Florencija
Kitos reikšmės – Florencija (reikšmės).
| Florencija (kirč. Floreñcija) it. Firenze | |
|---|---|
 
| |
 Florencija | |
  Florencija | |
| Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2) | |
| Valstybė: |  Italija
|
| Regionas: | Toskana |
| Provincija: | Florencijos provincija |
| Meras: | Matteo Renzi |
| Gyventojų: | (2008 m.) |
| Plotas: | 102,4 km² |
| Tankumas: | 3 590 žm./km² |
| Tinklalapis: | [1] |
 Vikiteka: |
FlorencijaVikiteka |
| Kirčiavimas: | Floreñcija |
 UNESCO
|
(angl.) (pranc.): 174 |
Florencija – miestas vidurio Italijoje, Toskanos regiono sostinė, prie Arno upės į rytus nuo Pizos. Verslo, pramonės, turizmo centras, geležinkelio mazgas. Pagrindinis miesto pajamų šaltinis – turizmas, taip pat stiklo gaminių, brangiųjų metalų, odos, keramikos pramonė, aprangos ir avalynės gamyba, meno kūrinių reprodukcija. Florencijos universitetas yra tarptautinis kultūros centras. Yra nacionalinė biblioteka. Per Antrąjį pasaulinį karą išliko tik vienas tiltas – Ponte Vecchio (pastatytas XIV a.), todėl po karo pastatyta keletas naujų modernių tiltų. Florencijos senamiestis įtrauktas Pasaulio paveldo sąrašą
Istorija
Senovėje Florencija buvo etruskų gyvenvietė, vėliau – romėnų miestas, viduramžiais buvo stiprus miestas-valstybė, vienas iš pagrindinių Renesanso kultūros centrų. Bene žinomiausia Florencijos giminė – Medičiai (Medici). Florencijoje gyveno ir kūrė tokie žinomi menininkai kaip Džotas, Mikelandželas, Leonardas da Vinčis, Dantė, Rafaelis, Džovanis Bokačas ir kt. 1865 m. Florencija tapo suvienytos Italijos sostine, tačiau 1871 m. ją pakeitė Roma.
Ryšiai su Lietuva
Jau viduramžiais mieste pasklido žinia apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dinasto šventojo Kazimiero gyvenimą ir krikščionišką veiklą. 1675 m. Toskanijos Didysis kunigaikštis Cosimo III de' Medici (1642–1723) kreipėsi į Vilniaus vyskupą Mikalojų Steponą Pacą prašydamas į Forenciją atsiųsti šventojo relikviją. 1677 m. garbingas siuntinys pasiekė kunigaikštį ir buvo patalpintas meniškame relikvijoriuje, kurį tam tikslui pagamino rūmų auksakalys Massimiliano Soldani. Šiandien dėžutė su užrašu, kad joje yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio relikvijos, saugoma Florencijos šv. Lauryno bazilikoje (it. Basilica di San Lorenco).
Tas pats Toskanijos valdovas pas vieną garsiausių Florencijos dailininkų Carlo Dolci (1616–1687) užsakė nutapyti šv. Kazimiero paveikslą. Dabar šis meno kurinys kabo Pitti rūmų Apolono salėje (it. Palazzo Pitti galeria Palatina). 2004 metų pabaigoje jis buvo atgabentas į Lietuvą ir eksponuojamas Vilniaus Taikomosios dailės muziejaus Vakarų Europos sakralinės dailės salėje.
Apie 1670 m. nutapytas paveikslas yra palyginus nedidelio formato (95x79 cm) ir vaizduoja Šventąjį iki juosmens, besimeldžiantį ar gal giedantį savo pamėgtą giesmę švč. Mergelės Marijos garbei:Omni diedic Mariae mealaudes anima … Dešinėje nupiešta karūna, kairėje – lelijos šakelė, vienas svarbiausių šv. Kazimiero atributų.
Sutikimą parodyti paveikslą Lietuvos visuomenei davė speciali Italijos Kultūros ministerijos komisija, o kūrinį į Vilnių pargabenti sutiko tuometiniai Lietuvos Respublikos aukščiausieji pareigūnai: Prezidentas Valdas Adamkus, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis.[1] [2]
Lietuvos didikai Pacai XVII a. palaikė glaudžius ryšius sy Florencijos Pazzi gimine, laikydamiesi teorijos, kad abi šeimos turėjo bendrus protėvius. [3]
Vienoje gražiausių miesto bažnyčių – Šventojo Kryžiaus bazilikoje (it. Basilika di Santa Crose) – šalia pasaulyje žinomų asmenybių Ugo Foscolo, Gioacchino Rossini, Galileo Galilei, Niccolo Machiavelli ilsisi ir Lietuvos didžiojo iždininko, žinomo kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio palaikai. Išgarsėjęs savo polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“ Oginskis Italijoje atsidurė neatsitiktinai – buvo vedęs venecijietę dainininkę, Kurtuvėnų dvarininko Kajetono Nagurskio našlę Mariją de Nerį. Oginskio antkapinį paminklą galima pamatyti Kastelianių koplyčioje (it. Capella Castellani). Šiame mieste kompozitoriui gimė sūnus Irenėjus Kleopas – būsimas Raseinių bajorų maršalka, Rietavo žemės ūkio mokyklos steigėjas.
Kitoje, šv. Marko bazilikoje, (it. Basilica di San Marco) palaidotas ATR karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio pusbrolis, Lietuvos didysis iždininkas kunigaikštis Stanislovas Poniatovskis (1755–1833), o taip pat jo duktė Konstancija Zappi. Nuo 1829 m. kunigaikštis gyveno Villa Favard name, jam taip pat priklausė nekilnojamas turtas Via Ponte alle Mosse ir Via Pistoiese gatvėje (ant pastarųjų abiejų pastatų išlikęs giminės herbas). Stanislovą Poniatovskį miestiečiai prisimena iki šiol: Cisteriečių vienuolyne prie Florencijos jo garbei atidengta memorialinė lenta.
Mieste mokėsi Pjetras Pertis, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios skulptūrų autorius; Mykolas Arkangelas Pallonis, sukuręs freskas Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Pažaislio vienuolyne ir Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje. Florencietis architektas Cezaris Anikinis Lietuvoje suprojektavo Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Via della Scala 65 ir Via dei Banchi 7 kurį laiką gyveno vilnietis poetas Julius Slovackis.[4] Šiame Italijos mieste 1978 m. mirė lietuvių tapytojas Antanas Gedminas.
Sportas
Florencijoje 1934 m. vyko II pasaulio futbolo čempionatas, 1968 m. – III Europos futbolo čempionatas, o 1990 m. – XIV pasaulio futbolo čempionatas.
Žaidžia ACF Fiorentina futbolo klubas.
Šaltiniai
| ||||||