiai. Po jų – Vilhelmas Vanagas.
Jau seniai sunyko medinis dvaras, iki šių dienų išliko tik du ūkiniai pastatai – klėtis ir arklidė. Priklauso jie dabar ūkinininkei Kristinai Pėželytei. O ir tokios vietovės, kaip Kompanščizna, neliko. Ji gyvena tik senųjų vietos žmonių atsiminimuose. Dabar tai – Vaižgantų kaimas.
Skirtingai nei Triškonių, dauguma Kompanščiznos Landsbergių savo vokiškąją kilmę buvo pamiršę. Giminės vyrai buvo vedę daugiausiai lenkes. Jų įtakoje perimta lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėti vaikai. Vokiškas tradicijas buvo išlaikęs tik vienas kitas giminės narys.
Kompanščiznos Landsbergiai buvo laidojami Linkuvos kapinėse. Šios giminės atstovei, Vincento Landsbergio dukrai iš pirmosios jo santuokos su Vanda Kolbaite, Bogumilai Landsbergytei (1836–1903) ir jos vyrui Donatui Jasienskiui (1832–1901) kapinėse pastatytas juodo akmens kryžius. Kur minimose kapinėse palaidoti kiti Kompanščiznos Landsbergiai (iš bažnytinių mirties metrikų knygų nustatyta, kad tose kapinėse galėjo būti palaidota apie dešimt), nėra išaiškinta.
Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis – lietuvybės puoselėtojas
Kompanščiznos Landsbergių giminė su Lietuva susijusi ne tik gyvenimo faktu, bet ir gražiais darbais tam kraštui. Šios giminės atstovai buvo lietuvybės puoselėtojai.
Pirmasis, pasukęs to link, buvo dramaturgas, publicistas, teatro veikėjas Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis (1852–1916). Jis pirmasis iš giminės susilietuvino ir vokišką Landsbergio pavardę, kuri, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia žemės kalnas. Nuo 1890 m. šalia Landsbergio pavardės atsirado ir jos lietuviškas atitikmuo Žemkalnis.
Gimė Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis 1852 m. vasario 2 d. Birželių dvare (dab. Panevėžio r.) jau anksčiau minėto Kompanščiznos dvaro savininko Vincento Landsbergio ir Rozalijos Jasienskytės (1816–1904) šeimoje. Birželių dvaras buvo motinos Rozalijos, lenkų bajorų Viktoro ir Barboros Jasienskių dukros, gimtinė. Šis dvaras Gabrieliaus gimimo vieta nurodomas naujesniuose šaltiniuose, o senesniuose – Kompanščizna.
G. Landsbergio anūkas profesorius Vytautas Landsbergis vienoje LTV laidų „Įžvalgos“ yra sakęs: „Juozo Tumo Vaižganto rinktoje archyvinėje medžiagoje apie senuosius lietuvių rašytojus esu aptikęs vieno seno kunigo liudijimą, užrašytą lenkiškai. Tai būtent liudijimas apie Gabrielių Landsbergį, padėjęs atstatyti tikslią jo gimimo vietą – Pumpėnų parapijoje, Birželių palivarke, netoli Panevėžio“.
Gabrieliaus Lansdbergio – Žemkalnio atminty Kompanščizna iškilo vėliau ir tokiu epizodu: „[...] Laike pačio subruzdimo 1863 m. buvau namie. (Gyvenome savo dvare apie Linkuvą). Mano akyse praėjo ta 1863 metų tiek nelaimių mums atnešusi audra. Nors mano a. a. motina veikliai sukilime dalyvavo, nors du broliu ir dėdės buvo sukilėlių eilėse, o vienas dėdė, buv. rusų kariuomenės pulkininkas, dargi partijai vadovavo, aš vis tik žiūrėjau į visa su neužsitikėjimu, ypač į emisarus – lenkus iš Varšuvos, kurie, nemokėdami lietuviškai kalbėti, lakstė po dvarus ir sodžius, kurstydami žmones eiti į „mišką“ (supr. – į sukilimą) ir duot propagandai pinigų. Ar todėl, kad jų veiduose man rodėsi vien veidmainybė, ar dėl kokios kitos priežasties – aš nežinau; bet aš jų stačiai neapkenčiau. Mano brolis, gražiai apsišarvojęs ginklais, apsivilkęs lietuvių gražiai išpuošta sermėga, kiek sutaikino mane su tuo sukilimu.
Kuo išaiškinti 11 metų vaiko tokia opozicija – nežinau“.
Nebajoriškas bajoro gyvenimas
Gyvenimas Gabrieliaus nelepino. Priešingai – vėtė ir mėtė. Nors buvo bajorų sūnus, niekada negyveno bajoriškai. Tėvai vertėsi gan sunkiai. Jei prie senelio Kazimiero Kompanščiznos dvaras buvo pavyzdingai tvarkomas, tai visai kitokia situacija buvo, kai jis atiteko jo sūnui (Gabrieliaus tėvui – aut. G. J.).
Vincentas Landsbergis turėjo jaunesniojo karininko (poručiko) laipsnį. Neišmanydamas ūkio reikalų, dvarą visiškai nugyveno.
Mirė jaunas – nė penkiasdešimties nesulaukęs. Mažiausiajam Gabrieliui tuomet buvo penkeri. Šeima gyveno iš pašalpos, kurią našle likusi Rozalija Landsbergienė gaudavo iš Bajorų aprūpinimo fondo. Nors gyvenimo sąlygos buvo ne iš lengvųjų, motina nepamiršo vaikų lavinimo. Pati, būdama pianiste, muzikos mokytoja, ugdė ir jų muzikinį skonį. Be to, buvo „auksinių“ rankų moteris, dariusi labai gražius rankdarbius ir to mokiusi savo dukreles.
Dešimties sulaukęs Gabrielius buvo atiduotas į Mintaujos pensioną, po to perkeltas į Šiaulių gimnaziją. Čia Petro Vileišio įtakoje apsisprendė esąs lietuvis. Apie tai yra rašęs atsiminimuose: „[...] Besimokinant pritraukė mano domą ir gyvą simpatiją keliais metais vyresnis už mane Petras Vileišis. Jis buvo „staršu“ Suko internato; gyveno viename kambary su savo draugu Strelčiūnu ar Skvireckiu, su kuriuo kalbėdavo lietuviškai. Aš gyvenau kitame internate, bet mane traukte traukė pamatyti Petrą, pasigėrėti, kaip jis kalba lietuviškai.“
Gimnazijos nebaigė. Tolimesnis gyvenimas kuriam laikui išvedė iš Lietuvos, leisdamas pagyventi Rygoje (baigė telegrafo mokyklą), Maskvoje (dirbo telegrafe, kurį laiką universitete studijavo teisę), Kryme (Alupkos mieste ėjo telegrafo stoties viršininko pareigas). 1884 m. grįžo į Lietuvą. Išlaikęs privataus advokato egzaminus, įsidarbino Joniškėlyje dvarininko Karpio dvarų tvarkytoju (administratoriumi).
Suartėjo su vietos gydytojo Jono Leono Petkevičiaus šeima bei tautiškai susipratusia jo dukra Gabriele. Su Petkevičiumi buvo susijęs ir giminystės ryšiais. Gabrieliaus pirmoji žmona Marija–Magdalena Jakubauskaitė (Jakubovska) buvo Petkevičiaus sesers Karolinos duktė. 1879 m. liepos 15 d. Klovainių bažnyčioje užregistruota jų santuoka. Deja, 1880 m. ją nutraukė Marijos mirtis. Palaidota Alupkoje, kur tuo metu juodu su vyru gyveno.
Kryme Gabrielius Landsbergis vedė antrąkart. Į žmonas išsirinko lenkų bajoraitę Česlavą Lukaševičiūtę (1860–1907), kilusią iš Voluinės gubernijos. Anot Vaižganto, tai buvo nepaprastai kantri, dora, gera ir garbingo būdo žmona.
„Manyje lietuvio siela buvo tik užmigdinta“
Iki apsigyvenimo Joniškėlyje G. Landsbergis – Žemkalnis laikėsi nuošalyje lietuviško judėjimo. Petkevičių namuose gautos tautiškumo pamokos pakeitė gyvenimą. Nuo tų laikų jam „priklijuojama“ litvomano etiketė.
Po daug metų į klausimą, kodėl jis atsirado lietuviškame sąjūdyje, G. Landsbergis atsakys : „[...] Manyje lietuvių siela buvo tik užmigdinta, ir reikėjo tik kibirkštėlės, kad ji prisikeltų, prasiblaivintų ir stotų tėvynės sūnų eilėn“.
Joniškėlyje gyveno neilgai. Apie 1886-uosius dvarininko Karpio buvo perkeltas į Linkavičius (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma Linkaučiai – aut. G. J.). Landsbergių šeima apgyvendinta vietos dvare.
„Linkavičių dvaro rūmai – paprastas medinis vieno aukšto pastatas, tik gerokai didesnis negu stambaus kaimiečio namai. Rūmuose – du butu. Viename įgaliotinio Landsbergio šeima, kitame – šeima girininko, kurio žinioj visi Karpio miškai ir tų miškų eiguliai, vadinami čia, darkytu žodžiu, lesvinčiais“- rašė iš Diržių kilęs teisininkas ir bendražygis Motiejus Čepas, lankęsis šiame dvare.
Dvaro reikalus derino su tautiniais
Tačiau ne rūmai dabar rūpėjo Landsbergiui. O tautiška veikla, pradėta Joniškėlyje ir gyvenimui suteikusi naują prasmę. Ir sąlygos jai buvo palankios.
Prižiūrėdamas, kaip Karpiui priklausiusių dvarų nuominininkai vykdo įsipareigojimus, nemažai keliavo. Tose kelionėse ieškojo ir bendraminčių, dirbusių lietuvių tautos labui. Nukakdavo ne tik į tolimąją Suvalkiją, bet ir į Latviją. Ypač dažnas svečias būdavo Mintaujoje, kur Jablonskių namuose būrėsi aktyvūs lietuviai inteligentai.
Kelionės padovanodavo naujų pažinčių ir naujų draugų. Jose susipažino su „Varpo“ laikraščio bendradarbiais Petru Matulaičiu, Juozu Lozoraičiu, Petru Leonu, Vincu Kudirka. Landsbergis ne tik pats mėgdavo lankyti lietuviško sąjūdžio simpatikus, bet ir juos noriai kviesdavosi į savo namus.
“ Beveik visi ano laikotarpio veikėjai, tai pavieniai, tai grupėmis, tai sykį ir „en masse“ lankydavosi pas mane Linkaučiuose. Jų brangūs vardai giliai įsibrėžė mano širdyje“, – teigė atsiminimuose G. Landsbergis.
Linkavičių svečiais buvo Vincas Kudirka, Motiejus Čepas, Adomas Sketeris, Jonas Jablonskis, Pranas Mašiotas, Liudas Vaineikis, Antanas Kriščiukaitis ir kt. Neaplenkdavo tų namų ir knygnešių karaliumi tituluojamas Jurgis Bielinis. Jo apsilankymus G. Landsbergis – Žemkalnis yra įamžinęs savo atsiminimuose:
„Atsimenu vieną tokį atsitikimą mano namuose. Linkaučių dvare (kur gyvenau, valdydamas Karpių reikalus ir dvarus) atvažiavo Bieliakas su „tavoru“. Sūnų palikęs ratuose, pats su knygomis įėjo virtuvėn. Iš čion mano šeimyna įvedė jį miegamajan, ir prasidėjo prekyba. Tik kaip reikia, ne ilgam trukus, patėmijom, kad apie Bieliako vežimą sukasi uriadninkas, mat, buvo jį atsivijęs iš miestelio. Išėjau – žiūriu, uriadninkas kalbina Bieliako vaiką. Priėjęs maloniai pasisveikinau su juo ir, paėmęs po ranka, vedu jį tiesiai į svečių priegonkį. Paprastai uriadninkas su reikalais eidavo į mano kabinetą per virtuvę, todėl didžiai nusistebėjo, atsiradęs salione.
Mano [...] žmona, supratus mano manevrą, įnešė salionan degtinės ir užkandų. Galas toks, kad didžiai pakakintą ir elegiškame ūpe uriadninką ne be vargo įsodinome į ratus ir, išlydėję iki vieškeliui, paleidome.“
Ypač daug svečių pas Landsbergius suvažiuodavo liepos 20-ąją, kuomet buvo švenčiamas Gabrieliaus žmonos Česlavos vardadienis.
Landsbergių namai Linkavičiuose buvo tapę tikru lietuvybės centru, lietuvių inteligentų susibūrimo vieta. Tuose susibūrimuose buvo aptariami ne tik „Varpo“ laikraščio ar kiti svarbūs lietuviški reikalai. Čia būta ir pasilinksminimų, kurių metu susipažindavo jaunieji Lietuvos patriotai.
Lietuvos patriotų piršlys
O ir supiršti jaunas poras mokėjo Gabrielius. Čia reikėtų įsiterpti ir konstatuoti faktą, kad tais laikais mokslus baigusiems lietuviams ne taip paprasta buvo surasti išsilavinusią žmoną lietuvaitę.
Kai Jonas Jablonskis (vėliau žinomas kalbininkas – aut. G. J.), apsilankęs Linkuvoje, pasiguodė, kad niekaip nerandąs merginos, tinkančios į pačias, problema kaip mat buvo išspręsta. Nuotaka buvo surasta. Tiesa, ne katalikė, o evangelikė reformatė – kalvinė, bet, anot G. Landsbergio, lietuviškesnė už lietuvaitę ir labai išsilavinusi. Tai buvo žeimeliškio gydytojo Adomo Sketerio sesuo Konstancija.
Po kelių mėnesių pažinties atšoktos vestuvės. Be žmonos neliko ir trisdešimties sulaukęs Pranas Mašiotas. Žinoma, ir čia neapseita be Landsbergio tarpininkavimo. Geram draugui pasiūlė susipažinti su Liesų dvare gyvenusia jo dukterėčia Marija Jasienskyte. 1894 m. vasarą Marija Jasienskytė tapo Mašiotiene.
Pats Landsbergis vestuvėse nedalyvavo. Supyko, kad Pašvitinio klebonas atsisakė jaunavedžiams duoti lietuvišką šliūbą. Gyvenant Linkavičiuose, teko pabūti ir tikru piršliu steigviliečio, o tuo metu Rozalimo provizoriaus Aleksandro Januškevičiaus vestuvėse. Ilgai tos vestuvės, kurioms lietuvišką atspalvį suteikė pats piršlys, buvo prisimenamos.
Mylėjo G. Landsbergį žmonės už jo liežuvio miklumą, už artistiškumą, už sugebėjimą, net ir nesistengiant, tapti kompanijų siela.
Panašiu laiku, kai Landsbergis apsigyveno Linkavičiuose, greta Linkuvoje įsikūrė kitas susipratęs lietuvis, jaunas gydytojas Kazimieras Jasienskis (Landsbergio sūnėnas, netikros sesers Bogumilos sūnus – aut. G. J.).
Anot P. Mašioto, “..susidarė kurį laiką trikampis Joniškėlis – Linkaučiai – Linkuva, tikra bajorų inteligentų tvirtovė, pasiryžusi varyti lenktynes su kaimo kilmės inteligentais tautos žadinimo, blaivinimo srityje.“
Globojo vietos jaunuomenę
Tautiškumo dvasią Landsbergis ugdė ir vietos jaunuomenėje, skatindamas ją mokytis lietuviško rašto ir darbuotis tautos labui. Vienas iš tų, kuriuos globojo Landsbergis, buvo Jonas Žąsinas. Apie tai leidinyje „Knygnešys“ (Kaunas, 1928, t.2) rašoma:
„Jonas Žąsinas gimė 1876 metais, Mūrdvary, Šiaulių aps. Pradžios mokyklą Linkuvoj užbaigęs, rodos, 1890 metais pirmuoju mokiniu ir todėl mokytojas rusas prikalbėjo, kad jis stotų į mokytojų seminariją, žadėdamas išrūpinti stipendiją. Tėvai, pasitarę su vietos klebonu kun. Jasinskiu, nesutiko, bijodami, kad Jonelio nepaverstų į rusą.
Visą tai sužinojęs (rodos, kad tuokart buvęs klebonijoje ir girdėjęs Žąsinų kalbą su klebonu), Liandsbergas Žemkalnis paėmė Joną pas save neva raštininkauti. Pas Žemkalnį Jonas pramoko lietuviškai rašyti ir susipažino su Jurgiu Bieliniu, kuris dažnai ten atvažiuodavo. Pas Žemkalnį dažnai suvažiuodavo lietuvių inteligentų: Jablonskis iš Mintaujos gimnazijos, gydytojas Kazys Jasinskis ir kiti. [...] Toliau tie patys inteligentai įkalbėjo Joną eiti į kaimą mokyti vaikus lietuviškai. Jis sutiko.“
Jonas Žąsinas kurį laiką apie Linkuvą mokė vaikus lietuviško rašto, platino draudžiamą spaudą. Jis – vienas žinomiausių Linkuvos apylinkių knygnešių, spaudą platinęs iki pat jos draudimo panaikinimo.
Linkavičiuose gimė būsimasis Jono Jablonskio žentas
Landsbergių šeima Linkavičiuose patyrė ir šeimyninę laimę. 1893 m. kovo 10 d. gimė ilgai lauktas sūnus (šeimoje augo keturios mergaitės), būsimasis architektas ir Jono Jablonskio žentas. Laimingas tėvas sūnui išrinko lietuvišką Vytauto vardą. Deja, kunigas nesutiko su tokiu pasirinkimu. Teigdamas, kad tai ne krikščioniškas vardas, pasiūlė pridėti dar ir antrą. G. Landsbergis labai įsižeidė ir užsiminė, kad kreipsis į protestantų kunigą. Sielų ganytojas, nenorėdamas prarasti savo bažnyčiai dar vieno kataliko, nusileido.
Berniukas buvo pakrikštytas Linkuvos bažnyčioje. Krikšto tėvais buvo Marija Jasienskytė ir jos tėvas Donatas Jasienskis.
Nepaisydamas aplinkinių dvarininkų – bajorų protestų, G. Landsbergis įrašė sūnų į valsčiaus knygą, kur buvo registruojami tik valstiečių vaikai. Tai reiškė visišką atsiskyrimą nuo bajorų ir susidėjimą su valstiečiais.
Bajorai pradėjo akcijas prieš G. Landsbergį, sukompromitavusį jų luomą ir savo tikslą pasiekė. Netrukus buvo gautas vyriausybės „pasiūlymas” arba geruoju palikti Lietuvą, arba būsiąs išvežtas administraciniu būdu.
G. Landsbergis pasirinko pirmąjį variantą. 1894 m. išvyko į Maskvą, o žmona su vaikais laikinai liko Lietuvoje.
Tolimesnis Landsbergių gyvenimas su Pakruojo kraštu nebesusijęs.
F.Gabrielius Žemkalnis
Algio Padoros nuotraukoje: Linkavičiuose gimusį architektą, visuomenės veikėją Vytautą Landsbergį-Žemkalnį su gyvenimo 100-mečiu sveikina pakruojiečių grupė: iš kairės – (tupinti) Nijolė Padorienė, (stovi) Leonardas Aleksiejūnas, Kazimieras Garšva, Alfredas Šimkus, Kazimieras Kalibatas, Janina Dirbanauskienė, Danutė Bikelienė ir šalia – antroji ilgaamžio žmona Elena Kurklietienė
Paminklas Ignacui ir Magdalenai Landsbergiams Dūčių kapeliuose 2020 m.
Palaidotieji: Rozalija Liubauskienė, Levanų ir Valiulių šeimos. 2022-04 pritvirtinta lentelė su palaidotųjų pavardėmis
Rolandas Pupinis Dučių k., Pakruojo r. sav.
“Pirmasis Lietuvoje įsikūrė Adolfo sūnus Evartas (kituose šaltiniuose nurodomas Edvardas) Landsbergis. 1652 m. jis čia išsigijo du dvarus, iš kurių vienas buvo Pamūšyje (dab. Klovainių sen., Pakruojo r.).
Minimame dvare gyveno ne viena tos šeimos karta. Vienas iš Landsbergių buvo Pamūšio bažnyčios kunigas. Tas faktas užfiksuotas monografijoje „Daugyvenės kraštas“ (Kaunas, 1998). Čia rašoma, kad XIX a. „po paskutinio Pamūšio kunigo, dvaro kapeliono Landsbergio mirties bažnyčia kurį laiką neveikė“.
Grįždama prie pirmojo dvaro savininko Evarto (Edvardo), noriu paminėti, kad jis priklausė Vilniaus gubernijos bajorų bendrijai, o į žmonas buvo paėmęs garsios Tyzenhauzų giminės atstovę Oną. Pamūšio dvare gyveno ir jo sūnus Jurgis Adolfas. Pastarojo proanūkis Ignacas 1800-aisiais vedė senos vokiečių Vigontų (Wigandt) giminės atstovę Magdaleną ir kraičio gavo Triškonių dvarą (dab. Pakruojo r.). Magdalena ir Ignacas Landsbergiai užaugino visą būrį sūnų ir dukterų.
Vyriausiasis sūnus Karolis po Kražių mokyklos baigimo apsigyveno gimtuosiuose Triškoniuose, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. 1861 m. buvo išrinktas žemės teismo tarpininku. Sūnus Adolfas valdė Pavėzgių (dab. Pakruojo r.) dvarą. Buvo vedęs vokiečių kilmės Paberžės dvaro (dab. Kėdainių r.) savininkų Šilingų dukrą Konstanciją. Manoma, kad Konstancija ir Adolfas Landsbergiai palaidoti senosiose Pakruojo kapinėse.
Triškonių Landsbergiai (neskaitant kelių šeimų, kurios buvo sulenkėjusios) nenutolo nuo savo vokiškų šaknų, išlaikė liuteronų tikėjimą. Ši šeima – viena iš Landsbergių giminės atšakų, gyvenusių Pakruojo rajone. Iki šių dienų tarp Dūčių ir Triškonių kaimų esančiose kapinaitėse stovi masyvus obelisko formos paminklas, ženklinąs dvaro savininkų Magdalenos ir Ignaco amžinojo poilsio vietą. Tai seniausias Landsbergių giminės paminklas Lietuvoje”.
Genė Juodytė.