Ignas Skrupskelis

Ignas Skrupskelis
Gimė	1903 m. spalio mėn. Melgužė, Šiaulių apskritis
Mirė	† 1943 m. vasario 1 d. Vorkuta, Rusija
Veikla	germanistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius

Ignas Skrupskelis (Ig. Petrikonis, 1903 m. spalio mėn. Melgužės dvare, Šiaulių apskritis – 1943 m. vasario 1 d. Vorkutoje) – filologas germanistas, publicistas, žurnalistas, redaktorius, ateitininkas, visuomenininkas.

Kilmė ir šeima

Tėvas - Albinas Skrupskelis (1874-1950) buvo dvaro darbininkas, pradėjęs kaupti savo turtą nuo Melgužės dvaro piemenuko botago, vėliau buvo to paties dvaro bernas, dvaro žemės sklypo nuomininkas, ūkelio Kazyluose nuomininkas, vėliau – to paties ūkio savininkas.
Mama Elena Skrupskelienė (Laurynaitytė) gimusi apie (1846 ir 1906)

Brolis - Juozas Skrupskelis, mokytojas, Linkuvos vidurinės mokyklos ir Pakruojo vidurinės mokyklos direktorius.

Šeima - žmona Alina Skrupskelienė. 1944 m. Alina Skrupskelienė su trimis mažais vaikais pasitraukė į Vokietiją, o po 4 - erių metų - į JAV. Dirbo, viena leido savo vaikus į mokslus.

Vaikai – dukra Viktorija Skrupskelytė ir sūnus Kęstutis Skrupskelis, filosofas, istorikas, Pietų Karolinos universiteto (JAV) profesorius. Akademinė specialybė – Amerikos filosofijos istorija ir filosofinių tekstų tyrinėjimas bei redagavimas. Ilgus metus rengė vieno žymiausių amerikiečių filosofų Williamo Jameso tekstus.

Igno brolis mokytojas Juozas Skrupskelis 1980 m. rašė: "Dabar Skrupskelių džiaugsmas - Igno vaikai, gyvenantys Vakaruose... Jie ten išaugo, pasiekė akademinių profesijų - to, ko siekė ir apie ką svajojo jų tėvas. Igno vaikų gyvenimas, jų veikla yra geriausias paminklas jų tėvui." Ir mamai - tvirtai, valingai asmenybei.

Šventė Linkuvoje. Apačioje, po dešine, Albinas Skrupskelis (1874-1950), filologo Igno tėvas, tarnavęs Melgužės dvare

Iš kairės: Ignas Skrupskelis, Emilija Bezmėnienė (sėdi), Aleksas Bezmėnas (dešinėje). Apie 1970 m. Aleksandras Bluzmėnas (1913 m.). 1946 m. balandžio 13 d. suimtas, kalintas Šiauliuose, Vilniuje. 1946 liepos 9 d. Karo tribunolo nuteistas penkeriems metams lagerio ir trejiems tremties. 1946 m. lapkričio 20 d. išvežtas į Uchtą Komijoje. Paleistas 1951 m. Žmona EMILIJA ir duktė EMILIJA, uošvė ELENA SKRUPSKELIENĖ 1948 m. gegužės 22 d. ištremtos į Krasnojarsko kraštą. Paleistos 1958 m."

Mokslo ir studijų metai

Baigęs Kriukų pradinę mokyklą, mokėsi Linkuvos „Saulės“ progimnazijoje ir Šiaulių gimnazijoje. Po to lankė pradinių klasių mokytojų kursus, nes neturėjo lėšų studijoms universitete.

Apie 1925 m. susiradęs darbą, iš Kaišiadorių persikėlė į Kauną. Dirbdamas studijavo Lietuvos universitete teisių fakultete, bet apsigyvenęs Kaune perėjo į Teologijos-filosofijos fakultetą, kurį baigė 1929 m.

Kaip gabus studentas gavo stipendiją ir išvyko į Karaliaučių, kur 1930-1931 m. studijavo germanistiką Karaliaučiaus universitete.

Po to buvo priimtas gilinti germanistikos studijų Vienoje (Austrija), kur 1932 m. Vienos universitete jam buvo suteiktas daktaro laipsnis už disertaciją apie lietuvius XVIII a. vokiečių literatūroje. Ruošėsi mokslinei karjerai.

Tačiau gyvenimas pastojo kelią į mokslinę karjerą. Teologijos - filosofijos fakulteto, kuris norėjo I.Skrupskelį kviestis akademiniam darbui, egzistavimas kabojo ant plauko, nes buvo nepalankiai vertinamas tautininkų vyriausybės. Tuomet Ignas pasinėrė į žurnalistiką, kuri mažiau buvo priklausoma nuo vyriausybės.

Profesinė veikla

1934-1940 m. žurnalo „Židinys“ redaktorius bei 1936 m. įkurto dienraščio „XX amžius“ redakcijos narys, 1939-1940 m. – šio dienraščio vyriausias redaktorius.

Tačiau artėjo istorinių permainų metai ir sąžiningam, doram redaktoriui buvo nelengva. 1940 m. birželio 21 d. vedamajame jis netiesiogiai įvardijo Lietuvos aneksiją: "Mes visi turime žinoti, kad tam tikras Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo laikotarpis yra baigtas. Nuo birželio 15 dienos prasidėjo visiškai kitas etapas <…> Jokios iliuzijos, jokios fikcijos čia niekam nieko negali padėti." Po dviejų savaičių parvažiavo į Kazylus. Visą naktį nemiegojo, kalbėjosi su namiškiais.Tai buvo paskutinis jo apsilankymas.

1940 m. liepos 12 d. poilsiaujant Kačerginėje besiilsinčią I.Skrupskelio šeimą aplankė enkavedistai ir išsivedė redaktorių, palikdami žmoną su trimis mažais vaikais vieną. Ignas buvo suimtas ir tardytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Bolševikų nuteistas 8 m. kalėti ir išvežtas į Vorkutą. Ten sekė sekinantis darbas po 12 val. per dieną, kai lauke - 50 laipsnių šaltis. Išsekintas šalčio, bado, darbo mirė. Palaidotas Kochme miestelyje.

Visuomeninė veikla

Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys. 1936 m. vasario 23 d. 16 gerai žinomų katalikų intelektualų pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“, kuri tapo protestu prieš egzistuojantį režimą. Ją pasirašė Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Juozas Grušas, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Kazys Pakštas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis, Balys Vitkus. 1938 m. išrinktas Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininku, buvo LKMA iždininkas, jaunųjų katalikų sąjūdžio dalyvis.

Aktyviai dalyvavo formuojant vyriausybę 1939 m.

Kūrybinis palikimas

Rašė straipsnius žurnalui „Athenaeum“, redagavo žurnalus „Židinys“ ir „XX amžius“. Publicistikos straipsnius pasirašinėjo I. Petrikonio slapyvardžiu.

• Ignas Skrupskelis. Lietuviai XVIII amžiaus vokiečių literatūroje. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Roma, 1967, 180 psl. Dievas ir Tėvynė.
• Literatūros mokslas, jo esmė, istorija ir metodai / „Athenaeum“, 1930 m.
• Vytautas Didysis vokiečių literatūroje, 1932 m.
• Kultūrinis Prūsų lietuvių gyvenimas XVIII a., 1932 m.

Igno Skrupskelio auka

1943 metų vasarį viename iš Vorkutos lagerių žuvo Lietuvos žurnalistas, redaktorius ir ateitininkų veikėjas Ignas Skrupskelis. Net ir būdamas nuošaliau nuo profesionalios politikos, net ir oponuodamas Lietuvą valdžiusiems tautininkams, I. Skrupskelis vis tiek pateko į pirmųjų sovietų represuotų inteligentų gretas, o jo arešto orderį pasirašė pats Antanas Sniečkus.

Aras Lukšas

1940 metų liepos 11-osios vakaras ramiame kurortiniame Kačerginės miestelyje. Vėlyvoms vasaros sutemoms apgobus Nemuno slėnį, mediniuose vasarnamiuose beveik visi jau buvo sugulę. Kitaip, nei aname krante esančioje Kulautuvoje, kur vasaras triukšmingai leido Kauno bohema, Kačerginėje atostogavo ramaus poilsio išsiilgusios šeimos.

Nedidelį dviejų kambarių butuką tą vasarą Kačerginėje nuomojosi ir Skrupskelių šeima – dienraščio „XX amžius“ redaktorius Ignas Skrupskelis, jo žmona Alina ir du jų vaikai – duktė Ona ir dar visai mažas sūnus Kęstutis. Visi keturi jau buvo kietai įmigę, kai prieš pat vidurnaktį pasigirdo įnirtingas beldimas į duris. Kad nekviestų vėlyvų svečių vizitas nežada nieko gera, vilos gyventojai neabejojo – kalbos apie prasidėjusius naujajai „liaudies valdžiai“ neįtikusių veikėjų suėmimus netilo jau porą savaičių.

Pravėrusi duris, A. Skrupskelienė pamatė tris civiliai apsirengusius vyrus. Šie lietuviškai paklausė, kur rasti Joną Dikinį. Tai buvo kaimynas, aktorius, notaras ir tautininkų veikėjas, nuomojęsis butą antrame vilos aukšte. Supratę, kad pasibeldė ne į tas duris, Antano Sniečkaus saugumiečiai nubildėjo laiptais aukštyn, o po kurio laiko moteris pro langą pamatė, kaip kaimynas vedamas į prie vilos stovintį automobilį.

Tą akimirką atrodė, kad nelaimė praėjo pro šalį, bet ar ilgam? Ar pilki skrybėlėti šešėliai trumpos vasaros nakties priedangoje nesugrįš ir lygiai taip pat neišsiveš Igno? Skrupskeliai tuomet nė nenumanė, kiek pagrįstos tokios negeros nuojautos, mat tuo metu, kai saugumiečiai vedėsi nuo kalnelio suimtą kaimyną, okupantų parankiniai išsigandusios tarnaitės akivaizdoje jau vertė aukštyn kojomis jų namus Kauno Žaliakalnyje. Dar valanda kita, ir jie bus čia, Kačerginėje.

Ką daryti, nejau tiesiog sėdėti, ir laukti savo likimo? O gal stverti į glėbį vaikus, šokti per langą, sulaukti aušros panemunių krūmynuose, o tada jau mėginti sprukti kuo toliau nuo draskomos ir prievartaujamos Lietuvos, ką, kaip vėliau paaiškėjo, tą naktį padarė ne vienas Kačerginės vasarotojas? Sunku patikėti, kad Skrupskeliai tuomet nesvarstė ir tokios galimybės, bet vis dėlto nutarė pasitikti sau skirtą likimą. O jei tikėsime septintajame dešimtmetyje paskelbtais gerai Skrupskelius pažinojusio kunigo Juozo Prunskio prisiminimais, tokį sprendimą Ignas priėmė jau anksčiau.

„Prieš suimamas spėjo dar nuvažiuoti į tėviškę — pasilsėti, sakė. Iš tikrųjų — atsisveikinti, nes savo likimą jautė“, – rašo prisiminimų autorius. J. Prunskis cituoja ir vieną A. Skrupskelienės laišką, perteikiantį Igno namiškių įspūdžius apie tą paskutinę viešnagę: „Tokio gero mes jo niekad nesame matę. Jis visada būdavo pavargęs ir nelabai šnekus. O čia tiek daug linksmų dalykų nupasakojo. Visą naktį nėjo miegoti, ir mes kartu visi su juo išsėdėjome. Toks smagus buvo“. Toliau prisiminimų autorius rašo: „Liepos 11 d. vakare jis buvo Kačerginėje. Kalbėjome vis tom pat rūpimom temom : — Lietuva neteko laisvės ilgam. Mano prispirtas pagaliau nusileido : — Na, mažiausia, 10 metų. Likimo ratai ėmė suktis prieš mus. Jų neatsuksi, kaip nori. Reikia laukti…“

Laukti teko neilgai – gal porą valandų, gal mažiau. Tą pačią naktį į Skrupskelių nuomojamo vasarnamio duris vėl pasibeldė trys vyrai – kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo du saugumo policijos pareigūnai ir kviestinio liudytojo vaidmeniui atsivestas vietos gyventojas. Pakišę šeimininkams kažkokį sulankstytą lapą, ant kurio aiškiai matėsi žodžiai „suradus ginklą areštuoti“, saugumiečiai ėmėsi ieškoti kambariuose ne tik ginklo, bet ir „antivalstybinės literatūros“. Neradę nei to, nei ano, pareigūnai vis tiek liepė I. Skrupskeliui susiruošti – važiuosiąs su jais.

Bruzdesys namuose pažadino ir dukrą Onutę. Vėliau A. Skrupskelienė prisimins kaip ši, vogčiomis prisėlinusi prie lango, žiūrėjo į vasaros naktyje ištirpstantį tėvo siluetą… Tada Alina nežinojo, kad vyrą pamatys tik po ilgų aštuonių mėnesių. Ir tik ketvirčiui valandos. Paskutinį kartą, prieš prarandant jį amžinai.

Kitą rytą paaiškėjo, kad tą nelemtą naktį Kačerginėje buvo suimti dar trys žmonės – buvęs Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis (tų pačių metų pabaigoje nukankintas Kauno kalėjime), pedagogas ir tautininkų veikėjas Vytautas Augustauskas-Augustaitis ir Vidaus reikalų ministerijos Spaudos ir draugijų skyriaus vedėjas Domas Stankūnas. O Kaune ir kituose Lietuvos miestuose tomis dienomis suimti lietuviai – valstybės, partijų, visuomenės veikėjai ir toliau nuo politikos buvę inteligentai – skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais.

Apie tolimesnį I. Skrupskelio likimą pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas, peržvelgę jo gyvenimo kelią iki lemtingųjų 1940-ųjų, pamėginkime suprasti, kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas atsidūrė A. Sniečkaus ir jo parankinių sudarytame „kontrrevoliucinių elementų“ sąraše.

Ateitininkų gretose

Kuo jau kuo, o savo kilme I. Skrupskelis visai netiko į sovietų „klasinius priešus“. Gimė jis 1903 metų lapkričio 7 dieną pačiame Latvijos pasienyje, Melgužės dvare, buvusio kumečio Albino Skrupskelio ir jo žmonos Elenos šeimoje. Turtinga ar net pasiturinčia šios šeimos nepavadinsi, tačiau jos galva darė viską, kad išbristų iš nepriteklių – dirbo išsinuomotame žemės sklypelyje, negėrė, neišlaidavo, tad per kelerius metus susitaupęs pinigų nusipirko nuosavą ūkelį. Dabar jau buvo galima pagalvoti ne tik apie duoną kasdieninę, bet ir apie pirmagimio Igno ateitį.

Taip Ignas, jau pramokęs skaityti namuose, 1913-aisiais pradėjo lankyti Kriukų pradinę mokyklą, tačiau mokslai truko neilgai – vos vienerius metus, iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Matyt, vokiečių okupacijos metais vaikui teko savarankiškai išeiti keturių pradžios mokyklos klasių programą – antraip 1918 metų pavasarį jis nebūtų priimtas į pradėjusią veikti Linkuvos gimnaziją, be to – iš karto į antrą klasę. Galima spėti, kad būtent mokslai Linkuvoje didele dalimi ir nulėmė tolimesnį I. Skrupskelio gyvenimo kelią. Tiksliau sakant, jo būsimus pasirinkimus galėjo lemti dvi aplinkybės.

Pirmoji aplinkybė galėjo būti gimnazijos dėstomoji kalba. Nors Linkuvos gimnazija pradėjo veikti Lietuvai jau paskelbus nepriklausomybę, krašte vis dar šeimininkavo kaizeriniai okupantai, tad I. Skrupskeliui čia teko mokytis vokiečių kalba. Tiesa, kaip tėvo gyvenimui skirtoje knygoje pastebi I. Skrupskelio sūnus Kęstutis, šis dalykas gimnazistui ėjosi sunkiai ir būdavo vertinamas vos patenkinamai. Vis dėlto, jei ne vokiška gimnazijos dvasia, I. Skrupskelis ko gera vėliau nebūtų pasirinkęs germanistikos studijų.

Tačiau dar svarbesnė buvo kita aplinkybė: tikybą gimnazijoje dėstė jos kapelionas Antanas Grigaliūnas, gal 1920-aisiais suorganizavęs čia ateitininkų kuopelę, į kurios veiklą nuo pat pradžių aktyviai įsitraukė ir Ignas. „Skrupskelio tapimas ateitininku buvo lemtingas, nes jis brendo kaip ateitininkas, jų remiamas studijavo, ne be jų sukūrė šeimą, surado darbui ir kūrybai dirvą. Sovietams ateitininkai buvo pavojingas, kontrrevoliucinis sąjūdis. Skrupskelis žuvo Pečioros lageriuose kaip katalikas, lietuvis, ateitininkas“, – skaitome jau minėtoje I. Skrupskelio sūnaus Kęstučio knygoje.

Būtent per ateitininkus I. Skrupskelis vėliau pateks ir į krikščionių demokratų aplinką, nors šios partijos nariu taip niekada ir netaps, ir tai, matyt, reikš sąmoningą apsisprendimą nesivelti į profesionalią politiką. Vis dėlto, artimai bendraudamas su krikdemais, dalyvavimo politikoje jis neišvengė, o ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, drauge su kitų srovių atstovais oponavo valdančiajam tautininkų režimui ir siūlė savąjį valstybės ir visuomenės modelį.

Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar grįžkime į 1922-uosius, kuomet I. Skrupskelis iš persikėlė mokytis į Šiaulius, kurie, palyginus su Linkuva, buvo tikras didmiestis su kunkuliuojančiu visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Tačiau tenykštėje gimnazijoje ateitininkui I. Skrupskeliui tikriausiai nebuvo labai jauku –lietuvių kalbą ir literatūrą jam čia dėstė garsusis laisvamanis Jonas Šliūpas, per pamokas dažnai nukrypdavęs nuo temos ir aršiai kritikuodavęs tiek katalikus, tiek apskritai religiją. Be to, ateitininkai viešai veikti Šiaulių gimnazijoje negalėjo – jos mokytojų taryba atsisakė oficialiai registruoti tiek juos, tiek socialistinės pakraipos aušrininkus. Mokytojų nuomone, abi šios organizacijos tik kiršina gimnazistus ir atitraukia juos nuo svarbiausio dalyko – mokslų.

Taigi, bent porą metų ateitininkai veikė už gimnazijos ribų, kol išsikovojo teisę į viešumą. Be abejo, lemiamą reikšmę tokiai permainai turėjo naujojo Švietimo ministro krikdemo Leono Bistro aplinkraštis, leidęs mokytojų taryboms registruoti nepolitines lavinimosi kuopeles, tačiau prie ateitininkų legalizavimo būtent Šiaulių gimnazijoje prisidėjo ir I. Skrupskelis, drauge su kitais moksleiviais parengęs ir pasirašęs atitinkamą prašymą mokytojų tarybai. Beje, prie rašto pridedamo Lietuvių katalikų moksleivių organizacijos įstatų nuorašo tikrumą savo parašu patvirtino Ateitininkų Centro valdybos sekretorė Alina Petrauskaitė – ta pati Alina, kuriai po 16 metų drauge su vyru Ignu teks drauge sutikti juodą lemtį.

Tuo metu Ignas ir Alina, greičiausiai jau bent iš matymo buvo pažįstami – susitikti jie turėjo dar 1923-aisiais Kaune vykusioje metinėje moksleivių ateitininkų konferencijoje, kurioje laikinosios sostinės „Aušros“ gimnaziją baigusi mergina dalyvavo kaip Centro Valdybos narė, o Ignas – kaip Šiaulių kuopos atstovas. Tačiau šioje konferencijoje I. Skrupskelio laukė ir kitos ne mažiau svarbios pažintys – visų pirma su neseniai iš Šveicarijos grįžusiu Juozu Eretu, vėliau pastūmėsiančiu jį studijuoti germanistiką.

Tačiau kol kas I. Skrupskelis dar tik rinkosi gyvenimo kelią, ir tas pasirinkimas nebuvo nei lengvas, nei paprastas. 1924-ųjų birželį baigęs Šiaulių gimnaziją, dvidešimt pirmuosius ėjęs jaunuolis padavė prašymą mokytis Kauno universiteto Teisių fakultete, tačiau studijų taip ir nepradėjo o įsidarbino mokytoju Kaišiadorių liaudies mokykloje. Pasak K. Skrupskelio, tokio sprendimo priežastis galėjo būti paprasta – studijoms ir gyvenimui gana brangiame Kaune tiesiog nepakako pinigų, o mokytojai be kuklios algos tuo metu dar gaudavo ir šiokią tokią stipendiją.

Į universitetą I. Skrupskelis sugrįžo 1925-ųjų pradžioje, pereidamas į gerokai jam artimesnį Teologijos-filosofijos fakultetą, kur pasirinko literatūros studijas, kurias baigė 1929-ųjų pavasarį. Pastebėjusi gabų studentą, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija tais pačiais metais pasirūpino, kad I. Skrupskelis vyktų gilinti germanistikos žinių į Karaliaučių. Ypač svarbų vaidmenį čia suvaidino jau minėtas J. Eretas, kurio pastangomis mokytis ir rengti disertaciją doktorantui teko pas garsų germanistikos profesorių Josefą Nadlerį, įnešusį į literatūros mokslą naują etnografinį metodą. Po dvejų metų, sekdamas paskui savo profesorių, I. Skrupskelis persikėlė į Vieną, kur 1932-aisiais sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją apie vokišką lituanistinę XVIII amžiaus literatūrą.

Netikėtas posūkis

Atrodytų, kad I. Skrupskelio turėjo laukti puiki akademinė karjera, tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Tuo metu valdžioje įsitvirtinę tautininkai jau buvo pastūmę į šalį savo buvusius sąjungininkus krikščionis demokratus, tad ateitininkų veikėjai nebuvo nei mėgstami, nei proteguojami. O I. Skrupskelis buvo ne šiaip sau ateitininkas – dar 1928-1929 metais jis ėjo etatinio Ateitininkų sąjungos generalinio sekretoriaus pareigas, o minimais 1932-aisiais buvo išrinktas Studentų ateitininkų sąjungos pirmininku. O ir universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas nebuvo valdžios mėgstamas, tad vos kvėpavo, dusdamas nuo etatų trūkumo. Taigi, I. Skrupskeliui čia vietos neatsirado, o sumanyto Katalikų universiteto steigimo reikalai dėl lėšų stygiaus taip pat nejudėjo į priekį.

„Į vos vos nelikviduojamą mokslo įstaigą Skrupskelis jau negalėjo pritilpti. Gal ir gerai, kad gyvenimas jį sulaikė nuo akademinio darbo. Jo specialybė germanistika jam nebuvo prie širdies“, – po poros dešimtmečių šį apsisprendimo laikotarpį prisimins Skrupskelių šeimos bičiulis Juozas Ambrazevičius. Tuo tarpu I. Skrupskelio veiklą tyrinėjusi Tatjana Maceinienė knygoje „Tikėjimas ir viltis“ priduria, kad akademinės karjeros jis atsisakęs ne tik, ir ne tiek todėl, kad tuo metu negavo tinkamo darbo, bet ir todėl, kad jį traukė „esmingesni dalykai“, kuriuos galima rasti dar 1929 metais paskelbtame Ateitininkų federacijos atsišaukime: „katalikai inteligentai, ateitininkai, sendraugiai: jie turi būti tikri spaudos darbininkai, jos šelpėjai kovotojai , organizatoriai, moraliniai rėmėjai, kovotojai už tiesą ir dorą“.

Taip 1933-aisiais netikėtai pats sau I. Skrupskelis paliko mokslo dirvonus ir pasuko į žurnalistiką, rugsėjo mėnesį tapdamas faktiniu katalikiško kultūros žurnalo „Židinys“ redaktoriumi. Jau minėtas kunigas J. Prunskis šį laikotarpį vadina didžiuoju I. Skrupskelio žurnalistiniu sušvytėjimu. „Dr. Skrupskelis įstengė iškelti žurnalo aktualumą, rasti bendradarbių giliesiems mūsų kultūros klausimams, duoti plačias apžvalgas, įtraukti naujus literatūros talentus. Jo ramus būdas, plataus masto kultūrinis nusiteikimas buvo palankus surasti naujų bendradarbių net ir kitų grupių žmonėse. Valdžios ir cenzūros viršūnėse tada vyravo totalitarinės tendencijos. Židinys atstovavo laisvąją vakariečių kultūrą. Nežiūrint tų aplinkybių susikryžiavimo, „Židinys“ įstengė ir įvairių srovių bendradarbius išlaikyti, ir savo vadovaujančią kultūrinę poziciją išsaugoti“, – rašo prisiminimų autorius.

Tačiau dar didesnę reikšmę K. Prunskis teikia I. Skrupskelio darbui 1936-aisiais pasirodžiusiame dienraštyje „XX amžius“. Pasak prisiminimų autoriaus, kuris pats trejus metus vadovavo dienraščiui, I. Skrupskelis buvo vienas iš „XX amžiaus“ steigėjų ir aktyviausių jo autorių, o 1939-aisiais, K. Prunskiui perėjus dirbti į Katalikų spaudos biurą, būtent I. Skrupskelį kolektyvas pakvietė tapti leidinio vyriausiuoju redaktoriumi.

Vadovavimą dienraščiui I. Skrupskelis perėmė nelengvais laikais, kai šalyje buvo prasidėjusi gili politinė ir moralinė krizė: 1938-aisiais priimtas Lenkijos ultimatumas iš esmės reiškė Lietuvos atsisakymą siekti Vilniaus atgavimo, po metų, neatlaikius Vokietijos spaudimo buvo prarasta Klaipėda, o visoje Europoje jau tvenkėsi tamsūs karo debesys, nežadėję mūsų valstybei nieko gera. „XX amžius“ ir vedamuosius rašęs jo redaktorius negalėjo likti nuošalyje nuo šių įvykių.

Dar vyriausybei priėmus Lenkijos ultimatumą, I. Skrupskelis viename dienraščio vedamajame gana aiškiai leido suprasti, kad toks žingsnis liudijąs apie tautininkų politinį į moralinį bankrotą. Tarsi nujausdamas, kad norint išvengti tokių skaudžių pamokų ateityje, „visas valstybės ir visuomenės gyvenimas turi būti pasuktas plačios konsolidacijos kryptimi“. Šie žodžiai atspindėjo ne tik paties redaktoriaus poziciją, bet ir visos iš naujo besiorganizuojančios opozicijos siekius.

Pamiršę nesutarimus, krikščionys demokratai ir liaudininkai sudarė “ašies“ vardu pavadintą sąjungą, prie kurios vėliau prisijungė ir socialdemokratai. Opozicija reikalavo skubiai sudaryti koalicinę vyriausybę. Įvairių politinių srovių atstovų pasitarimuose aktyviai dalyvavo ir I. Skrupskelis. Kaip pastebi J. Prunskis nors I. Skrupskelis buvo

„aiškios ir griežtos ideologijos katalikas, bet taipgi visų gerbiamas tolerantas, palaikęs plačius kontaktus su įžymiaisiais kitų srovių veikėjais.“ Prisiminimų autoriaus nuomone, būtent svarbus jo postas „XX amžiaus“ dienraštyje ir didelė įtaka visuomenėje vėliau ir tapo svarbiausia suėmimo priežastimi.

Guodė, kad sugrįš

Lietuvą okupuojant sovietams, I. Skrupskelis, kaip ir absoliuti daugumą kitų lietuvių, vargu ar suvokė tikrąjį tragedijos mastą. Birželio 15-ąją jis su grupe „ašies“ veikėju lankėsi pas paskutines dienas valdžioje skaičiuojantį premjerą Antaną Merkį, tarėsi dėl naujos vyriausybės, nė nenumanydami, kad viskas jau seniai nuspręsta Maskvoje. Tą tos pačios dienos vakarą jo vadovaujamo „XX amžiaus“ vedamajame vis dar skambėjo saikingai optimistinės gaidelės: „Reikia manyti, kad ir šios naujos Sovietų Sąjungos priemonės yra skiriamos dar daugiau sustiprinti saugumą mūsų regione“. Maža to, po keturių dienų tas pats dienraštis kandžiomis karikatūromis piktdžiugiavo dėl Tautininkų sąjungos uždarymo, nė nenumanydamas, kad toks likimas laukia visų lietuviškų partijų.

Tuo metu sovietų emisaro Vladimiro Dekanozovo pastangomis sudarytai naujajai „liaudies vyriausybei jau trys dienos vadovavo „ašiai“ artimas žmogus ir „XX amžiaus“ bendradarbis Justas Paleckis. Sprendžiant iš vieno I. Skrupskelio vedamojo, šį faktą redaktorius priėmė su tam tikru palengvėjimu – esą, dabar nebėra taip blogai, kaip buvo galima tikėtis. Toks paklydimas buvo būdingas ir daugeliui I. Skrupskelio bendražygių – antai istorikas Zenonas Ivinskis tuomet tvirtino, kad J. Paleckis esąs „nuoširdus ir geras lietuvis“. Ko vertas tas nuoširdumas paaiškės labai greitai, kai J. Paleckis kategoriškai atsisakys užtarti tiek suimtą I. Skrupskelį tiek kitus jo buvusius bičiulius.

Paskutinį tašką I. Skrupskelio darbui „XX amžiaus“ redakcijoje padėjo jo parašytas vedamasis, kuriame svarstyta apie tai, koks turėtų būti naujasis Lietuvos Seimas ir kad jis turėtų atstovauti ne vienai kurai politinei srovei, o visiems Lietuvos žmonėms. Cenzūra, suprantama, straipsnio nepraleido. Tuomet redaktorius nutarė iš pareigų pasitraukti, naiviai tikėdamasis, kad tai padės išgelbėti dienraštį. Deja, rugpjūčio 1 dieną į dienraščio patalpas įsikraustė Jono Šimkaus vadovaujama propagandinio laikraščio „Darbo Lietuva“ komanda. Tuo metu I. Skrupskelis jau trečią savaitę sėdėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Po pusmetį trukusių gana formalių tardymų (tokią išvadą galima susidaryti iš labai jau trupų apklausų protokolų) 1941 metų sausio 16-ąją tardytojai suformulavo I. Skrupskeliui kaltinamąją išvadą, kurios esmė atsispindi tokiose eilutėse: „aktyviai vedė kovą prieš Komunistų partiją ir dirbančiųjų revoliucinį judėjimą Lietuvoje, šmeižikiškoje dvasioje aprašė gyvenimą Sovietų Sąjungoje“. To pakako, kad NKVD „troika“ nuteistų „kontrrevoliucionierių“ 8 metams lagerių.

Paskutinę kovo dieną A. Skrupskelienei buvo leista trumpam pasimatyti su vyru. Šį vos penkiolika minučių trukusį susitikimą moteris vėliau prisimins taip: „Abu atsisėdom, mus skyrė platus stalas. Pamačius įeinant, aš buvau porą žingsnių paėjus pirmyn, bet sargybinis greitai sustabdė ir paaiškino: negalima sveikintis, tik kalbėtis iš tolo, negalima įduoti lagamino, negalima įduoti fotografijų, kitaip pasimatymas bus nutrauktas“. Perkraudamas atneštus daiktus iš lagamino į maišą, I. Skrupskelis, paguodęs žmoną kad išsiskyrimas nebūsiąs ilgas, ištarė jai paskutinius žodžius: „Prisimink tik tai, kas buvo gera. Pabučiuok vaikus“.

Kitą dieną prasidėjo dviejų savaičių kelionė gyvuliniame vagone iki Pečioros, iš ten – dar šimtas kilometrų pėsčiomis per gilius sniegynus. Apie I. Skrupskelio gyvenimą lageryje žinių išliko labai nedaug. Jau gerokai vėliau iš vyro likimo draugų A. Skrupskelienė sužinojo, kad Ignas dirbo prie liūdnai pagarsėjusio Kotlaso geležinkelio, tikrąją tų žodžių prasme nutiesto ant tūkstančių stalininio Gulago belaisvių kaulų. Kad vieną dieną sušalęs susirgo, nepajėgė atsikelti į darbą, prižiūrėtojo patrauktas už kojos nukrito nuo palubėje buvusio gulto, atsitrenkė į žemę ir po kelių dienų ligoninėje mirė.

Jo amžino poilsio vietoje neliko nei kryžiaus, nei atminimo. Medinis stulpelis su numeriu Kočmeso kaimo kapinaitėse seniai sutrūnijo, o dešimtis bevardžių kapų užgožė skurdūs šiaurės krūmynai. Pasitraukusi į Vokietiją, o vėliau persikėlusi į Ameriką A. Skrupskelienė taip ir nesužinojo net vietovės, kurioje ilsisi vyro kaulai – tikresnės žinios iš Komijos buvo gautos jau po jos mirties. Todėl moteris nenorėjo patikėti blogiausia pabaiga ir visą gyvenimą neprarado vilties, kad jos Ignas sugrįš. Juk žadėjo sugrįžti.

Lietuvos žinios, 2016-02-19

Pagerbimai

1993 m. liepos 7 d. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno visuomenės veikėjas, publicistas, filologijos mokslų daktaras „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktorius Ignas Skrupskelis. Žuvo 1943 m. nežinomame Komijos lageryje“.

2000 m. įrašytas į Bažnyčios martirologą (Naujųjų kankinių sąrašą).

2006 m. prie Kriukų pagrindinės mokyklos (Joniškio r.) jo garbei pastatytas medinis stogastulpis.

Šaltiniai

• https://luksas.blog/2016/02/19/igno-skrupskelio-auka/...
• Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis. / Kęstutis Skrupskelis. Redaktorė Žydrė Švobienė. Dailininkas maketuotojas Saulius Bajorinas. – Vilnius : Versus aureus, [2014] (Vilnius : BALTO print). – 414, [2] p., XXIV iliustr. p. ; 25 cm. – I. Skrupskelio darbai: p. 376-405. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių r-klė: p. 406-412. – Tiražas [400] egz.. – ISBN 978-9955-34-457-5 (įr.)
• Tatjana Maceinienė. Tikėjimas ir ateitis. Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis. Aidai, Vilnius, 2006 m.
• Ignas Skrupskelis. Jie mokė ir mokėsi mūsų mokykloje. Kriukų mokykla.
• Ignas Skrupskelis. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas.
• V.Valiušaitis. "Smurto užgesintas žiburys". "Naujasis dienovidis", 1993 m. balandžio 16 d.
• Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
• Gustaitytė, Violeta. Ignui Skrupskeliui atminti. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, liep. 8, p. 4.
• Kibirkštienė, Aldona. Vakar, prie namo Vaižganto g. 14 // Kauno diena. – 1993, liep. 8, p. 4.
• KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
• Narbutas, Leonas. Prikelta asmenybė: dr. Igno Skrupskelio paminėjimas Kaune. – Iliustr. // XXI amžius, 1993, liep. 16, p. 4.
• Kęstutis Skrupskelis. Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis. Red. Žydrė Švobienė. Versus aureus, 2014, 416 psl.
• Stasė Sinkevičienė. Kriukų mokykla: Praeitis, atverta ateičiai. Kriukų pagrindinė mokykla. ISBN 978-609-430-115-5