Dominykas Siemaška

Dominykas Siemaška
Gimė	1878 m. rugpjūčio 4 d. Surdegis, Anykščių raj.
Mirė	† 1932 m. lapkričio 27 d. Kaune
Veikla	Politikas, valstybės tarnautojas ugniagesys, publicistas, leidėjas, visuomenininkas

Dominykas Siemaška (Simaška, Siemaška, Siemaszko 1878 m. rugpjūčio 4 d., Surdegis, Anykščių raj. – 1932 m. lapkričio 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Kauno senosiose katalikų kapinėse) – Politikas, valstybės tarnautojas ugniagesys, publicistas, leidėjas, visuomenininkas.

Biografija

Gimimo data nustatyta pagal Subačiaus bažnyčios krikšto metrikų įrašą. Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1878 m. rugpjūčio 17 d.

Tėvai: Teofilis Siemaška ir Ona Dziemaškevičiūtė-Siemaškienė – Vilniaus gubernijos Ašmenos dūmos miestiečiai.

1878 m. rugpjūčio 13 d. Subačiaus bažnyčioje jį pakrikštijo vikaras Jurgaitis, krikštatėviai buvo kilmingieji Mykolas Francesonas ir Ieva Radzevičiūtė.

Mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, bet jos nebaigė. Jaunystėje įstojo į Lietuvos lenkų socialistų partiją ir dalyvavo anticarinėje revoliucinėje veikloje, už tai iš gimnazijos buvo pašalintas. Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, 1895 m. D. Siemaška išvyko į Ukrainą, 1895–1898 m. dirbo Dniepro fabrike Kamenskoje, Zaporožėje, braižytoju. Ten 1895 m. jis įstojo į fabriko savanorių ugniagesių komandą, buvo apmokytas gesinti gaisrus.

Dirbdamas fabrike, jis ir toliau dalyvavo anticarinio pasipriešinimo judėjime. Carinės Rusijos pareigūnams ėmus jį persekioti, D. Siemaška 1898 m. pabėgo iš Ukrainos į tuometinę Austrijos-Vengrijos imperiją, apsigyveno Lvove (buv. Galicija, dab. Ukraina) ir dalyvavo darbininkų organizacijos "Borba" ("Kova") veikloje. Čia jis buvo austrų policijos suimtas, kalintas daboklėje ir ruošiamas perduoti Rusijos pareigūnams, bet kilus darbininkų ir studentų politiniams neramumams, sulaikytojo perdavimas carinės Rusijos pareigūnams buvo atšauktas, jis ištremtas iš Austrijos-Vengrijos kaip politiškai nepatikimas asmuo.

1898–1902 m. E. Siemaška gyveno Šveicarijoje, mokėsi Vintertūro (Winterthur) kalnakasybos technikume, 1902 m. baigė ugniagesių kursus Berne. Gyvendamas Šveicarijoje, jis dalyvavo lenkų studentų socialistų organizacijos veikloje, vėliau Ženevoje įsteigė lietuvių studentų draugiją.

1902 m. jis išvyko į Paryžių (Prancūzija), kur buvo studentų revoliucinės organizacijos narys. 1903 m. persikėlęs į Didžiąją Britaniją ir įsikūręs Londone, D. Siemaška ir ten tęsė anticarinę veiklą. Mokėdamas ir baltarusių kalbą, Londone jis parengė ir išleido socialistinės pakraipos revoliucinių brošiūrų baltarusių kalba, nukreiptų prieš carinės Rusijos politiką.

Carinėje Rusijoje prasidėjus revoliucijai, 1905 m. jis grįžo į Ukrainą, į tą patį Dniepro fabriką Kamenskoje, 1905–1911 m. dirbo ugniagesių komandoje, kur, kaip apmokytas ugniagesys, buvo paskirtas III voros viršininku.

1911 m. grįžęs į Vilnių, D. Siemaška čia atidarė kalnų pramonės kontorą. 1911–1916 m. jis buvo ir Vilniaus miesto ugniagesių draugijos savanoris. Nusivylęs lenkų politiniu judėjimu, Vilniuje jis artimiau bendravo su lenkų ir baltarusių politiniais veikėjais. 1914 m. jis organizavo Vilniaus miesto gaisrininkų draugijos Šnipiškių skyrių, kurio daugumą sudarė lietuviai gaisrininkai.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Vilniuje D. Siemaška su bendražygiais organizavo miesto miliciją tvarkai palaikyti, pasitraukiant rusų kariuomenei ir policijai. Ši jo suburta tvarkos palaikymo struktūra, kurią sudarė apie 600 savanorių, išliko ir veikė vokiečių okupacijos laikotarpiu.

1915–1916 m. D. Siemaška buvo Vilniaus miesto savivaldybės ugniagesių komandos viršininkas (brandmajoras). Paskirtas vokiečių okupacinės valdžios, 1916–1918 m. jis dirbo visų Vilniaus ugniagesių komandų ir vokiečių kariškos ugniagesių komandos komendantu gaisro metu – Vilniaus branddirektoriumi. Vokiečių okupacijos laikotarpiu jis bendradarbiavo baltarusių laikraštyje "Homan" ("Šneka").

1918 m. sausį jis buvo vienas iš Vilniaus baltarusių tarybos steigėjų, šios tarybos narys, baltarusių Adomo Mickevičiaus universiteto steigimo iniciatorius. 1918 m. kovo 25 d. D. Siemaška dalyvavo Baltarusijos Liaudies Respublikos tarybai Minske skelbiant Baltarusijos Liaudies Respublikos nepriklausomybę.

Jo iniciatyva Vilniaus baltarusių taryba įsijungė į Lietuvos Tarybą, 1918 m. lapkričio 27 d. D. Siemaška buvo kooptuotas į Lietuvos valstybės tarybą ir 1918–1920 m. buvo jos narys. 1919 m. kaip Lietuvos baltarusių atstovas jis dalyvavo Lietuvos Respublikos delegacijoje Versalio taikos derybose.

Paskirtas 1920 m. birželio 19 d., 1920–1922 m. jis buvo ministras be portfelio gudų (baltarusių) reikalams VI (Kazio Griniaus) Vyriausybėje, kol 1922 m. sausio 18 d., atleidus visą Vyriausybę, šias pareigas paliko. 1920 m. jis dalyvavo Lietuvos ir Sovietų Rusijos derybose dėl taikos sutarties, gindamas Vilniaus ir Gardino gubernijų baltarusių interesus. 1922 m. jis dalyvavo prof. Simpsono ekspertų komisijoje, nustatant Lietuvos ir Latvijos valstybinę sieną.

Paskirtas 1922 m. vasario 2 d., iki 1922 m. rugpjūčio 1 d. D. Siemaška laikinai ėjo ministro be portfelio gudų reikalams pareigas VII (Ernesto Galvanausko) Vyriausybėje.

Vidaus reikalų ministerijos pavedimu tuo pačiu metu nuo 1920 m. jis buvo ir Lietuvos Respublikos ugniagesių garbės inspektorius. 1920 m. D. Siemaška kiek laiko leido baltarusių laikraštį "Pahonia" ("Vytis").

Kauno miesto savivaldybės kvietimu nuo 1923 m. vasario 23 d. jis pradėjo dirbti Kauno ugniagesių garbės branddirektoriumi.

1923 m. gegužę jis įsteigė, 1923–1932 m. leido ir pats redagavo laikraštį "Lietuvos gaisrininkas", skirtą šalies ugniagesiams. Po jo mirties šis leidinys nustojo eiti.

Nuo 1924 m. rugpjūčio 18 d. D. Siemaška buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento kovai su gaisrais referentu ir šias pareigas ėjo 1924–1932 m., iki gyvenimo pabaigos.

D. Siemaška ėmėsi sutvarkyti Lietuvos priešgaisrinę apsaugą. Jis lankė ir instruktavo ugniagesių komandas, pats tiesiogiai dalyvaudavo, gesinant gaisrus. Per savo veiklos dešimtmetį jis iš esmės pakeitė šalies priešgaisrinės apsaugos būklę, sutvarkydamas sistemą pagal kitose Europos šalyse įprastą modelį. Jam pradėjus dirbti, Lietuvoje veikė 40 ugniagesių komandų, o 1932 m. jų buvo jau arti 400.

D. Siemaška atstovavo Lietuvos ugniagesiams tarptautiniuose renginiuose. Dalyvaudamas Pabaltijo ugniagesių kongrese Rygoje (Latvija, 1931 m.), jis buvo sunkiai sužalotas autoavarijoje.

Jis parengė ir išleido Lietuvos ugniagesių mažąją enciklopediją – žinyną "Gaisrų gesinimo taktika" (1926 m.).

D. Siemaška buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės medaliu (1928 m.), visų trijų laipsnių Lietuvos ugniagesių "Artimui pagalbon" garbės ženklais (buvo pirmasis, kuriam šis naujas apdovanojimas buvo skirtas) ir Lietuvos kariuomenės ugniagesių ženklu (1932 m.). Jis buvo apdovanotas ir kitų šalių valstybiniais apdovanojimais: Latvijos Respublikos "Trijų žvaigždžių" ordino IV laipsnio ženklu (1932 m.), Latvijos ugniagesių sąjungos "Par izcilam nopelniem ugansdzesila dirva" I laipsnio ženklu ir jubiliejiniu medaliu.

Buvo vedęs. Užaugino sūnų (? – apie 1928) ir dukrą.

Mirė 1932 m. lapkričio 27 d. Kaune. Buvo palaidotas Kauno senosiose katalikų kapinėse.

Šaltiniai

• Dominykas Siemaška. Anykštėnų biografinis žinynas.

Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius