Didysis prūsų sukilimas

Didysis prūsų sukilimas – prūsų sukilimas prieš Kryžiuočių ordiną, prasidėjęs 1260 m. rugsėjo 20 d. ir vykęs iki 1274 m. Sukilimą paskatino 1260 m. liepos 13 d. žemaičių pergalė Durbės mušyje prieš ordiną. Jis kilo visose prūsų žemėse, išskyrus Pamedę. Iš pradžių kova prieš ordiną vyko sėkmingai, tačiau, nesulaukus lietuvių pagalbos ir atvykus pastiprinimui iš Vakarų Europos, sukilimas buvo numalšintas

Sukilėliams vadovavo žemių vadai: Pagudės vadas buvo Linkus, Varmės – Glapas, Bartos – Divonis Lokys, Notangos – Herkus Mantas ir Sembų – Richardas Glandas.

Sukilimo eiga

Šiam sukilimui malšinti atvyko magistro Henriko fon Rechenbergo vadovaujama kariuomenė. Iš pradžių ši kariuomenė ėjo nesutikusi jokio pasipriešinimo, tačiau, kai ji pasiekė Notangą, Herkaus Manto vadovaujami prūsai smogė jai triuškinantį smūgį.

Kitą kryžiuočių kariuomenę 1263 m. sumušė sembai. Prūsai šturmu užemė Heilsbergo, Brandenburgo ir Brunsbergo pilis, tačiau Karaliaučius, Kroicburgas ir Bartenšteinas laikėsi. Šalia šių miestų geografiškai buvo arti Livonija, todėl miestams į pagalba atskubėjo šios valstybės riteriai, tuo sulaikydami prūsų puolimą. Vokiečių ordinas 1264 m. susigrąžino Sembą. Tačiau Bartoje, Notangoje bei didumoje Varmės ir Pagudės prūsai buvo padėties šeimininkai.

Apie to laiko kryžiuočių ordino nuostolius galime sužinoti iš popiežiaus Urbono IV pamokslo, pasakyto Prūsijos tema: „Sužinoję, kokių neapsakomų vargų ir kančių kaina anuose kraštuose platinamas tikėjimas, kad tūkstančiai Ordino brolių neseniai krito nuo žiaurios netikėlių, mes negalėjome sulaikyti ašarų“.

Mirus Sventopelkui 1266 m., kuris buvo ištikimas prūsų kovos partneris, valdžią perėmė jo sūnūs. Jie taip pat palaikė prūsus ir 1267 m. pradėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe, taip atkirsdami ordiną nuo jūros keliais teikiamos paramos.

Ordinas, negalėdamas savo turimomis jėgomis numalšinti sukilimo, buvo priverstas prašyti popiežiaus, kad šis skelbtų kryžiaus žygius. Popiežius Klemensas IV pagalbos kreipėsi į Čekijos karalių Pršemislą Otokarą II, pažadėdamas, kad visos žemės, kurios nėra ordino, o priklauso pagonims, užkariavimo atveju atiteks jam. 1268 m. atžygiavęs su savo kariuomene į Prūsiją, bet dėl šiltos žiemos nelabai ką galėjo padaryti. Jam pavyko panaikinti Vyslos upės blokadą, tačiau su savo kariuomene jis pasitraukė iš šio krašto taip palikdamas ordiną vėl vieną. Prūsai vis stipriau pradėjo spausti ordiną, 1271 m. Divonis Lokys su bartų kariuomene jau buvo priėję prie Šionzėjės pilies, bet šturmą sutrukdė jo mirtis.

Popiežius Grigalius X 1272 m. paskelbė dar vieną kryžiaus žygį į Prūsiją. Į šį kvietimą atsiliepė nemaži kryžiuočių būriai. Atvyko apie 5000 karių. Su šiuo pastiprinimu kryžiuočiai puolė prūsus Varmėje ir Notangoje. Prūsai patyrė skaudžių pralaimėjimų – per kautynes buvo nukautas varmių vadas Glapas, o žymusis Notangos karo vadas, prūsų tautos didvyris, Herkus Mantas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas. Netrukus mūšiuose krito ir kiti prūsų vadai – Glandas ir Linkus. Sukilimo pabaigoje tiktai dar Auktuma narsiai kovėsi Pagudėje. Bet ir ji, paskutinė laisva Prūsijos žemė pasidavė 1274 m.

Prūsai, netekę savo narsių vadų, palūžo. Taigi 14 metų trukęs sukilimas baigėsi. Kryžiuočių ordinas, gaudamas paramą iš visos katalikiškos Europos, sugebėjo palaužti prūsų pasitikėjimą savo jėgomis. Per sukilimą buvo išžudyta tūkstančiai prūsų. Likusieji gyvi prūsai tapo kryžiuočių tarnais, o gražus ir taikingas kraštas buvo virtęs į nykią ir pustuštę teritoriją.