Ignas Brazdžiūnas

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Ignas Brazdžiūnas
    Linkuvos gimnazijos direktorius 01.jpg

    Gimė 1891 m. balandžio 12 d.
    Ruponiai, Linkuvos valsčius
    Mirė 1942 m. liepos 5 d. (51 m.)
    Tomskas

    Tėvas Baltramiejus Brazdžiūnas (m. 1945 m.)
    Motina Rozalija Valiulytė (m. 1956 m.)
    Sutuoktinis(-ė) Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė
    Vaikai
    • Valentinas Liudvikas Brazdžiūnas (g. 1925 m. Linkuva - 2015 m. rugsėjo 12 d. Kaune)
    • Ignas Brazdžiūnas (1926 m. Linkuva – 1945 m. Linkuvoje)
    • Juozas Brazdžiūnas (1936 m. Linkuva – 1943 m. Zavodskojus, Parbigo r., Tomsko sr.)

    Veikla
    Linkuvos gimnazijos steigėjas, ilgametis jos direktorius.

    Ignas Brazdžiūnas (anksčiau Bržozauskas, 1891 m. balandžio 12 d., Ruponiai, Linkuvos valsčius1942 m. liepos 5 d., Tomskas) – Linkuvos gimnazijos steigėjas, ilgametis jos direktorius.

    Šeima

    Linkuvos gimnazijos steigėją, ilgametį jos direktorių Igną Brazdžiūną (1891-1942) irgi siejo ryšis su Steigviliais. Iš čia kilusi jo motina Rozalija Valiulytė (a.1871-1956).

    Valiuliai - viena iš senųjų Steigvilių šeimų. Jie gyveno raudonų plytų mūro name, kaimo šiaurinėje dalyje (buvusios mokyklos pastatas). XX a. pradžioje vienas iš Valiulių buvo kaimo seniūnas ("šaltyšius"). Rozalijos tėvai - Silvestras Jonas Valiulis ir Rozalija (Požėlaitė) Valiuliai (Walula) 1900 m. palaidoti Steigvilių kaimo kapinėse.

    1889 metų vasario 15 d. Lauksodyje Rozalija Valiulytė ištekėjo už gretimo valsčiaus Ruponių kaimo ūkininko Baltramiejaus Bržozausko (Brazdžiūno). Susilaukė trijų vaikų: Igno, Juozapo ir Elenos.

    Ignas Brazdžiūnas 1910 metais baigė Mintaujos gimnaziją. Vėliau mokėsi Rygos politechnikos instituto chemijos skyriuje, 1917 metais dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje. 1915 m. Linkuvoje pradėjo pedagoginį darbą. Ignas buvo pirmasis Linkuvos progimnazijos ir vėliau gimnazijos direktorius. Po 1934 metų - gimnazijos mokytojas, inspektorius. 1941 m. su šeima – Filomena Adiklyte-Brazdžiūniene ir trimis vaikais buvo išvežtas į Sibirą. Mirė Rešotų lageryje, Tomske 1942 m. liepos 5 d. Sibire mirė ir du jo sūnūs. Linkuvos kapinėse pastatytas Igno Brazdžiūno kenotafas.

    Rengiant aprašymą naudotasi šaltiniais iš lietuvai.lt, epaveldas.lt, geni.com ir archive.org.

    Papildė Aleksas Pašuškevičius

    Gyvenimo kelias

    Ignas Brazdžiūnas gimė 1891 m. balandžio 12 d. Ruponiuose, Linkuvos valsčiuje. Jo tėvai buvo pasiturintys valstiečiai.

    Ignas Brazdžiūnas Mintaujos (Jelgavos, Latvija) gimnazijos mokinys. 1909 m.

    Pradinį mokslą išėjęs rusų dviklasėje mokykloje, Ignas įstojo į Mintaujos gimnaziją. 1910 m. baigęs šią gimnaziją, toliau mokėsi Rygos politechnikos instituto chemijos skyriuje. Studijas baigęs, diplomo atsisakė, kad nereikėtų stoti į kariuomenę ir kad galėtų atsidėti lietuvių švietimo darbui. Mėgo visuomeninę ir kultūrinę veiklą: buvo aktyvus „Vyturio“ draugijoje, dalyvavo įvairiuose renginiuose.

    Pirmojo pasaulinio karo metais apsigyveno savo tėviškėje Ruponiuose. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje.

    Kadangi tais laikais išsimokslinusių žmonių Lietuvoje buvo maža, vokiečių okupacinė valdžia Ignui siūlė kelias aukštas ir pelningas vietas. Bet jis buvo apsisprendęs pasilikti Lietuvoje ir atsidėti švietimo darbui.

    1915 m. Ignas Linkuvoje pradėjo pedagoginį darbą, buvo paskirtas jo ir klebono Liudviko Šiaučiūno išrūpintos dviklasės mokyklos vedėju ir mokytoju. Pirmaisiais metais dirbo vienas su dviem klasėm, bet, vietos gyventojams parodžius didelį susidomėjimą mokslu ir vaikams ir jaunimui užplūdus mokyklą, į talką pasikvietė Povilą Spudą, kuris buvo baigęs Mintaujos gimnaziją.

    Po didelių Igno ir klebono Liudviko Šiaučiūno bei kitų linkuvių pastangų buvo leista 1918 m. Linkuvos pradinei mokyklai tapti progimnazija. Po ne mažesnių pastangų 1923 m. buvo gautas leidimas steigti pilną gimnaziją. Pirmuoju progimnazijos ir vėliau gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Ignas Brazdžiūnas. Gimnazijos direktoriaus pareigas ėjo iki 1934 m. Po tuometinių reformų buvo mokytoju, o vėliau inspektoriumi.

    1941 m. su šeima – Filomena Adiklyte-Brazdžiūniene ir trimis vaikais buvo išvežtas į Sibirą. Mirė Tomske 1942 m. liepos 5 d. Rešotų lageryje, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Palaidojimo ‎(užkasimo)‎ vieta nežinoma. Simbolinis kapas ‎(kenotafas)‎ yra Linkuvos miesto kapinėse.

    Sibire mirė ir du jo sūnūs.

    Ignas buvo santūrus, kuklus, taktiškas. Nepaisant jo kuklumo, buvo autoritetingas ir gerbiamas. Gimnazijoje dėstė geografiją, kosmografiją, fiziką, chemiją, gamtos mokslą, higieną. Daug dėmesio skyrė į mokslo panaudojimą praktiniam gyvenimui. Direktorius atrodė rūstus, griežtas, kietos rankos. Tiesus, niekuomet į priekį nepalinkęs, stambaus kūno sudėjimo. Visi jo bijodavo ir per pamokas sėdėdavo kaip pelytė po šluota. Buvo oficialus, į savo tiesų žvilgsnį suimdavo visą klasę ir ją apvaldydavo. Buvo autoritetas pilna to žodžio prasme ir pavyzdingas administratorius, geras organizatorius. Niekuomet mokiniai nesėdėjo šaltose ar dulkinose klasėse. Organizuojant gimnaziją, jis buvo viso šio darbo centras. Pamokas aiškindavo polėčiai, suprantamai, gal net vaizdžiai. Mokiniai klausydavo įdėmiai, bijodami per jo pamokas kuo kitu užsiimti. Ignas Brazdžiūnas iš tikrųjų buvo pats tinkamiausias vadovo pareigoms iš viso tuometinio mokytojų kolektyvo.

    Prisiminimai

    Antano Spudo (1904-2003) atsiminimų

    Pasakojimas kaip buvo kuriama Linkuvos gimnazija. Gimnazijos steigėjams (1918 m.) Ignui Brazdžiūnui buvo 27 metai, Povilui Spudui) 22 metai.


    1915 metų rudenį, Ignui Brazdžiūnui (Antano Spudo pusbrolis) kviečiant, Povilas Spudas (Antano Spudo brolis) išvyko į Linkuvą mokytojauti. Išvykome ir mes visi, kurie buvome buvę Mintaujoje: Povilas, Teklytė, aš, Baltras. Kazytė vėl šeimininkavo. Apsigyvenome mokykloje. Povilas su I. Brazdžiūnu žemai, mes - antrame aukšte, langas į pietus. Vienas kambarys su virtuve. Pirmame aukšte dvi didelės klasės. Povilas mokė antrą ir ketvirtą skyrius, I. Brazdžiūnas - pirmą ir trečią pradžios mokyklos skyrius. Mokinių daug. Trys eilės suolų.

    Brazdžiūnų šeima apsigyveno greta mūsų panašiame kambaryje. Jiems šeimininkavo Brazdžiūnaitės: Teodora, Julė, Kazė. Mokėsi: Elena, Juozas, Ona. Tikybą mokė kun. Mykolas Lovčikas, dainavimą - vargonininkas Girdeika. Sunku buvo gauti sąsiuvinių, knygų. Daugelis turėjo grafitines lenteles, įtaisytas į medinius rėmelius, knygų dydžio. Jose rašydavo grifeliais. Rašant likdavo šviesus raštas. Jį ranka ar skudurėliu nutrynus, vėl buvo galima rašyti. Daugiausia jose spręsdavome uždavinius. Palėpėse buvo likę įvairių daiktų. su Juozu Brazdžiūnu išlandėme visas palėpes. Mūsų mėgstamiausias objektas buvo pakabinamų lempų bumbulai. Jie dėl svorio buvo pripildyti švininių šratų. Tuos šratus išpildavome, sulydę liedavome laimes, mainydavome su vaikais į šovinius ar kitus vaikams reikalingus daiktus. Tokiu būdu ne vieną tokią lempą išmontavome.

    Prie mokyklos buvo tvartelis. Atsivesdavome žiemai melžiamą karvę ir turėdavome kasdien šviežio pieno. Pašaro atveždavo iš Gataučių. prie mokyklos buvo nemažas sklypukas. Iki prasidedant vasaros atostogoms, karvę jame prasiganydavome. Taip gyvenome ir 1916/17 mokslo metais. Be mokslo klasėse, pradėjau rengtis į ketvirtą klasę.

    Povilo ir Igno Brazdžiūno inciatyva buvo sugalvota steigti gimnaziją. Sudarytas gimnazijos steigimo komitetas. Į jį įėjo ir klebonas L. Šiaučiūnas, turėjęs gerą vokiečių valdžios pasitikėjimą. Buvo gautas leidimas. 1918 metų rudenį laikau įstojamuosius egzaminus į ketvirtą klasę. Egzaminai vyksta keletą dienų. Į vokiečių kalbos egzaminą atvyksta vokietis. Rašėme apsakymą gotiškomis raidėmis. Direktorius Ignas Brazdžiūnas. Mokytojai: brolis Povilas Spudas, Mykolas Kripas, Juozas Gobis. Vėliau buvo Norutis, Matas Šalčius (dėstė rusų kalbą). Pradžios mokyklos mokytojas buvo Gaidamavičius.

    Kad padarytų daugiau vietos klasėms, mūsų šeima išsikėlė į miestelį, nuomavo butą. Ketvirta klasė buvo sudaryta iš 12 mokinių. Prisimenu keletą pavardžių: be manęs, Juozas Paukštelis, Elena Brazdžiūnaitė, Jonas Vėdaras, Stasys Kripas, Soročinskaitė, Korsakaitė, Rimkūnas, Atkočiūnas ir kiti. Klasė - mūsų buvusiame bute, antrame aukšte. Vos telpa 6 suolai. Mokėmės.

    Pasibaigė karas. Vokiečiai jį pralaimėjo. Per Linkuvą pradėjo važiuoti besitraukiančios vokiečių gurguolės. Atsiranda raudonarmiečių. Kuriama lietuviška valdžia. Nesnaudžia ir bolševikai. Susidaro kaip ir dvi valdžios. Klijuojamos ant sienų įvairios afišos: bolševikinės, tautinės. Naktį, išeidami, nuplėšome komunistines afišas. Prasidėjo suėmimai, šaudymai, įkaitų ėmimas. Buvo pranešta, kad bolševikai rengiasi paimti įkaitais brolį ir I. Brazdžiūną. Pradėjo slapstytis. I. Brazdžiūnas ateina į Gataučius ir abu išvyksta pasislėpti pas Mickų, mūsų pusbrolį Gataučiuose. Mama jiems siuntinėja maistą. Bolševikų įtampai sumažėjus, maždaug po savaitės laiko, grįžta į Linkuvą ir vėl tęsia mokytojų darbą.


    Cquote2.png

    Didžiausias autoritetas mokykloje ir miestelyje buvo direktorius Ignas Brazdžiūnas. Per pertraukas užtekdavo jam išeiti mokytojų kambario, susidėjus rankas ant nugaros praeiti koridorium, kad klasėse ir visuose pakampiuose būtų šventa ramybė, tvarka, mokinių mandagumas. Skvarbus jo žvilgsnis, iškili figūra, rimtumas magiškai veikdavo visus, kad ir didžiausius neklaužadas bei išdaigininkus.

    Tai buvo tyriausio sąžiningumo, aukšto dorovingumo, veiklus, teisingas, materialiai nesusitepęs direktorius ir žmogus. Jo didelės ir geros akys būdavo visur ten, kur tik būrėsi, vaikščiojo, linksminosi, žaidė ar meldėsi mokiniai! Mokiniai jo bijojo, bet mylėjo ir gerbė už jo tiesumą, teisingumą. Jis be galo buvo pamilęs Linkuvą, kad iš jos niekur nenorėjo keltis šiltų vietelių ieškoti. Linkuvos gimnaziją jis laikė savo išnešiotu kūdikiu, su kuriuo buvo surištas krauju, širdimi ir protu. Paklausus Brazdžiūną, kodėl jis taip užsisėdėjo Linkuvoje, jo atsakymas: „Aš čia gyvenu, gyvensiu, dirbau ir dirbsiu, kol manęs neišmes arba kol nenumirsiu!“ Kuklumas be tuščio išdidumo.


    Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Linkuvos gimnazijos 1 laida

    Cquote1.png


    Cquote2.png

    Man, kaip ir kitiems, didelis autoritetas buvo Ignas Brazdžiūnas. Jis buvo tikrasis Linkuvos gimnazijos steigėjas ir daugelį metų – direktorius. Kilęs iš Linkuvos I.Brazdžiūnas mokėsi vietinėje dviklasėje rūsų mokykloje, o vėliau Mintaujos gimnazijoje ir Rygos politechnikos instituto Chemijos skyriuje. Baigęs studijas, atsisakė diplomo, kad nereikėtų eiti į Rusijos kariuomenę. Apsigyvenęs netoliLinkuvos, jau 1915 m. buvo paskirtas tada su klebonu L.Šiaučiūnu išrūpintos dviklasės mokyklos vedėju ir mokytoju. Įsteigus Linkuvoje progimnaziją, o vėliau gimnaziją, jis buvo tų mokyklų direktorius iki 1934 m., o vėliau – mokytojas ir inspektorius. 1941 m. I.Brazdžiūną ištrėmė į Sibirą.

    Kaip mokytoju aš juo nelabai žavėjausi, nors jis dėstė geografiją ar kosmografiją. Tačiau jo laikysena, šaltas ir ramus požiūris į kasdieninius reikalus, ramus tonas net ir konfliktinėse situacijose, mano akyse jį iškėlė kaip karališkų savybių turintį žmogų. Vėliau, savo mokytojo labai gailėjau, sužinojęs, kad man bestudijuojant Žemės ūkio akademijoje, jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir paliktas ten kaip mokytojas. nežinau motyvų, kodėl taip buvo pasielgta. Tačiau dvi galimybės ateina į galvą: cenzo klausimas ir gal paties I.Brazdžiūno negalėjimas ar nenoras prisitaikyti prie tuometinės krašto politinės santvarkos.


    Bronius Povilaitis

    Cquote1.png

    ↑ Iš knygos Bronius Povilaitis „Apie įvykius, žmones ir save“, Torontas-Kaunas, 2007, 31 p.

    Kur? Už ką? Kodėl?

    Filomena Adiklytė - Brzdžiūnienė per gimnazijos 50-metį

    Filomena grįžo namo iš darbo, o I. Brazdžiūnas dar egzaminavo mokinius, nes dar vyko abitūros egzaminai. Ir sūnus Valentas juos laikė.

    Laukė grįžtančio vyro, tvarkė kambarius, svajojo apie artėjančias atostogas. Tik staiga, priėjusi prie lango, pamatė prie namo stovintį sunkvežimį su kareiviais. Visi šnekėjo rusų kalba. Įėję į vidų, paklausė, ar čia gyvena Ignas Brazdžiūnas. Sunkvežimis pasuko mokyklos link. Po kurio laiko sugrįžo su vyru ir sūnumi Valentinu.


    Išrikiavo, iškratė. Mokytojus tai nustebino ir prajuokino — nejaugi kas į egzaminus nešasi ginklą! Tikra komedija! Bet kai liepė ruoštis kelionei ir pasiimti maisto bei drabužių, suprato: kažkas negerai. Ne juoktis, o verkti reikia. „Kur? Už ką? Kodėl?“ — apstulbę kartojo. Niekas į jų klausimus neatsakinėjo. Dar perspėjo, kad pasiimtų šiltesnių drabužių. Brazdžiūnai nei kailinių, nei veltinių neturėjo. Ir maistą pirkdavo tik tai dienai, jokių atsargų nekaupė. Pasiruošti davė pusvalandį. Kažkas iš kaimynų šūktelėjo, kad pasiimtų pinigų, auksinių daiktų. Tarsi sapne ėjo ruoštis, o neklusnios kojos pynėsi, klupo. Kišo į pagalvių užvalkalus, maišus, ryšulius, kas tuo metu po ranka ir už akių pakliuvo.

    Linkuvių prisiminimai...

    Eina mokytoja Brazdžiūnienė. Vedasi už rankutės mažiuką Juozuką, o už jos eina trys vyrai ąžuolai, aukšti, tvirti. Jos vyras mokyklos inspektorius Ignas Brazdžiūnas, sūnus abiturientas Valentinas, septintą klasę bebaigiąs Ignas.

    Tiesiog baisu pasidarė, kad mokinys gali varyti savo mokytoją į pražūtį!

    Nuvarė į Linkuvos geležinkelio stotį, įstūmė į vagoną, užtrenkė duris. Toks pat likimas tą dieną ištiko ir gimnazijos direktoriaus Stepono Vaitkevičiaus bei pradžios mokyklos mokytojo Povilo Pabilionio šeimas.

    1941 m. birželio 14 d. atskirta nuo vyro Igno Brazdžiūno, su vaikais ištremta į Sibirą: Zavodskojų, Parbigo rajoną, Tomsko sritį.

    Paleista 1957 m. liepos 1 d. grįžo į Lietuvą.

    Filomena mirė 1994 m. Linkuvoje. Palaidota Linkuvos miesto kapinėse.

    IGNAS BRAZDŽIŪNAS (1891 – 1942)

    Ignas Brazdžiūnas – faktinis Linkuvos gimnazijos steigėjas, ilgametis jos direktorius, prityręs pedagogas. Su jo vardu susijusi kone šimtmečio ketvirčio tos mokyklos istorija.

    Ignas Brazdžiūnas (anksčiau – Bržozauskas) gimė 1891 m. balandžio 12 d. Ruponių km., Linkuvos vlsč. Jo tėvai buvo pasiturį valstiečiai.

    Pradinį mokslą išėjęs rusų dviklasėje mokykloje, I. Brazdžiūnas stojo į Jelgavos (Mintaujos) gimnaziją. 1910 m. baigęs šią mokyklą, mokėsi Rygos Politechnikos instituto chemijos skyriuje. Baigęs studijas, atsisakė diplomo, kad nereikėtų stoti į kariuomenę ir kad galėtų atsidėti linkuvių švietimui. Brazdžiūnas mėgo visuomeninę ir kultūrinę veiklą: buvo aktyvus „Vyturio“ draugijoj, dalyvavo įvairiuose renginiuose.

    Pirmojo pasaulinio karo metu I. Brazdžiūnas apsigyveno savo tėviškėje Ruponiuose. 1917 m. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje.

    Vokiečių okupacinė valdžia yra siūliusi I. Brazdžiūnui kelias aukštas ir pelningas vietas, nes tuo metu Lietuvoje nedaug tebuvo išsilavinusių žmonių. Bet Brazdžiūnas pasiūlymo atsisakė, nes norėjo pasilikti Linkuvoje ir atsidėti švietimo darbui.

    Dar 1915 m. Ignas Brazdžiūnas Linkuvoje pradėjo pedagoginį darbą: buvo paskirtas Linkuvos dviklasės mokyklos vedėju ir mokytoju. Jis buvo drauge su klebonu L. Šiaučiūnu šios mokyklos steigėju, bet, vietos gyventojams parodžius didelį susidomėjimą mokslu ir jaunimui užkildžius mokyklą, talkon buvo pasikviestas Povilas Spudas, baigęs Jelgavos gimnaziją.

    Didelėmis Igno Brazdžiūno, klebono L. Šiaučiūno ir kitų linkuvių (Povilo Spudo, jo brolio Igno Spudo, klebono seserų Juzės Maciūnienės ir Veronikos Balsevičienės) pastangomis Linkuvos pradinė mokykla buvo perorganizuota į progimnaziją, o 1923 m. buvo gautas leidimas steigti pilną gimnaziją. Pirmuoju progimnazijos ir gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Ignas Brazdžiūnas. Direktoriumi jis išbuvo iki 1934 metų. Po tuometinių reformų buvo paskirtas mokytoju, o vėliau – inspektoriumi. 1941 m. su šeima – žmona ir trimis vaikais – buvo išvežtas į Sibirą. Mirė Tomske 1942 m. vasarą. Taip pat mirė ir du vaikai.

    Ignas Brazdžiūnas gimnazijoje dėstė geografiją žemesnėse klasėse, kosmografiją, fiziką, chemiją, gamtos mokslą, higieną aukštesnėse klasėse. Brazdžiūnas daug dėmesio skyrė, kad gimnazijoje įgytos mokslo žinios būtų panaudotos praktiniame gyvenime. Lotynų patarlė teisingai sako: „Non scholas, sed vitae discimus“.

    Ignas Brazdžiūnas buvo santūrus, kuklus, taktiškas tiek su mokytojais, tiek ir su mokinių tėvais bei mokiniais. Gimnazijoje sugebėjo palaikyti tvarką ir drausmę. Jis pamokoms rimtai ruošdavosi, pamokas pravesdavo įdomiai, glaustai išdėstydamas naują medžiagą. Buvo reiklus, mokinių žinias vertindavo teisingai, objektyviai.

    I. Brazdžiūnas tiek mokytojų, tiek mokinių bei jų tėvų buvo gerbiamas. Kas žinojo Linkuvos gimnaziją, tas žinojo ir jos direktorių Brazdžiūną. Jo vardas buvo žinomas plačioje Linkuvos apylinkėje. Igno Brazdžiūno vardas nebus užmirštas jo mokinių. Gimnazijoje turėtų būti pritvirtinta memorialinė lenta apie šios gimnazijos steigėją ir pirmąjį direktorių Igną Brazdžiūną.

    I. Brazdžiūnas buvo tikras demokratas: jis visus žmones, tiek turtingus, tiek ir neturtingus, lygiai vertino. Būdamas direktoriumi jis nevengė draugystės ir su paprastais žmonėmis. Jis ir žmoną pasirinko ne iš turtingųjų luomo, o savo sargo dukterį Filomeną Adiklytę. I. Brazdžiūnas buvo pavyzdingas ir tėvas. Išaugino ir išmokė tris sūnus.

    Savo pažiūromis Ign. Brazdžiūnas buvo didelis tolerantas: gerbė kitų įsitikinimus, nesistengė savo pažiūrų kitiems primesti. Buvo praktikuojantis katalikas, kuris šventadieniais lankydavo bažnyčią, klausydavo pamokslų, dalyvaudavo drauge su mokiniais rekolekcijose. Gražiai sugyveno su parapijos klebonu ir su gimnazijos kapelionu.

    1930 m., oficialiai uždarius mokyklos ateitininkų organizacijas, gimnazijos direktorius Ignas Brazdžiūnas, žinodamas, jog ir toliau ateitininkai veikė, dėl to jų nepersekiojo. Jis tik prašė nedaryti išsišokimų. Jis gerai suprato, kad prieš idėją nereikia kovoti brutalia jėga. Vasaros atostogų metu mokiniai ateitininkai organizuodavo susitikimus su studentais ateitininkais. Nors apie tai direktorius žinojo, tačiau niekam nedarė jokių priekaištų.

    Būtų labai pageidautina, kad apie Igną Brazdžiūną ir jo veiklą linkuviai parašytų savo atsiminimus ir išleistų atskirą monografiją. Jis to tikrai yra vertas.

    Linkuvos gimnazijos direktorius Benediktas Bučinskas

    Nuotraukos

    Šaltiniai


    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 101% (+28235-5016=23219 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 17% (+4848-113=4735 wiki spaudos ženklai).