Inkų imperija

Tawantinsuyu
Tauatinsujus

nebėra

←

1437 – 1572

→

Vėliava

Sostinė

Valdymo forma

Era

- Įkūrimas

- Užkariavimas

1572 m.

Inkų valstybė (kitaip – Tauantinsuju, kečujų kalba Tawantinsuyu (kečujų rašyba) arba Tahuantinsuyu (ispaniškai), Keturių dalių žemė) – valstybė (imperija), egzistavusi Pietų Amerikoje nuo 1437 m. iki 1572 m.

Šiuo laikotarpiu, prie inkų valstybės buvo prijungta (užkariavimais arba taikios asimiliacijos būdu) didelė žemyno vakarų dalis Andų kalnuose. 1533 m. ispanų konkistadoro Fransisko Pisaro (Francisco Pizarro) įsakymu nužudžius valdovą Ataualpą (Atahualpa), prasidėjo inkų pasipriešinimas, trukęs iki 1572 m., o po to – ispanų dominavimas.

Oficiali valstybės kalba buvo kečua kalba, tačiau buvo vartojamos ir daugybė vietinių kalbų. Visoje valstybėje buvo diegiamas inkų dievų garbinimas, iš kurių svarbiausias buvo saulės dievas Inti.

Pavadinimas

Tawantin suyu kečua kalba reiškia „tarp keturių sričių“, t. y. tai reiškia keturias provincijas, kurių centras buvo sostinėje Kuske – „Pasaulio bamboje“ {„Žemės bamba“}.

Europiečių kalbose paplitęs pavadinimas Inka (Inca) reiškia „valdovas“. Taip ir dabar įvardijami šios valstybės valdovai, tačiau dažnai visa civilizacija arba visi valstybės gyventojai kartu pavadinami inkais. Inkų valstybės valdovas turėjo du titulus: Sapa Inca {„Vienintelis valdovas“} ir Intip Kori („Saulės sūnus“). Inko žmona galėjo būti tik jo tikra sesuo -coya (koija). Jo giminaičiai sudarė vadinamąją Capac aellu -„Didžiosios ausys“, kraujo giminaičius. Išskirtinis jų bruožas – ypatingai ištempti ausų speneliai (iki pečių). Valdančiąją inkų giminę sudarė keturios giminės – „Apu“. Kečua kalboje yra ypatingas terminas – gegužės mėnesio pavadinimas – Aimarai. Taip iki šiol vadinasi gentis, gyvenanti Titikakos ežero (Peru ir Bolivijos pasienyje, 4000 m. aukštyje), viena iš inkų protėvių.

Kilmė


Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs

Taip pat skaitykite straipsnį Inkų mitologija

Inkai turėjo du mitus apie savo kilmę. Pirmajame, Con Tici Viracocha (Kon Tikis Virakoča) pasiuntė 4 sūnus ir 4 dukteris įkurti gyvenvietę. Pakeliui, Manco Capac'ui {Manko Kapakui) ir Mama Ocllo {Mamai Okljo} gimė sūnus Sinchi Roca (Sinči Roka), kuris ir atvedė juos į Kusko slėnį. Čia jie įkūrė naują gyvenvietę. Ten Mankas tapo jų vadu. Sinči Roka pajungė ir Titikakos ežere bei jo apylinkėse gyvenusias aimarų kalba kalbėjusias gentis („šiltųjų kraštų žmones“).

Kitame mite, saulės dievas Inti įsakė Manko Kapakui ir Mamai Okljo atsirasti iš Titikakos ežero gelmių ir įkurti Kusko miestą. Jie keliavo požeminiais urvais, kol galiausiai pasiekė Kuską, kur dievo Inti duotas auksinis virbas labai giliai įsmigo į žemę. Šie mitai buvo perduodami žodžiu, nes inkai neturėjo rašto. Gali būti, kad iš tikrųjų egzistavo realus žmogus Manko Kapakas, kuris buvo šios genties vadu. Archeologiniai tyrimai rodo, kad inkai iki Sinči Rokos laikų buvo nedidelė gentis. Sinči Roka yra pirmasis inkų mitologijos personažas, kurio egzistavimą patvirtina istoriniai šaltiniai.

Atsiradimas ir plėtimasis

Inkų imperijos plėtimasis 1437–1527 m.

Inkų valstybės pagrindu tapo XII a. Kusko apylinkėse gyvenusi gentis. Vadovaujami Manco Capac (Manko Kapako), Kuske jie sukūrė nedidelį miestą-valstybę. 1437 m., vadovaujami Pačakučio Jupanki {Pachacuti Yupanci}, inkai sukūrė valstybę, apimančią dabartinių Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijas, o taip pat Kolumbijos, Čilės ir Argentinos dalis.

Pačakutis pavertė Kusko miestą-valstybę praplėtė ir ilgainiui ji tapo Tauatinsuju. Valstybė (imperija) iš esmės buvo federacija, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė šalies dalis ir 3 provincijos su įtakingais vadovais: Činčasujus (šiaurės provincija), Antisujus (rytinė dalis), Kuntisujus (pietvakariai) ir Koljasujus (centrinė dalis, Titikakos ežero apylinkės, Kusko rajonas).

Pačakutis siųsdavo savo pasiuntinius, kurie ištirdavo būsimo Tauantinsuju teritorijos politinę organizaciją, karinę galią ir socialinę būklę. Tuomet tos vietovės valdovams būdavo siunčiamas pranešimas, giriantis prisijungimo prie inkų valstybės privalumus, siūlant brangias dovanas, ir žadant gerovę. Dauguma mažų valstybėlių ir sričių priimdavo inkų pasiūlymus ir paklusavo taikiu būdu. Teritorijų valdovų vaikai būdavo paimami į Kuską, mokomi inkų administravimo sistemos pagrindų, o vėliau sugrąžinami namo. Tai leido vietinių valdovų vaikus ir įtraukti į inkų valstybės administraciją ir aukštuomenę. Labai dažnai nepriklausomos srities prijungimą lemdavo santuokos su vietinių valdovų dukterimis.

Pačakučio sūnus Túpac Inca Yupanci {Tupakas Inka Jupankis} užkariavo dar daugiau žemių, tarp jų – Čimu karalystę, vienintelę rimtą inkų konkurentę Ramiojo vandenyno pakrantėje. Karo priežastis – Čimu valstybėje garbintas mėnulis – saulės priešas. Taip inkų valstybė išsiplėtė iki dabartinių Ekvadoro ir Kolumbijos teritorijų.

Uaina Kapakas {Huayna Cápac} taip pat vykdė užkariavimus, tačiau ne tokio masto, nei jo tėvas ar senelis.

Tauatinsuju valstybės tautos ir gentys nebuvo integruotos į socialinį gyvenimą. Čimu regione žmonės prekyboje naudojo pinigų ekvivalentą (kriauklės, pupos ir pan.}, tuo tarpu visos inkų valstybės ekonomika buvo pagrįsta natūriniais mainais. Užkariautos buvusios Čačapojų valstybės sritys buvo atvirai priešiškos (inkams pralaimėjus ispanams, čačapojai palaikė konkistadorus}.

Inkų valdovai

(1085? – 1105?) : Manco Capac (Manko Kapakas), žmona – Mama Oclla (Mamqa Oklja)
(1105–1140) : Sinchi Roca (Sinči Roka), žmona – Mama Coca (Mama Koka)
(1140? – 1162?) : Lloque Yupanqui (Ljoke Jupanki), žmona – Mama Cawa (Mama Kava)
(1162? – 1192?) : Mayta Capac, žmona – Mama Tucucaray (Mama Tukukarai)
(1192? – 1231?) : Inca Roca, žmona – Mama Micay (Mama Mikai)
(1231? – 1242?) : Yahuar Huacac (Jauar Uakakas), žmona – Mama Chiquae (Mama Čikua)
(1242–1422): nežinomi valdovai
(1422–1438) : Wiracocha Inca (Virakoča Inka), žmona – Mama Rondocaya (Mama Rondokaja)
1438–1471 : Pachacuti Inca Yupanqui (Pačakuti Inka Jupanki), žmona – Mama Anaquary (Mama Anakuari)
1471–1493 : Tupac Inca Yupanqui (Túpacas Inka Jupanki), žmona – Mama Ocllo II (Mama OkljoII)
1493–1527 : Huayna Capac (Uaina Kapakas), žmona – Arauna Ocllo (Arauna Okljo)
1527 : Ninan Cuyochi (Ninan Kujoči) (nevaldė)
1527–1532 : Huascar (Uaskaras), žmona Chuquy Uypa (Čukuji Uipa)
1532–1533 : Atahualpa (Ataualpa) (neteisėtas).
1533–1546 : Manco Capac II (Manko Kapakas II)
1546–1572 : Tupac Amarun I ir Tupac Amaru II (Tupakas Amaru)

Ispanų užkariavimas ir Vilkabamba

Taip pat skaitykite pagrindinį straipsnį Peru užkariavimas

1532 m., kai į Peru pakrantę atvyko Fransisko Pisaro (Francisco Pizarro) vadovaujami ispanai, inkų valstybės užkariautų teritorijų pasipriešinimas jau buvo susilpninęs valstybę. Pisaro pajėgas sudarė mažiau nei 200 vyrų, apie 20 muškietininkų ir 27 raiteliai, tačiau prie jo prisijungė dalis inkų nukariautų indėnų genčių (taip armija padidėjo iki kelių tūkstančių žmonių). Inkai priešinosi, tačiau negalėjo vienu metu kovoti prieš pavergtų genčių sukilėlius ir naująsias ispanų technologijas (ypač šaunamuosius ginklus ir patrankas). Valstybės sostinę Kuską ispanai užėmė 1536 m. Inkų valdovai pasitraukė į kalnuotas vietoves Vilkabambos regione, kur išsilaikė dar 30 metų. 1572 m. ispanai nukirto galvą paskutiniam inkų valdovui Tupakui Amarui (Túpac Amaru), tuo Tauatinsuju valstybės egzistavimas baigėsi.

Inkų imperatoriai Vilkabamboje

1533–1533 : Topa Hualpa (Topa Ualpa)
1533–1546 : Manco Inca Yupanqui (Manko Inka Jupanki II)
1546–1560 : Sayri Tupac (Sairi Inka Tupak)
1560–1571 : Titu Cusi (Titu Kusi)
1571–1572 : Túpac Amaru, Tupakasamaru I ir Tupakas Amaru II

Visuomenė

Politinė valstybės organizacija

Ollantaytambo, administracinis, religinis, žemės ūkio ir karinis inkų kompleksas

Valstybei vadovavo Sapa Inka (valdovas), dažnai vadinamas tiesiog Inka.

Tauatinsuju buvo federacinė sistema, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė valdžia ir 3 provincijos su įtakingais vadovais: Činčasujus (šiaurės provincija), Antisujus (šiaurės rytai), Kuntinsujus (pietvakariai) ir Koljasujus (pietryčiai). Keturių provincijų sienos susiėjo valstybės sostinėje Kuske. Kiekviena provincija turėjo gubernatorių, kuris kontroliavo vietinius valdytojus, kurie, savo ruožtu, prižiūrėjo miestus, kasyklas ir žemdirbystei tinkamus slėnius. Valstybinė ir religinė valdžia buvo suformavusios atskiras valdžios formas ir ypatumus. Tuo buvo užtikrinamas galios balansas ir tam tikras jos ribojimas. Vietiniai pareigūnai buvo atsakingi už ginčų sprendimą ir kiekvienos šeimos atliekamos mitos (privalomųjų viešųjų darbų) apskaitą. Inkų valstybėje „mita“ buvo privaloma, tačiau senatvės (60 metų sulaikę piliečiai gaudavo visišką ir nemokamą valstybės išlaikymą (primityvusis komunizmas). Valstybė išlaikydavo ir mažamečius vaikus, tiesdavo kelius, statydavo valstybinius kelius, rengdavo maisto atsargų sandėlius. Pinigų Tauantinsuju valstybėje nebuvo. Liaudis buvo padalinta į 12 amžiaus grupių.

4 provincijų gubernatoriai buvo vadinami apos. Žemiau buvo maždaug 90 vietinių vadovų, vadinamų t’oqrikoq. Aukščiausion lygio valdininkas – „Čanko kuraka“ (10 000 žmonių valdytojas). Žemiausio lygio valdininkas – „Pačaka kuraka. Paprasti valstiečiai – “hatunruna". Žemiau buvo dar 4 valdymo lygmenys:

Pareigūno pavadinimas	Mitos mokėtojų skaičius
Uno kuraka (Hunu kuraqa)	10000
Varanga kuraka (Waranqa kuraqa)	1000
Pačaka kuraka (Pachaka Kuraqa)	100
Čunka kamajoki (Chunka kamayuq)	10

Buvo ir tarpiniai valdymo lygmenys: penkiems waranqa curaca, pachaka curaca ir chunka kamayuq pareigūnams vadovavo atitinkamai picqa waranqa curaca, picqa pacaka curaca ir picqa conka kamayoq. Taigi vidurinėje valdymo grandyje vienam pareigūnui buvo pavaldūs nuo 2 iki 5 žemesniųjų pareigūnų, tuo tarpu, aukštesnėje valdymo grandyje conka kamayoq, apos ir t’oqrikoq pareigūnai valdė maždaug po 20 žemesniųjų pareigūnų.

Nors aukščiausius postus (įskaitant valdovo) užimdavo tik inkų genties, įkūrusios imperiją, atstovai, tačiau jų buvo per maža visai valstybei valdyti, todėl buvo sukurta valstybės tarnybos sistema. Vietos pareigūnai egzaminais patikrindavo 13 metų berniukų ir mergaičių (po pirmųjų mėnesinių) protą. Neišlaikius egzamino, jų ailju („ayllu“ – giminė), juos mokydavo kokio nors amato. Išlaikius egzaminą, jie būdavo siunčiami į Kuską lankyti mokyklą ir tapti valdininkais. Jie buvo mokomi skaičiuoti kipu (mazgų ant virvelių skaičiavimo būdą), inkų ikonografijos, vadovavimo įgūdžių, religijos ir matematikos. Šios mokyklos absolventai buvo laikomi aukštuomene. (plačiau žr. Inkų švietimas)

Amatininkai buvo laikomi žemiausia socialine klase, nors kai kurie jų (pvz.: auksakaliai) buvo labai gerbiami. Jie nebuvo valdančiosios klasės dalis, daugiausiai, ko jie galėjo tikėtis – kad jų vaikai išlaikys egzaminą ir taps valdininkais. Tačiau ir amatininkai turėjo tam tikras teises (pvz.: visoms klasėms vienodai buvo taikoma įstatymo viršenybė, ir tam tikras teisingo proceso suvokimas). Jeigu amatininkas būdavo apkaltinamas vagyste ir kaltinimai nepasitvirtindavo, vietos pareigūnas galėjo būti nubaustas už prastą savo darbo atlikimą.

Menas

Maču Pikču, „prarastojo inkų miesto“, vaizdas.

Inkai buvo užkariautojų visuomenė, ir jų mene ryški ekspansionistinė kitų kultūrų asimiliacija. Inkų mene naudojami daugelio regionų ir kultūrų elementai, kurie yra įtraukiami į standartizuotą valsybinį stilių, kuris galėjo būti lengvai pakartojamas ir išplatinamas po visą šalį. Svarbia inkų meno dalimi buvo abstrakčios geometrinės formos ir smarkiai stilizuoti gyvūnų atvaizdai keramikoje, tekstilėje ir metalo dirbiniuose. Motyvai iš ankstesnių kultūrų beveik nebuvo naudojami (išskyrus Uario (Huario) ir Tiauanako (Tiahuanakas).

Architektūra

Architektūra buvo svarbiausia inkų meno sritis. Keramika ir tekstilė atspindėjo architektūros vystymosi motyvus. Monumentalūs inkų statiniai buvo pastatyti iš akmens be rišamosios medžiagos, naudojant milžiniškų akmenų jungimo būdą, pirmiausiai plačiai pradėtą taikyti Tiauanake. Užkariavę žemes Titikakos ežero pietuose, inkai atsivežė akmentašius iš Tiauanako regiono į Kuską. Statybai naudojami akmenys buvo skaptuojami akmenimis daužant taip, kad jie idealiai tiktų vienas prie kito. Dėl suglaudimo ir žemesniųjų akmenų įgaubtumo statiniai buvo labai stabilūs ir atsparūs žemės drebėjimams, dažniems Andų kalnuose. Pastatų sienos paprastai būdavo tiesios, išskyrus svarbius religinės paskirties statinius. Inkai dažniausiai statydavo visą miestą vienu metu.

Inkai taip pat apdailindavo ir natūralius akmenis (pvz.: prie kelių arba šaltinių). Inkai nutiesė apie 22000 km kelių (plačiau žr. Inkų kelių sistema), kuriuose buvo įrengti ir virviniai tiltai. Kadangi inkai nežinojo rato, susisiekimas vyko lamomis, pranešimai buvo perduodami bėgikų. Dabar istorikai tvirtina (2003–2005), kad inkai žinojo ratinę sistemą, tačiau ja nesinaudojo, dėl ekonominių priežasčių.

Iš ankstesnės Uario (Huario) kultūros inkai perėmė terasinę žemdirbystę. Tačiau terasos buvo naudojamos ne tik žemdirbystei – Oljantaitambo (Ollantaytambo) mieste terasos buvo apsodintos gėlėmis, o Morėjaus (Morray) vietovėje tiesiog paliktos tuščios.

Apranga

Inkų tunika

Inkų pareigūnai nešiojo tunikas, kurios rodė jų socialinį statusą. Nuotraukoje dešinėje vaizduojama aukščiausiąjį (karališkąjį) rangą įkūnijanti tunika. Visi jos piešiniai (kvadratai) yra skirtingi. Yra elementų iš tunikų, kurias nešiojo žemesnio rango pareigūnai {su šachmatų lentos motyvu ir raudonu trikampiu nešiojo inkų imperijos kareiviai. Kai kurie motyvai atkeliavę iš ankstesnių kultūrų – deimanto motyvas iš Uario (Huario) kultūros arba trijų pakopų kopėčių motyvas iš Močės kultūros.

Drabužiai buvo 3 skirtingų rūšių. Awaska (Auaska) buvo nešiojami kasdien, juose buvo maždaug 120 siūlų viename colyje. Gerensni drabužiai buvo vadinami qunpi (kunpi) ir buvo dviejų rūšių. Vieną rūšį nešiojo qunpikamayuq (Kunpikamojoki – „gerų drabužių turėtojai“), jais buvo renkama duoklė ir jie būdavo įteikiami kaip dovanos. Kitą, pačią garbingiausią rūšį, nešiojo tik oqlla arba Ocllla (Oklja – Saulės dievo Inti šventyklos vaidilutės, šventosios prostitutės), jie buvo naudojami tik religinėse ir karališkose ceremonijose. Šiuose drabužiuose būdavo iki 600 siūlų colyje (lygis, kuris kitur buvo pasiektas tik XIX a. pramonės revoliucijos metu).

Be tunikos, svarbūs asmenys dar nešiojo llawt’u („ljautu“), virveles, aprištas aplink galvą. Žinoma, kad tokias karūnas dėvėjo Ataualpa (Atahualpa), siekdamas pabrėžti savo svarbumą, užsakė paganimti „Llawt’u“ iš šikšnosparnio-vampyro plaukų. Yra rašytiniai ispanų liūdijimai, kad Ataualpa savo „Ljautu“ įsakė pagaminti iš itin retų paukščių plunksnų. Kitas variantas – inkų valdovų simbolis – spalvotų lamų vilnos siūlų karūna.

Inkų imperijoje aukštuomenė puošdavosi priklausomai nuo srities ir kultūros. Čimu amatininkai ir po inkų užkariavimo tebenešiojo auskarus, nors kituose regionuose juos nešiodavo tik vietiniai vadai.

Keramika ir metalo dirbiniai

Keramika daugiausiai naudojamoji, tačiau joje matomas ir „pseudo imperinis“ stilius, sutinkamas inkų tekstilėje ir metalo dirbiniunkai Keraminiai ir kriauklniai muzikos instrumentai – fleita, trimitas, zampoña („sampona“ – į skudučius panašus instrumentas).

Inkų auksakaliai mokėjo dirbti gražius dirbinius iš aukso, sidabro ir bronzos. Tačiau aukso dirbinių buvo žymiai mažiau nei ankstesnėse Peru kultūrose. Inkų auksakalystės pagrindu tapo Čimu menas. Inkams užkariavus Čimu valstybę, geriausi auksakaliai iš Čan Čano miesto persikėlė į Kuską. Tačiau, skirtingai nuo Čimu, inkams auksas ir jo dirbiniai buvo menkesnės vertės nei geri drabužiai (atvykusiems ispanams inkai pirmiausiai sūlė dovanų qompi – drabužių).

Religija

Taip pat skaitykite straipsnius Inkų religija ir Inkų mitologija

Inkų religija buvo panteistinė. Užkariautų teritorijų gyventojams buvo leidžiama toliau garbinti savuosius dievus, jeigu jie pripažindavo aukščiausiu dievu inkų saulės dievą Inti, kuris buvo svarbiausias inkų garbinamas dievas.

Medicina

Inkai buvo išradingi gydytojai, mokėję atlikti kaulų lūžių, vidaus organų trūkių ir kaukolių trepanaciją (kaulų pašalinimas ir persodinimas), žinojo vaistus malšinti skausmui ir alkio jausmui. Kelių bėgikai, tūkstančių kilometrų atstumu gabendavę skubius pranešimus, kramtydavo narkotinio augalo kokainmedžio lapus. Moksliniai tyrimai, atlikti Erasmo Universitete rodo, kad inkai nebuvo narkomanai, priklausomi nuo kokos. Kitas gydymo būdas – dėti ant žaizdos dar šiltą, išvirtą pipirmedžio žievę.

Laidojimo papročiai

Inkai tikėjo reinkarnacija. Inkų moralinis kodeksas – nevogti, nemeluoti, netingėti (ama suwa, ama llulla, ama qhilla) – toks žmogus iškeliaudavo gyventi Saulės šilumoje, o nusidėjėliai amžinai likdavo šaltoje žemėje.

Žymūs asmenys būdavo mumifikuojami. Mumijos (vadinamos Mallqui) su įvairiomis joms priklausančiomis įkapėmis būdavo laidojamos amžino poilsio vietoje {vadinamoje „Paqarina“), kur, pasak inkų tikėjimo, jos galėjo bendrauti su kitais tos vietovės Uakomis – šventomis vietovėmis ar daiktais (Huakos). Mumijos taip pat buvo naudojamos įvairiuose ritualuose ar šventėse. Mirusysis paprastai būdavo laidojamas sėdintis.

Kaukolių deformavimas

Inkai praktikavo kaukolių deformavimą. Kūdikių galvos būdavo stipriai apvyniojamos audiniu, kad būtų pakeista jų dar minkštų kaukolių forma. Tačiau tai nesukeldavo smegenų pažeidimo.

Mityba

Inkai augino apie 200 bulvių veislių

Manoma, kad inkai augino apie 70 rūšių augalų. Pagrindinės žemės ūkio kultūros buvo bulvės, saldžiosios bulvės (batatai), kukurūzai, pipirai, medvilnė, žemės riešutai, valgomos šaknys – juka (yuoka) ir grūdinis augalas Quinoa. Pietų Amerika – vienas svarbiausių augalų sukultūrinimo centrų. Daugelis inkų augintų augalų ispanai išplatino po visą pasaulį.

Perujietiškų kukurūzų veislės

Inkų valstybėje žemdirbystė buvo vystoma sausose Ramiojo vandenyno pakrantėse, Andų kalnuose ir Amazonės miškuose. Andų kalnuose buvo naudojamos terasos – tai davė galimybę pasinaudoti mineralais turtinga žeme (kurios ankstesnės kultūros neapdirbdavo)ir palankiu mikroklimatu, kuris leido įvairius augalus auginti ištisus metus.

Inkai augino lamas ir alpakas mėsai ir vilnai, taip pat jas naudojo kaip nešulinius gyvulius. Laukinės vikunijos buvo gaudomos dėl jų vilnos. Didelę reikšmę inkų ekonomikai turėjo ir pusiau laukinių guanakų (guanaques) auginimas.

Prie ūkininkavimo sėkmės prisidėjo ir išvystyta inkų kelių sistema, kurios dėka buvo galima pervežti maisto produktus ir ginklus dideliais atstumais. Inkai statė didelius valstybinius maisto atsargų sandėlius, užtikrinusius valstybės gyvavimą nepriteklio metais.

Inkai daugiausiai valgė daržoves, mėsą ir žuvį. Iš kukurūzų buvo daromas silpnas alkoholinis gėrimas chicha (čičia).