Inkstas

Inkstų vieta tarp kitų organų (vaizdas iš nugaros, stuburas pašalintas)

Inkstas (lot. ren, gr. nephros) – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas.

Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma (lot. musculus phrenicus). Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, storis 3-4 cm. Masė - nuo 120 iki 200 g. Inkstas yra suplokštėjęs strėline kryptimi. Jo spalvą lemia žievė, kuri matoma per ploną inksto kapsulę. Organo spalva kinta pagal žievės kraujagyslių prisipildymą krauju.

Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys – inksto kapsulė (capsula adiposa). Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jos pro šlaplę pasišalina lauk.

Embriologija

Inkstai pradeda vystytis maždaug trečią embriono vystymosi savaitę iš tarpinės mezodermos. Susiformavus mezodermai, jos ląstelės yra greta stuburo stygos ir nervinio vamzdžio. Arčiau stuburo stygos bei nervinio vamzdžio yra paašinė mezoderma, kuri trečią savaitę segmentuojasi ir sudaro somitus. Somitai per tarpinę mezodermą jungiasi su šonine mezoderma. Diferencijuojantis tarpinei mezodermai, ji netenka ryšio tiek su šonine mezoderma tiek su somitais ir formuoja išilgines mezodermos juostas (nefrotomus).

Skiriamos trys inkstų vystymosi stadijos: proinkstis, tarpinis ir galutinis inkstas.

Proinkstis

1 - proinkstis, 2 - tarpinis inkstas, 3 - tarpinio inksto latakas, 4 - šlapimtakio atauga, 5 - galutinis inkstas

Iš kiekvieno nefrotomo pradeda vystytis kanaliukas, kurio vienas galas atsiveria į kūno vidų, o kitas susiaurėja kaip piltuvėlis ir nutysta į kaudalinę (uodegos) pusę. Kiekvienas uodeginis piltuvėlio galas suauga su žemiau esančio nefrotomo analogišku galu ir sudaro per visą embrioną einantį vamzdelį, kuris atsiveria į kloaką. Taip susiformuoja pradinė šlapimo ir lytinių organų stadija - proinkstis (priešinkstis; lot. pronephros). Jis atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Po to jo ląstelės, sudarančios nefrotomų kanaliukus, atrofuojasi ir išnyksta. Lieka tik pagrindinis kanalas. Proinkstis yra rudimentinis ir nefunkcionuoja.

Tarpinis inkstas

Apie 15-tą embriono vystymosi parą pradeda formuotis tarpinis inkstas (mesonephros). Jis vystosi liemens srityje, kaudaliau nuo proinksčio iš ten atsirandančių nefrotomų. Tarpiniai inkstai yra dideli, gerai išsivystę, 4-tą savaitę jau funkcionuoja. Tarpinį inkstą sudaro nefrotomų išsivystę skersiniai vamzdeliai, kurie vienu galu atsiveria į embrionopirminę ertmę, o kitu - į užpakalyje jų susiformavusį Volfo lataką (ductus mesonephricus). Pastarasis uodeginiame gale atsiveria į kloaką. Skirtingai nuo proinksčio, iš priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę kraujagyslių kamuolėliui. Kaip vamzdeliai, taip ir aortos šakos, ateinančios į juos, yra segmentuotos.

Pirmojo gemalinio mėnesio pabaigoje už Volfo latako atsiranda išilginis pilvaplėvės sustorėjimas, iš kurio išsivysto Miulerio latakas (ductus paramesonephricus). Jis kranialiniu galu atsiveria į pirminę embriono ertmę, o uodeginiu galu - susijungia su priešingos pusės tokiu pačiu lataku ir atsiveria kartu į kloaką.

Dalis tarpinio inksto vamzdelių ir latakas vyro organizme išlieka, o moters organizme išnyksta.

Galutinis inkstas

Galutinis inkstas (matanephros) formuojasi iš uodeginės tarpinės mezodermos dalies, tarpinio inksto latako išaugos (šlapimtakio pumpuras) bei nefrogeninio epitelio. Iš pradžių iš tarpinės mezodermos susidaro metanefrogeninė užuomazga, prie kurios iš tarpinio inksto latako apatinės dalies priartėja Volfo latako (ductus mesonephricus) atauga, sudaranti ne tik šlapimtakį, bet ir inksto geldeles, taureles ir surenkamuosius kanalėlius. Inksto žievė ir joje esantys nefronai formuojasi iš metanefrogeninės užuomazgos (cappa nephrogenica). Vėliau nefronai susijungia su surenkamaisiais inksto kanalėliais.

Anatominė ir histologinė sandara

Inkstų padėtis

Inkstų ašys

Inkstai, gaubiami riebalinio ir jungiamojo audinio, guli už pasieninės pilvaplėvės, t. y. ekstraperitoniškai. Užpakalinės pilvo sienos viduryje iškilę stuburo slankstelių kūnai ir prie jų prigludę didysis ir mažasis juosmens raumenys (lot. m. psoas major et minor) sudaro dvi įdubas, kuriose telpa inkstai ir jų dangalai. Viršuje įdubos yra erdvesnės, guli arčiau viena kitos. Pamažu siaurėdamos jos leidžiasi, šiek tiek pavirdamos į priekį ir į šoną. Šių įdubų viršutinėje dalyje ir guli abu inkstai. Įdubų išilginės ašys sutampa su inkstų išilginėmis ašimis. Be to, vertikalinėje ašyje abu inkstai yra šiek tiek pasisukę taip, kad jų priekinis paviršius tampa priekiniu šoniniu, o užpakalinis yra pasisukęs į vidų ir kiek atgal. Tada ir vidinis kraštas bei inkstų vartai pasisuka į priekį ir vidinę pusę, o šoninis kraštas - į šoną ir atgal. Tai lemia ir inksto skersinės ašies kryptį, einančią iš priekio atgal ir į šoną.

Inkstų sąsaja su kaulais

Abiejų inkstų padėtis nėra visiškai simetriška. Kairysis inkstas, būdamas šiek tiek ilgesnis ir siauresnis, guli arčiau kūno vidurio linijos nei dešinysis.

Žmogaus inkstų padėtis kinta 2-3 cm, vykstant kvėpuojamiesiems judesiams ar keičiantis kūno padėčiai. Moters inkstai esti šiek tiek žemiau, o naujagimio - gerokai žemiau negu suaugusiojo, o jų apatiniai galai beveik siekia klubakaulių skiauteres. Atliekant ligonio klinikinį tyrimą, inkstai paprastai yra sunkiai apčiuopiami, nors patyrusiam tyrėjui pavyksta apčiuopti apatinius inkstų, ypač dešiniojo, galus, kai viena ranka gilyn spaudžia gulinčių liesų žmonių priekinę pilvo sieną, šiems įkvėpus ir sulaikius kvėpavimą, o kita ranka priešinga kryptimi giliai spaudžia užpakalinę pilvo sieną, žemiau šonkaulių. Dešiniojo inksto viršutinis galas siekia XII šonkaulį, o kairiojo XI ar XII šonkaulius.

Inkstus nuo krūtinplėvės skiria diafragma. Diafragmos pakraščiuose susidariusios krūtinplėvės ertmės šonkaulinės diafragmos kišenės (gr. recessus costodiaphragmatici), nepakankamai susiformavus raumeniniam diafragmos sluoksniui, gali būti prie pat viršutinių inkstų galų.

Ramiai kvėpuojant ir gulint ant nugaros inkstų vartai yra ties L1 slaksteliu. Kairiojo inksto vartų vidurys prievarčio plokštumoje yra ties L1 slankstelio kūno viršutiniu kraštu arba per vieno piršto plotį nuo IX kairiojo šonkaulio kremzlės priekinio galo. Dešiniojo inksto vartai prievarčio plokštumoje yra 1-2 cm žemiau, arba ties L1 slankstelio kūno apatiniu kraštu. Apatiniai inkstų galai 5-8 cm nutolsta nuo kūno vidurio plokštumos. Kairiojo inksto galas esti ties pošonkauline plokštuma (lot. planum subcostale), o dešiniojo - maždaug 1,5 cm žemiau šios plokštumos.

Iš nugaros tiriamo kairiojo inksto vartų centras yra ties L1 slankstelio keterine atauga, apie 5 cm nuo kūno vidurio plokštumos, o jo apatinis galas aptinkamas 5 cm virš kairiosios klubakaulio skiauterės.

Inkstų sąsaja su kitais vidaus organais

Dešiniojo inksto priekinio paviršiaus viršų dengia dešinysis antinkstis. Kiek žemiau šį paviršių liečia kepenų dešiniosios skilties apatinis paviršius, čia inkstą nuo kepenų skiria pilvaplėvės ertmės kepeninė inkstų kišenė (lot. recessus hepatorenalis). Vidinis inksto kraštas priglunda prie dvylikapirštės žarnos nusileidžiančiosios dalies ir gaubtinės žarnos dešiniojo linkio, o prie jo apatinio galo priartėja plonosios žarnos kilpos. Tą dešiniojo inksto priekinio paviršiaus plotą, kuris susiliečia su kepenimis ir plonąja žarna, apgaubia inksto fascija, į priekį nuo jos yra pasieninė pilvaplėvė.

Kairiojo inksto priekinio paviršiaus viršutinį galą dengia kairysis antinkstis, žemiau jo inkstas liečiasi su blužnimi, o ties viduriu - su kasa. Tarp blužnies ir kasos sąlyčio su inkstų plotu likusį tarpelį liečia taukinės maišo (lot. bursa omentalis) pilvaplėvė ir prie šio maišo esanti užpakalinė skrandžio siena. Žemiau kasos plotelio prie kairiojo inksto priekio priglunda gaubtinės žarnos viršutinė dalis ir tuščiosios plonosios žarnos kilpos.

Abiejų inkstų užpakaliniai paviršiai, dengiami riebalinio audinio, bet nedengiami pilvaplėvės, guli ant didžiųjų juosmeninių raumenų (lot. mm. psoates majores), kvadratinių juosmens raumenų (lot. mm. quadrati lumborum), skersinių pilvo raumenų (lot. mm. transversi abdominis) ar jų sausplėvių. Čia už inkstų tęsiasi pošonkaulinės kraujagyslės (lot. aa. et vv. subcostales) ir nervai (lot. nn. subcostales, nn. iliohypogastrici ir lot. nn. ilioinguinales).

Inksto dangalai

Skaidulinė kapsulė

Inksto išorę gaubia stipri, plona, blizganti, galinti nedaug išsitempti, persišviečianti skaidulinė kapsulė (lot. capsula fibrosa). Tai plona skaidulinio audinio plėvelė su kolageninių ir lygiųjų raumenų skaidulų priemaiša. Įprastinėmis sąlygomis įpjauta ši kapsulė nesunkiai atsiskiria nuo patologinių procesų nepažeisto išorinio inksto paviršiaus, nes su juo suaugusi tik netvirtais jungiamojo audinio pluošteliais. Vidiniame inksto krašte pro vartų plyšį skaidulinė kapsulė įlinksta į inksto antį ir iškloja jo vidinį paviršių.

Kapsulę sudarančio jungiamojo audinio pluošteliai įsiskverbia į šio organo gilumą ir žievėje sudaro akimi nepastebimas tarpskiltelines pertvarėles, įeina į kitų inksto stromos elementų sudėtį. Antį išklojantis kapsulė audinys įsipina ir į geldelės, taurelės bei antyje išsišakojančių kraujagyslių adventiciją.

Sergant kai kuriomis inkstų ligomis, kapsulė sustorėja ir tvirtai suauga su išoriniu inksto paviršiumi. Ištikus traumai, įplyšus inktų žievės ir šerdies medžiagai, po kapsule gali susikaupti kraujo - susidaro subkapsulinė hematoma, kuri gana dažnai supūliuoja. Dauginių inksto įplyšimų ir perplyšimo atvejais prakiūra ir geldelė, sužalojama skaidulinė kapsulė ir susidaro įvairaus dydžio paranefrinė urohematoma.

Riebalinė inksto kapsulė

lot. Capsula adiposa renis. Būdamas už pilvaplėvės, kiekvienas inkstas yra apsuptas riebalinio audinio, kuris tiesiogiai priglunda prie inksto skaidulinės kapsulės išorės, o iš išorės, dengiamas inksto fascijos (lot. fascia renalis) sudaro uždarą riebalinio audinio kapsulę (lot. capsula adiposa) arba riebalinį kūną (gr. paranephron). Riebalinė kapsulė įvairios kūno sąrangos žmonių esti įvairaus dydžio. Ji ryškesnė palei abu inksto kraštus ir jo užpakaliniame paviršiuje. Dalis kapsulės riebalinio audinio įlinksta į inksto antį, apsupa geldelę, taurelę ir kraujagysles.

Riebalinė kapsulė, gulinti prie pilvo ertmės užpakalinės sienos, padeda sudaryti inksto guolį, suvienodina inksto aplinkos temperatūrą, amortizuoja smūgius, padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje. Žmogui sublogus, riebalinio audinio kiekis apie inkstus sumažėja, jie gali pasidaryti paslankesni (lot. ren mobile) negu įprastai. Riebalinės kapsulės uždegimas - paranefritas.

Inksto fascija

Atskirai kievieną inkstą ir jo riebalinę kapsulę iš priekio ir užpakalio supa inksto fascija (lot. fascia renalis), sudaryta iš tokio pat pavadinimo lapų. Todėl pūliai, sankaupos, susidarančios vieno inksto aplinkoje, negali išplisti į priešingos pusės inksto aplinką.

Vidinė inksto sandara

Inksto pjūvis: 1 - piramidės, 2-tarpskiltinė arterija, 3 - inksto arterija, 4 - inksto vena, 5 - inksto vartai, 6 - inksto geldelė, 7 - šlapimtakis, 8 - mažosios taurelės, 9 - inksto kapsulė, 10 - apatinis galas, 11 -viršutinis galas, 12 - tarpskiltinė vena, 13 - nefronas, 14 - inksto antis, 15 - didžiosios taurelės, 16 - inksto (piramidės) speneliai, 17 - inksto šulai

Skiriamos dvi pagrindinės inksto dalys:

• Žievė (lot. cortex renis) - 5 mm storio juosta inksto pakraštyje ir nusileidžianti žemyn iki inksto ančio; šios dalys dar vadinamos inkstų šulais (lot. columnae renales). Prie piramidžių pamatų žievinė medžiaga yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie išsikiša į žievinę medžiagą. Išsikišusios juostelės sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį (lot. pars radiata), o tarp jų yra standi vingiuotoji dalis (lot. pars convoluta).
• Šerdis (lot. medulla renis) išsidėsto spinduliais ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje jos kontūrai trikampio formos – tai inksto piramidės (lot. pyramides renales). Jų pamatas (lot. basis pyramidis) atsisukęs į inksto lateralinį kraštą, o smailūs galai – speneliai (lot. papillae renales) - į inksto antį. Šiuose galuose yra akytasis laukelis (lot. area cribosa) kuriame daug mažyčių speninių angučių (lot. foramina papillaria).

Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra inksto kūnelio ir kanaliukų sistema, vadinama nefronu.

Nefrono sandara

Inkstuose yra apie 2 mln. nefronų. Vieno nefrono ilgis – 22 mm. Pagrindinė jo funkcija – išskirti iš kraujo organizmui nereikalingas ar net žalingas medžiagas.

Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio (corpusculum renis) ir inksto kanaliukų.

Inksto kūnelis

Histologinė nefrono sandara: 1-inksto kūnelis (matosi kapsulė ir glomerulas, 2-artimasis vingiuotasis kanalėlis, 3-tolimasis vingiuotasis kanalėlis

Inksto kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė (dar vadinama Baumano kapsule), mezanginės ląstelės ir kapiliarų kamuolėlis (lot. glomerulus). Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai:

• vamzdinis polius (polus tubularis) yra toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis
• kraujagyslinis polius (polus vascularis) - čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės.

Inkstų kūnelio kapiliarų kamuolėlis (glomerulus) susidaro iš aferentinės arteriolės (vas afferens) šakų. Iš pradžių aferentinų arteriolė dalijasi į 4 ar daugiau šakų, iš kurių kiekviena, suskilusi, sudaro kamuolėlio skiltelę. Skiltelės kapiliarai jungiasi tarpusavyje ir su gretimų skiltelių kapiliarais. Taip susidaro bendra kapiliarų kamuolėlio struktūra ir kraujotaka. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę (vas efferens) pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio.

Kamuolėlio kapiliarų kilpos glaudžiai susijusios su vidiniu Baumano kapsulės lapeliu, kurio pamatinė epitelio membrana guli ant plonos pamatinės kapiliarų membranos. Taip susiformuoja viena pamatinė membrana. Kapsulės vidinio lapelio epitelinės ląstelės turi kojytes (citopodijas) ir vadinamos podocitais. Podocitai remiasi į pamatinę membraną savo citopodijomis ir su kapiliarų endoteliu, pamatine membrana sudaro filtracinį barjerą, per kurį negali praeiti dideli kraujo baltymai.

Ten, kur kamuolėlių kapiliarų kilpą ne visiškai gaubia kapsulės vidinio lapelio pamatinė membrana, yra šakotų kamuolėlio vidaus mezanginių ląstelių. Jos gali fagocituoti, kartais mitoziškai daugintis. Kamuolėlio vidaus mezanginės ląstelės nutysta iki užkamuolinių mezanginių ląstelių, įeinančių į pakamuolinio komplekso (lot. complexus juxtaglumuralis) sudėtį.

Inksto kanaliukai

Inksto nefrono ir surenkamojo kanaliuko struktūra ir išsidėstymas žievėje ir šerdyje

Nuo kapsulės prasideda I eilės vingiuotas kanaliukas, kuris pereina į tiesųjį. Tiesusis kanaliukas, leisdamasis ir kildamas sudaro Henlės kilpą, kurios pabaigoje yra II eilės vingiuotas kanaliukas. Pastarasis pereina į tiesųjį surenkamąjį kanaliuką (jau nebepriklauso nefronui), kuris atsiveria piramidės spenelyje.

1. Artimieji (proksimaliniai) vingiuotieji kanalėliai iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu, turinčių mikrogaurelių rezorbcijos paviršiui padidinti (mikrogaureliai itin svarbūs aminorūgščių, gliukozės reabsorbcijai). Epitelio ląstelėse gausu mitochondrijų, aktyvai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu (eferentinė arteriolė išejusi iš kraujagyslinio inksto kūnelio polius dar kartą skyla į kapiliarus ir apraizgo visus kanaliukus). Juose vyksta glomerulių filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Artimojo vingiuotojo kanalėlio epitelinės ląstelės yra eozinofilinės (dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu). Fukcionuojančio inksto artimųjų vingiuotųjų kanalėlių gana platus spindis -65 μm.
2. Nefrono kilpa (Henlės kilpa) sudaryta iš kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių. Nusileidžianti kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiu epiteliu (jos spindis- 15 μm) ir yra laidi vandeniui. Kylančioji kilpos dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius (jos spindis – 35 μm). ši dalis yra nelaidi vandeniui, nes neturi specialaus baltymo, sudarančio poras, pro kurias galėtų „praeiti“ vanduo - akvaporino 1. Dėl šios ypatybės iš šlapimo šioje dalyje išėjus natriui, jungiamojo audinio skysčiai tampa koncentruotesni.
3. Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į tolimąjį (distalinį) vingiuotąjį kanalėlį. Šio kanalėlio epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose, ląstelės trumpesniais mikrogaureliais, ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Kanalėlio epitelio ląstelėse mažiau intarpų, vakuolių, lizosomų. Šioje nefrono dalyje išeinančio vandens kiekį valdo ADH- posmegeninės liaukos hormonas ir aldosteronas - antinksčių kamuolinės srities ląstelių išskiriamas hormonas.

• 

  Pelės glomerulo nuotauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 1000 kartų).

• 

  Pelės glomerulo nuotrauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 5000 kartų).

• 

  Pelės glomerulo kapiliaras. (Padidinta 10000 kartų).

• 

  Pelės glomerulo kapiliaro fenestruojantis endotelis. (Padidinta 100 000 kartų).

Surenkamasis vamzdelis

Pakamuolinio komplekso struktūra

Surenkamieji vamzdeliai (20-22 mm ilgio) nėra nefrono dalys. Kiekvienas nefrono tolimasis vingiuotasis kanalėlis (2 eilės vingiuotasis kanalėlis) trumpomis ataugomis jungiasi su surenkamaisiais kanalėliais. Prasidėję spindulinėje (pars radiata) srityje, surenkamieji kanaliukai inksto šerdies viduje susijungia į stambius (200-300 μm skersmens) Belinio latakus ir atsiveria į piramidžių spenelius. Surenkamojo kanalėlio epitelis kubinis (artimosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Mikroskopiškai matomos dviejų rūšių epitelinės ląstelės: šviesios, turinčios mažai organelių, (manoma, svarbios vandens reabsorbcijai) ir tamsios - panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles. Pastarųjų ląstelių kiekis priklauso nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, todėl manoma, kad jos susiję su šlapimo rūgštinimu.

Pakamuolinis komleksas

Pakamuolinis komleksas (comlexus juxtaglomerularis) yra prie inksto kūnelio ir sudarytas iš aferentinės arteriolės vidurinio slauksnio pakitusių raumeninių ląstelių (jukstaglomerulinės ląstelės) ir tankiosios dėmės(lot. macula densa), ląstelių. Šiam aparatui taip pat priklauso šviesios užglomerulionio mezangijaus ląstelės.

Pakamuolinės ląstelės savo citoplazmoje turi 10-14 nm dydžio granulių ir gamina reniną. Reninas atskiria nuo kraujo plazmos α2 globulino angiotenzinogeno dekapeptidą angiotenziną I. Šį iš karto veikia angiotenziną konvertuojantis fermentas (AKF), kuris paverčia jį oktapeptidu angiotenzinu II. Angiotenzinas II sukelia ryškią aferentinių ir eferentinių arteriolių vazokonstrikciją (susitraukimą), todėl mažiną inkstų kraujotaką, didina antidiurezinio hormono (ADH) išskyrimą ir troškulio pojūtį, antinksčiuose daugiau išsiskiria aldosterono ir katecholaminų.

Inksto taurelės ir geldelė

Perpjautas kiaulės inkstas: ruda spalva - inksto žievė, rudai raudona - inksto šerdis (piramidės), šiek tiek rausva - inksto mažosios ir didžiosios taurelės bei geldelė

Šlapimas išteka pro spenines angutes į mažąsias inkstų taureles (lot. calyces renales minores). Kiekvienas spenelis arba kartais net ir keli speneliai yra apsupti trumpų vamzdelių, vadinamų mažosiomis taurelėmis. Mažąja taurele prasideda šlapimo takai, esantys ne inkste (jie yra inksto antyje, sinus renalis). Jų siena sudaryta iš gleivinės ir jungiamojo audinio bei lygiųjų raumenų skaidulų. Raumeninės skaidulos apie inksto spenelį (papilla renalis) sudaro sustorėjimą - žiedą, kuris svarbus šlapimo tėkmei reguliuoti.

Mažosios taurelės jungiasi po 3-4 į didesnio skersmens vamzdelius, vadinamus didžiosiomis inkstų taurelėmis (lot. calyces renales majores). Didžiųjų inksto taurelių sienos sandara tokia pati kaip ir mažųjų taurelių. Jų gleivinę sudaro mažųjų inksto taurelių gleivinės tęsinys.

Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę (lot. pelvis renalis). Inksto geldelė - tai piltuvelio formos latakas, kurio siaurėjanti dalis betarpiškai pereina į šlapimtakį (ureter). Geldelių siena panašios struktūros kaip taurelių ir sudaryta iš gleivinės, raumeninio bei išorinio dangalo (adventicijos). Gleivinę dengia pereinamasis epitelis, kurį sudaro 2-3 ląstelių sluoksniai. Plona pamatinė epitelio membrana remiasi į savitąjį gleivinės dangalą, kuriame daug elastinių skaidulų, limfocitų, veninių tinklų. Raumeninį dangalą sudaro vidinis išilginis ir išorinis žiedinis sluoksniai.

Kraujo apytaka inkstuose

Inkstai vystosi mažąjame dubenyje. Po to kyla į viršų, į tą padėtį, kurioje yra. Palaipsniui, inkstui kylant į viršų, į jį įauga naujos arterijos, kurios jį maitina. Senosios arterijos degeneruoja.

Inkstus maitina tiesiai nuo pilvinės aortos ateinanti inkstų arterija (arteria renalis), skylanti į polines (zonines) arterijas, o jos skyla dar į segmentines arterijas, iš jų išeina tarpskiltinės arterijos (arteriae interlobares), kurios eina inksto paviršiumi, inkstų šulais, ir pasiekusios piramidžių pamatą, skyla į lankines arterijas (arteriae arcuaetae). Pastarosios teka tarp inksto pirmadžių pamato ir žievinės medžiagos. Nuo lankinių arterijų atsišakoja ir inksto paviršiaus link eina tarpskiltelinės arterijos (arteriae interlobulares), nuo kurių atskyla įtekamosios arterijos (vasa afferentia). Įtekamoji arterija (vas afferens) įteka į inksto kūnelio kapsulę ir suskyla į kapiliarus, sudarančius kamuolėlį, paskui vėl susirenka į ištekamąją arteriją (vas efferens), kuri išteka iš inksto kūnelio. Įtekamosios arterijos spindis daug didesnis už ištekamosios, todėl skiriasi kraujo spaudimas. Ištekamoji arterija vėl suskyla į kapiliarus, kurie apraizgo nefroną. Tada kraujas pereina į veninius kapiliarus, iš kurių susidaro venulės. Venulės pereina į tarpskiltines venas (venae interlobulares), kurios savo ruoštu į lankines venas (venae arcuaetae), o šios į tarpskiltines venas, venae interlobares. Tarpskiltinės venos suteka į segmentines (skiltelines) venas, o šios į inkstų veną (vena renalis). Pastaroji įteka į apatinę tuščiąją veną (vena cava inferior).

Apie 30 % atvejų inkstuose yra papildoma arterija vadinama priedine arterija (arteria accesoria), kuri dažniausiai atsišakoja nuo apatinės arba viršutinės pasaito arterijos.

Inkstų inervacija

Į inkstą palei bendravardes kraujagysles ateina pilvinės aortos nervinio rezginio (plexus aortae abdominalis) skaidulos. Be simpatinių nervinių skaidulų, čia yra ir klajoklio nervo (n. vagus), juntamųjų ir parasimpatinių skaidulų bei juntamųjų skaidulų iš somatinių - apatinių krūtininių ir juosmeninių - nugarinių nervų. Visos jos sudaro inkstų nervinį rezginį (plexus renalis). Inkstų rezginio nervinės skaidulos išplinta organo žievinėje ir šerdinėje medžiagoje, inervuoja kūnelių vas afferens (vas efferens) bei kitas inksto arterijos šakas (vazomotorinė inervacija), inksto taurelių ir lygiuosius raumenis.

Šlapimo susidarymas

Skiriamos 2 fazės: filtravimo bei reabsorbcijos.

Filtravimo metu į nefrono kapsulės ertmę filtruojamos medžiagos, kurias kraujas atneša į kapiliarų kamuolėlį. Kadangi įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios, kapiliarų kamuolėliuose susidaro aukštas kraujo spaudimas. Aukštas spaudimas šiuose kapiliaruose susidaro dar ir todėl, kad inksto arterijos eina tiesiog nuo pilvo aortos ir kraujas į inkstus yra stumte įstumiamas. Kapiliarų kamuolėliuose kraujo spaudimas yra 70 mm/Hg, o spaudimas nefrono kapsulėje yra mažas – 30 mm/Hg. susidarius šiam skirtumui, medžiagos filtruojamos iš kraujo, pro kapiliarų sieneles ir patenka į nefrono kapsulės ertmę. Iš kraujo plazmos į inksto kūnelio (nefrono) kapsulę filtruojasi vanduo ir visos plazmoje ištirpusios medžiagos, išskyrus stambiamolekulius junginius. Neorganinės druskos ir organiniai junginiai (šlapalas, šlapimo rūgštis, gliukozė, aminorūgštys) laisvai praeina pro plonas kapiliarų sieneles ir patenka į kapsulės vidų. Filtratas, patekęs į kapsulės ertmę, vadinamas pirminiu šlapimu.

Reabsorbcijos metu vanduo ir kai kurios sudėtinės pirminio šlapimo dalys reabsorbuojamos atgal į kraują. Tekėdamas vingiuotais inkstų kanalėliais, pirminis šlapimas atiduoda kraujui vandenį, daugelį druskų, gliukozę, aminorūgštis ir kai kurias kitas organines medžiagas. Šlapalas ir šlapimo rūgštis jau ne absorbuojamos atgal į kraują, todėl nuolat didėja jų koncentracija šlapime, tekančiame vingiuotais kanalėliais. Dėl nuolat didėjančios koncentracijos susidaro šlapimas.

Inkstų ligų sindromai

1. Inkstų kilmės pabrinkimo sindromas
2. Ūmus nefritinis sindromas
   1. Difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
3. Chroninis nefritinis sindromas bei asimptominė proteinurja ir (arba) hematurija
   1. Membranoproliferacinis (mezangiokapiliarinis) pažeidimo tipas
   2. Mezangioproliferacinis glomerulonefritas
   3. Glomerulų bazinių membranų anomalijos
4. Inkstų hipertenzijos sindromas
5. Inkstinė eklampsija
6. Sparčiai progresuojančio glomerulonefrito sindromas
   1. Difuzinis ekstrakapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
      1. Anti-GMB (glomerulų bazinės membranos) glomerulonefritas
      2. Gudpasčerio sindromas
      3. Imunokompleksinis pusmėnulinis glomerulonefritas
      4. "Neimuninis", su ANSA (angl. antineutrophil cytoplasmic antibodes) susijęs pusmėnulinis glomerulonefritas
   2. Židininis nekrozinis glomerulonefritas
7. Nefrozinis sindromas
   1. Difuzinis podocitų pažeidimas, arba vadinamoji minimalių pokyčių liga
   2. Membraninė nefropatija
   3. Židininė segmentinė glomerulosklerozė (pirminė, antrinė)
8. Ūminio inkstų nepakankamumo sindromas
   1. Ūminis kanalėlių nekrozės sindromas
   2. Intersticinis nefritas
   3. Analgetinė nefropatija
   4. Pielonefritas
   5. Vezikouretrinis refliuksas
   6. Refliuksinė nefropatija
9. Lėtinio inkstų nepakankamumo sindromas
10. Inkstų cistos ir policistozė
    1. Paprastosios retencinės cistos
    2. Autosominė dominantinė inkstų policistozė (ADIP)
    3. Autosominė recesyvinė inkstų policistozė
    4. Nefronofizė/medulinė inkstų cistozė
11. Inkstų akmenligė
12. Inkstų navikai
    1. Gerybiniai inkstų navikai: adenoma, fibroma, hamartoma (angiolipoma, hemangioma); Jukstaglomerulinių ląstelių navikai
    2. Piktybiniai inkstų navikai
       1. Inksto ląstelių karcinoma: Šviesių inksto ląstelių, Chromofobinių ląstelių, Grūdėtųjų ląstelių, Surenkamųjų (Belinio) latakų, Šeivinių ląstelių karcinoma
       2. Nefroblastoma (Vilmso navikas)

Ligos

• Glomerulonefritas
• Inkstų akmenligė
• Inkstų uždegimas
• Pielonefritas
• Proteinurija baltymų šalinimas kartu su šlapimu.

Glomerulonefritas

Ligos aprašymas

Glomerulonefritas – grupė inkstų ligų, turinčių imunologinį mechanizmą, kuris pažeidžia glomerulus ir sukelia jų uždegimą ir glomerulinių audinių išvešėjimą.

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Inkstai yra šalinimo sistemos pagrindinis organas, pašalinantis iš organizmo kenksmingas medžiagas. Inkstai yra pilvo ertmėje, ties užpakaline jo siena, apatinių šonkaulių aukštyje. Pagrindinė inksto dalis yra glomerulai ir iš jų išeinantys kanalėliai, kurie baigiasi inkstų geldelėje. Glomeruliniame aparate susidaro šlapimas. Glomerulas yra tuščiavidurio įdubusio kanalėlio formos, į įdubimą yra įsispraudęs kapiliarų kamuolėlis. Kapiliarus nuo glomerulo kapsulės skiria ląstelės su „kojytemis“ – podocitai. Iš kapiliarų į glomerulus filtruojasi kraujas, be kraujo ląstelių. Glomerulo kanalėliuose naudingos medžiagos įsiurbiamos atgal į organizmą (reabsorbcija), o kenksmingos medžiagos pašalinamos ir su šlapimu patenka laukan.

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Glomerulonefritas sudaro 20% glomerulų ligų, 50% jų yra besimptomiai. Glomerulonefritų dažnis labai sumažėjo pradėjus sėkmingai gydyti postreptokokinį glomerulonefritą. Dažniau serga žemesnės socioekonominės padėtiesžmonės, todėl sergamumas dar išlieka dažnas afrikoje, pietų ir karibų amerikoje, vidurinėje azijoje, indonezijoje, indijoje. Tai dažniausiai pagydoma liga, lėtine tampa 30% tarp suaugusių ir 10% tarp vaikų. Mirštama labai retai iki 6%, iš jų daugiausiai vaikai . Vyrai serga dvigubai dažniau. Dažniausiai suserga jauni 5 – 15 metų amžiaus, vyresnių nei 40m suserga <10%.

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Glomerulų pažeidimai pasireiškia dėl medžiagų atsidėjimo glomerulų sienelėje ar antikūnių prisijungimo prie jos. Dėl to vystosi uždegimas, glomerulus pažeidžialeukocitai, limfocitai atsiranda kompensacinis ląstelių išvešėjimas (inkstas gali padidėti iki 50%). Manoma, jog antikūniai jungiasi su glomerulo sienele dėl jos panašumo į organizmui svetimus sukėlėjus (pvz streptokokų bakteriją ar jos gaminamą medžiagą antistreptoliziną O, antihialuronidazę). Poinfekcinį glomerulonefritą sukelia streptokokų infekcija, rečiau salmonelės, sifilio sukėlėjas, difterijos bakterijos, kai kurie virusai (citomegalo, koksakivirusai, Epstein – Barro, hepatito B, raudonukės, tymų), grybai ir parazitai (amebos, kokcidijos, toksoplazma, tripanosomos). Sisteminės ligos (jų metu esti antikūnių jungiančių su organizmo audiniais) – Wegenerio granuliomatozė, krioglobulinemija, sisteminė raudonoji vilkligė, mazginis poliarterijitas, henoch – schonlein purpura, goodpasture sindromas. Inkstų ligos. Membranoproliferacinis plomerulonefritas (atsidėjimas medžiagų ir aplinkinių ląstelių išvešėjimas). Ig A nefropatija (Ig A atsidėjimas membranoje). Židininė segmentinė sklerozė, minimalių pakitimų liga, plonų membranų liga, greitai progresuojantis glomerulonefritas (sisteminės ligos, antikūnių atsidėjimas, vaistai - penicilaminas).

Ligos simptomai ir požymiai

Tipiškiausias pacientas yra 2 – 14 metų vaikas, kuriam staiga patino paakiai, vokai ir veidas. Šlapimo mažai, jis tamsus, padidėjęs kraujospūdis. Simptomai atsiranda staiga. Būdingas silpnumas, nuovargis, galvos skausmas. Karščiavimas, pilvo skausmas. Dažnai prieš dvi savaites būna persirgtas faringitas ar tonzilitas. Nugaros skausmas, apetito nebuvimas, svorio priaugimas, faringitas, kvėpavimo takų infekcijos, blyškumas Rečiau būna nefrotinis sindromas (kūno sutinimas, putojantis šlapimas). Šlapimo būna mažai, jis tamsus (dėl kraujo šlapime). Dusulys (dėl plaučių pažeidimo sisteminių ligų metu, plaučių paburkimo). Gali būti sąmonės sutrikimai dėl padidėjusio kraujospūdžio. Šono skausmas stiprėjantis nuo stuktelėjimodelnu (teigiamas džordano simptomas). Taip pat pasireiškia sisteminių ligų požymiai: sinusitas, dusulys būdingi wegenerio granuliomatozei; sąnarių skausmai – sisteminė raudonoji vilkligė, henoch – schonlein purpura, kraujavimas iš nosies – skubiai progresuojantis ir goodpasture sindromas; beveik visoms būdingi bėrimai odoje.

Ligos gydytojas diagnozuoja apklausęs ligonį, jį ištyręs, atlikęs reikiamus tyrimus

Apžiūrint nustatoma pabrinkimas dažniausiai veide, po akimis, tačiau būna ir kojų, strėnų sutinimas. 70% atvejų būna kraujospūdžio pakilimas. Kraujas šlapime, odos bėrimai, neurologiniai sutrikimai dėl padidėjusio areterinio kraujospūdžio. Skausmingas pilvas ar šonas, teigiamas džordano simptomas. Laboratoriniai tyrimai. Kraujo tyrimas anemija (dėl susilaikiusio skysčio kraujas prasiskiedžia), elektrolitų pokyčiai, padidėję šlapalas ir kreatininas. Šlapimo tyrimas – šlapimas tamsus, padidėjęs santykinis tankis, nustatomas baltymas (nuo 0,3 iki 5 g/l, normoje per parą būna tik pėdsakai), nustatoma eritrocitų. Imunologiniai kraujo tyrimai – nustatomas padidėjęs O antistreptolizino kiekis, komplementas, kiti antikūniai. Nefrotinio sindromo metu kraujyje būna padaugėję trigliceridų, sumažėję bendro baltymo. Gali būti teigiami šlapimo, kraujo pasėliai mikroorganizmams. Instrumentiniai tyrimai. Krūtinės rentgenograma – nurodo plaučių pažeidimą, pilvo – leidžia atskirti nuo pilvo organų ligų. Tiksliausiai diagnozuoja inkstų audinio biopsija (dažniausiai atliekama pacientams su atipine eiga, nefrotiniu sindromu, sparčiai didėjant inkstų pažeidimo rodikliams), paimtas medžiagos gabalėlis ištiriamas histologiškai ir nustatoma liga.

Ligos gydymas

Poinfekcinis – antibiotikoterapija (pvz penicilinas). Nefritinis sindromas (patinęs veidas, hipertenzija, hematurija, baltymas šlapime iki 1 g/l) – apriboti skysčius. Kilpiniai diuretikai (furozemidas) skiriami pacientams su nefrotiniu sindromu (dideliu baltymo kiekiu šlapime, padidėjusių trigliceridų kiekiu kraujyje, kūno sutinimu), taip pat esant plaučių pabrinkimui. Hipertenzijos gydymas (hidralazinas, diazoksidas, kaptoprilis). Esant sunkiems atvejams daroma hemodializė. Dauguma glomerulonefritų sukėlusi priežastis yra imunologinė, todėl pagrindinis gydymas yra imuniteto slopinimas: kortikosteroidai (metilprednizolonas), cikofosfamidas, chlorambucilis. Sunkiais atvejais gali prireikti inkstų transplantacijos. Prognozė gera, tačiau 20% atvejų liga tampa lėtine iki inkstų funkcijos nepakankamumo.

Pagrindiniai ligonių skundai

Aukštas arterinis kraujospūdis. Kūno sutinimas. Karščiavimas. Nugaros ar pilvo skausmas. Tamsus šlapimas. Putojantis šlapimas.

Inkstų akmenligė

Ligos aprašymas

Inkstų akmenligė – liga, kurios metu susidaro akmenys šlapimo takuose .

Ligos pažeidžiamas organas ar kūno dalis

Pažeidžiama šalinimo sistema, kurią sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė, pro kurią išskiriame šlapimą į aplinką. Inkstai su šlapimu šalina kenksmingas medžiagas, susidariusias dėl medžiagų apykaitos. Inkstai yra pilvo ertmėje prie pat užpakalinės jos sienos, maždaug ties apatinių šonkaulių riba. Šlapimas iš jų surenkamas į inkstų geldeles, iš jų išeina šlapimtakiai ir leidžiasi į mažąjį dubenį. Ties įėjimu į šlapimo pūslę, šlapimtakiai susiaurėja ir čia akmenys dažniausiai užstringa. Iš šlapimo pūslės išeina šlaplė, kuri baigiasi vyro varpoje, moterų – makšties prieangyje.

Ligos dažniausiai pažeidžiami asmenys

Inkstų akmenlige serga 12 %vyrų ir 7 % moterų. Žmonės dėl šios ligos dažnai kreipiasi į skubios pagalbos skyrių. Dažniau serga išsivysčiusių šalių gyventojai. 80% atvejų akmenys pasišalina patys, tačiau kartais gali sukelti sunkias, mirtinas būkles – inkstų nepakankamumą, urosepsį. Dažniausiai serga 50-75 metų žmonės, labiau serga baltosios rasės atstovai, vaikai serga labai retai.

Ligos priežastys ir rizikos veiksniai

Akmenys dažniausiai susidaro inkstuose, esant labai didelei druskų koncentracijai šlapime, kurios kristalizuojasi ir susiformuoja akmenys. Simptomai atsiranda, kai akmenys užstringa šlapimtakyje ties įėjimu į šlapimo pūslę. Druskos gali būti sudarytos iš kalcio (dėl tiazidinių diuretikų, išplaunančių kalcį, prieskydinių liaukų veiklos padidėjimo atveju, padidėjus kalcio absorbcijai iš žarnų), iš šlapimo rūgšties (dėl rūgštaus šlapimo, vartojant daug mėsos, podagrą gydant alopurinoliu, sergant vėžiu), iš magnio (dėl šarminio šlapimo, dėl tam tikrų bakterijų veiklos padidėjimo, kurių produktai skatina gamintis akmenis), iš cistino (dėl strikusios cistino reabsorbcijos inkstuose). Kai kurie vaistai skatina akmenų susidarymą (indinaviras, triamterenas, sulfasalazinas, sulfadiazinas ir kt.).

Ligos simptomai ir požymiai

Simptomus sukelia akmens įstrigimas šlapimtakyje (šlapimtakis prieš susiliedamas su šlapimo pūsle kelis kartus lankstosi – ties perėjimu į dubenį, ties perėjimu į šlapimo pūslę). Būdingi priepuolinio tipo skausmai (kolika) apatinėje pilvo dalyje, giliai šone (ypač jei jis užstrigo ties perėjimu į dubenį), gali plisti į lytinius organus, kartu gali būti pykinimas, vėmimas bei sukelti skausmingą dažną šlapinimąsi. Neretai šlapimtakis atsipalaiduoja prisilenkus, atsigulus, todėl žmogus eina susilenkęs, nes tokioje pozicijoje sumažėja skausmas. Kai akmuo patenka į šlapimo pūslę, jis be simptomų pasišalina lauk.

Ligos gydytojas diagnozuoja apklausęs ligonį, jį ištyręs, atlikęs reikiamus tyrimus

Pacientai turi stiprius kolikos tipo skausmus, jie negali ramiai gulėti (pvz., kitaip nei peritonito atveju, kai ligonis stengiasi nejudėti). Atkreipti dėmesį jei pakilo temperatūra – vadinasi prisidėjo infekcija. Apžiūrint dažniausiai nustatomas šono jautrumas, apatinės pilvo dalies jautrumas, tačiau nėra įtempimo. Gali būti skausmingi lytiniai organai. Laboratoriniai tyrimai. Šlapimo tyrimas – randami eritrocitai šlapime (kraujo požymiai šlapime dėl šlapimtakio gleivinės pažeidimo). Gali būti leukocitų, bakterijų. Paimamas šlapimo, kraujo pasėlis bakterijoms nustatyti. Jei šlapino pH > 7 – būdinga magnio turintiems akmenims, jei pH < 5 – šlapimo rūgšties akmenims. Kraujyje gali būti padidėjęs kreatinino (nurodo mažėjančią inkstų funkciją) kiekis. Jei kraujyje yra mažai bikarbonatų ir kalio, tai nurodo, jog akmenys tikriausiai bus sudaryti iš kalcio. Instrumentiniai tyrimai. Tai diagnozę patvirtinantys tyrimai. Rentgenografija – galima pamatyti rengenokontrastinius kalcio ir magnio akmenis. Kartais daroma kompiuterinė tomograma. Ultragarsinis tyrimas gali nurodyti prasiplėtusius šlapimo sistemos takus, prasiplėtusias geldeles. Intraveninė pielograma – i veną suleidžiama kontrasto, šis skiriasi pro inkstus ir matome, ar yra susiaurėjimų, ar yra nesikontrastuojančių akmenų.

Ligos gydymas

Pirmiausiai yra malšinamas skausmas ir pykinimas. Skausmui malšinti vartojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (deksketoprofenas, diklofenakas), narkotikai (butorfanas), pykinimui (metaklopramidas). Vartojama daug skysčių, kad greičiau pasišalintų akmenys (manoma, kad padeda alus, šampanas). Akmens pasišalinimą skatinantys vaistai (alfa blokeriai, kalcio kanalų blokatoriai - nifedipinas). Jei yra infekcija, vartojami antibiotikai (ampicilinas, amoksicilinas). Jei esti šlapimo takų užsikimšimas, kuris gali sukelti inkstų nepakankamumą, daroma nefrostoma (vamzdelis tiesiai iš inkstų išvedamas į odos paviršių). Elektrošokinė litotripsija – ultragarso pagalba suskaldomi akmenys. Retai atliekam chirurginė procedūra (akmens pašalinimas, šlapimtakio atvėrimas). Norint, kad nepasikartotų priepoliai, gydyti sukėlusias ligas, laikytis dietos. Svarbiausias apsisaugojimo veiksnys – vartoti daug skysčių (8 stiklines po 200 ml per dieną). Yra duomenų, jog kasdieninis kavos, arbatos, vyno, alaus vartojimas, sumažina, o obuolių, greipfrutų sulčių vartojimas – padidina akmenų susidarymo riziką. Prognozė yra gera, 80 % akmenys pasišalina patys, 20 % atvejų gali išsivystyti tokios komplikacijos, kaip pielonefritas, inkstų funkcijos nepakankamumas, urosepsis.

Pagrindiniai ligonių skundai

Skausmingas dažnas šlapinimasis. Priepuoliniai pilvo skausmai. Pykinimas. Vėmimas.

Ūminis pielonefritas

Ligos aprašymas

Ūminis pielonefritas – inkstų geldelių ir taurelių uždegimas, kuris būna nekomplikuotas (dažniausiai pasireiškia jaunoms moterims) ir komplikuotas (nėščiųjų, po operacijų, po traumų, esant imuniteto nepakankamumui), kuris būna sunkesnės eigos ir pavojingesnis sveikatai bei gyvybei. Moterys serga žymiai dažniau nei vyrai. Taip pat dažnai serga vaikai, kurie turi tam tikrus anatominius pakitimus inkstuose bei šlapintakiuose.

Ligos priežastys

Dažniausias pielonefrito sukėlėjas - bakterija E. coli. Ši bakterija gyvena išangėje, o iš ten lengvai patenka į tarpvietę, lytinius takus ir į šlaplę, kuria kildama aukštyn, užkrečia šlapimo pūslę (cistitas), o po to patenka į inkstų geldelę, sukeldama pielonefritą. Infekcijai plisti palankias sąlygas sudaro inkstų akmenligė, navikai, randai, kurie sukelia šlapimo sąstovį inkstuose. Taip pat šia liga dažniau susergama nėštumo metu, sergant cukriniu diabetu, kraujo ligomis.

Ligos požymiai

Liga prasideda ūmiai: pakyla temperatūra, pradeda skaudėti galvą, gali pykinti, atsiranda silpnumas. Skauda juosmenį, ar šoną pažeistojo inksto projekcijoje. Gali skaudėti pilvą, o jei kartu sergama cistitu, būna skausmingas šlapinimasis. Ligos eiga priklauso nuo gretutinių ligų, žmogaus organizmo ypatybių ir sukėlėjo (komplikuotas ar nekomplikuotas pielonefritas). Ji gali būti labai lengva ir praeiti per kelias dienas, tačiau gali užsitęsti, sukelti kraujo užkrėtimą ir šoką.

Tyrimai

Kraujo tyrimas rodo uždegimą - padidėja leukocitų kiekis, C reaktyvusis baltymas. Tačiau diagnostikai svarbiausias - šlapimo tyrimas. Diagnozę patvirtina šlapime rasti leukocitai (kartais - pūliai), bakterijos, nedaug eritrocitų. Echoskopuojant pakitimų gali nebūti, arba inkstas gali būti pabrinkęs.

Gydymas

Jei liga nekomplikuota, užtenka paskirti antibiotikus ir pratęsti gydymą ambulatoriškai. Kitais atvejais ligoniai guldomi į ligoninę. Idealu, jei įmanoma atlikti šlapimo pasėlį ir nustatyti, kokiems antibiotikams jautrus sukėlėjas. Dažniausiai vartojami antibiotikai - ciprofloksacinas, norfloksacinas, biseptolis. Jei eiga labai sunki, skiriami keli antibiotikai, ieškoma šalinama šlapimo sąstovio priežastis (akmenys, augliai).

Proteinurija

Ligos aprašymas

Proteinurija - bendras baltymų kiekio šlapime padidėjimas. Proteinurijos gali būti: prerenalinės, renalinės, postrenalinės.

Prerenalinės proteinurijos atsiranda dėl laikino inkstų filtro pralaidumo padidėjimo. Jos gali būti tiek fiziologinių būklių metu: ką tik gimusiems naujagimiams, nėsčioms moterims, išsimaudžius šaltame vandenyje, ilgai stovint, tiek patologinių būklių metu: stipraus streso atveju, sutrikus kraujotakai (širdies ligos). Joms priskiriami ir Bens-Džonso baltymai. Tai - monokloninės lengvosios imunoglobulinų grandinės, aptinkamos esant plazminių ląstelių navikams - dauginei mielomai, Waldenstrom'o makroglobulinemijai. Nemonokloninės lengvosios grandinės atsiranda suintensyvėjus imunoglobulinų katabolizmui (sisteminės raudonosios vilkligės ir kt. atvejais). Šių baltymų (glikoproteinų) molio masė yra maža (apie 25 000 Da); jie lengvai prasifiltruoja ir nesireabsoruoja. Bens-Džonso baltymams būdinga ši savybė: pašildžius šlapimą iki 40-60 laipsnių temp. jie, kaip ir kiti baltymai, iškrenta į nuosėdas, o pakėlus temperatūrą iki 100 laipsnių - ištirpsta (tai nebūdinga kitiems baltymams). Atliekant šlapimo ekeltroforezę, Bens-Džonso baltymai nuo starto linijos "nueina" toliausiai- elektroforegramoje gaunama viena labai ryški juosta.

Renalinė proteinurijos būna: glomerulinės, kanalėlių, mišrios. Glomerulinės proteinurijos atveju padidėja albuminų bei didesnės molio masės kraujo plazmos baltymų filtracija glomeruluose. Padidėja ir jų kiekis šlapime. Glomerulinę proteinuriją gali sąlygoti įvairūs patologiniai procesai. Ji gali būti pirminė esant inkstų patologijai, pvz., sergant glomerulonefritu, arba antrinė – sisteminių ligų, kurios pažeidžia ir inkstus, pvz., sergant cukralige, atvejais. Kanalėlių proteinurijos atveju sumažėja baltymų reabsorbcija proksimaliniuose inkstų kanalėliuose. Dėl to padidėja mažos molio masės baltymų, kurie lengvai filtruojasi glomeruluose (pvz., retinolį surišančio baltymo, α1-mikroglobulino, β2-mikroglobulino, lizocimo), šalinimas su šlapimu (šių baltymų kiekis kraujo plazmoje sumažėja). Kanalėlių proteinurijos atveju baltymų koncentracija šlapime būna <1,5 g/p. Kanalėlių proteinurija gali išsivystyti pielonefrito, inkstų transplantato atmetimo atvejais, įvairių nefrotoksiškų medžiagų, pvz., sunkiųjų metalų, kai kurių vaistų poveikyje. Mišriąją glomerulinę- kanalėlių proteinuriją gali sąlygoti būklės, kurių metu sutrinka ir glomerulų, ir kanalėlių funkcija, pvz., ūmus inkstų nepakankamumas. Šlapime labai padaugėja albuminų, tiek didesnės, tiek ir mažos molio masės baltymų.

Postrenalinė proteinurija išsivysto dėl šlapimtakių bei lytinių organų patologijos. Šiuose organuose vyksta ląstelių irimas, kraujavimas bei padidėjusi sekrecija, o šlapime esti nedaug baltymų, daug leukocitų, bakterijų ir kartais – eritrocitų.

Naudota literatūra

• Lietuvos vėžio registras
• Inkstų elektroninės mikroskopijos nuotraukos (angl.)
• Europos Genomo Projektas "Inkstų funkcijų apsauga" (angl.)
• Pasaulinės instų dienos tinklalapis (angl.)
• http://www.pasveik.lt/ligos-ir-sindromai/5;abc;A
• http://www.pasveik.lt

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Vikiteka