Egiptas

Egipto Arabų respublika (Egiptas, arab. جمهوريّة مصر العربية) yra šiaurės rytų Afrikos valstybė. Egiptiečiai yra gausiausia šiaurės rytų Afrikos tauta. Egiptas garsus senųjų civilizacijų palikimu ir pasaulinio masto istoriniais paminklais: piramidėmis, sfinksu, šventyklomis ir faraonų kapais. Šiandien Egiptas yra svarbus politinis ir kultūrinis arabų pasaulio centras.

Istorija

Senovės Egiptas

Pagrindinis straipsnis – Senovės Egipto istorija.

Arabiškas Egipto pavadinimas Mişr yra semitiškos kilmės ir reiškia „šalis“ arba „valstybė“. Senovės egiptiečiai savo šalį vadino „Msr“ (žemė, šalis) arba „Kemet“ (juodas). Graikiškasis pavadinimas Aigyptos kilo iš senovės egiptiečių žodžio Chet Ka Pta – „Pta sielos rūmai“.

Vaizdas:Saqqara pyramid.jpg

Sakaros piramidė

Nilo slėnyje dabartinio Egipto teritorijoje suklestėjo viena seniausių ir dižiausių senojo pasaulio civilizacijų. Jos atsiradimo priežastimi buvo pastovūs kasmetiniai Nilo potvyniai, sudrėkinantys dykumas ir patręšiantys jas derlingu dumblu tūkstančius metų. Vieninga Egipto valstybė konsolidavosi apie 3200 m. pr. m. e., kuomet kelis valstybinius junginius suvienijo Narmeras. Tolesnė Egipto istorija skirstoma į dinastijas (jų priskaičiuojama 30) ir karalystes, kurias tarpusavyje atskiria suiručių periodai. Senosios karalystės laikotarpiu (2650–2175 m. pr. m. e.) įsitvirtino faraonų kultas, suklestėjo kultūra, buvo statomos piramidės. Po to prasidėjo suirutės laikotarpis, kuomet įsigalėjo lokalios dinastijos, tarp kurių stipriausios buvo Tėbuose (XI–XII dinastijos) ir Herakleopolyje (IX–X dinastijos). Vidurinės karalystės laikotarpiu vėl atkurta faraonų valdžia, suklestėjo literatūra.

Vėliau į šalies šiaurę įsiveržė klajokliai semitai hiksai, pradėję antrąjį suirutės laikotarpį. Jo metu XIV–XVI dinastijos viešpatavo Avaryje, Tėbuose ir Memfyje. Galiausiai, Naujosios Egipto karalystės (1580–1080 m. pr. m. e.) metais Egiptas pasiekė anksčiau neregėtos karinės galybės. Valdant didiesiems faraonams, jo armijos veržėsi į pietus (Kušą) ir šiaurę (Kanaaną ir Siriją), sukurdama didelę imperiją.

Paskutinė egiptietiškos kilmės dinastija žlugo XI a. pr. m. e. Nuo to laiko, pradedant XXI dinastija, Egipto reikaluose vis labiau įsigalėjo svetimšaliai valdovai. Iki 715 m. pr m. e. Egiptas buvo susiskaldęs ir jo dalį valdė berberai libiai. Vėliau šalyje įsigalėjo pietinis kaimynas nubų Kušas. Po trumpo savarankiškumo laikotarpio 525 m. pr. m. e. Egiptą užvaldė Achemenidų imperija. 332 m. pr. m. e. jį nukariavo Aleksandras Makedonietis, o 306 m. pr. m. e. čia ėmė viešpatauti graikai Ptolemėjai, paskutinioji dinastija. Egiptas buvo sparčiai helenizuojamas, sustiprėjo ir ėmė valdyti Siriją, Kanaaną.

30 m. pr. m. e. Egiptą nukariavo Romos respublika, ir jis paverstas Romos imperijos provincija. Tęsėsi krašto helenizacija, o vėliau – kristianizacija. Tuo metu iš senovės egiptiečių kalbos išsikristalizavo koptų kalba, krikščionys koptai sudarė pagrindinę šalies gyventojų dalį. Romos imperijai suskilus, Egipto provincija perėjo Rytų Romos imperijai, kuri ją valdė iki pat VII a.

Islamiškasis Egiptas

Pagrindinis straipsnis – Egipto istorija.

Al Azharo universiteto mečetė

642 m. arabų Rašidunų kalifatas nukariavo Egipto provinciją iš Bizantijos ir čia paskyrė savo vietininką. Kalifato Egipto provinciją vėliau paveldėjo Omejadų kalifatas, o 750 m. – Abasidų kalifatas. Kalifato sudėtyje vietos krikščionys koptai buvo sparčiai islamizuojami ir arabizuojami. Arabų kalba įsitvirtino kaip pagrindinė provincijos kalba ir išstūmė vietinę koptų kalbą (ji šiuo metu vartojama tik liturginiams raštams). Islamas tapo pagrindine provincijos religija, nors nemažą dalį sudarė ir krikščionys (šiuo metu jie sudaro apie 10 proc. Egipto gyventojų).

Kadangi Abasidų imperija IX a. gana greitai byrėjo vis labiau įsigalint vietos provincijų emyrų dinastijoms, ši tendencija pasiekė ir Egipto provinciją. 868–905 m. čia valdė Egipto emyrai Tulunidai, tik nominaliai pripažinę Abasidų valdžią, ir viešpatavę taip pat ir Palestinoje bei Sirijoje. Kurį laiką Abasidų armija sugrąžino tiesioginę kontrolę šalyje, tačiau jau 935 m. Egipto provincijoje įsigalėjo Ikšididų dinastija iš Sogdo. Ikšididai valdė iki 969 m., didžiausios ekspansijos laikotarpiu trumpai kontroliuodami ir Palestiną, Sirija, Hidžazą, Tripolitaniją.

Tuo pat metu į vakarus nuo Ikšididų Egipto stiprėjo galinga šiitų Fatimidų imperija su centru dabartiniame Tunise. Ketvirtasis Fatimidų kalifas 969 m. nukariavo Egiptą, ir netrukus perkėlė į Nilo slėnį savo sostinę ir politinį valstybės centrą. Fatimidai paveldėjo Ikšididų teritorijas Sirijoje ir Arabijoje ir tapo galingiausia musulmonų imperija. Tačiau XI a. jie susidūrė su krikščionių ekspansija: šie siekė kontroliuoti Levantą, ir sukūrė čia savo valstybėles. Kovos su krikščionimis, o taip pat su šiauriniais kaimynais musulmonais Zengidais nusilpnino Fatimidų kalifatą, kas lėmė kurdiškos sunitų dinastijos Ajubidų atėjimą į valdžią 1171 m. Dar po šimto metų, 1260 m., Egipte įsigalėjo tiurkų mameliukų kilmės Bahrių dinastija: susikūrė Mameliukų sultonatas.

1517 m. nusilpusį Mameliukų sultonatą nukariavo Osmanų imperija, kuri Egipte įkūrė savo provinciją. Osmanai paliko senosios Egipto aristokratijos valdžią, ir mameliukai toliau užėmė svarbiausius postus. Turkijos vietininkas (valis) turėjo skaitytis su jais. Osmanų imperijos nusilpimo laikais Egipte ne kartą kilo sukilimai, maištai, kovos su dykumų klajokliais beduinais. 1798 m., tam kad padėtų Osmanams tvarkytis su mameliukais, į Egiptą buvo įvesta Napoleono armija. Tačiau jau po trejų metų prancūzus išvijo jungtinės Osmanų ir britų pajėgos.

Muhamedas Ali

Kilusių neramumų fone albanų kilmės karvedys Muhamadas Ali paėmė valdžią Egipte, tapo Egipto vietininku, ir Osmanai buvo priversti pripažinti jo valdžią. Muhamadas pradėjo užkariavimus Osmanų vardu, užimdamas teritorijas Sudane, Sirijoje ir Hidžaze, o 1831 pradėjo karą su pačiu Osmanų sultonu. Po kelių trukusių Osmanams nesėkmingų karų įsikišus britams, Muhamadas atidavė Osmanams užgrobtas teritorijas, išskyrus Sudaną, tačiau liko de facto nepriklausomu Egipto vietininku. Šiam mirus 1848 m. vietininko postą paveldėjo jo sūnus. 1868 m. Osmanai pripažino Egipto autonomiją, ir taip buvo įkurtas nominaliai Osmanams priklausantis Egipto chedivatas. Kadangi chedivatas susidūrė su dideliais sunkumais Sudane, buvo priverstas prašyti britų pagalbos. Britai įvedė savo armiją 1882 m., padėjo atkovoti Sudaną, tačiau Egiptas liko okupuotas britų, o Sudanas pradėtas valdyti kaip kondominiumas.

1914 m. britai pakeitė Egipto statusą, paskelbdami jį sultonatu. Taip galutinai nutraukta nominali priklausomybė nuo Osmanų imperijos, tačiau sultonatas tapo britų protektoratu. 1922 m. Didžioji Britanija suteikė Egiptui nepriklausomybę (kaip Egipto karalystė). Joje liko valdyti Muhamedo Ali dinastija, o Sudanas liko kondominiumu.

1953 m. Egipte nuversta monarchija, ir šalis pasiskelbė Egipto Respublika. Bendra istorija su kitomis arabų valstybėmis, kaip Sirija ir Libija, sukėlė keletą bandymų kurti savotiškas konfederacijas, tokias kaip Jungtinė Arabų Respublika ar Arabų Respublikų Federacija. Pirmuoju respublikos vystymosi laikotarpiu, valdant Naserui ir Sadatui, Egiptas pasirinko pro-socialistinį kelią, buvo vystomas arabų socializmas. Keletą kartų įvyko karai su Izraeliu. 1981 m. nužudžius Sadatą, valdžią šalyje paėmė Hosnis Mubarakas, kuris išsilaikė prezidento poste iki 2011 m., įtvirtindamas diktatūrą. Šalyje pradėta privatizacija, ekonominės reformos, kurios leido kilti šalies ekonomikai. Tačiau politinė liberalizacija nevyko. 2011 m. Egipte įvykus socialiniams prodemokratiškiems judėjimams, Mubarako režimas buvo nuverstas.

Administracinis suskirstymas

Pagrindinis straipsnis – Egipto muhafazos.

Egiptas suskirstytas į 26 muhafazas (provincijas; arab. muhafazat, vns. muhafazah).

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Egipto geografija.

Nilas netoli Asuano

Didžioji Egipto dalis yra Šiaurės Afrikoje, Sacharos dykumoje, tačiau šaliai priklauso ir Sinajaus pusiasalis, kuris yra pietvakarių Azijos dalis. Sinajaus pusiasalį nuo pagrindinės valstybės teritorijos skiria Sueco kanalas, kurio ilgis 163 km.

Sienų ilgis: 2689 km (iš jų 11 km su Gazos ruožu, 255 km su Izraeliu, 1150 km su Libija, 1273 km su Sudanu). Pakrantės ilgis – 2450 km.

Dykumos užima 2/3 šalies teritorijos. Jose būdingos 300–1000 m aukščio plynaukštės. Sacharos dalis, esanti į vakarus nuo Nilo slėnio vadinama Libijos dykuma. Joje yra oazių (Siva, Baharija, Farafra, Dachla, Charga, Fajumas), gili Kataros įduba (133 m žemiau jūros lygio), o pietvakariuose – Gilf el Kebiro plynaukštė. Tarp Nilo ir Raudonosios jūros įsiterpusi Arabijos (Rytų) dykuma, kurios rytiniu pakraščiu driekiasi Etbajaus kalnagūbris. Nilo delta ir slėnis žemi bei pelkėti. Aukščiausia Egipto vieta yra Sinajaus pusiasalio kalnai, iškylantys iki 2629 m (Kotrynos kalnas). Šalyje yra fosforitų, geležies rūdos, akmens anglies, naftos ir dujų telkinių.

Klimatas tropinis, sausas, būdingi dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 11-12 °C šiaurėje iki 15-16 °C pietuose, liepos mėnesį šiaurėje būna 25-26 °C, o pietuose 30-34 °C. Sinajaus kalnuose žiemą pasitaiko ir neigiamų temperatūrų. Didžiojoje šalies dalyje per metus iškrenta ne daugiau 100 mm kritulių (daug kur gali nelyti kelis metus iš eilės), tik Viduržemio jūros pakrantėje iškrenta 200–400 mm kritulių^[2].

Vienintelė upė šalyje – Nilas. Šalies pietuose pastačius Asuano užtvanką suformuotas Nasero tvenkinys. Nilo deltos pakraščiuose, Viduržemio jūros pakrantėje yra druskingų ežerų, Kataros įduboje – druskos lygumų ir druskopelkių.

Didžiojoje šalies dalyje augmenijos nėra, plyti smėlingos ir akmeningos dykumos. Vietomis yra kserofitinių krūmokšnių, žolių. Oazių ir Nilo slėnio kraštovaizdžiai sukultūrinti, yra datulių giraičių, papirusinių viksvuolių sąžalynų.

Ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Egipto ekonomika.

Ypač svarbus vaidmuo šalies ekonomikoje tenka turizmui. Šalį kasmet aplanko apie 7 mln. užsienio turistų, iš kurių Egiptas gauna apie 10 mlrd. JAV dolerių pajamų.

Nilo slėnyje klesti žemdirbystė. Dėkingas klimatas leidžia Egiptui pateikti žemės ūkio produktus Europos ir kitoms rinkoms ne sezono metu. Todėl žemdirbiai raginami pradėti auginti vynuoges be kauliukų, melionus, mango vaisius ir braškes. Taip pat didinamas dėmesys šviežioms datulėms, česnakui, džiovintiems svogūnams, saulėje džiovintiems pomidorams, razinoms, skintoms gėlėms, dekoratyviniams augalams. Po 2011 m. perversmo ekonomika patiria sunkumus.

Demografija

Pagrindinis straipsnis – Egipto demografija.

Egiptietės.

Egiptas yra labiausiai apgyvendinta šalis Vidurio Rytuose ir antra pagal dydį Afrikos žemyne. 2009 m. duomenimis, Egipte gyvena maždaug 83 mln. žmonių. Dėl medicinos vystymosi ir žaliosios revoliucijos per paskutinius 40 m. Egipto populiacija smarkiai augo. 1798 m. Napoleono žygio į Egiptą metu šalyje gyveno tik apie 3 milijonus žmonių. Beveik visa Egipto populiacija yra susikoncentravusi ties Nilo krantais, jo deltoje arba prie Sueco kanalo.

Egiptiečiai yra didžiausia šalies etninė grupė – 98 % visos populiacijos. Didesnės etninės mažumos yra arabų beduinai, berberai ir senovės nubiečiai, daugiausiai gyvenantys aplink Nilo upę.

Egipte taip pat gyvena nemažas skaičius pabėgėlių ir prieglobsčio ieškotojų iš kaimyninių šalių. Tikslus jų skaičius nežinomas, bet manoma, kad jų yra nuo 500 000 ir 3 milijonų. Apskaičiuota, kad tarp jų yra maždaug 70 000 palestiniečių ir 150 000 irakiečių, bet didžiausios pabėgėlių grupės – sudaniečių – dydis nežinomas. Anksčiau šalyje buvo didelės graikų ir žydų bendruomenės, bet dabar jos yra praktiškai išnykusios.

Pasak 2005 m. apskaičiavimų, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas šalyje yra 71,4 % (vyrų – 83 %, moterų – 59,4 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Egipte yra 72,12 metų (vyrų – 69,56 m., moterų – 74,81 m.). Gyventojų amžiaus struktūra:

0–14 metų: 31,4 %,
15–64 metų: 63,8 %,
65 metų ir vyresni: 4,8 % (2009 m. apsk.)

Demografinė raida tarp 1966 m. ir 2012 m.

1966 m.

1976 m.

1986 m.

1996 m.

2003 m.

2004 m.

2006 m.

2012 m.

30 076 000

36 656 180

48 205 049

59 272 382

67 313 045

68 648 489

72 580 653

80 268 160

Pagal World Gazetteer.

Religija

Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį:

Kairas garsėja savo mečetėmis ir yra vadinamas „1000 minaretų miestu“.

Nuo 1980 m. islamas yra valstybinė šalies religija ir, pasak Egipto konstitucijos, kiekvienas naujas įstatymas turi sutikti su Islamo įstatymais. Islamą išpažįsta 80–90 % Egipto gyventojų, o dauguma likusiųjų yra krikščionys. Beveik visi musulmonai yra sunitai, nors dalis jų taip laikosi sufizmo nurodymų. Ateistų, agnostikų ir kitų religijų atstovų šalyje yra labai mažai. 2006 m. aukščiausiasis Egipto teismas griežtai teisiškai atskyrė abraomiškąsias religijas (islamą, krikščionybę ir judaizmą) nuo visų kitų religijų. Dar neseniai, nepamelavę apie savo religiją, kitų tikėjimų žmonės negalėjo gauti tapatybės kortelių, pasų, gimimo liudijimų ir kitų dokumentų. Nuo 2009 m. šiuose dokumentuose vietoje vienos iš trijų pripažįstamų religijų leidžiama padėti brūkšnį. Krikščionys taip pat skundžiasi, kad valdžia nepakankamai atsižvelgia į jų interesus ir kad jie dėl religijos yra diskriminuojami darbe. Daugeliui egiptiečių religija yra labai svarbi. Penkis kartus per dieną girdimas adhanas (musulmonų kvietimas melstis) neformaliai reguliuoja tiek verslo, tiek žiniasklaidos ir pramogų tempą.

Svarbiausi miestai

Pagrindiniai miestai: Kairas, Giza, Aleksandrija, Asuanas, Tanta, Mahala el Kubra, Hurgada, Luksoras, Kom Ombas, Safaga, Port Saidas, Šarm el Šeichas, Šubra el Chema, Edfu, Esna, Suecas.

Kultūra

Pagrindinis straipsnis – Egipto kultūra.

Kita informacija

Šaltiniai

↑ World Gazetteer.
↑ Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 145–146 psl.{{#subobject:Egiptas (GEC) |Straipsnis=Egiptas |Žodynas=Geografinis enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Egiptas |Žodyno puslapis= 145–146 psl. |}}

Vikižodynas

Bendros nuorodos:

Žemėlapiai:

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Vitas Povilaitis – autorius ir redaktorius – 103% (+23804-668=23136 wiki spaudos ženklai).

[1] World Gazetteer.

[2] Geografinis enciklopedinis žodynas. Maskva: „Sovetskaja Enciklopedija“, 1983, 145–146 psl.{{#subobject:Egiptas (GEC) |Straipsnis=Egiptas |Žodynas=Geografinis enciklopedinis žodynas |Žodyno sąvoka=Egiptas |Žodyno puslapis= 145–146 psl. |}}

[1]

[2]